Spektaklis "Atžalynas", režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Bandau prisiminti, kada pirmąkart sužinojau, kad garbusis režisierius Jonas Vaitkus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ruošia statyti legendinį Kazio Binkio (1893-1942) pjesę „Atžalynas“. Gal tai buvo prieš 12 metų? Žinoma, spektaklis pasirodė, premjera įvyko Vilniuje 2013 metų lapkričio 8 d., tačiau aš tik visiškai neseniai pamačiau šį jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantį spektaklį su garsiausiais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

 

Neslėpsiu, kad šiam spektakliui neturėjau didelių lūkesčių. „Atžalynas“ – klasikų klasika, pirmąkart jis pastatytas kone iš paties Kazio Binkio rankraščių režisieriaus Boriso Dauguviečio 1938 metais Kaune ir sulaukė milžiniško pasisekimo, jis iš esmės atspindi šiek tiek, sakyčiau, pagerintą Tarpukario Lietuvos realijas ir socialinę aplinką. Įdomu tai, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 metais ši pjesė pritaikyta ir Vilniaus teatrui. Dar ir šiandien tam tikruose atnaujintuose literatūros mokykliniuose vadovėliuose skaitoma ir analizuojama ši pjesė. Daugelis ją atsimena apie itin stropų, sąžiningą gimnazistą našlaitį Petrą Keraitį, kuris po tėvo mirties iš provincijos atsiduria pasiturinčio dėdės ir dėdienės namuose. Šiedu aprengia jį miestietiškai, prižiūri jo elgseną, tačiau lemtingą momentą mokykloje, gindamas savo klasės draugą ir visą klasės garbę, melagingai prisipažįsta, kad iš mokytojo Tijūno, klasės auklėtojo, pavogė 100 litų. Anuomet tarpukario metu – labai dideli pinigai.

 

Pjesė absoliučiai didaktinė. Šiandien ją skaityti – tai moraliai prusinti save įvairiais vertybiniais aspektais. Tikriausiai niekas dabar neprisipažintų ir tuo labiau iš gimnazijos nebūtų išmestas už vagystę, nes vaikų ir tėvų mokykloje peržengusios ne tik padorumo, bet ir sveiko proto ribas. Visgi mes kalbame apie tarpukario Lietuvą, o Kazys Binkis „Atžalyną“ parašė edukaciniais tikslais, nes Lietuvoje labai trūko pjesių jaunimui ir apie jaunus žmones, jų pasaulį. Kaip teigiama šaltiniuose, poetas ir dramaturgas norėjo, kad anoji karta atpažintų savo kalbą ir realijas, tačiau, manau, klaidinga susidaryti įspūdį, kad tarpukario gimnazistai buvo tokie, kokie vaizduojami „Atžalyne“. Visgi K. Binkis, kaip bepažiūrėsi, moralizuoja ir kritikuoja materialiųjų vertybių svarbą, iškeldamas idilę ir pasiaukojimo aspektus. Ar logiška meluoti ir netekti tuokart vietos gimnazijoje, netekti reputacijos? Kažin. Kaip priešingybę Petrui Keraičiui yra jo teta Keraitienė, perdėtai susirūpinusi įvaizdžiu ir reputacija. Pjesėje ji labai komiška, beveik infantiliai nesuvokianti, kad yra ne ponia, o sugedusių vertybių veidrodis. Jono Vaitkai spektaklyje Keraitiesnės vaidmenį atliko Viktorija Kuodytė. Visiškai netikėtas variantas, nes jos sukurta Keraitienė „išlaikyta“, subtilesnė, nekvaila ir manipuliuoti mokanti žmona, tikra, galima sakyti, Kauno ponia.

 

Jonas Vaitkus, statydamas naujausią Binkio „Atžalyną“, stengėsi, kaip jis teigė: „Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“ Spektaklis, man pasirodė, labai gyvastingas. Nemanau, kad Binkio mintis buvo itin kaip nors perkeista. Hiperbolizuotas Petro Keraičio pasiaukojimas šiandien atrodo ne tik, kad nelogiškas, bet vietomis komiškas. Viešosios nuomonės formuotojų laikais, kai kiekviena sensacija gali sugniuždyti žmogų, supurvinti reputaciją, saugiausia arba būti kvailiu, arba išvis tos reputacijos nė neturėti, tad nebus kam sutrypti. Visgi aktoriaus Mato Barvičiaus sukurtas Petras Keraitis, duodantis savo 100 litų, kuriuos prieš mirtį tėtis padovanojo, savo geriausiam draugui, kuris nori baigti gimnaziją ir tapti lakūnu, atrodo kaip žmogus iš utopijos. Tas gerumas, žinokite, labai sujaudino asmeniškai. Žinote kodėl? Nes šitokių istorijų nelabai bepasitaiko, norime vis sudėtingiau, įmantriau, vis atspindėti susipriešinimus, tamsias dvasios bedugnes, ubagystę, kad suhiperbolizuotas naivus gerumas šįkart Vaitkaus spektaklyje pragysta kaip tiesos gaidys: iš tikrųjų šioje destrukcinėje istorijoje suspindi švara, skaistumas ir troškimas tikėti, kad žmogus gali būti toksai, koksai yra Petras Keraitis.

 

Regis reiktų mąstyti, kad „Atžalynas“ yra visgi pagerinta ateities vizija. Tai nebuvo tarpukario Lietuva, tai buvo tai, ką visuomenė norėjo ir tikėjosi iš jaunosios kartos – paties geriausio, tad ir „Atžalynas“ kaip tas lūkesčių pilnas maišas turėjo padėti formuoti „teisingą“ socialinį elgesį ir jaunuolių vertybes. Visiškai neerzino pjesėje tas teisingo žmogaus lipdymas. Kostiumai ir mokytojų susiskaldymas, kaip padėti arba nubausti Petrą labai puikiai atspindi, kad net tarp pedagogų vyrauja bukas pragmatizmas ir pedagoginis humanizmas. Labiausiai skiriasi taip, kaip anuomet gimnazistai elgėsi klasėje ir dabar. Kalba kaip jau beveik brandūs, nors ir pasipokštaudami, vyriokai ir mergiotės, o šiandien to paties amžiaus jaunimas panarinę galvas maigo išmaniuosius ir atrodo, kad dėl to nemiegojo ištisą parą, tad pamokos yra būdas šiek tiek nusnūsti.

 

Gražiai Jonas Vaitkus sustatė gegužinės šventės motyvą. Man, skaičiusiam K. Binkio pjesę, finalas visada atrodė toks perspaustai komiškas. Užuomarša Tijūnas ir klasiokai Petrą paskelbia kone nacionaliniu didvyriu. Iš tikrųjų toks požiūris nevienareikšmiškai rodo, kad nemokame džiaugtis, nes veikia atmetimo reakcija. Viduje visada ieškome (taikau ne visiems, žinoma, daugiau gal sau) prie ko prikibti, o džiūgauti dėl to, kad atsirado 100 litų ir atstatyta tiesa ir teisingumas – argi taip mes mokame džiaugtis? Tikrovėje, žinoma, kad ne. Reputacijos nebesugrąžinsi, iš interneto išpiltų ant žmogaus pamazgų nebeišsiurbsi, sugadinta reputacija dažniausiai „vaikšto“ paskui žmogų, kas kad ir nekaltą, kad ir kur jis benueitų darbintis. Visgi tam tikra prasme tarpukaryje gyventi juk buvo paprasčiau, o tiesa ir teisingumas atstatomas ir juo pergalingai jaunatviškai džiūgaujama, sukant gegužinės ratelius. Toks turėtų būti gėrio ir tyrumo pergalingas šventimas: bendruomenės kolektyvinis susivienijimas dėl individo gerumo, kuris užkrečia visus.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus", režisierius Albertas Vidžiūnas, Vilniaus senasis teatras

Sveiki,

 

2025 metų pabaigos spektakliai buvo itin skirtingi, tad ir sukeltas rezonansas manyje taip pat kėlė skirtingus apmąstymus. Tik dabar, jau praėjus kelioms savaitėms po režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, matyto Vilniaus senajame teatre, galiu kiek ramiau ir nuosekliau suregzti mintis.

 

Istorija ir teatrinė medžiaga iš tikrųjų labai įdomi, nes ji remiasi tikrais istoriniais faktais. Yra žinoma, kad Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nutarimu 1753 m. birželio 9 d. Vilniuje sudegintas kroatas Rafalas Sentimani, kuris priėmė judaizmą ir apsigyveno Iljos štetle. Būtent šis Sentimani tampa grafo Potockio atsivertėlio prototipu, žydams, ypač litvakams, labai svarbiu pasakojimu. O legenda teigia, kad po sudeginimo velionio pelenai buvo palaidoti Šnipiškėse, šalia žydų reikšmingo dvasininko Vilniaus Gaono. Spektaklis pastatytas pagal 1934 metais Š. Zelmanavičiaus pjesę. Iš tikrųjų einant į šį spektaklį reiktų labai (labai!!!) pasidomėti istorine medžiaga, nes spektaklyje pasirodo tokios garsios asmenybės kaip kunigas Sapiega, kuris eina į disputą su įkalintu grafu Potockiu, šis apsėstas judaizmo idėjos ir renkasi geriau būti sudegintas Vilniaus rotušėje (kas istoriškai ir įvyksta), nei atsižadėti savo tikėjimo.

 

Spektaklyje veikia du pusnuogiai Potockiai, besisukančios dvi sielos, kovojančios ir viena kitą palaikančios. Esminė stichija – ugnis, kurią renkasi veikėjas, nes tyrą sielą reikia apvalyti ugnimi, nors tuo pačiu pasakojama ir grafo Potockio sąsaja su Judita... Žodžiu, istorija persisunkusi simbolių, judančių dekoracijų ir be atvangos skamba hipnotizuojantys sakralūs tekstai. Bet kokie tai tekstai! Užliūliavo mane per pusvalandį ir, galima sakyti, pirmoje eilėje pradėjau be gailesčio snūduriuoti, tai panirdamas į transą, tai bandydamas atsimerkti ir oriai išlaikyti galvą. Buvo baisiai NUOBODU. Nors istorinė medžiaga, ryšys su Vilniumi ir primiršta litvakų istorija nenuginčijama, tačiau visas spektaklis be provokacijos, jis kaip amžinas kabalistinės atmainos ritualas, viskas juda iš perdėto sakralumo ir abstraktumo.

 

Nepajutau jokios intrigos, vien tik pastangas dar labiau sumitologinti ir taip jau įdomią medžiagą. Pjesės tekstai skamba kaip šventraščiai, pasijutau esantis bažnyčioje ar sinagogoje, o esminė dviejų sielų drama ir raiška „išsilydžiusi“ apeigomis hiperbolizuotoje dramaturgijoje. Praėjus 40 minučių spektaklio, maniau, arba užmigsiu, arba kankinsiuosi iki paskutinės minutės. Dar šiemet nebuvau išėjęs iš jokio spektaklio, tačiau labai norėjau išeiti iš šio, tačiau kolega šalia sulaikė, nors jis panašios nuomonės apie šį spektaklį.

 

Žodžiu, šiame žydiškame katile man beveik nepatiko niekas. Spektaklį apsunkino trikalbis bandymas pavaizduoti Vilnių kaip tautų, kultūrų, religijų katilą (tikriems vilniečiams, kurie moka rusų, lietuvių ir jidiš gali pasirodyti puiku). Viršuje, ačiū Dievui, rodė subtitrus, nes tų liturgiją primenančių aukštųjų frazių nežinau, kas gali supaisyti. Visgi likus spektakliui 40 minučių, subtitrai visiškai dingo (dėl techninių priežasčių?) ir žiūrovui beliko pačiam verstis. Nežinau, ne šito tikėjausi iš medžiagos, bet pripažįstu, kad tai yra mano asmeninė klaida ir nekompetencija: nepasiruošiau atidžiau, savęs neįkroviau smalsumu, nes maniau, kad savaime spektaklyje atkapstysiu galus, bet ne. Neapsigaukite, būta žmonių (beveik pusė salės), kurie susižavėję atsistoję gale plojo, mačiau šluostant ašaras. Tai labiausiai mane šokiravusi dalis, kai absoliučiai nė pro kur asmeniškai nesujaudinęs spektaklis geba pravirkdyti šalia esančius. Man tai itin retas nutikimas. Gal ir verta kai kam nueiti pasižiūrėti?

 

„Laužas, kalėjimas, tremtis yra „puikios“ priemonės spręsti visuomenės negalias, manipuliuoti ar parodyti stipriojo galią. Ši pjesė puikiai tai iliustruoja ir atliepia. Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus, ir jie ten puikiai jaučiasi manipuliuodami, bausdami silpnesnįjį. Besąlygiškai mylėti Dievą nelengva. Šių dienų elgesio kategorijos tikinčiuosius stumia į paribį. Jeigu tiki, išpažįsti, tai reikia santūriau, nes besąlygiškai tikintis yra pavojingas, nes nevaldomas, jį sunku sugundyti pinigais, valdžia. Arba tiki, arba ne, jokių pustonių. Šie herojai vilioja kūrėjus. Be to, čia labai ryškus lemties ženklas. Tarsi viskas turi prigimtinį ryšį, atliepiame Dieviškąją valią, kuriai priešintis, nepaklusti neįmanoma.“ Albertas Vidžiūnas

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Kas prieš mus" režisierius Jonas Vaitkus

Sveiki,

Neseniai teko dar pernai Klaipėdos dramos teatre paruoštą režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Kas prieš mus“. Pjesės autorius – garsiausias šiuo metu Klaipėdos dramaturgas Gintaras Grajauskas.

Istorija pasakoja apie realiai kažkada egzistavusią trumpą valstybę, kurią bandė valdyti menininkai prie Viduržemio jūros, Kroatijoje (Fiumė miestas). Iš tikrųjų labai gera pjesė ir medžiaga didingam spektakliui, kuris neapsiriboja asmeninėmis smulkiomis problemomis, o trokšta apčiuopti realaus pasaulio vaizdinį, dažniausiai absurdišką troškimą aprėpti ir pakeisti pasaulį pagal savo matymą. Iš tikrųjų šis spektaklis apie didingą troškimą, kuris pavirsta nieku, nes pritrūksta kompetencijų valdyti savo tautą racionalumu ir logika.

Senosios Italijos ilgesys, noras gręžtis į Dantę, į muziką, okupuoto miesto naujasis diktatorius skendi savo paties iliuzijose ir labiau rūpinasi menu nei valdymo politika, vyro uniformos spalva, nei ištekliais ir iždu. Iš esmės spektaklyje vaizduojama amžina priešprieša: menas, kultūra prieš politiką ir griežtą racionalumą, valdingumas prieš estetiką ir meno laisvumą. Nesunku šio spektaklio priešpriešas priskirti nūdienai, kai į politiką nukanka menininkai (prisiminkime Valinsko partiją) ir tai buvo jų drugelių skrydis į liepsnas. Dabar Ukraina turi aktorių prezidentą, nesunku įspėti, kad nieko gero iš to nebus. Kitą vertus, kodėl menininkai iš esmės taurios ir puikios sielos žmonės negali keisti pasaulio, o štai politiniu verslumu pasižymintys bei militaristiniai revoliucionieriai gali? Tai irgi kitas klausimas, susijęs galgi net kiek su archetipiniais dalykais, tokiais kaip vyriškumo klausimas, lyderystės jėga – paskui ką eis eilinis vyras? Paskui menininką diktatorių, ar diktatorių, kuriam reikia mūšio?

Daug paralelių galima įžvelgti šiame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį, kiek primenantį Šekspyro Hamletą, Karalių Lyrą ir kitus pasmerktuosius nesėkmei valdovus bei jų vidines priešpriešas su valstybės valdymo klišėmis, atliko garsus aktorius Rolandas Kazlas. Ką ir bepridursi, jam šitas vaidmuo tiko ir... Ir scenografija atrodė išties gera, įkvėpta renesanso ir senosios Antikos, kurioje vyksta fašistinės Italijos eros maskaradas. Kultūrinių pergalių ir griuvėsių sanklodoje vargšas valdovas vis dar ieško svajodamas kažin kokios tiesos, tačiau viskam yra pasmerktas. Tas aišku jau nuo pirmųjų spektaklio minučių.

Po spektaklio pasidarė šiek tiek liūdna. Ne dėl paties spektaklio, nes jis iš esmės geras, bet dėl tos pačios banaliosios tiesos, kad kažkur spektaklyje radosi toji liūdna tiesa, kad pasaulį gali valdyti tik tam tikro brutalaus vieno sukirpimo valdininkai, fašistai, diktatoriai, prezidentai, o tas jautruolis, kultūros atstovas visada liks kažin kur paspirtas. Kitą vertus, argi nėra didesnė tragedija, kai šalies vairo gviešiasi laukinio liberalizmo ir laisvojo meno atstovas? Kaip ir kiekvienam menininkui, skriejančiam į politinės tiesios iliuziją, lemta galiausiai sudegti kaip drugeliui liepsnose. Bent jau šiame spektaklyje tai jau tikrai.

Jūsų Maištinga Siela