Filmas: "Abigailė" / "Abigail"

 

Sveiki,

Ši savaitė pilna vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.

Istorija sukurta iš dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui. Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.

Žiūrėdamas filmą nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks, kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio – sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“ versijoje.

Tačiau visgi labiausiai gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme, nes nenuspėjami.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela