Percival
Everett. „Džeimsas“ – Vilnius. Jotema, 2026. – p. 320.
Sveiki,
skaitytojai!
Vaikystėje
prisimenu, kad žiūrėjau tokį animacinį serialą, sukurtą pagal amerikiečių
rašytojo klasiko Marko Twaino romano vaikams ir jaunimui Heklberio Fino
nuotykiai, kuris originalo kalba pirmiausia išleistas Didžiojoje
Britanijoje 1884 m., o po metų ir JAV. Kūrinys anuomet kalbėjo iš berniuko
Heklberio perspektyvos apie Misūrio valstijoje esančiame miestelyje Hanibale juodaodžių
gyvenimą ir Heklberio bei jo tėvo alkoholiko santykius. Knyga anuomet buvo
sukurta po to, kai M. Twainas sukūrė sėkmingą Tomo Sojerio nuotykiai.
Nors knyga nėra tęsinys, tačiau daugelis laiko kūrinį kaip pirmtako tęsinį, nes
susitinka tam tikri veikėjai iš abiejų knygų. Šis Twaino kūrinys ne tik
ekranizuotas, jo pasakojimus savaip interpretuoja ir transformuoja
šiuolaikiniai rašytojai.
Garsus
šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Percival Everett (g. 1956) yra
laikomas vienu garsiausiu šių dienų JAV rašytoju, kurio kūriniai dažnai
nominuojami įvairiems prestižiniams apdovanojimams, o vienas naujausių jo kūrinių
Džeimsas (angl. James) tapo ne tik bestseleriu ir buvo
nominuotas Booker Prize, bet ir pelnė tokius svarbius apdovanojimus kaip
Pulitzerio, USA National Book Award. Džeimsas – tai pirmasis autoriaus
romanas išverstas į lietuvių kalbą, o tai padarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė,
išleido leidykla Jotema. Everett yra parašęs per 30 knygų, tačiau jis
niekada nekartoja to paties žanro ar formos. Jo kūryboje susipina
eksperimentinė proza, filosofinė satyra, vesternai, detektyvai ir poezija.
Kritikai dažnai juokauja, kad pats Percival Everett yra tarsi atskiras
literatūros žanras. Jis studijavo filosofiją, todėl jo kūriniuose gausu gilių
intelektualinių sluoksnių. Jis tyrinėja tapatybės, rasės, kalbos, tikrovės ir
moralės ribas, dažnai paversdamas sudėtingas filosofines idėjas įtraukiančiais,
sąmojingais ir net absurdiškais siužetais.
Romanas
Džeimsas itin giriamas internetinėse platformose. Buvau nustebintas, kad
rimtosios literatūros kūrinys buvo vienas skaitomiausių 2025 metų
puslapio goodreads.com knygų, pastarojo
sąraše paprastai dominuoja labiau populiariosios literatūros kūriniai,
nereikalaujantys didelio literatūrinio gylio. Kai pradėjau skaityti Džeimsą,
sukilo dvejopi jausmai. Ar tikrai ši knyga pelnė Pulitzerį? Už ką? Knyga
iš pradžių sukelia infantilios literatūros įspūdį, kadangi parašyta itin
taupia, paprasta, o kai kada apgaulingai primityvia kalba: sakiniai lakoniški,
autorius vengia aprašymų, pagrindinis pasakotojas Džimas (tikrasis vardas
Džeimsas) nelinkęs į plačius filosofinius apmąstymus. Kitaip sakant, šį romaną
neprastai paskaitytų, atpasakotų ir paaiškintų vidutinių gabumų progimnazijos
mokinys, kuris jau gali skaityti Dėdės Tomo trobelę. Visgi tai tėra tik
pirminis įspūdis, nes perskaičius romaną susidėlioja kiek kitoks prasmių
koliažas, kurį gali apmąstyti tiek augantis skaitytojas, tiek brandus, o tai
yra, be jokios abejonės, universalios literatūros požymis.
P.
Everett savai pertransformuoja ir interpretuoja M. Twaino Heklberio Fino
nuotykius. Šių dienų literatūroje, ypač antikos kūrinių interpretacijos,
sulaukė daugybės sėkmingų šiuolaikinių romanų. Tiesa, daugiausia fokusuojamasi
į nutildytų, antraeilių moterų personažus, suteikiant joms atskiras istorijų
perspektyvas. Kai kurie iš šių interpretacijų (nesinori sakyti perdirbinių,
nes šis terminas netiktų tokiai literatūrai nusakyti) yra išties pavykusios,
pvz., Margaret Atwood Penelopiada arba Madeline Miller Kirkė. Šįkart
autorius, pats būdamas juodosios rasės atstovas, renkasi ne berniuko Heko
perspektyvą, o suaugusio juodaodžio Džeimso perspektyvą, kuris M. Twain romane
vaizduojamas šiek tiek naivokas ir priklausomas nuo kur kas gudresnio berniuko
Heklberio. Iš esmės P. Everetto užduotis yra transformuoti kvailus, infantilius
ir pritildytus juodaodžių vergų balsus literatūroje, o toks JAV klasikinis
kūrinys kaip Heklberio Fino nuotykiai, laikomas neatsiejama JAV
literatūros klasika, yra puiki galimybė kviesti visuomenę kalbėti apie rasinę (ne)lygybę
šiandien, dėl kurios, kaip žinia, pastarieji penkeri metai JAV visuomenėje buvo
tiek įtempti, kad daugelis nuo viso to pavargo.
Autorius
naudoja šį literatūrinį triuką: perkurti klasikinių kūrinių interpretacijas ir
išplėtoti naujas perspektyvas. Romane veikėjas Džeimsas ne tik nėra kvailas,
primityvus, bet jis moka skaityti ir šiek tiek rašyti, jis kalba kaip baltasis,
tačiau esant šalia baltiesiems, jis, kaip ir visi vergai, kalba primityvia JAV
pietinių valstijų kalba, kad vergvaldžiai ir toliau juos laikytų kvailais,
primityviais ir nepavojingais. Džimas savo protingumą slepia net nuo Heklberio,
tad net su juo didžiąją romano dalį bendrauja darkyta anglų kalba, kurios
vertimą sukūrė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri nesibodi dažnai versti
kūrinių, kuriuose reikia slengo, žargono ar tokias kalbos, kurią sukūrė P.
Everett romane. Visgi toji naujakalbė neapsunksta, jos kūrinyje, tiesą sakant,
nėra daug. Man regis, autorius kurdamas šį juodaodžių suokalbį norėjo
atskleisti, kad anuomet vergų klasė tiek visuomenėje, tiek literatūroje dažnai
buvo neišgirsta ir nuvertinama.
Percival Everett
Džeimso
dvilypumo tema atskleista romane daugiasluoksniškai. Ne vien kalbiniu požiūriu,
bet ir nuotykių siužetuose. Per atsitiktinumą Džimas nuperkamas keliaujančių
dainininkų, kurie norėjo Džimiu pakeisti nuo jų atsiskyrusį tenorą, nudažyti jį
baltai, o po to juodai, kad imituotų baltaodį, persirengusį juodaodžiu.
Džeimsas nuperkamas už 200 dolerių, tačiau jam pasakoma, kad jis nebėra vergas,
tačiau turi vis tiek trupei atidirbti tuos nelemtus 200 dolerių. Džimas svarsto
vergovės ribas. Iš vienos pusės priklausyti pagal dokumentus šeimininkui reiškia
būti tikru vergu, o netikru vergu – tai tarnauti už pinigus kitokiam šeimininkui.
„...<...> Emmettas prašneko kaip bet kuris mano matytas vergvaldys. Keikė
juočkius ir šaukė, kaip pasičiups botagą ir išplaks tave, o tada pakars ant
ąžuolo (p 196)“. Iš esmės autorius to neanalizuoja, tačiau iš to išeina
nemažai kritika kapitalistinei sistemai, kai kiekvienas iš mūsų iš esmės esame
patys par(si)davinėjami vergai, priversti savo noru kitiems save eikvoti, kad
būtų patenkinti tam tikri norai ir poreikiai. Įdomus ir Džeimso supratimas: jis
šių vergovės skirtumų nepaiso, nes suvokia, kad tai tik ta pati vergovė, bet
tik kitokia (veidmainiška?) forma, todėl pabėgęs nuo savo (ne)šeimininko, vis
tiek yra gaudomas kaip tikras vergas, o tai tik laisvės iliuzija. Iš esmės
autorius kviečia apmąstyti demokratinės vergovės ribas, kai dažnai
dedamės tolerantiški ir humaniški, tačiau iš esmės norime savanoriško
paklusnumo ir atsidavimo už tariamas švelnumo ir humaniškumo deklaracijas.
Autorius
linkęs į istoriją įnešti mistinių elementų, kurie kelia nuostabą. Iš vienos
pusės šis romanas yra nuotykiai ir iš esmės primena M. Twaino ar James F.
Cooper romanų apie išgyvenimą ir atsitiktinumus sociumo individus
persekiojamoje visuomenėje pasakojimus, o iš kitos – autorius tarsi Džimui
suteikia orakulo, laisvės šauklio, pranašo misiją. Džimis nėra didelis rašytojas,
tačiau jis gauna pavogtą pieštuką, svajoja apie knygas, nes yra slapta
skaitinėjęs Hanibalo miestelio teisėjo bibliotekoje Apšvietos epochos
mąstytojus: Voltaire‘ą, Jean-Jacques Rousseau, John Locke‘ą ir kt. Romane šie
švietėjai pasirodo kritiškiausiomis Džimio akimirkomis kaip haliucinacijos ar sapno
plano būtybės. Džeimsas su jais kalbasi apie laisvės ir vergovės idėjas, o tai
jam suteikia jėgų atsitiesti ir siekti savo tikslų – grįžti į ūkį, išgelbėti žmoną
ir dukrą. Taigi Apšvietos idėjos yra ne vien akademinis Džeimso žinojimas apie savo
vertę, bet ir jėgos šaltinis, teikiantis dvasinės tvirtybės ir atsparumo brutaliame
pasaulyje.
Romanas
vaizduoja įvykius prieš pat Pilietinį JAV karą. Galiausiai šis karas prasideda
ir Džimui sunku suvokti, kad jį kariauja ne juodaodžiai vergai, o baltieji
prieš baltuosius. Hekas sako jam: „Matau, kaip labai tu ilgiesi savo šeimos,
bet aš apie tai negalvoju. Pamirštu, kad tu jauti viską taip pat, kaip aš. Žinau,
kad jas myli (p. 132-133).“ Daugelis vergvaldžių neturėjo sąžinės, nes jie
buvo įtikėję, kad juodosios rasės žmonės ne tik buki, bet ir neturi sielos. Iš esmės
spekuliacijos religijos tiesomis įgalino baltuosius pavergti kitus ekonominei
naudai, užslopinti empatiją ir krikščioniškąjį gailestingumą iškreiptais
įsitikinimais. Knygoje nuskamba idėja, kad jeigu didžioji visuomenės dalis
nukankina individą, ji nėra kalta, nes negali būti kalti visi už tai, kas
sutarta tarp daugumos dėl teisingumo sampratos. Viena svarbiausių romano temų –
tikėjimas. Parodomasis religinis ir praktinis humanistinis. Džimis laiko save
netikinčiu, jis atmeta krikščionių baltųjų Dievą, nes jis pernelyg adaptuotas
ir pritaikytas baltųjų galiai ir žiaurumo siautėjimui, todėl šis Dievas savaime
negali būti nei mylintis, nei gailestingas, nei teisingas, todėl jis negali
būti ir tikras.
Apskritai
romanas nepaprastai lengvai skaitosi ir kaip nuotykių literatūra, ir kaip nauja
šių dienų vergovės interpretacija. Nors įvykiai vyksta XIX amžiuje, tačiau
tikėjimo, teisingumo, paklusnumo ir galios problemos egzistuoja ir šiandien,
tik sudemokratėjusiomis formomis. Per šį kūrinį galima apmąstyti už teksto
pasilikusias prasmes apie žmogaus vertę, kitoniškumą ir tariamą toleranciją ir
pakantumą, kurie dažnai pas mus yra netvirti, svyruojantys ir dažnai visuomenėje
tik formaliai deklaratyvūs. Šiandien į Lietuvą plūsta tūkstančiai imigrantų iš
Azijos ir kitų kraštų, regime šalies didmiesčiuose kitos rasės žmones, kurie
vaikšto būriais, jaučiame visuomenėje kylančias politines įtampas visą tą suvalyti,
norą sukontroliuoti, kad nebūtų pažeista mūsų pačių viršenybė. Ar tai toji pati
galia, kuria tikėjo baltasis kolonistas amerikietis atsivežęs vergus į
nukariautą žemyną? Knyga perskaitoma kaip dinamiškas nuotykis, tačiau, kad jame
atsiskleistų dabarties tendencijos, reiktų stabtelėti ir gretinti nepasenusius,
tik formą pakeitusius modelius, kad demaskuotume dažnai tariamą savo
humaniškumą ir toleranciją. Šis kūrinys man, visų pirma, yra liniuotė
pasimatuoti, o koks aš pats toje teisiųjų ložėje.
Maištinga
Siela
