Filmas: "Būrys" / "Platoon"

 Sveiki,

Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon) (1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.

 

Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.

 

Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas, antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos dalių.

 

Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai, manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome, kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai, nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai veidai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukiniai" / "Savages"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pakomentuoti daugiau ar mažiau žinomo režisieriaus Oliver Stone naujausią kino filmą „Laukiniai“ (Savages) (2012 m.), kurį galėjote išvysti ir Lietuvos kino teatruose. Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vieno šio režisieriaus darbo, tad negaliu prisidėti prie daugelio komentarų, kurie sako, kad Oliveris Stonas visiškai nusivažiavo ir sukūrė savo karjeroje totalų nesusipratimą, kurio neverta žiūrėti. Ne, taip nemanau, ypač pamatęs „Laukinius“ – ypatingai spalvotą, žaismingą kriminalinę dėlionę su Q. Tarantinui būdingomis žiaurumo scenomis bei puikiais, gražiais aktoriais.

„Laukiniai“ tikriausiai labiau patiks tiems, kurie mėgsta ir dievina kino filmus apie narkotikus, šėliones, persekiojimus bei norus išsikapstyti iš duobės, smengant joje dar gilyn. Prieš kelias savaites matytas filmas „Kokainas“ (2001), kuris pasakoja narkotikų prekeivio istoriją, vos manęs nepribaigė savo begaliniu nuoboduliu, lyg žiūrėčiau moralistinę pasakaitę su tėviškais patapšnojimais per pakaušį, o štai „Laukiniai“ nuteikė visiškai atvirkščiai – pasijutau taip, lyg atvykęs su degtinės buteliu į vakarėlį – spalvos, seksas, keistas meilės trikampis, įkaitų drama, kuri gal nepasirodė labai aštri ir dantyta, bet vidutiniškai įdomi. Žodžiu, man filmas nepasirodė jau toks prastas, kaip nuteikia dalis kritikų, dažniausiai lygindami šią juostą su ankstesniais Stone darbais. Beje, pagirsiu operatorių, kad juosta nors ir „dirty“ stiliaus, jame esama estetinių kadrų, kartais išlendančių su romantiniais pamąstymais apie gyvenimą ir meilę.

Žinot, turiu vieną baisią silpnybę, kurią nuolat komentuodamas įspūdžius, nesiliauju kartoti kaip papūga – tai Salma Hayek – į pastarąją žiūrėčiau ir žiūrėčiau, nesvarbu, kokiame šlamšte besifilmuotų, nes jos balso tembras ir išvaizda yra kažkas „vau!“. Šįkart ji sukuria narkotikų karalienės Elenos vaidmenį – žiaurią ir kerštingą moterį, valdančią didelį dalį nelegalios rinkos. Patiko ir retai matoma kinuose Blake Lively, kuri tikriausiai sukūrė kol kas vieną geriausių vaidmenų savo karjeroje ir dabar galbūt gaus paspirtį ir geresnių darbų ateityje. Na, ir žinoma, kiti garsūs aktoriai – Aaron Taylor, Taylor Kitsch, John Travolta bei Benicio del Toro, kurie ne ką mažiau atliko puikiai darbą. 

Pačia plačiausia prasme pasakysiu, kad filmas nėra iš tų „rimtųjų“, visgi jis labiau pramoginio braižo, skirtas atsipalaidavimui ir reginiams. Galite sakyti, kam čia patinka skerdynės ir įkaitų „pramogos“? Ot, pažiūrėkite dėl šventos ramybės ir pamatysite, kad visgi į tai galima kažkaip pažiūrėti nerimtai, kaip į žaidimą, kriminalinį vitražą su trupučiu Oliverio Stone prieskoniu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela