***
Orfėjas,
kurį graikų mitai vadina pačiu talentingiausiu visų laikų muzikantu ir
dainiumi, buvo laikomas Apolono arba Trakijos karaliaus Eagro sūnus, kurio
giesmės pasižymėjo tokia magiška galia, kad joms negalėjo atsispirti ne tik
žmonės ar gyvūnai, bet netgi negyvi daiktai, uolos ir medžiai. Pasakojama, kad
jam grojant lyra, kurią gavo iš paties Apolono, upės sustodavo savo tėkmėje, o
laukiniai žvėrys taikiai klausydavosi nuostabių melodijų. Savo gyvenime jis
sutiko nimfą Euridikę, kurią pamilo visa širdimi, ir jiedu susituokė,
tikėdamiesi ilgo ir laimingo gyvenimo kartu, tačiau ši laimė buvo itin
trumpalaikė ir tragiška.
Lemtingą
dieną, kai Euridikė vaikščiojo po pievas, ją pamatė Aristas, kuris ėmė
persekioti nimfą. Bėgdama nuo jo, Euridikė nepastebėjo žolėje susirangiusios
nuodingos gyvatės ir, jai įkandus į koją, ji akimirksniu mirė. Orfėjas,
negalėdamas susitaikyti su netektimi ir sielvarto apimtas, nusprendė imtis
neįmanomo – žengti į požemio pasaulį ir parvesti mylimąją atgal į gyvųjų
pasaulį. Su savo lyra rankose jis įveikė tamsius kelius, kol pasiekė Hado
karalystę, kur net patys baisiausi požemio demonai ir teisėjai sustingo,
išgirdę jo graudžias ir virpančias dainas.
Hado
valdovai, Hadas ir Persefonė, būdami visiškai sužavėti Orfėjo muzikos, kuri
pirmą kartą istorijoje pravirkdė net šaltus požemio dievus, nusprendė leisti
Euridikei sugrįžti į žemę. Vis dėlto, Hadas iškėlė vieną griežtą sąlygą:
Orfėjas turėjo eiti priekyje ir visą kelią į paviršių negalėjo nė karto
atsigręžti pažiūrėti į paskui jį einančią Euridikę. Jei jis bent kartą pažeistų
šį priesaką, Euridikė turėtų amžiams likti šešėlių karalystėje, nebegalėdama
niekada daugiau sugrįžti į saulės šviesą.
Kelionė
atgal buvo kupina nerimo ir abejonių, o Orfėjas, nors ir stengėsi pasitikėti
pažadu, vis labiau baiminosi, ar Euridikė tikrai seka paskui jį. Vos pasiekęs
viršutinį pasaulį ir išvydęs dienos šviesą, jis, neįstengęs nuslopinti meilės
ir ilgesio, akimirkai atsigręžė pasižiūrėti į savo mylimąją. Tą pačią akimirką
jis pamatė tik paskutinį, blėstantį Euridikės šešėlį, kuris su neapsakomu
liūdesiu atsisveikino su juo ir buvo vėl įtrauktas atgal į amžinąją tamsą,
palikdamas Orfėją visiškai sugniuždytą ir vienišą.
Po
šios tragedijos Orfėjas daugiau niekada nebuvo toks pat; jis atsiribojo nuo
žmonių ir atsisakė ieškoti kitos meilės, kol galiausiai jį pasiekė žiaurus
likimas. Pasak legendų, jį suplėšė įtūžusios menadės, Dioniso sekėjos,
supykusios ant dainiaus už jo atsiskyrėliškumą arba dėl to, kad jis nebegarbino
kitų dievų, o tik Apoloną. Jo kūnas buvo išniekintas, tačiau sakoma, kad jo
lyra ir galva, nuplukdyta į Lesbo salą, toliau dainavo liūdnas dainas apie
Euridikę, taip įamžindamos šią meilės ir muzikos galią amžiams.
Šis
mitas, dažnai analizuojamas kaip metafora apie meno galią prieš mirtį, pabrėžia
ne tik žmogaus meilės trapumą, bet ir neišvengiamą būtinybę priimti netektį.
Jis atskleidžia, kad net ir didžiausias talentas ar dieviška muzika turi savo
ribas, o žmogiškasis nekantrumas bei abejonės gali sužlugdyti net ir pačius
didingiausius bandymus pakeisti likimą. Orfėjas tapo amžinuoju kančios ir
menininko vienatvės simboliu, kurio istorija iki šių dienų išlieka viena
jautriausių ir giliausių graikų literatūroje.
Maištinga
Siela
