Sveiki!
Tęsiu
garsiausių ir puikiausių pasaulio rašytojų biografijas, jų kūrinių apžvalgas ir
įtaką pasaulio literatūrai.
Jonathan
Swift (Džonatanas Sviftas) yra laikomas garsiu anglų
literatūros satyriku, kuris gimė 1667 metų lapkričio 30 dieną Dubline,
Airijoje, tačiau savo kilme visą gyvenimą jautėsi esąs anglas, gyvenantis
svetimoje ir jam ne visada priimtinoje aplinkoje. Jo gyvenimas prasidėjo dramatiškai:
būsimasis rašytojas gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo mirties, todėl
vaikystė buvo paženklinta nepritekliaus ir priklausomybės nuo giminaičių
malonės. Motina, negalėdama pasirūpinti sūnumi, atidavė jį auklėti tėvo
broliui, tad Džonatanas augo gana izoliuotas nuo motinos šilumos, kas
neabejotinai suformavo jo gana griežtą, kartais cinizmu dvelkiantį pasaulio
suvokimą ir polinkį į introspekciją bei socialinę kritinę analizę.
Jo
šeiminė padėtis ir ankstyvoji jaunystė buvo glaudžiai susijusi su tuometine
Airijos socialine hierarchija, kurioje angliškos kilmės protestantai užėmė
valdančiojo elito pozicijas, o vietiniai katalikai buvo atstumti į visuomenės
pakraščius. Sviftas mokėsi Kilkenio mokykloje, o vėliau studijavo Dublino
Trejybės koledže, kur gavo klasikinį išsilavinimą, pagrįstą lotynų ir graikų
kalbomis bei scholastine filosofija, tačiau patį studijų procesą jis vertino
kritiškai, laikydamas jį archajišku ir neatitinkančiu modernaus pasaulio
poreikių, o tai tik stiprino jo maištingą prigimtį.
Anglija
ir Airija, kuriose gyveno Sviftas, išgyveno didžiulių politinių bei religinių
permainų laikotarpį, pasižymintį nuolatinėmis įtampomis tarp torių ir vigų
partijų, kurios varžėsi dėl įtakos karaliaus dvare ir parlamente. Rašytojas
aktyviai dalyvavo šiuose politiniuose procesuose, tapdamas vienu įtakingiausių
torių partijos propagandistų ir plunksnos meistrų, tačiau toks artumas
politinei virtuvei jam dažnai kainuodavo ramybę, nes valdžių kaita reiškė ir
staigius jo karjeros ar saugumo pokyčius.
Nors
Sviftas buvo dvasininkas ir vėliau tapo Šv. Patriko katedros Dubline dekanu, jo
santykis su religinėmis institucijomis buvo labai dviprasmiškas – jis smerkė
dvasininkų godumą ir veidmainystę, nors pats ištikimai vykdė savo pareigas. Jo
asmeninis gyvenimas liko apgaubtas paslapties šydu, ypač kalbant apie ryšį su
Estera Džonson, kurią jis meiliai vadino Stela ir kuriai rašė garsiuosius
„Dienoraščius Stelai“, nors niekada oficialiai nepatvirtino, kad jiedu buvo
susituokę.
Savo
kūryboje Sviftas negailestingai kritikavo tuometinę visuomenę, ypač Anglijos
kolonialistinę politiką Airijos atžvilgiu, korupciją valstybės aparate,
mokslininkų tuštybę bei žmonių kvailumą, kurį jis laikė pagrindiniu
civilizacijos stabdžiu. Jis jautė nuoširdžią neapykantą politiniam oportunizmui
ir dvaro intrigoms, tad savo satyrose dažnai vaizdavo pasaulį kaip iškreiptą
veidrodį, kuriame žmogaus ydos išryškėja iki grotesko.
Kalbant
apie mažiau žinomus faktus, Sviftas turėjo keistą įprotį savo gimtadienio proga
pasninkauti ir skaityti Šventąjį Raštą, nes gimimo dieną laikė gedulinga, o ne
džiaugsminga, taip pat jis buvo aistringas ėjikas ir kasdien stengdavosi
įveikti kelis kilometrus, kad išlaikytų fizinę formą. Įdomu tai, kad jis buvo
sukūręs nuosavą slaptą kalbą, kuria susirašinėjo su savo artimiausiais
draugais, ir buvo itin pedantiškas švaros atžvilgiu, kas tais laikais buvo
retas reiškinys. Taip pat mažai žinoma, jog jis labai mylėjo gyvūnus ir dažnai
šerdavo elgetas bei vargšus, tačiau tai darydavo anonimiškai, vengdamas viešo
dėmesio ar padėkos. Dar vienas keistas faktas – jis buvo itin taupus, netgi
šykštus, tačiau palikime savo testamentu nurodė visas lėšas skirti psichiatrijos
ligoninės įkūrimui Dubline, kas rodo jo rūpestį tais, kurių visuomenė
atsisakydavo.
Jo
požiūris į Europos valstybes buvo itin skeptiškas; jis manė, kad didžiosios
Europos galios yra apsėstos saviapgaulės, o karalių valdžią laikė dažnai
atsitiktine ir nepagrįsta tikraisiais nuopelnais. Apie Angliją jis atsiliepdavo
kaip apie šalį, kurioje „žmonės kalba apie laisvę, bet garbina jėgą“, ir
neslėpė nusivylimo tuo, kaip sparčiai dvasinės vertybės buvo keičiamos į
materialinę naudą. Savo paties knygas jis neretai pristatydavo su ironija,
apsimesdamas tik leidėju arba redaktoriumi, taip bandydamas apsisaugoti nuo
tiesioginių represijų ir tuo pačiu suteikti tekstams daugiau autoriteto bei
paslapties.
„Guliverio
kelionės“, išleistos 1726 metais, yra garsiausias jo kūrinys, kuriame
pasakojama apie keliautojo Lemuelio Guliverio nuotykius fantastinėse šalyse,
kuriose autorius per utopines ir distopines visuomenes meistriškai demaskuoja
Europos valstybių bei žmonijos ydų visumą. Ši knyga, nors iš pradžių skaityta
kaip nuotykių literatūra, netruko būti pripažinta kaip viena giliausių
politinių satyrų pasaulio literatūroje, pakeitusi suvokimą apie tai, kaip
literatūra gali veikti socialinę tikrovę.
Senatvėje
Svifto gyvenimas tapo sudėtingas: jis kentėjo nuo Meniéro ligos, sukeliančios
stiprius galvos svaigimus ir klausos sutrikimus, kas pamažu vedė į izoliaciją
ir depresiją. Nors jis nebuvo tiesiogiai persekiojamas kalėjimo prasme, jo
politiniai oponentai nuolat bandė diskredituoti jį per spaudą, o cenzūros
grėsmė lydėjo beveik visą jo kūrybinį kelią. Paskutiniaisiais metais jis tapo
tylus, prislėgtas prarastos atminties ir fizinės negalios, kol galiausiai mirė
1745 metų spalio 19 dieną Dubline, palikdamas po savęs ne tik milžinišką
literatūrinį palikimą, bet ir daugybę neišspręstų mįslių apie savo asmenybę.
Mokslininkai,
tokie kaip Irvinas Ehrenpreisas, paskyręs dešimtmečius Svifto biografijos
tyrinėjimams, nustatė, kad rašytojo asmenybė buvo nepalyginamai kompleksiškesnė
nei paprastas „piktas satyrikas“, kokiu jį dažnai mėgta pristatyti. Kiti
tyrėjai, pavyzdžiui, Klodas Rawsonas, analizavo Svifto santykį su smurtu ir
žiaurumu, nustatydami, kad jo radikalus pesimizmas nebuvo nukreiptas prieš
žmones kaip rūšį, o prieš žmonijos gebėjimą tapti neracionalia ir destruktyvia
jėga, kai ji pamiršta proto bei moralės principus.
Šiuolaikiniai
tyrinėtojai taip pat akcentuoja, kad Sviftas buvo vienas pirmųjų, aiškiai
įžvelgusių moderniosios technologijos ir mokslinio progreso grėsmę, jei jie
vystomi atskirai nuo etikos. Jo palikimas yra nuolatinis priminimas, kad
valdžia, nepriklausomai nuo jos formos, privalo būti kritikuojama, o
intelektualas privalo išlaikyti atstumą nuo tų, kurie turi galią, kad išsaugotų
gebėjimą matyti tikrąją tikrovę be rožinių akinių.
ROMANO
„GULIVERIO KELIONĖS“ REIKŠMĖ IR AKTUALUMAS
„Guliverio
kelionės“, išleistos 1726 metais, yra vienas ryškiausių satyrinės literatūros
kūrinių, kuriame per fantastinių kelionių prizmę Džonatanas Sviftas
negailestingai išnarstė to meto Anglijos ir visos žmonijos ydas. Kūrinio centre
– laivo gydytojas Lemuelis Guliveris, pragmatiškas ir racionalus keliautojas,
kurio patirtys atokiose, nežinomose šalyse tampa priemone parodyti
civilizacijos absurdą. Keliaudamas į Liliputiją, kurioje gyvena nykštukai,
Brobdingnagą, milžinų kraštą, skraidančią Laputos salą bei protingų arklių
šalį, Guliveris susiduria su socialinėmis struktūromis, kurios arba iškreiptai
atspindi, arba visiškai paneigia europietiškąją tvarką.
Knygos
idėja yra giliai pesimistinė, o Sviftas ją meistriškai įgyvendina per mastelio
pokyčius ir stebėtojo poziciją. Liliputijoje autorius pašiepia politinį
smulkmeniškumą, nesibaigiančius dvaro ginčus dėl niekniekių ir religinius
nesutarimus, kurie didingame pasaulio kontekste atrodo visiškai bereikšmiai.
Tuo tarpu milžinų šalyje Guliveris, būdamas mažas ir pažeidžiamas, tampa
objektu, kuriam tenka išklausyti karaliaus kritiką apie anglų valdymą, karus ir
korupciją, taip priverčiant skaitytoją pažvelgti į savo tautą iš šalies ir
pamatyti jos niekšybes bei moralinį menkumą.
Rašytojas
negailestingai kritikavo ne tik politiką, bet ir patį žmogaus protą, ypač
mokslo ir filosofijos sritis, kurias vaizdavo kaip atitrūkusias nuo realybės ir
kenkiančias praktiniam gyvenimui. Jis šaipėsi iš tuštybės, valdžios troškimo,
karinio agresyvumo ir apskritai žmonijos polinkio pateisinti savo žiaurumą
racionaliais argumentais. Paskutinėje dalyje, aprašančioje susitikimą su
nuostabiaisiais huinghnamais (arkliais), Guliveris patiria didžiausią
sukrėtimą: jis pradeda neapkęsti savosios rūšies, nes jai atstovaujantys jahuai
įkūnija visas bjauriausias, instinktyvias ir morališkai sugedusias žmogaus
savybes.
Anuometiniai
anglai, ypač valdantysis elitas ir intelektualai, kūrinį priėmė prieštaringai:
nors skaitytojus sužavėjo nuotykinis pasakojimo pobūdis ir fantastiniai
elementai, labiau išprusę amžininkai nesunkiai atpažino skaudžius taikinius.
Knyga sukėlė didžiulį ažiotažą, tapo pokalbių tema kavinėse ir salonuose,
tačiau ne kartą buvo kritikuojama dėl savo radikalaus misantropiškumo. Pats
Sviftas, vertindamas savo kūrinį, laiške draugui Aleksandrui Poupui yra atvirai
rašęs, jog jo tikslas nebuvo linksminti pasaulį, o veikiau „išerzinti jį“, taip
atskleidžiant tiesą apie žmogaus prigimtį.
Kūrinio
reikšmė šiandien ne tik neblėsta, bet įgauna naujų prasmių globaliame,
technologijų ir informacijos persisotinusiame pasaulyje. „Guliverio kelionės“
yra itin naudingos kaip kritinio mąstymo lavinimo įrankis, mokantis atpažinti
manipuliacijas, politinį populizmą ir pavojingą mokslo bei progreso aklumą, kai
jie tampa įrankiais be moralinio kompaso. Ši knyga primena, kad žmogus,
nepaisant savo civilizacijos pasiekimų, visada turi išlikti budrus savo paties
ydų atžvilgiu, nes būtent gebėjimas pažvelgti į save kritiškai, kaip tai darė
Guliveris savo kelionių pabaigoje, yra pirmas žingsnis link tikrojo
humaniškumo.
Maištinga
Siela
