Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pakalbėti apie perskaitytą Jurgos Ivanauskaitės knygą „Kaip užsiauginti baimę“. Apie knygą jau buvau užsiminęs senesniuose pasisakymuose, o šiandien noriu ją aptarti savo akimis. Ir iš tikrųjų pirmosios Ivanauskaitės knygos man dvelkia keistumu, jos tikrai yra kitokios nei ateinantys mega romanai. Šis novelių ir apsakymų rinkinys tematika mažai kuom skiriasi nuo „Pakalnučių metų“. Visus jos apsakymus šioje rinktinėje apjungia viena neišsemiama tema – baimė. Baimė mirti, baimė gyventi kitaip, bet kartu baimė gyventi ir esamą realybę. Iš tikrųjų visi jos senesnieji tekstai yra sparčiai artėjantys prie to, kad jie kasdien vis aktualėję, o ne sensta. Aišku, šioje rinktinėje buvo ir tokių kurinių, per kurias man norėjosi ir miegoti arba kuo greičiau perskaityti ir prieiti prie įdomesnės. Nes ten kur seka siužetas ir kartu pamąstymai iš tikrųjų yra įdomu. Pavyzdžiui novelė „Kaip užsiauginti baimę“, kurią Viktorija Daujotytė įvardino kaip geriausią, man nė iš tolo neatrodė geriausia. Galbūt struktūra ir visas pasakojimo tempas ir atitiko visus nuosekliausius kanonus, bet man ši novelė buvo per daug ne tai, kad nusivažiuota, per daug sodri, per daug perkrauta jausmų, kad vos spėjau gaudyti mintį. Man kur kas mielesnės buvo jos siurrealistinės nevelės „Užsidegusi vasara“, kada net kvapą užgniaužė laki fantazija suderinta su visuotine psichozės invazija, arba novelė „Raudona suknelė“, kurią pasimatuoja teatro artistė ir po to nebegali jos nusimauti, nes suknelė mistiškai pradeda trauktis, kol galiausiai visiškai sutraiško žmogų. Na ir paskutinė jos novelė „Teatras“ mane pribloškė savo mokėjimu parodyti šiuolaikines šeimų problemas ir jose vyraujantį šaltą egoizmą bei abejingumą. Skaičiau net seilė tįso, ne veltui ant knygos viršelio parašyta, kad su antruoju rinkiniu Ivanauskaitė tapo apsakymų meistrė. Lenkiu žemai galvą. Iš tikrųjų verta ar neverta skaityti šią knygą? Atsakymo vienareikšmiško nėra, ji jums patiks, arba nepatiks. Nepatiks tiems žmonėms, kurie galbūt nėra apsiskaitę ir nėra pratę prie naujų žodžių ir terminų gausos, nes stilius nepratusiems gali pasirodyti klampus ir sunkus. Nerekomenduoju ir visokių svajonių romanų ar aštrių siužetų gerbėjams. Knyga gali pasirodyti kliedesiai, bet jei tu esi laisvės ištroškęs, ieškantis savo sielos kertelių, galbūt turi slaptą pasaulėlį, kuriame jautiesi saugus arba kartais jautiesi užguitas, keistas, nesuprastas ir visaip kitais išstumtas iš rato ribos, šioje knygoje, kaip beje ir kitose Ivanauskaitės kūriniuose, galėsi kažką pasisemti, išgyventi ir pertransliuoti per savo neuronus. Man asmeniškai Ivanauskaitės kūryba visada žavi, kad ir kokia ji bebūtų, šiaip tenka pripažinti, kad storieji romanai, mane užkariavo pirmiau ir jie tebėra mano favoritai, bet ir ankstyvojoje jos kūryboje eina užčiuopti tą gyslelę, kurios man dar niekur neteko skaityti. Aš vis čia šneku Ivanauskaitė, Ivanauskaitė, lyg, rodos, kitų žmonių ir nebūtų, nepagalvokite, kad esu ją sudievinęs, tiesiog atoslūgiais pas mane užeina „Ivanauskaitės“ manija. Paskutinį kartą tai nutiko rudenį, dabar jau vasara. Ir visgi, Ivanauskaitė yra žmogus netiesiogiai mane paskatinęs rašyti ir iki šiol sėkmingai stumiantis į šį literatūros sumišusį pasaulį. Todėl nori nenori kažkaip imi ir intuityviai kalbi apie tau svarbius žmonės, juk jūs darytumėte tą patį? Na aišku, visi darytų tą patį. Tęsiant knygos apžvalgą, nes recenzija pavadinti jau nebeapsiverčia liežuvis, noriu pasakyti, kad nesigailiu skaitęs, o tuo labiau pirkęs knygos. Kaip ir visada sakiau, man knyga yra intymus dalykas ir ji turi perskaityta likti su manimi, kažkur tarp lentynų, kad bet kada galėčiau prieiti, atsiversti, pauostyti knygos kvapą, paskaitinėti ir prablaškyti savo niūrias, o kartais ir giedras gyvenimo dienas. O kodėl tai neturėtų būti Jurgos Ivanauskaitės „Kaip užsiauginti baimę“ knyga?

P.S.

Jei turite kokių nors pasiūlymų ar kokių nors klausymų, kuriais norėtumėte, kad išsakyčiau savo nuomonę bloge, maloniai prašome parašyti į šį emailą – cirkininkas@gmail.com arba į skype, aišku, kas turite mano kontaktus. Tikrai būsiu dėkingas, jei šį blogą parekomenduotumėte ir savo draugams, tada ir lankytojų čia ateitų daugiau, o ir rašymas būtų ne vienoms akims, o jau būreliui žmonių. Dėkui.

Jūsų Maištinga Siela

Maxima - mūsų surogatinė motina

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie mūsų visų motiną maitintoją – „Maxsimą“. Puta madrė. Ši tema išsirutuliojo mano galvoje, kai pas mane vienas draugelis perinstalino kompiuterį. Tada mes visai rimtai, o gal ir kvailai juokėmės iš Juozo Statkevičiaus knygos „Mados kirtis“. Ten Juozukas rašo, kad neva gatvėmis kaip tikros gulbės, karalienės plaukia puošnios moterys, vilkėdamos prabangiais, žodžiu, neeiliniais kailiniais, avėdamos nuostabiais batais, mūvėdamos baltomis pirštinaitėmis, o jau skrybėlaitės gražumas, virsk tu nors iš kojų. Ir spėkit, ką ji nešasi rankoje? Rankinuką? Neapsirikite. Ji nešasi celofaninį „Maxsimos“ maišelį! Ir aš pagalvojau, kad mūsų vargani arba labai turtingi gyvenimai tiesiog paskutinį šį dešimtmetį yra iki gyvo kraujo priklausomi nuo šio chroniško prekybos centro tinklo. Dar draugelis po to juokavo: „Spėk, ką kiekvienas žmogus nuo 18-70 metų nors kartą laikė savo rankoje?“ Ne, tai ne pinigai, -ogi, „Maxsimos“ maišelį! Gal skamba makabriškai, bet tokia - tiesa. „Maxsima – apie viską pagalvota“. Taip ir skamba šis šūkis nardant po milžiniškas šio prekybos centro plantacijas, ieškant vieno ar kito reikalingo pirkinio. Maxsima sutraukia didžiąją dalį Lietuvos pirkėjų, kadangi, savo parduotuvių yra priperėję už kiekvieno kampo ir siūlo, pripažinkim, tikrai žemas kainas, todėl vilioja savo pirkėjus vėl ir vėl lankytis jų centruose ir visai nesvarbu, kad prie tavo namų galbūt liūdnai stūkso pustuštė „Rimi“, „Iki“ arba „Norfa“, juk geriau lėkti į „Maxsimą“. Iš tikrųjų išėjus pas mane į gatvę, nieko daugiau ir nepamatysi, tik žmones, kurie kaip vergai surakinti vienomis grandinėmis traukia iš prekybos centro su pilnomis terbomis iš „Maxsimos“. Nesiginsiu, čia aš nei peikiu, nei giriu šiuos tinklus, juk pats noriai naudojuosi „Maxsimos“ teikiamomis paslaugomis, tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kokį įtaką mūsų gyvenime daro motina „Maxsima“. Net nežinau su kuo tai sulyginti. Gal su „visagalio“ Googl‘io paslaugomis interneto platybėse? Bet retas žmogus susimąsto, kokią titanišką priklausomybę turi nuo „Maxsimos“ ir kaip instinktyviai pasiunta, kai prekybos centras nusprendžia nedirbti vieną dieną, tada prieš tai, kaip prieš karą, prisiperka tiek produkto, kad užtektų iškelti geras, riebias lietuviškas vestuves. O žiūrėk, po dviejų dienų, jis vėl čiuožia į „Maxsima“ apsipirkti. Bijau, kad dar koks dešimtmetis ir mes visi nutuksime nuo šio gero gyvenimo kaip eiliniai amerikiečiais šlamšdami „maksimines“ mišraines, vištas, bandeles ir kitus šio stebuklo gaminius. Jau nebekalbu apie beribes „Maxsimos“ pasiūlos galimybes, štai, artėja mokyklinių prekių invazija ir mes jau viena akimi kaip išprotėję žvalgomės, kas ką pirksime. „Maxsimos“ lentynos jau lūžta. Juokingiausia, kad šis lietuvių tinklas yra įsikūręs Lietuvoje, bet jau atidarinėja savo begalinius prekybos centrus – Latvijoje, Estijoje ir net Bulgarijoje! Šis prekybos tinklas į mūsų šalies iždus suneša jau net ne milijonus, o gal net milijardą. Už visus mokesčius „Maxsima“ valstybei moka milijardines sumas, bet „Maxsimos“ savininkams toli gražu šito negana, todėl dar prisidėjo ir prie LEO LT (Lietuvos elektros organizacija) kuri kaip išmanydama siekė monopolijos, kad galėtų diktuoti savo nustatytas beprotiškas kainas ir krautis kapitalą. Bet nė velnio, nes Grybauskaitė tai iš karto pastebėjo ir sako: „taip nebus, reikia išardyti, kad ir kiek dabar tai kainuotų“. Bet štai, ką dabar gali padaryti „maxsimos“ savininkai. Savo prekybos tinklus užregistruoti kitoje šalyje ir ten perkelti savo įmonę. Ne, tai nereiškia, kad nebeliks mūsų numylėtų ir nučiūčiuotų prekybcentrių, bet registruota kitoje šalyje įmonė nebeturės teisės mokėti tokius mokesčius Lietuvai ir visi „Maxsimos“ mokesčiai byrės į kitos šalies biudžetą, net nereikia pagalvoti, kokias šalies iždo skyles užkemša „maxsimos“ mokesčiai. Dabar kaip tik baiminamasi dėl šio keršto, bet tikriausiai taip nenutiks. Iš tikrųjų kaip bepažvelgsi visi jau esame surišti su ta pačia „Maxsiminiu“ plastmasine terba ir nesvarbu ar tu turi tuos prabangius kailinius, ar esi paprastas ūkininkas, kur nors Suvalkijos glūdumoje. Tai tiek šiam kartui, mielieji. Laimės! Laimės! Laimės!

Jūsų Maištinga Siela

Žmogaus grožio samprata slypi trūkumuose

Sveiki mielieji, mūsų vasara eina į pabaigą ir net nespėsime suuostyti atostogų gairių, kai jau kiurksosime mokyklose, darbuose arba universitetų auditorijose. Gaila, kad geri dalykai kažkaip greitai pasibaigia. Vasara irgi. Šiandien noriu pašnekėti apie grožio sampratą. Net nežinau, kodėl šovė būtent ši tema. Tiesiog spontaniškai! Grožis neretai rišamas su kūno kultu, žmonės gražūs tarsi paveikslų reprodukcijos, bet nežinai iš kokių kartais prastų dažų gali būti jie nutapyti. Žmonės geidžia, nori gražių žmonių, neslėpsiu ir mane patraukia gražūs žmonės, bet kažkodėl su jais pabendravęs nusiviliu. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Gražūs vaikštančios atvirutės būna neretai tuščios, o dar labiau pasipūtusios, persisunkusios perdėto savęs susireikšminimo ir kitų akimis „prastesni man – ne lygis“. Gaila man tokių žmonių, nes jie nesuvokia, kokie jie persūdyti savo rūgščios egoizmo savasties. Jau nekalbu apie tai, kad retai graži siela sutampa su gražia iššore, dažniausiai šiuose srityse pompastiškai dominuoja ir lyderiauja ryškus kontrastas. Man graži yra jautri siela. Bet pasaulis yra per daug pakvaišęs, kad visi būtų vienodi, todėl jame egzistuoja ir tai, kas mums nepatinka. Pastebėjau, kad juo labiau gilindamasis į grožį, šįkart į žmogaus grožį, suvokiu, jog grožis slypi trūkumuose. Kaip pavyzdį vis prisimenu filmą „Fridą“, kuriame meksikiečių dailinikė Frida Khalo savo užburiančiu charakteriu ir keistumu buvo ryškiausias ir gražiausias žmogus visame kame ir nesvarbu, kad antakiai suaugę, kojos šlubos, o nosis nutysęs kaip agurkas. Esmė buvo jos gražiame kentėjime ir kovoje už būvį, jos požiūryje į gyvenimą ir save pačią. Staiga, kas būna negražu su stulbinančia jėga gali tapti gražu ir net išskirtina. Supratau, kad trūkumuose, kurių dažniausiai neturi kiti, slypi mūsų tikroji jėga, nes tai mus skiria nuo kitų ir padaro kitoniškus. Aš pats ilgą laiką kompleksavau dėl per didelės nosies, nenormaliai storų antakių, kol supratau, jog tai – gražu. Nes tokių aplinkui nėra daug. Arba mažas ūgis staiga tampa privalumu. Apkūnumas arba liesumas taip pat. Viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio į save, savo šarmingumu ir charizmu jis gali iš savęs padaryti žavų žmogų, bet aišku, reikia turėti savyje stabdį, kad augantis pasitikėjimas nepasidarytų į perdėtą aroganciją. Kažkaip pastebėjau, kai bijodavau savo trūkumų, aš juos kitiems labiau pabrėždavau, kad jie iškarto susitaikytu su tokiu manimi, koks aš esu. Manau, nereikia bijoti savasties, savo kanonų, kurie neatitinką visuomenės ar etinių nustatytų normų. Žmonės yra linkę slėpti savo tikrąjį trūkuminį grožį, nes bijo neigiamo atliepimo arba jau ne kartą „nukepė“ nuo to, kad buvo parodę ylą iš maišo. Bet koks žmogus, kuris nudegė, daugiau piršto nekiš, bet tada įvyksta atvirkštinė reakcija – žmogus tampa užguitas, neatsiskleidęs ir visaip kitaip savęs neišrealizavęs. Toks žmogus jaučiasi tarsi augantys pulinių votys, kurie, rodos, vieną dieną ims ir sprogs nuo savęs paties, nuo savo baimių ir kompleksų. Nuoširdi akistata su savimi ir su savo siela, kad ir kokia ji bebūtų, neturėtų leisti nebijoti sau žydėti, juk žydime galiausiai tik kartą, tad kodėl nežydėti visu pajėgumu? Nuoširdumas ir atvirumas su savimi neturėtų leisti žydint persisunkti arogancija, o patirtą skriaudą iš aplinkinių, kad ir moralinę, neturėtų užaugintį abėjingą ir agresyvią begemoto odą. Taigi, mielieji, sekmės ir taikos su savimi pačiais.


Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė Angelariumas

Sveiki mielieji, šiąnakt pridedu tiesiog Jurgos Ivanauskaitės darbų nuotraukas. Kaip žinote ji nebuvo vien rašytoja, bet buvo taip pat ir tapytoja. Šie dabar mano akimis - dieviški! Nereikia sakyti, kad jie vien ryškūs ir spalvoti, bet velniškai originalūs, kadangi tai yra ne vien tapybą, bet ir herberariumai. Jei gerai įsižiūrėsite, pamatysite, kad visur dominuoja priklijuotos sudžiovintų augalėlių atplaišėlės. Meistriškai džiuvinti augalėliai įsilieja į ryškius fonus ir detales ir sudaro įspūdingą visumą. Jurga buvo surengusi 2005 metais parodą "Angeliariumas", į kurią atėjo net buvęs šalies prezidentas Valdas Adamkus. Vėliau leidykla "Tyto alba" išleido darbų reprodukcijas - atvirutes į rinkinį "Angelariumas". Jurga šiuos darbus kūrė jau kentėdama sarkomos skausmus kojyje, todėl juose galime įžvelgti savotiško skausmo sąsajų. Vienas iš darbų panaudotas "Miegančių Drugelių Tvirtovė" knygos viršeliui. Ligos metus autorė šiuos paveikslus išdovanojo draugams ir artimiesiems.

Parengė Maištinga Siela.

Nepilnametę į bagažinę uždaręs vaikinas: tenorėjau pabendrauti su gražuole

Šiandien netyčia įlindau į - http://www.delfi.lt/ ir aptikau straipsnį, kuris mane nustebino. Na kur čia nustestebino, geriau sakant, vėl patvirtino, kokių būną žmonių, ir kokių būna bergždžių pasiaiškinimų po neatsakingų situacijų. Merginos, ar jums tokia dėmesio ir meilės išraiška patikrų? Tiesiog pridedu delfi straipsnį ir pasigrožėkite:

Nepilnametę merginą į automobilio bagažinę uždaręs ir apie 10 minučių į mišką vežęs Tauragės rajono gyventojas tikina taip tik norėjęs atkreipti gražuolės dėmesį bei su ja pabendrauti. „Tai - jaunimo bendravimo išraiška, pokštavimas, merginai dėmesio ir palankumo jai reiškimo būdas“, - teisme pareiškė į pataisos namus dėl neteisėto laisvės atėmimo uždarytas vaikinas.
Tuo tarpu nukentėjusioji prisipažino nepripažįstanti tokių juokų – ji net išsigando, kad iš matymo pažįstamas vaikinas gali ją išprievartauti. Klaipėdos apygardos teismas atmetė jau antrą kartą nuteisto neseniai pilnametystės sulaukusio vaikino apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto laisvės atėmimo. Už nusikaltimą teismas jam skyrė 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau prie jos pridėjo anksčiau neatliktos bausmės dalį ir į pataisos namus pasiuntė 1 metams ir 7 mėnesiams. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nustatė, kad praėjusių metų rugsėjo 5-ąją apie 21 val. Tauragės rajone viename kaime nuo alkoholio apsvaigęs vaikinas nepilnametę įgrūdo į automobilio bagažinę ir nuvežė prie miško. Merginą jis paleido tik tuomet, kai jam telefonu paskambino nukentėjusiosios draugės policijoje dirbanti sesuo. Nukentėjusioji mergina pareigūnams pasakojo, kad kaime su draugėmis buvo prie autobusų stotelės, kai prie jų automobiliu atvažiavo iš matymo pažįstamas vaikinas su dar dviem anksčiau nematytais draugais. „Prie mūsų priėjęs jis elgėsi agresyviai, gėrė alų, švietė į akis žiebtuvėliu, švaistėsi peiliu, kalbėjo, kad automobilyje turi „beisbolkę“, - tyrimo metu kalbėjo nepilnametė. – Aš norėjau eiti namo, tačiau jis man neleido - paėmęs per liemenį pasodino ant automobilio stogo. Priešinausi, norėjau nušokti nuo automobilio, tačiau jis neleido, sakė, kad įdės į bagažinę. Jam aiškinau, kad kalba nesąmones, todėl jis vėl mane paėmė per liemenį, atidarė bagažinę ir ten mane įdėjęs iš karto ją uždarė bei užrakino“. Nepilnametė sakė, kad pradėjusi klykti, tačiau automobilis netrukus pajudėjo – ji jautė, kad važiuoja žvyrkeliu. „Maždaug po 10 minučių automobilis sustojo – vaikinas atidarė bagažinę ir mane iškėlė“, - mergina sakė, kad buvo nuvežta prie miško, todėl pagalvojusi, kad automobilį vairavęs jaunuolis gali ją išprievartauti. Išleidęs iš bagažinės nepilnametę vairuotojas netikėtai tapo malonus – ją palydėjo iki autobusų stotelės, iš kurios paėmė. Čia jos laukė pagalbą jau iškvietusios draugės. „Jis aiškino, kad nieko neatsitiko, jis tik norėjęs papokštauti, - prisiminė mergina. - Šis įvykis mane labai sukrėtė, visą savaitę buvau išsigandusi, negalėjau miegoti“. Tokius jos parodymus teisme patvirtino ir motina, kuri sakė, kad jai net teko naktimis budėti prie dukros lovos. Tuo tarpu merginai laisvę suvaržęs kaimo gyventojas nesijaučia kaltu – jis aiškino, kad tenorėjo tik papokštauti. Vaikinas neneigė, kad ant automobilio stogo buvo pasodinęs merginą ir kalbinęs važiuoti prie miške esančio tvenkinio.„Ji man sakė, kad automobilyje nėra vietos, - savo versiją iškėlė nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu tvirtinęs, jog nukentėjusioji pati įlipo į bagažinę. - Kadangi važiuoti reikėjo visai netoli, pasiūliau jai sėsti į bagažinę. (...) Paskui ją nukėliau nuo automobilio stogo ir, atidaręs automobilio bagažinę, įsodinau į vidų. Pasipriešinimo ar nepasitenkinimo veiksmų nei iš merginos, nei iš jos sesers ar draugės pusės neišgirdau. Visi tai suprato kaip eilinį jo pokštą“. Jis tikino nepagalvojęs, kad už „tokius dalykus“ gali būti keliama baudžiamoji byla. „Aš tik norėjau pabendrauti su gražia mergina, - sakė nuteistasis. - Kaltininkas aiškiai turi suprasti ir žinoti, kad jis ruošiasi nukentėjusiam neteisėtai atimti laisvę, o nukentėjęs aiškiai ir nedviprasmiškai leidžia kaltininkui suprasti, jog jis ten vykti nenori ir taip bus suvaržyta (atimta) jo laisvė. Šiuo atveju yra jaunimo bendravimo išraiška, pokštavimas, merginai dėmesio ir palankumo jai reiškimo būdas“. Tačiau bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad už tokius „pokštus“ yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. „Kaltinamasis sudarė tokią padėtį, kai nukentėjusioji negalėjo ne tik laisvai pasirinkti savo buvimo vietos, bet ir elgtis savo nuožiūra, jai akivaizdžiai buvo atimta fizinė laisvė savarankiškai judėti, netgi sukeliant grėsmę jos sveikatai, ir ji net nežinojo, kur esanti, - pažymėjo Klaipėdos apygardos teismas. - Tai, kad nuteistasis suvokė, jog neteisėtai prieš nukentėjusiosios valią apriboja jos laisvę, bei to norėjo, parodo ir ta aplinkybė, kad jis nukentėjusiąją įkišo į automobilio bagažinę ir ją dar užrakino, t. y. užsitikrino, kad nukentėjusioji neturės visiškai jokios galimybės išvengti tokio laisvės atėmimo, be to, jos negalės išlaisvinti ir šalia buvusios sesuo ir draugė“.

M.S.

Pasaulinės krizės gairės mano akimis. Dvasinė ir kultūrinė krizė pagimdė ekonominę griūtį.

Sveiki mielieji, šiandien noriu paloti apie kultūrinę krizę savo akimis. Čia visi desperatiškai ir fatališkai užsidegę tik ir šneka apie ekonominę krizę, bet geriau pažiūrėjus, mūsų dabartinės krizės yra surištos vienu nesibaigiančiu lynu: fensinė, kultūrinė, globalinė, ekonominė, švietimo krizės apjungia kaip vienas gyvybiškai svarbus kraujotakos ratas – KRIZĖ. Net neabejoju, kad bet kokia krizė yra reikalinga ir svarbi norit kažką keisti ir judėti kita linkme. Nebegalima šikti fekalijomis į tą pačią duobę, reikia rausti kitą, nes pastaroji jau paplovomis teka per kraštus. Pastiniuoju metu taip susigulėjo mūsų geras gyvenimas, kad netelpantys kaštai tiesiog orgazmiškai taškėsi į šalis. Ir staiga ateina „raudonkepuraitė“ krizė ir parodo nuogą užpakalį. Dabar visi susėdę tik ir laukiame, kada čia ta prizė baigsis, nors iš tikrųjų nesibaigs tol, kol žmonės nesusivienys (paties Algimanto Čekuolio žodžiai) ir nepradės gyventi naujo gyvenimo modelio. Pasižiūrėjus filmą „Namai“ apie žmogaus raidą Žemės planetoje, net šiurpuliai laksto, kad tokios bjaurastys gali šitaip žaloti planetą. Juk dabar žmonija nieko nebesiskiria nuo vėžinių ląstelių, kurios tik kaip įmanydamos gręžia Žemės išteklius, kerta miškus, teršia orą, milžiniškais mastais niokoja savo namus – Žemę. Manau, kad viso šito priežastis yra ne tiek technologijos, noras plėsti, kiek viso pasaulio kultūrinė krizė. Ką aš čia šneku, ne kultūrinė, bet dvasinė krizė. Žmonės nebetiki nieku, tampa agresyviais ateistais, kurie tiki tik tai kuo mato. Paskaičius interaktyvius interneto komentarus vos neuždusau, kaip žmonės save mato, kaip gyvulius, kurie gimė tam, kad daugintus. Siaubas, aukštos klasės kalibrais užtaisyta savidestrukcija. Manau, tai parodo žmogaus neišprusimą ir žiaurų sumaterialėjimą, kuris vašku užvarvino ne tik širdies ir dievoieškos kanalus, bet ir akis bei ausis. Kultūrinė krizė, manau, tęsiasi visada, turiu galvoje vakarų pasaulį. Augant ekonomikai, žmonės nebeturi laiko sau, o ką jau kalbėti apie tikėjimą, ramybę ir harmoniją, visas laikas sušeriamas visuomenės materialei gerovei. Manau, krizė yra viena iš būdų suparalyžiuoti šitokį norą siekti vis geresnio gyvenimo, ir kaip gaila, kad ne visapusiško, bet materialųjų. Juk ir ligos: vėžys, neregystė, paralyžius, sklerozė ir t.t. žmogui siunčiamos kaip gydomosios apsaugos, kad žmogus atsipaipaliotų ir pradėtų rūpintis savo siela, davasia, o ne tik savo kišenės reikalais ir karjeros kopimu. Taigi kultūrinė krizė, į kurią mano akimis įeina tokie komponentai kaip: laisvė, meilė, dvasinių vertybių puoselėjimas, kūryba ir viską, kas teikia didelę augimo jėgą pačiuose žmonėse. Žmonės nesikeičia, jie lieka tokie patys buki, o technologijos auga kaip ant mielių, šiais laikais svarbu mokėti sugretinti dvasinį (kultūrinį) gyvenimą kartu su tuo hiperaktyviu technologijų ir „gero gyvenimo“ variantais. Ak, kaip gaila, kad kultūrinis sluoksnis labiausiai ir nukenčia. Ir dabar suparalyžiuoti krizės mes fatališkai vėl griebiamės ne šaknų – kultūros puoselėjimo, bet atvirkščiai, kaip įmanydami darome dirbtinį kvėpavimą ekonomikai. Taip, ji svarbi, bet dėl ko prasidėjo ši krizė? Žmonės nesikeičia ir vėl, jie vėl desperatiškai siekia tos būklės, kuri buvo 2006-2007 metais ir nesupranta, kad taip, kaip gyvenome iki šiol, jau nebegalime gyventi, tai žalinga, tai kenkia ne tik mums, bet visiems Žemės gyviams ir pačiai planetai. Nesuvokimas yra didžiausias žmonijos ribotumo rodiklis. Manau, reikia prisiveržti diržus ir nors kažkiek apmalšinti tą beprotišką, mano akimis kraugerišką, norą siekti karjeros aukštumų, siekti siekti ir vis siekti, juk tai beprotiška. Žmonės dėl to išprotėję, dėl utopinės geresnio gyvenimo vizijos, nuo kurios jau vemti verčia, o iš tikrųjų jų pačių viduose neretai būna tokios dvasinės skylės, kad neprilygtų net išretėjusio ozono sluoksnių bedugnėms. Kokia bus mūsų būklę, kai išsikapstysime iš krizės ir toliau kopsime tais pačiais apšiktais laiptais? Visa tai tikrai nesitęs amžinai ir galiausiai vėl prives mus prie dar didesnės krizės. Gal tada ne krizė gelbės mūsų kailius, bet intensyviai suaktyvėję virusai. Neseniai teko skaityti, kad Afrikoje viena moteris užsikrėtė nauju ŽIV virusu, kurio pasaulis dar nebuvo matęs, kokio masto susilauks nauja viruso atmaina dar iki šiol neaišku. Bet kokią vėžinę ląstelę reikia gydyti ir mes Žemės planetai tapome tarsi parazitiniu užkratų, tik imame imame ir nesuvokiame dėkingumo jausmo kitoms gyvybės formoms. Juk net mūsų Žemė yra gyva, turi savo charakterį, savo mąstymo modelį, biostruktūrą, tai kodėl, ji turėtų leisti mūsų padermei toliau taip destruktyviai gyvuoti, kad užuot ją mylėję, mes iš jos tik imame ir galvojame tik apie žmonijos gerovę. Kultūra nyksta, pagarba kitoms būtybėms taip pat. Be jokios abejonės ši ekonominė krizė yra su tuo surišta, galiausiai žmonija turi savo karmą ir savo skolas, kurias reikia sumokėti. Todėl mažiau iškokime kaltų kituose, dėl ko vyksta šios krizės, kiekvienas pradėkime nuo savęs, nuo savo kultūros darželio tręšimo ir puoselėjimo. Paklauskite savęs, kam jūs paskiriate daugiausiai laiko? Kur daugiausiai laiko paskiria mūsų tėvai? O valdžia? Kurią gyvenimo vietą užima kultūriniai aspektai? Ar ne pats laikas keistis užuot lindę į dar didesnį karvės tortą? Kaip bebūtų paradoksalu, bet būtent kultūrinis ir dvasisnis sluoksnis nukenčia ir krizės metu, nes visos jėgos bei lėšos skiriamos ekonomikos palaikymui vagiant nuo kultūrinių lėšų. Pats švietimų ministras pareiškė: „Pasakykite, be kokios knygos dabar Lietuva neišgyventų?“ Taip jis pakomentavo, kad knygų leidyba visiškai sustabarėjo. Ir vėl kenčia kultūrinis sluoksnis, jį apvogti yra lengviausia, nes kažkieno akimis šis sluoksnis turi mažiausiai poreikių, juk daug svarbiau yra sveikata, Lietuvos keliai, karo tarnyba, pensija, motinystės išmokos ir t.t. Taip be jokios abejonės tai yra svarbu, bet kodėl prie tų butinybių nėra priskiriama kultūra, lyg tai būtų kažkokia nereikšminga pramoginė sritis skirta tik turtingiesiems. Taip kultūrą pamirštame, o puoselėjame civilizacijos privalumus, bet jūs man pasakykite, ant kokio šunėko plauko laikosi pati civilizacija? Ar kartais ne ant to paties kūltūrinio? Manau, anksčiau ar vėliau savo ar ne savo noru grįšime prie dvasinių vertybių ir bandysime vystyti tas gijas ir sulyginti su technologijomis. Juk dvasingume ir slypi tikroji jėga, tikrasis išgyvenimas. Juk budistų vienuoliai, ypač aukšto rango dvasininkai, lamos jau išgyvena be jokio maisto, o žiemą sušildo savo kūnus vien savo bienergetika ir visiškai nekenkia Žemei, jiems nereikia jos išteklių, bet štai mes tuo keliu nežengiame. Manome, kad turime laisvę ir lygybę lygindami save su musulmoninėmis tautomis, bet drįstu pareikšti, kad nė per nago juodymo neturime. Dvasinė krizė - begalinė. Apie religijas nebešneku, krikščionybė nuskurdo ir nebeatitinka šiuolaikinių žmonių poreikių, todėl manau, kad reikia naujos religijos suvienysiančios visą pasaulį. Tą religiją pavadinčiau Dievo Meile, kuri kviestų mus prisijungti ir savaip atrasti tikrąsias savo vertybes ir siektinybes. Bet kokie tokie prasimušimai yra vadinami sektantiniais ir užsitarnauja blogą vardą ir smegenų plovyklos etiketę. Neslėpsiu, klaikių sektų tikrai yra, bet yra ir tyrų, kurios skleidžia gerąją šviesą. Žmogus atradęs vidinės ramybės resursus pasikeitų, jis būtų kitoks. Mano akimis galbūt geresnis. Kad ir kaip bebūtų, manau, kad pelnytai sulaukėme KRIZĖS, kurią ištisus amžius nešė kultūrinę bei dvasinę užgniaužtą šleifą. Aišku, jūs galite sutikti su manimi arba ginčytis, kiekvienas pasaulį galiausiai mato savo „veizolais“, tad daugiau tolerancijos, mažiau arogancijos. Meilės, šviesos, sveikatos ir ramybės jums, mielieji.

Maištinga Siela

Nauja Jurgos Ivanauskaitės knyga - Kaip užsiauginti baimę

Šiandien ėjau pro knygyną ir pamačiau naują Jurgos Ivanauskaitės knygą perleistą po dvidešimties metų. Tiesa, prieš pusmetį rašiau į leidyklą "Tyto alba", kad perleistų jos senas knygas, kadangi jų jau niekur nebeįmanoma gauti. tada man atrašė, kad jau rengiama jos knyga "Kaip užsiauginti baimę". Ir pagaliau pasirodė! Tiesa, knygos viršelis toks pats, koks ir buvo prieš dvidešimt metų. Pirmieji Jurgos Ivanauskaitės kūriniai buvo ypač gerai vertinami kritikų, bet po to šis "sluoksnis" nuo jos nusigręžė. Taigi, rytoj jau bėgsiu tekinomis ir išsižiojęs pirkti. Noriu nedelsiant perskaityti.
Visas miestas išbrinko it milžiniška, baimės pripūsta guminė pagalvė, o Kamilė vis alsavo ir alsavo, įkvėpdama baimę, o iškvėpdama dar didesnę, įkvėpdama baimę, o iškvėpdama dar didesnę, kol pasijuto besigūžianti nenusakomo dydžio juodame laive, prie kurio dugno it inkaras glaudėsi žydras žemės rutuliukas. Inkaras staiga atitrūko, ir baimės laivas pamišėlišku greičiu nuplukdė mergaitę per spengiančią erdvę. Iš apsakymo „Kaip užsiauginti baimę“

Antrasis Jurgos Ivanauskaitės apsakymų rinkinys „Kaip užsiauginti baimę“ (1989) – trečioji jos knyga po „Pakalnučių metų“ (1985) ir romano „Mėnulio vaikai“ (1988).
Abu J. Ivanauskaitės apsakymų rinkinius literatūrologė Jūratė Sprindytė studijoje „Prozos būsenos“ (2006) pavadino „akinamai blykstelėjusiu“ debiutu. Antrajam rinkiniui pavadinimą davusį kūrinį literatūrologė Viktorija Daujotytė studijoje „Moteriškoji literatūros epistema“ (1991) gretina su Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“ ir įvardija kaip „geriausią J. Ivanauskaitės apsakymą.Šioje knygoje rašytoja atsiskleidžia kaip susiformavusi apsakymo meistrė. Literatūrologės Viktorijos Daujotytės žodžiais, „ji žinojo ar bent nujautė kažką, ko mes nežinome ir todėl taip linkstame į ją, lyg lauktume kokio pranešimo“. Rygoje įsikūrusi leidykla „Dienas Grāmata“ šiemet latvių kalba išleido Jurgos Ivanauskaitės romaną „Placebas“, parašytą 2003 m.
Tai jau septintoji šios lietuvių rašytojos knyga latvių kalba. Anksčiau išverstos ir išleistos knygos „Ragana ir lietus“ (Preses nams, 1994), „Kelionė į Šambalą“ (Jumava 1998), „Agnijos magija“ (Avots, 1999), „Prarasta Pažadėtoji žemė“ (Jumava, 2000), „Ištremtas Tibetas“ (Jumava, 2001) ir „Sapnų nublokšti“ (Dienas Grāmata, 2006).„Placebą“, kaip ir kitas šešias J. Ivanauskaitės knygas, į latvių kalbą išvertė Talridas Rulis (Talrids Rullis). Kaip lietuvių literatūros vertėjas T. Rulis debiutavo 1991 metais. Už profesionaliai ir meniškai išverstus lietuvių literatūros kūrinius, už ilgametį pasišventimą ir svarų indėlį populiarinant lietuvių literatūrą Latvijoje, 2008 m. T. Rulis apdovanotas Šv. Jeronimo premija. T. Rulis į latvių kalbą yra išvertęs Kazio Sajos, Vinco Pietario, Ričardo Gavelio, Rimanto Šavelio, Antano Škėmos, Vandos Juknaitės, Bitės Vilimaitės ir kitų lietuvių autorių kūrinių.Latvių leidėjų anotacijoje apie šį kūrinį rašoma: „Romanas „Placebas“ – viena įtaigiausių žymios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (1931–2007) paskutinių knygų. (...) „Placebas“, persmelktas saviironijos, neabejotinai skirtas moters dvasiai, kuri vienintelė tegali pakreipti į gera beviltiškam pragmatizmui užprogramuotą pasaulį – pakeisti vaiduokliško placebo efekto valdomą pragarą žemėje.“ Knygos vertėjas T.Rullis sakė, kad Latvijos skaitytojai nėra užmiršę Jurgos, ji ir dabar yra viena mėgstamiausių rašytojų Latvijoje. Žinoma, ir Latvijoje knygų paklausą mažina kylančios kainos ir tuštėjančios piniginės. Talridui Rulliui labiausiai patiko ironiškasis „Placebo“ sluoksnis, sugebėjimas parodijuoti reklamos kalbą. Verčiant reikėjo didelio subtilumo, kad nedingtų ironiška originalo intonacija ir kad ji nevirstų atviru tyčiojimusi. Autorė ironizuoja šiuolaikinio viešo kalbėjimo klišes – rimtu veidu sakomas nesąmones. Tam reikėjo organiškai pasinaudoti latvių kalbos duomenimis – čia pravertė latviškos reklamos formulės. Iš latvių skaitytojų vertėjas yra girdėjęs palankių atsiliepimų apie svarbaus romano personažo – katės Bastetės liniją. Talridą Rullį, kuris taip pat yra didelis kačių gerbėjas, irgi sužavėjo ši romano veikėja, puikiai atskleista katės gyvenimo filosofija. Jos paveiksle jis atpažino Jurgos augintinę Lūšį. Anot Talrido Rullio, kartu su Bastete Lūšis įgijo nemirtingumą. Šiuo metu T. Rulis jau verčia J. Ivanauskaitės knygą vaikams „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“ (Tyto alba, 2004). Taip pat turi sumanymą išversti paskutinį Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ (Tyto alba, 2005).Jurgos Ivanauskaitės kūrybos išversta ir į kitas kalbas - čekų, vokiečių, švedų, kroatų, estų. Prisipažinsiu, latvių leidžiamų knygų viršeliai - nuostabūs! Pridedu naujausią:
.

Maištinga Siela