Švietimo ministrė Rasa Popovienė gelbėja vaikus nuo sistemos, kuriai pati vadovauja?

 

Hey!
 
Paėmiau savo komentarus soc. tinkluose apie ministrę Rasą Popovienę. Rasa Popovienė šiuo metu, kai 2026 m. liepos 8 dieną daromas šis įrašas, vis dar eina Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministrės pareigas. Tai tiesiog tragiška asmenybė ir vadovavimas, kaip ir matote iš šios nuotraukos.
 
*
 
Ministrė labai patenkinta: parašė sau septynetą ir „išgelbėjo“ krūvą nesimokančių vaikų. Geltonų plytų kelias į Smaragdo miestą nutiestas kiekvienam. Kam gali nepatikti geroji samarietė? Neišlaikiusiems pasiūlys kuklesnį perlaikymo variantą – didžioji dalis bandys iš naujo ir, tikėtina, išlaikys. Taip vidutinybės subyrės į universitetus ir... toliau nieko nesimokydami gaus diplomus, nes aukštosioms mokykloms reikia studentų, kad išgyventų. Taigi, viskas tik Popovienės dėka; ji – kaip Stalinas, kuris irgi ėjo „išvaduoti“ ir „gelbėti“ tautų: nežinia nuo ko, nežinia kodėl, bet misija šventa, netikėti neįmanoma – darbai ir pasisakymai patys už save kalba.
 
**
 
Na, reikalauti, kad ministerija prisiimtų atsakomybę ir nebedarytų nesąmonių, nėra „ieškojimas kaltų“. Čia kaip kareivinėse: eiliniai pėstininkai (mokiniai ir mokytojai) turi vykdyti nuleistas programas ir šaudyti vieni į kitus – nes taip, kaip suprantu, dabar vyksta ugdymas. Viena komentatorė čia klausia, ką galima padaryti geriau, bet ką išties galima pakeisti, kai kasmet vis daugiau galios užkardoma, o daugiau erdvės paliekama chaosui ir beprasmybei? Tikriausiai – tik išeiti iš šio chaoso uždarant duris, nes gyvenimas per trumpas maltis taisyklėse, kurios turi dar kitas taisykles, o šios – dar kitas. Galiausiai viskas išsprendžiama neprognozuotai, deus ex machina būdu. Natūralu, kad kyla didžiulis nusivylimas, nes sistema meluoja: ji nepatikima, suluošinanti ir nepastovi. Kažkodėl ministerija chaosą įsigudrino vadinti „iššūkiais“. Nes taip kilniau? Nesuprantu šio „plaukiojančio nuskendusio olando“ laivo varianto.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Vilija Dabrišienė apie NŠA kurtumą, nenorą susitarti ir priverstinę diktatūrą

 

Sveiki, skaitytojai!
 
„Dabar, turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija [NŠA] patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano ausų tampa nebepakeliamas. Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant politinius užsakymus?“ Vilija Dabrišienė.
 
Visą straipsnį galite perskaityti ČIA.
 
Aš tik pridėsiu: tuo, kuo birželio mėnesį pavirto mokyklos – nesibaigiančiais egzaminų I ir II dalių laikymo, perlaikymo atominės įtampos jėgainėmis, galime paploti tik NŠA biurokratijos klerkams. Ir tai yra susiję su politika, verslu ir mums nežinomais projektiniais pinigais. Niekas nebenori būti mokytojais pėstininkais-prižiūrėtojais. Kaip atsiranda dar egzaminų vertintojų? Gerai sumoka? Aišku, p. Vilija Dabrišienė kalba ne apie tai, o apie akivaizdų NŠA dialogo imitaciją, kuri tęsiasi metai iš metų, ji daro tai, ką nori, nors tauzija apie demokratiją, įsiklausymą ir bendruomeniškumą. Ką daro ministrė Rasa Popovienė?
 
Maištinga Siela