Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie lietuvių kalbos brandos egzaminą, struktūrą, turinį, aktualizavimą ir mokymą mąstyti

 

Laba diena, skaitytojai,

 

Žinoma, iš šio straipsnio (Ekspertų verdiktas po lietuvių kalbos egzamino: mokyklinė humanitarika Lietuvoje yra žemo lygio) išilgai ir skersai galima cituoti ir daug kam pritarti. Lietuvių kalbos egzaminas NEVERČIA MĄSTYTI, (beje, anglų irgi, tik niekas nieko nesako!), bet lietuvių kalba jau tokia, kad būtent per ją turi demonstruoti brandą ir gebėjimus, ir kompetencijas, o ne žinias (bent jau tokia sukelta iliuzija). Aš nežinau, kokia bus struktūra egzamino po kelerių metų, bet tas 36 autorių flotilės kultas buvo ydinga klaida, nes nei aprėpti, nei apžioti – viskas bėgom, paknopstom.

 

Kita vertus, jeigu per egzaminą iš tikrųjų reiktų mąstyti, o ne iš turimos medžiagas lipdyti teisingo „mąstymo“ parodijas, manau, egzaminas pasunkėtų, nes, pripažinkime, įdomiau mąstyti įdomiom ir aktualiom temom, bet kiek tokių Jūsų klasėje sėdi? Ir kaip reiktų mokyti mąstyti kūrybiškai ir „aštriai", kai mokinys savo pavardę su klaida rašo ir jam buvus nebuvus nei Šatrijos Ragana, nei Virginia Woolf. Tenka tik pastraipose vėl žudyti vargšą Biliūno Brisių, nes tik tokios apimties kūrinys įveikiamas neskaitančiam per pamoką. Sakysite, tai tegu nebaigia mokyklos toks, bet kas mums atkimš unitazą, sutvarkys elektrą arba nuveš iš Panevėžio į Raseinius? Suprantama, kad ne tie, kurie puikiausiai parašė moters portretą, remdamiesi Šatrijos Ragana... Bet be tų, kurie neparašė, mūsų sociumas irgi nefunkcionuotų.

 

„Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena „Cyberpunk“ stilistiką. [...] Norite kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas – klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą. Kodėl moters vaizdavimas literatūroje turėtų būti interpretuojamas per Šatrijos Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf [...]? Nori vietinių kontekstų? Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Yra Jurga Ivanauskaitė. Yra Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela