J.Ivanauskaitė seserį aplanko sapnuose

Šiandien Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 48. Prisimindami talentingą ir mylimą rašytoją bei dailininkę, kalbamės su jos 16 metų jaunesne seserimi Radvile Racėnaite apie gyvenimą, kurio negožia įsivaizduojamas „Jurgos šešėlis“, apie Kosminio Katino atsiradimą ir paskutinį J.Ivanauskaitės gimtadienį. Nors palietėme ir mirties temą, pokalbis buvo persmelktas šviesių prisiminimų.

Nacionalinės premijos laureatė J.Ivanauskaitė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje amžiams atgulė 2007–ųjų vasarį. Garsią menininkę palydėjo didelis būrys jos talento gerbėjų. Prie internete sudėtų onkologine liga sirgusios Jurgos laiškų ir interviu atsirasdavo šimtai komentarų. Jos knygos būdavo populiariausiųjų dešimtukuose. Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ 2005–aisiais pripažintas geriausia metų knyga, o dar po dvejų J.Ivanauskaitė tapo Metų moterimi.

Klausiama, ar nesijautė sesers šešėlyje, nes Jurga buvo populiari, gerai žinoma menininkė, Radvilė sako: „Ne, niekada nesijaučiau nei geresnė, nei blogesnė dėl to, kad esu Jurgos sesuo. Manau, buvimas greta talentingo žmogaus kaip tik praturtina pasaulėžiūrą, praplečia akiratį, bet neslegia ir nežemina savivertės. Turėjau didelę laimę bendrauti su įdomia, įvairiapusiškai išsilavinusia, apsiskaičiusia, kūrybinga individualybe, kokia buvo mano sesuo. Todėl niekada nesijaučiau gožiama ir vadinamojo “Jurgos šešėlio„.

Dėmesio centre – mažylis

Šiuo metu humanitarinių mokslų daktarė R.Racėnaitė kuriam laikui atitrūko nuo darbų bei tyrinėjimų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dabar visas jos gyvenimas sukasi apie spalio pradžioje metukų sulaukusį sūnelį Mantvydą. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete Kaune, moteris beveik 10 metų dirbo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir nesirengė nieko keisti. Tačiau planus pakoregavo meilė. Vyras Žygintas parsiviliojo Radvilę atgal į Vilnių, į vaizdingąjį Pavilnį. Kartu su jais gyvena paauglys vyro sūnus Liudas. Radvilė džiaugiasi, kad su Liudu jai labai smagu ir įdomu diskutuoti, nors jo tvirtą nuomonę apie gyvenimą bei pasaulį retai kada pavyksta pakeisti.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai tapote mama?

– Šiuo metu visų mūsų dėmesio centre – Mantvydas. Jam gimus mano gyvenimas suintensyvėjo ir sutirštėjo nuo įvykių, nes dabar, žvelgiant į pasaulį vaiko akimis, kiekviena smulkmena gali būti svarbi. Taigi dienos tapo labai ilgos, o naktys vis dar per trumpos pailsėti. Mažas vaikutis labai užaštrina emocijas – menkiausia bėdelė ar net kelios Mantvydo ašarėlės gali mane visai išmušti iš pusiausvyros. Kita vertus, labai daug giedros nuotaikos pasisemiu stebėdama, kaip Mantvydas moka džiūgauti dėl visokių mažmožių: niekam nereikalingo virvagalio ar ant lango ropojančios musės. Kaip ir kiekvienai mamai, Mantvydas man yra pats gražiausias, linksmiausias ir meiliausias vaikas, visų mūsų numylėtinis. Ypač juo džiaugiasi mano tėvai, nes jis – pirmasis anūkas.

Su artimaisiais

– Sūnus, kaip ir sesuo, gimė rudenį. Koks buvo paskutinis rašytojos J.Ivanauskaitės gimtadienis?

– Jurga nemėgo didelių šventinių susibūrimų. Ji vertino ilgus turiningus pašnekesius akis į akį. Todėl ir šventės proga artimiausius draugus ji priimdavo ne visus kartu, bet per keletą kartų po vieną ar po kelis. Per gimimo dieną atskirai ją pasveikindavome ir mes. Paskutinis Jurgos gimtadienis buvo jubiliejinis. Jai suėjo 45–eri. Mama dovanojo liaudies menininko Lino Giedrimo išdrožtą ir dekoratyviai nuspalvintą Nukryžiuotąjį. Jurga jį pasikabino virš savo lovos. Aš dovanojau keramikos dirbinį. Tuo metu atrodė, kad sesers liga jei ne visai atsitraukė, tai bent jau buvo suvaldyta. Deja, netrukus Jurgai teko vėl gultis į ligoninę paskutinei, nesėkmingai operacijai, kuri fizine prasme labai suvaržė jai dar likusius gyvenimo mėnesius.

– Kaip judvi, seserys, gimtadienius šventėte vaikystėje?

– Vaikystėje gimtadienius švęsdavome kaip ir visi vaikai: šėldavome su būriu draugų, smaližiaudavome mamos suruoštais skanėstais, džiaugdavomės dovanomis. Mama susirinkusiems vaikams surengdavo įvairių loterijų ar viktorinų su prizais.

Suaugusios nei aš, nei Jurga gimtadienių nesureikšmindavome. Kaip nors specialiai savo gimimo dienos nesistengiu pažymėti ir dabar. Tačiau mane visuomet prisimena kelios artimiausios draugės ir būtinai atvažiuoja pasveikinti. Žinoma, visada sveikina ir tėvai, vyras. Anksčiau gimimo dienos proga ramiai pavakarodavau su artimaisiais, draugais, ir tiek. Dabar, kai aš, o ir dauguma draugių turi mažų vaikų, bendri susibūrimai yra panašūs ne į suaugusiųjų vakarėlius, bet vėl virsta vaikų “baliais„.

Niekada mano gimtadienio neužmiršdavo ir Jurga. Net paskutinę savo vasarą, kai jai buvo atliekama chemoterapija, Jurga rado jėgų atvažiuoti manęs pasveikinti.

– Ar bendraudama su seserimi jautėte amžiaus skirtumą?

– Mus skyrė 16 metų. Vaikystėje gal ir jaučiau, bet kai tapau paauglė, ištirpo. Tuomet su Jurga pasidarėme labai artimos. Buvome ne tik seserys, bet ir draugės. Kartu vaikščiodavome į įvairius renginius, koncertus, skaitėme tas pačias knygas, keitėmės mums abiem patinkančiais muzikos įrašais. Daugiausia bendraudavome vasaromis, kai kartu atostogaudavome vasarnamyje. Tuomet kasdien eidavome pasivaikščioti po mišką, eksperimentuodavome gamindamos valgyti, puoselėdavome smėlėtoje pušyno žemėje sunkiai vešinčius gėlynus.

Trolis ir Lūšis

– Kokie vaikystės prisiminimai ar išdaigos labiausiai įsirėžė atmintin?

– Viena didesnių išdaigų – pirmojo mano katino Trolio atsiradimas. Kol neturėjo Lūšies, Jurga ilgokai manė, kad yra alergiška katėms. Todėl mane įkalbėjo pasiimti katiną. Tėvai buvo išvykę, o Jurga atvažiavo manęs, tuomet pradinių klasių moksleivės, prižiūrėti, ir įtikino parsinešti namo augintinį, kurį jai siūlė pažįstami. Atsimenu, kaip su nerimu laukėme grįžtančių tėvų, o išgirdusios rakinamas duris sustingome it “gyvame paveiksle„ iš anksto apgalvotomis pozomis: aš – su katinu ant kelių, o jį glostanti Jurga priklaupusi šalia. Tėvai gana ilgai bandė priešintis naujojo įnamio buvimui, tačiau Trolis pasiliko. Katinas gyveno beveik 20 metų ir mirė – kaip Jurga rašė savo eilėraštyje apie kates: “Šiukštu netaisyti į „dvesia“ – likus pusmečiui iki sesers mirties. Turbūt nujautė, kad našlaitėlei Lūšiai netrukus reiks naujų namų.

– Šių metų rugsėjo 25 dieną Vilniuje, Aguonų gatvės skverelyje Jurgai atminti buvo atidengta Katino skulptūra. Radvile, ar jūs ten dalyvavote ir kur dabar gyvena rašytojos katytė?

– Rugsėjo mėnesį atsirado du Jurgai skirti paminklai. Pirmiausia su artimaisiais ir bičiuliais pašventinome antkapinį paminklą Jurgai – skulptoriaus Stasio Kuzmos sukurtą labai įspūdingą Angelą. Jam talkino ir sūnus, taip pat skulptorius Algirdas Kuzma. Ypač išraiškingas ir dvasingas Angelo veidas, turintis vos užčiuopiamo panašumo su Jurgos bruožais. Atėjus į kapines, trumpą akimirką galima pamanyti, kad čia Jurga sėdi po šalia kapo augančia egle.

Po savaitės buvo atidengta ir skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Katino skulptūra. Per atidengimo iškilmes man buvo labai liūdna, nes vis mąsčiau, kaip gaila, kad tokia didinga katinų katino skulptūra neatsirado kur nors Vilniuje dar Jurgai esant gyvai. Jai šis Katinas būtų be galo patikęs. Didžiausią darbą tvarkant visus Jurgos skvero įkūrimo ir Kosminio Katino (kaip mes jį su mama vadiname) skulptūros pastatymo darbus nuveikė Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centro direktorė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Mes su mama pačios taip energingai viską organizuoti nebūtume pajėgusios – per daug dar viskas artima ir skaudu.

Jurgos katytė Lūšis dabar gyvena pas mano tėvus, yra mylima ir visokeriopai lepinama. Anksčiau ji buvo Jurgos katė ir kitų žmonių nepripažindavo. Dabar savo šeimininke ji pasirinko mamą, su ja yra labai lipšni ir švelni, nors kartais, gindama savo katinišką nepriklausomybę, mamą apdrasko.

Nuojauta

– Gal kas nors šeimoje ar pati Jurga nujautė artėjančią ligą?

– Ne. Juk Jurga per tuos metus, kai kentė kojos skausmus, aplankė tiek gydytojų – ir nei vienas jų nieko grėsmingo neįžvelgė. Nors pasąmonėje Jurga, matyt, kažką nujautė. Tai atsispindi jos darbų cikle „Angelariumas“, kur paveiksluose greta sparnuotų dieviškų būtybių Jurga pavaizdavo tarsi savo simbolį: raudonplaukę moterį, draskomą tigrų, degančią ugnyje ar gulinčią karste.

– Jurga tikėjosi pasveikti? Ar ji bijojo mirties?

– Tik mirčiai alsuojant į veidą iš tikrųjų gali įvertinti, koks gyvenimas brangus. Todėl, žinoma, Jurga vylėsi pasveikti ir labai norėjo gyventi. Taigi sąžiningai vykdė visus gydytojų nurodymus, kantriai kentė nesibaigiančias operacijas ir chemoterapiją. Kaip ir kiekvienas mūsų, Jurga mirties bijojo. Tačiau prieš mirtį ji sugebėjo susitaikyti su neišvengiamybe ir įgijo be galo didelės vidinės ramybės.

– Ar labai pasikeitė šeimos gyvenimas, kai Jurga iškeliavo? Ar sunku prisiliesti prie jos kūrybos, o gal priešingai, veikia raminamai?

– Liko didelė tuštuma. Po Jurgos mirties iš naujo perskaičiau kai kurias jos knygas, bet buvo sunku tapti tiesiog skaitytoja. Jurgos darytų nuotraukų albumus, jos grafikos ir tapybos darbus pastaraisiais metais ypač daug kartų teko peržvelgti mamai, kai ji atrinkinėjo iliustracijas Jurgai skirtai knygai „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ ar ieškojo medžiagos režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniam filmui „Šokis dykumoje“.

Paskutinį klausimą Radvilei užduodu nelabai tikėdamasi sulaukti atsakymo. Ar Jurga seserį aplanko sapnuose? „Taip. Tačiau sapnai nėra labai linksmi“, – prisipažįsta Radvilė.

Vilniaus kultūra viešuosiuose transporto priemonėse

Sveiki mielieji, kaip begyvenate? Kad visai neapleisčiau šio blogo, nutariau pakalbėti pačiomis paprasčiausiomis temomis. Šiandien apie kultūrą ir etiketą Vilniaus troleibusuose ir autobusuose. Kažkada važiavau troleibusu ir baisiausiai stebėjausi, kad net pagalvojau, jog reikės apie tai parašyti. Žmogaus išsilavinimas, kultūra ir intelektualumas kuo puikiausiai atsiskleidžia viešojoje erdvėje, šiuo atveju, viešajame transporte. Tikriausiai sutiksite, kad nelabai atsiskleidžia socialiniai skirtumai, kadangi „turtuoliukai“ troleibusų ir autobusų engia kaip juodojo maro. Tokie naujais „mersais“ šlifuoja seno Vilniaus gatves. Juokauju, nepavydėkime turtuoliams, nes jie - didžiausi vargšai :D Mane visada juokas suima, kai išgirstu giedant įrašą: „Mieli keleiviai, įlipę į visuomeninį transportą, nepamirškite pažymėti bilietėlių – jų galite gauti iš vairuotojo“. „Padėkite atsisėsti neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms...“ Tai šiek tiek glumina, kadangi neaišku, kas tas „senyvas“ žmogus. Sakykim, matau 45 metų moterį ir galiu jai pasiūlyti atsisėti, bet ar ji neįžeistų? Juk ji galbūt savęs nelaiko apysene! Atsargiai su amžiumi... o šiaip Vilniaus troleibusuose ir autobusuose etiketas yra „aukšto“ lygio. Senutės visada sėdi, studentai kaip orangutangai laikosi už turėklų, kol drožiam įprastu maršrutu, ir netikėtai įlipa du svirduliuojantys bomžai, baisiai dvokiantys ir (galbūt bezdantys) sėdasi į tuščias vietas, išsitraukia alaus bambalius ir gurkšnoja. Kažkuris iš aplinkinių prieina prie jų ir pasako, kad paslėptų bambalius (viešoj vietoj gerti negalima) arba kitaip atsitiks kažkas blogo. Aišku, supratingi bombai slepia savo bambalius ir važiuoja nežinia kur ir, savaime suprantama, be bilietėlio. Apie nuolatinį, kuris kainuoja nežmoniškus pinigus, jau nebekalbu. Ką Vilniaus troleibusuose gali išgirsti? Rusakalbius! Daugiau nieko ir negirdės, lietuviai kalba tyliai, susimąstę kaip didžiausi pasaulio snobai, prispausti begalinių rūpesčių, klipatos akimis žiūri į purvais apšarmojusius langus. O rusiukai – linksmai traukia namo, juokiasi, krykštauja, o kalbos pasiekia ir kito autobuso galą, nenuostabu, kad susiraukusius ir iškankintus lietuviukus tai nervina, bet jie – kantrūs, kadangi pripratę prie visuomeninių transporto subtilių kasdienybių. O jei trūlikuose apsireiškia apokalipsiniai kontrolieriai, kyla neregėto masto sąmyšis: žmonės šoka iš troleibusų, bėga pirkti bilietėlių, apsimetą pametę dokumentus, atsisako mokėti baudas. Tik pensininkai tyliai atsisėdę linkčioja, jie – gudrūs, turi 80 procentų nuolaidą, už kurią įsigijo nuolatinį elektroninę kortelę. Duok dieve, įlips gailestinga kontrolierė! Kartą vienai močiutei sako: „Nubėk nusipirkti...“ Tai pusę keleivių autobusu nulėkė paskui ją pirkti bilietėlio, o kur stovėjo kontrolierė, visas autobuso galas liko tuščiais, tik dykumų ratilai sukosi vėjo pučiami ir svirpė įtartini žiogai. Būna ir negailestingų kontrolierių, kurie čiumpą auką ir vežasi į savo postus – tardo, reikalauja baudų. Aš asmeniškai negaliu apsikęsti kaskart pirkti vienkartinį bilietėlį, o nuolatinio neapsimoka, todėl išmušu skyles, po to užlyginu ir vėl žymiu tą patį, kol šis pasitarnauja kelissyk. Nedora, bet sąžininga :D bent jau taip sakau, kai noriu pateisinti savo tokius veiksmus. Troleibusai dažniausiai niekur neskuba, jie važiuoja pagal grafiką, niekas ant jų nepyksta, kai jie stovi kamščiuose ir kantriai laukia prie raudonai degančio šviesoforo, ne taip kaip „tolerantiški“ vairuotojai, kurie iš kokių Fabijoniškių, kol nusigauna į stoties rajoną, susikeikia prie kiekvienos sankryžos. Tik kartais sėdint kokiame sename troleibuse, žiūriu į tas sėdynes ir galvoju, ar ant jo sėdėjo „gera“ subinė, o gal tai buvo koks nors šlapimo nelaikantis bombas arba dar blogiau... kruopščiai plaukite rankas grįžę namo, nes ant turėklų tiek bakterijų, kad jų užtektų arkliui nužudyti. Aš vis viliuosi, kad kas nors rūpestingai ne tik išplauna troleibusų grindis, vėmalus ir kitą turinį, bet ir dezinfekuoja turėklus. Ko tik nesutiksi troleibusuose ir autobusuose, net gerą nuotykį ar pokalbį gali patirti iš visai nepažįstamo žmogaus, kol iš vieno mikrorajono nuvyksi į kitą. Vienas draugelis net spėjo iš nepažįstamojo ištaškyti visą butelį alkoholio ir išlipti jau neblaivas... Kad ir kaip bebūtų, užbaigsiu įrašo žodžiais: „Geros jums kelionės mūsų transportu!“.

Jūsų Maištinga Siela

Kūryba reikalauja kančios

Sveiki mielieji, iš tiktųjų prisipažinsiu, kad esu nusivylęs kaip „menininkas“. Taip būna dažnai kūrėjui net ir pačiam geriausiam, kai jis susimąsto, vardan ko jis kuria? Vizijos gimstančios mūsų galvose ateina ir atslūgsta tą vienintelį momentą, tada bandome desperatiškai išlieti tai ant popieriaus, ant drobės, nors iš tikrųjų vizija jau sudegusi kaip feniksas ir bandome sužerti tik jo pelenus ir atkurti jo projekciją rašydami arba tapydami ant plokštumos. Pastaruoju metu nieko nekuriu ir nieko nerašau. Kartais dėl to labai apmaudu, bet kita vertus, mokslai ir kitokia veikla išstumia kūrybingumą kaip pūlius iš įkaitusio ir išpampusio paaugliško spuogo. Taip, ir aš jaučiuosi kartais kaip pats nereikalingiausias, pats beprasmiškiausias „rašytojėlis“. Kodėl rašytojas? Todėl, kad jaučiu, kad toks ir esu, o gal intensyviai bandau tokiu tapti? Kad ir kaip bebūtų, nereikia visuomenės pripažinimo, kad vadintumeisi rašytoju, kaip ir šlavėju, keliautojui ar šiaip kokiam tapytojui, kuris tapo tik sau ne tik iš egoistinių paskatų. Dabar užplūdo net vizija, kad galėčiau parašyti traktą apie menininko kovą su realybe, su savo pasauliu, su reikalingumo jausmu, su prasmės realija. Kokį meninį katarsį išgyvenu vien pagalvojęs, kad galiu parašyti ir vieną, ir kitą, bet tai stabdo, jausmas, kad tai suprantama tik man, kitas to nepajus, nesupras, arba supras neigiama prasme. Mums juk patinka į kitą žiūrėti neigiamai, ieškoti trūkumų, o ne pozityvių, vienijančių dalykų. Panašiai taip ir menininko santykis su pasauliu, kaskart nukepu kaip drugys lyžtelėtas ugnies liežuvio. Ir visgi, kam reikia kurti? Kam reikia palaikyti kultūrą, jei didžioji dauguma visuomenės „menų degustuotojų“ (turiu galvoje ne tik kritikus) tave sumaišys su atmatomis ir išsiųs į atšiaurų nereikalingumo polį. Gyvenime jau spėjau sutikti ir tokių žmonių, kurie trokšta atstūmimo, kadangi jie tai suvokia kaip paskatą, dar daugiau tobulėti ir kurti. Galbūt aš per jautriai išgyvenu negatyviąsias puses, bet man – atspirtis ir paskata tobulėti kūryboje yra ne kritikos, atmetimo, išniekinimo, nesupratimo, nenoro suprasti kūrinį, bet atvirkščiai, skatinimas kurti, pagarba, pozityvių pusių pabrėžimas. Pastebėjau, kad visi nori užsidėti „protingos pelėdos akinius“ ir į kitą žmogų žiūrį kaip į subjektą, kuriame bet kokiais būdais turi surasti trūkumą, klaidą, bet nepabrėžti gerųjų dalykų. Aišku, tai yra be galo skaudi tema, jei Jūs suprantate, ką aš noriu pasakyti. Juk iš dalies dėl šios priežasties sustabdžiau kūrybinę veiklą. Bet visgi, nuo rugsėjo iki šiandienos man rašėsi tokie ketureiliai, kurie kad ir labai minimaliai, bet visgi mane laikė už ausų tame kūrybos sraute, nuo kurio kitų nesąmoningai paskatintas, bandau atsiplėšti ir susinaikinti savo vizijų branduoliniuose sprogimuose. Taigi pateikiu Jums šiuos ketureilius:

* * *

Vyšniomis sutraiškėme luitus granito,

Plunksnomis sušluojame bronzos smėlį dykumų

Ir visa tai tik tam, kad pavogtume erdvės,

Kad atsigertume arbatos po akacijos šešėliu.

* * *

Akla mergaitė savo spalvotame sapne,

Apkabina mano iškankintas kojas

Ir aš kaip degantis dykumų sakalas,

Nugaištu nuo paskutinio meilės lašo.

* * *

Ant aukščiausio kalno nieko nematau,

Kol stebi dievų akys – aš bejėgis

Tik bijūno žiedlapiai tarytum papirusai seni,

Man padeda užmerkt akis prieš ilgą vėją.

* * *

Šešėlis man ne draugas – per tylus,

Bet jis negali be manęs gyventi.

Užtušuoju šviesą, erdvę išnaudoju,

Bet jis kaip nuplyšęs drugio sparnas lieka.

* * *

Jei vėtra būtų jūra,

Paleisčiau savo laivą bangomis

Ir tylėčiau ant pušų kalnelio,

Kol smiltys užpustys žaizdas.

* * *

Pabusčiau dobilų žiedais ryte,

Be kojų išbėgčiau į degančius laukus,

Kad praneščiau šiam pasauly,

Jog manęs jau niekad nebebus.

* * *

Sielą sudaužyčiau į debesų šukes,

Kad skaudėtų angelams nuogiems ilgai.

Net ir trikojis šuo neišnešios laukais,

To skausmo, kuris nugaišo po širdim mana.

* * *

Ant asilo keliaučiau per pasaulį aklas,

Barstydamas dienas kaip beržas auksą,

Apsikarūnuočiau savo šaltu aklumu,

Kol išsilydytu dvasia nuo bergždžio šalčio.

* * *

Ant kregždės sparno siunčiu tau laišką,

Iš kiaurų bedugnių, aštrių kalnų viršūnių.

Kviečiu atšvęsti nuopuolį, baisiausią gėdą,

Juk kregždė žino, kur dangus subėga tyliai.

* * *

Jei turėčiau saują sauso smėlio,

Žerčiau jūrai į akis kaip tiesą,

Klaikiai mesčiausi į jūros bangą,

Kol paskęsčiau nuo rasos lašelio menko.

* * *

Pakelėse – sukniubusios obelys.

Ir aš sukniubęs tarp baltųjų žiedų.

Iki skausmo žydžiu ir juokiuos lengvai,

Niekas net neįtaria, kad prasiveria stigmos žiedai.

* * *

Gili gėda prabilti šaltą naktį,

Kai miega tavo abejingos akys po vokais...

Norėčiau prisiliesti ir paverkti tyliai,

Bet žinau, kad juoksies skaudžiai iš manęs.

Jūsų Maištinga siela

Susitikimas su Šveicarijos lietuviais

Sveiki mielieji, kaip Jūs visi gyvenate? Tikiuosi gerai, nes man ši savaitė buvo labai ankšta ir įsprausta į rėmus, bet ir tai nesutrukdė pasidžiaugti šiandien pamatytu įvykiu. Labai džiaugiuosi, jog Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) surengė mums susitikimą su Šveicarijos lietuviais! Buvo išties labai įdomu klausytis jų pasakojimo. Labai džiaugiuosi, jog turėjau garbės tiesiogiai pamatyti ir Dovilę Zelčiūtę, o kas nežino, kas ji tokia yra, tai primenu, kad Zelčiūtė – poetė, redaktorė ir knygų sudarytoja. Vienas didžiausių jos darbų, su kuriuo teko man susipažinti – Jurgos Ivanauskaitės atminimų knyga „Jurga“ ir jos eilėraščių rinkiniu „Klaidinantys judesiai“. Ji pristatė Šveicarijos lietuvių sudarytą knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Šią knygą pristatė ir patys Šveicarijos lietuviai, kurie didžiausia mano nuostaba labai taisyklingai ir nuostabiai kalbėjo lietuviškai, nors Šveicarijoje gyvena jau daug metų. Buvo nepaprastai įdomu klausytis pasakojimo apie knygos idėją, jos realizavimą, apie gyvenimą Šveicarijoje, apie kalbos barjerus ir t.t. Šioje knygoje aprašoma apie Lietuvos rašytojų pabuvojimus Šveicarijoje. Iš tikrųjų šie žmonės nuveikė milžinišką darbą. Jie knaisiojosi po rašytojų gyvenimus ir ieškojo visokiausių užuominų apie galimus adresus kur ir kada buvo apsistoję garsūs Lietuvos rašytojai Šveicarijoje, jie net nuvykdavo į tas pačias vietas ir iki smulkmenų išnagrinėdavo visas vietas ir paaiškindavo kaip vieni ar kiti faktoriai lėmė jų kūrybą ar asmenybę. Labai kruopštus darbas, sakyčiau! Ir viską suvesti į vieną knygą. O tokių rašytojų ne tiek jau ir mažai kaip pasirodo: Maironis, kuris Šveicarijoje užbaigė „Jaunąją Lietuvą“, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Balys Sruoga, Jurgis Baltrušaitis ir kt. Buvo tikrai įdomu išgirsti apie įdomias jų paieškas kapstantis po istoriją. Sužinojau nemažai naujo apie Lietuvių rašytojus, nors kai kurie faktai jau buvo girdėti kaip pvz:. S. Nėries ir daktaro Ereto meilė, užsimezgusi Alpėse, Jono Biliūno liga ir t.t. Labai daug sužinojau apie Jurgį Baltrušaitį, tiesą sakant, apie jį nieko iki tol ir nežinojau. O svarbiausia, buvo malonu klausytis žmonių kalbų, kurie verbalino ne destruktyviai, ne apie tai, kas yra bloga pasaulyje, bet kalbėjo apie paveldą, apie išsaugojimą, tada mano akyse jie tapo kur kas didesniais lietuviais negu tie, kurie gyvena pačioje Lietuvoje ir iki gryno pajuodavimo keikia visus, skųsdamiesi kaip viskas aplinkui blogai ir kaip nėra gero gyvenimo. Bet juk kiekvienas žmogus neša savo gyvenimo kryžių, kai kas piktai ir burnodamas, o kai kas dar sugeba ir pasidžiaugti. Taigi Šveicarijos lietuviai išleido knygą, kuri – parašyta ir lietuviškai, ir vokiškai taip padovanodami dovaną ne tik Lietuvai tūkstantmečio proga, bet ir visai Europai. Džiaugiuosi turėdamas galimybės apie tai išgirsti ir sužinoti iš pačių entuziastų židinio.

Jūsų Maištinga Siela

Kiniją šokiravo 16 m ilgio gyvatės nuotrauka

Kinijos miške rastos 16,7 m ilgio gyvatės nuotrauka tapo interneto sensacija, praneša ananova.com. Nuotrauka buvo paskelbta oficialaus Kinijos komunistų partijos laikraščio „People‘s Daily“ interneto svetainėje.

Buvo teigiama, kad tai vienas iš dviejų neįtikėtinai didelių smauglių, kuriuos rado darbininkai, valę mišką naujam keliui už Gupingo miesto, Dziangsi provincijoje.

Jie pažadino miegančias gyvates, bandydami išlyginti buldozeriu didžiulę žemės kalvą.

„Trečiąjį kartą pabandžius kasti, mašinistas pastebėjo, kad dirvožemyje yra kraujo, o pabandžius kasti giliau, pasirodė mirštanti gyvatė“, – teigiama laikraštyje.

Skelbiama, kad gyvatė buvo 16,7 m ilgio, svėrė 300 kg. Apskaičiuota, kad jos amžius – 140 metų.

Vis dėlto, vietiniai vyriausybės pareigūnai teigia, kad ši istorija ir nuotrauka greičiausiai yra apgaulė, kadangi šiame regione nesiveisia milžiniški smaugliai.

Knyga: Emilė Brontė "Vėtrų kalnas"

Sveiki mielieji! Na pagaliau pasiryžau parašyti įspūdžius po perskaitytos Emilės Brontės romano „Vėtrų kalno“. Ir vėl galiu pasakyti, kad buvo verta skaityti, nes apie šią knygą buvau prisiklausęs pačių įvairiausių nuomonių, nors didžioji dalis buvo teigiama. Man ši knyga taip pat kažkuo „užkabino“. Galbūt savo siužetu ir ta įkūnijančia „Vėtrų kalno“ niūriąja dvasia. Tokią knygą patartina skaityti šiltuose namuose, įsisupus į švelnų pledą su arbatos puodeliu, kai už lango snyguriuoja arba lyja. Literatūriškai ši knyga dabar nėra labai originali, bet tais laikais, ji sukėlė nemažas diskusijas. Juk tai klasika tapusi knyga! Kaip ir dar dviejų seserų Brončių knygos. (Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“, Anės Brontė „Agnesė Grei“) Kas keisčiausia, kad visos trys seserys taip ir numirė paeiliui nuo džiovos. Bet visos trys įėjo į klasiką ir tapo didžios rašytojos. Po metų pasirodymo „Vėtrų kalno“ (1837) mirė ir pati autorė Emilė Brontė, ji mirė pirmoji iš seserų. Ir tų laikų aura ir dvelksmas labai jaučiasi romane. Be jokios abejonės Emilės knygos fabula buvo tikrai verta pagyrimo, kadangi pasakotojai nuolatos manosi ir keičiasi. Atrodo čia pasakoja pasakotojas, bet ji istorija patiki kitam herojui, tas kitas herojus tarnaitei Nelei, ši savo atsiminimams ir veikėjų atsiminimams. Galvojau jau nebus galo pasakotojų riboms, bet visa tai man be galo patiko. Iš tikrųjų - tai minorinė istorija, džiugios pabaigos nesitikėkite, net viršelio recenzija tai išduoda žodeliu „tragiška meilės istorija“. Džiaugiuosi, kad viena draugė gavo dovanų būtent šį romaną, tai norėsiu ir jos nuomonę išgirsti. Knyga lengvai skaitosi, yra tikrai gražių, už širdies griebiančių minčių, galbūt jautresni ir sugraudins, bet yra ir žiaurių, smurtinių, privartos tekstinių vietų. Kalba eina apie tą patį kaip ir dauguma romanų – apie nepaliaujamą žmogaus norą būti mylimam, bet meilės negaunant. Meilė tampa kančia ir atrama žmogui, kol galiausiai ji sunaikina patį žmogų. Galbūt kas nors galvos, kad nėra nieko banaliau kaip skaityti meilės romaną. Bet visgi iš tokių knygų mes mokomės, mokomės iš filmų, teatro apie gyvenimą, jo spalvas, skonį ir diferenciją. „Vėtrų kalną“ empiriškai priskirčiau tikrai ne saldiems svajonių romanams, kurie net menkiausio grieko neverti ir gaila net nukirsto medžio tokioms rašliavoms. „Vėtrų kalnas“ ne mano recenzijoje buvo parašyta, kad kūrinys yra ypatingas tuo, kad jame, tarp eilučių glūdi tai, ko mes negalime sau materialiai įvardyti. Galbūt tai laiko dvasia, kuri jau eina iš kartos į kartą kaip ir knygos veikėjai, ypač ryškus Hiklifo paveikslas, kuris net baugina, primena Fantomą, atsiskyrusi mizantropą, kuris neturi jokių žmogiškųjų skrupulų. Jeigu norite pabuvoti šiaurės Anglijoje, tais laikais, kai dar nebuvo elektros, žmonės šildydavosi krėsluose prie židinių, moterys neturėjo teisių, apie langus staugė atšiaurūs vėjai, audros, namai būdavo seni ir pilni ūbaujančių vaiduoklių, senų prisiminimų, tai ši knyga yra kaip tik Jums! Prisipažinsiu, man patinka romanai persmelkti dvasia, iš „Vėtrų kalno“ to ir tikėjausi. Ir nenuvylė.

Jūsų Maištinga Siela

Mažiausia pasaulyje motina laukiasi trečio vaiko

Mažiausia pasaulio motina Stacey Herald ketina gimdyti trečią vaiką, nors gydytojai perspėja, kad moteris rizikuoja savo gyvybe. Vos 71 cm ūgio S.Herald ne kartą girdėjo, kad nėštumas jai gali baigtis mirtimi, tačiau gydytojus jau nustebino pagimdžiusi du vaikus.35 metų amerikietė iš Drai Ridžo, Kentukio valstijos, serga trapių kaulų sindromu ir juda tik invalido vežimėlyje. Trečiasis moters ir jos normalaus ūgio vyro vaikas turi gimti po keturių savaičių. Dėl išsipūtusio pilvo S.Herald net negali į rankas paimti savo dukters, o namų ruošos darbus turi atlikti sutuoktinis.Ji pripažįsta, kad nėštumas „sukelia nepatogumų“ ir savaitėms paguldo į lovą. Kai jauniausia atžala, berniukas, sulauks pirmojo gimtadienio, jis jau bus praaugęs savo mamą. Tačiau nepaisant visų nepatogumų S.Herald ir jos vyras, būsimasis kunigas, sako norintys susilaukti dar daugiau vaikų. Jie susipažino 2000-aisiais dirbdami prekybos centre ir po ketverių metų susituokė. Nuo tada pora norėjo susilaukti vaikų, bet gydytojai perspėjo, kad S.Herald gimdoje augantis kūdikis sutraiškys jos organus. Man plyšo širdis, kad negaliu turėti vaikų“, - sakė ji. Po aštuonių mėnesių moteris labai apsidžiaugė sužinojusi, kad pastojo, ir pora nusprendė nepaisyti gydytojų bei giminaičių perspėjimų ir gimdyti. Praėjus 28 nėštumo savaitėms jai buvo atliktas Cezario pjūvis, ir pasaulį išvydo duktė Kateri, svėrusi mažiau nei kilogramą. Ji augo sveika, tačiau netrukus šeima sužinojo, kad mergaitė paveldėjo genetinę ligą ir taip pat neužaugs iki normalaus ūgio. Po metų S.Herald vėl pastojo. Gydytojai ragino nebandyti laimės antrą kartą, bet moteris vėlgi perspėjimų nepaisė. Ji pripažįsta, kad antrą kartą nėštumas buvo daug sunkesnis. „Aš daug greičiau ir smarkiau išsipučiau. Prisimenu, kad pravirkdavau, nes atrodžiau kaip paplūdimio kamuolys su galva ir mažomis pėdomis“. Gydytojai norėjo, kad antrasis kūdikis S.Herald gimdoje liktų kuo ilgiau, ir ant operacinio stalo moterį paguldė tik po 34 nėštumo savaičių. Antroji duktė Makaya tik gimusi buvo daugiau nei pusės motinos ūgio ir svėrė 2 kg. Dabar abi mergaitės yra aukštesnės už 30 savaičių nėščią mamą. „Neplanavome turėti daugiau nei du vaikus, mes tik galvojame, kad jie yra didelė dovana pasauliui. Kai į juos pasižiūriu, prisipildau meilės ir man sunku nenorėti daugiau“.