Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Pragaro sodai"

Sveiki mielieji, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą. Tai Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“. Tenka prisipažinti, kad tai, deja, paskutinė Ivanauskaitės grožinė knyga, kurią perskaičiau, daugiau jokios ir nebėra, nebent kur nors stalčiuje ir glūdi niekur nespausdintas rankraštis, kuris galbūt kada nors išvys dienos šviesą. Pasirodo „Pragaro sodai“ ne toks jau ir mažas romaniukas, dydžiu didesnis net už „Raganą ir lietų“, būtent „Pragaro sodai“ ir pasirodė 1992 metais, kai iki „Raganos ir lietaus“ debiuto buvo likę tik metai, kai kilo tas didysis Ivanauskaitės skandalas, dėl kurios iš dalies ji išvažiavo į Rytus. „Pragaro sodai“ tai – antrasis Jurgos romanas ir ketvirtoji knyga, išėjusi po „Pakalnučių metai“, „Mėnulių vaikai“ (romanas), „Kaip užsiauginti baimę“. Iš tikrųjų „Pragaro sodus“ neįmanoma lygiagrečiai jau dabar vertinti kaip vieną kūrinį, nelyginant su kitais kūriniais ir visa Ivanauskaitės asmenybe. Ši knyga yra apie tuos laikus, kai mano karta dar kantriai sėdėjo vystykluose ir lietuviškoji homo suvietucus gynė Lietuvą. Knygoje aprašome garsieji roko maršai, kurie maištavo prieš tuometinę sovietinę valdžią ir skatino nepriklausomybę, labai rizikuodami savo gyvybe ir asmenine laisve. Šis romanas yra „išmirkytas“ būtent toje terpėje, o Ivanauskaitė aplinkinius šmaikščiai vadina - homo suvietucus. Ivanauskaitė pasiėmė puikius personažus – dainininkus, dvasininkus ir kitus iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus tuometinius žmones, kuriuos iš tikrųjų vienijo tik vienas dalykas, noras būti laisviems tiek individualiai, tiek kaip viena Lietuvos valstybė. Ši knyga, sakyčiau, labai Ivanauskaitiška, kadangi jame kaip ir „Raganoje ir lietuje“ begalės destruktyvumo, egzaltacijos, metimosi į kraštutinumus. Skaitai ir negali atsistebėti, kaip pati autorė, rašydama šį kūrinį, iš totalios nevilties nepersipjovė venų ar nenusinuodijo sovietiniais preparatais. Visas tekstas pulsuoja beviltiškumo jausmu, kurį išgyveną kiekvienas šio romano herojus, tekstas labai egzaltuotas, egzaltuotos jo nuotaikos, herojai trokšta būti mylimi ir patys mylėti, bet jiems taip trūksta tos meilės, arba jie myli ne tuos žmones ir dėl to beprotiškai kenčia. Taip kenčia, kad ruošiasi mirti. Mirti dėl meilės. Mirti iš meilės. Mirti dėl laisvės. Laisvė ir meilė yra dvi pagrindinės ašys, kurių visokiausiais būdais siekia pagrindiniai romano veikėjai: Agnė, Roberta, Domantas, Saulius Strazdas. Svarbiausia, kad nė vienas iš jų nežino, kas yra ta Laisvė ir kaip reikia mylėti, todėl ieškojimas atneša beprotišką destrukciją, herojų dramą ir metimąsi į kraštutinumus. Šitoks jaunas žmogus neturi savęs nekęsti vien dėl to kad niekas nedavė tinkamos instrukcijos kaip reikia mylėti. Tokia maištinga ir egzaltuota literatūra primintų „Prozako kartos“ knygą, pagal pastarąją pastatytas ir neblogas filmas, prie jo priskirčiau ir neseniai į lietuvių kalbą išverstą „Jaunosios savižudės“ ir visa kita jaunimo destruktyvi literatūra. Sakydamas destruktyvi, nenoriu pasakyti, kad pats kūrinys duoda destruktyvumo skaitytojui, atvirkščiai, tokia literatūra atveria kitokias gyvenimo tiesas, pradeda suprasti arba bent jau pažinti, prisiliesti prie savo individualios egzaltacijos, polinkio į destrukciją. „Pragaro sodai“ yra intensyvus tekstas su dar intensyvesne kolbos raiška, nepaslaptins, kad Ivanauskaitė yra žodžio meistrė, jos žodyno diapazonas – labai platus, labai daug sinonimų, tokių, kurie retai vartojami kitų autorių ar vertėjų raštuose, daug palyginimų tiek vientisinėje kalboje, tiek pačiuose dialoguose, kalba tikrai yra turtinga, mokanti sudominti ir nuspalvinti kūrinį. Nepaisant, kad knyga egzaltuota, ji yra labai turtinga ir vertinga, Ivanauskaitei būdinga tai, kad jos herojai myli visu šimtu procentų, myli nekęsdami ar neapykantai atiduoda save visą, čia nė su žiburiu nerasi abejingumo apraiškų, net ir Domantas, šio romano herojus, kuris tvirtina, kad yra šėtonas, nes nieko nesugeba mylėti, iš tikrųjų turi mega užpatentuotą potencialą meilei, bet tiesiog pats nesusigaudo savyje. „Pragaro sodų“ herojai savikritiški, jie mėgsta save kartais be pagrindo menkinti, ir vėl nepaslaptins, kad ir pati Ivanauskaitė tuo pasižymėjo. Ir čia matome, kad autorius ir kūrinys yra neatsiejami Siamo dvyniai, kuriuos reikia visada nagrinėti kartu, nes kūrinys visada yra kaip veidrodis, kad ir kaip nepatiktų pačiam autoriui. Kalbant apie paties kūrinio fabulą, Ivanauskaitė šiame romane pateikia ir savas skaitymo taisykles, kurios iš dalies panašios į argentiniečio klasiko rašytojo Chuljo Kartasaro „Žaidžiame klases“, kada kūrinys yra ne vientisas, bet suskirstytas skyriais ir išmėtytas savaip, mes galime jį skaityti vientisą arba pasirinkti vieną iš keturių herojų ir sekti jų gyvenimo dramą. Prisipažinsiu, man artimesnė Ivanauskaitės literatūra susijusi su Rytų kultūra, dvasios ieškojimu, kuris būtent ir prasideda „Raganoje ir lietuje“, o tolesnė literatūra yra begalinis ieškojimas. „Pragaro sodai“ turi ir „Raganos ir lietaus“ apraiškų, čia stiprus užtaisas egzaltuotai meilei, kurią pratęs Vika ir kunigas Paulius sekančiame romane. Lyginant šį romaną su novelėmis, novelės yra kitokios, jose vyrauja kitokia nuotaika, nors tema iš dalies ta pati, dominuoja meilė ir mirtis. „Pragaro sodui“ bene artimiausias jo pirmtakas romanas „Mėnulio vaikai“, net mintis ta pati, panašūs herojai, tik, aišku, „Pragaro sodai“ yra visai kitokiame kontekste – roko maršai ir jaunimo žargonas, kuris yra originalus, egzistavęs ir dar tebeegzistuojantis nūdienos pasaulyje. Na, ir aišku, šis romanas leidžia atsikąsti tų dienų, kurių mums neteko paragauti arba priminti tiems, kuriems teko jį pajusti. Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas, juolab, kad stilius gerai pažįstamas ir mylimas, patariu ir jums paskaityti šį Jurgos Ivanauskaitės romaną.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija - džiaugtis ar verkti?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie mūsų dar vieną tautos aistrą – euroviziją! Ir iš tikrųjų džiaugtis ar liūdėti? Mūsų tauta ir vėl išsirinko atstovą į šių metų vykstančią „Euroviziją“ Osle, Norvegijoje. Šis reiškinys labai platus, yra begalės nuomonių apie šį konkursą, vieni užsikemša ausis ir viską juodai ignoruoja, kiti tik šaiposi iš šio konkurso ir vadina jį cirku, dar kiti kasmet nekantriai laukia šio konkurso ir vis tikisi nustebinti Europą, bet, kaip žinia, nelabai sėkmingai gaunasi. Iki LT – united laikų, šis konkursas buvo vadinas „Lietuvos kapinėmis“, o tai iš tikrųjų bylojo apie Lietuvoje vyraujančią muzikos ir dainų krizę, esame dainų tauta, ale. Dabar, žmonės pakeitė nuomonę, jie teigia, kad geriausia yra siųsti ne dainą, o šou – svarbiausia neva atkreipti dėmesį. Čia, mano nuomone, ir yra didžiausia problema, kad patys sau duodame klišes, va, čia tas Europai tinka, tas netinka, tas išsiskirs, o tas ne. Va, kas ir „nabanalina“ šį konkursą, tokie kaip mes, kurie ima standartą, kad svarbiausia yra atkreipti dėmesį į save, mes pamirštame savo tautos identitetą, pamirštame savo tautosaką, savo rūbus ir kitus dalykus. Šiemetiniai nugalėtojai – „Inculto“, džiaugtis dėl to ar vergti irgi neaišku, bet pagrindinė žmonių motyvacija buvo tai, kad daina linksma, yra šou, mano nuomone, labai neatidirbtas elementas ir neva to pakanka, kad Europai mes patiktume, o štai gerosios dainos lai palieka už borto, nes jos turi savo gerbėjus ir lai būna tik mūsų šalyje, nes Eurovizijos nesudomins, va, čia yra mūsų mentaliteto kapinės, tai kodėl mes taikome į tas klišes? Kodėl pamynę savo dainininkus ir užuot išleidę juos į Europos rinką, stumiame silpnesniuosius? Prisipažinsiu, nuo LT –united laikų, nė karto nebuvo išrinkti mano atstovai, Augustė Verdickaitė likdavo už borto, Rūta Ščiogolovaitė irgi, na, dėl skonio nesiginčysime, bet čia valdo net ne skonis, bet instinktyvus noras įtikti Europos rinkai. O gal aš klystu, gal žmonėms tikrai patinka tos dainos, kurios būna išrinktos? Bene tragiškiausia daina buvo „Pasiklydęs žmogus“ angliškas variantas, ši daina visiems patiko, nors, gal mano ausys kokios nors blogos, nes tas balsas man priminė dvesiantį šunį, kuris dūsta paspringęs kaulu, tikriausiai taip ir bus – ausų problema. Nieko nenoriu įžeisti, bet šiuometiniai atstovai nebuvo silpni, Aistė Pilvelytė, kurios pergale beveik neabejojau, staiga liko it musę kandusi, ši daina, mat, kai kam primena Jeronimą Milių, per liūdna, nėra šou ir t.t. Ir nesvarbu, kad yra daugybę pavyzdžių, kad tokios dainos kasmet atsiduria finale ir užima aukštas vietas. Prisimenu vis kaip gerą pavyzdį estų pernykštę dainą, kada tauta išsirinko ne Eurovizijos standartus, o tai, kas jiems patiems patiko ir prašau jums rezultatas. Negi lietuviai jau jaučiasi tokie išskirtiniai, kurie galvoja, kad tai kas klausoma Lietuvoje, Europoje nesiklausoma? Na, taip, nereikia pamiršti, kad lietuviams Lietuva – pasaulio centras. O kitas dalykas, gal iš dalies per daug dėmesio skiriame šiam konkursui, kurio esmė – siųsti ne savo geriausią dainą, bet tą atstovą, kuris sugebės įstrigti į kitataučių sąmonę? Yra toks pasakymas: nori atkreipti dėmesį – nusirenk, gal lietuviams reikėtų apie tai pagalvoti, per didelis noras į save atkreipti dėmesį sugadina šį konkursą ir jo malonumą daugeliui žiūrovų. Nors jei prakalbome apie nusirenginėjimą, reiškia, šiemet tauta prabalsavo už blizgančius „triusikus“, gal ir gerai, kelia šypseną, bet ką padarysi, prieš tautą nepapūsi, nepatenkintiems nieko nebelieka tik užsimerkti, nusukti akutes ir toliau gyventi veidmainių pasaulyje, kur svarbiausia kičas, o ne talentas, kur svarbiau dėmesys, o ne nuoširdumas. Nepeikiu „Inculto“ dainos, ji gan simpatiška, tačiau bandau analizuoti tautos mentalitetą šiuo gan neįprastu būdu. Rezultatus matote patys, net Europa nemėgsta padlaižių, todėl ir liekame gale, galiausiai kaip dainavo legendinė „Rondo“ – netikėk, kad priešai suoks, ką kalbės tau svetimi, šis gyvenimas kitoks, reikia būti savimi. Tik ar tikrai apsinuoginę prieš visą Europą liksime savimi? Ar reikia dalyvauti veidmainiškame konkurse ir patiems tapti kičais? Gal ir reikia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Byla 39"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, kadangi daug laiko nebelieka, tai laisvalaikiu pasirenku patogiausią meną – kiną. Juolab, kad ne už kalnų ir „Kino pavasaris“, kuriame trūks plyš ketinu jame apsilankyti, teks tai suderinti ir su mokslais. O šiandien noriu pristatyti siaubo filmą – „Byla 39“ (Case 39), tai lengvo pobūdžio filmas, sakyčiau tikrai neprastas. Visi iš siaubo filmo tikisi mažų mažiausiai save išgąsdinti, bet siaubas gali būti ir kitoks, jis gali būti mistifikuotas su giliais psichologiniais baubais ir ne vien kūno dalių pjaustymu, su pagrindiniu klausimu, kaip nugalėti savo baimę. „Byla 39“ yra vienas iš tokių filmų, kurio pamatas yra ryškus psichologizmas, jeigu matėte filmą „Našlaitę“, tai suprasite apie ką aš kalbu, siaubo filmas sulipdytas be jokių pabaisų, didžiausia baimė žmogui yra pats žmogus, nors „Byla 39“ turi nemažai panašumų su „Našlaite“, tačiau šis filmas yra kitoks, jis neišvengė ir demonų, mūsų tikrovei atitolusių dalykų. Filmas iš tikrųjų prikausto, o aš net kelius kartus krūptelėjau, nesitikėkite kažko panašaus į „Paranormaliuosius aktyvumus“, šis filmas yra per daug standartinis, amerikiečių nulipdytas iš to paties „plieno“, bet kad ir standartinis filmas, jis, mano nuomone, nėra banalus. Gaila tik vieno, kad toks visai neblogas filmas pasimes tarp visų kitų neblogų siaubo filmų ir po gerų metų visai užsimirš, vadinasi, šis filmas dėl savo standartiškumo neįstrigs tiek, kad pasiliktų visam gyvenimui, nors, turėkime galvoje, kad kiek filmų žiūrėtojų, tiek ir filmų variantų, jūsų akimis šis filmas gal ir būtų daugiau nei standartas, o galbūt, neatmeskime ir tokios galimybės, ir visiškas šlamštas. Man labai patiko Renė Zelveger vaidyba, šis vaidmuo jai labai tiko ir, sakyčiau, su personažu labai gerai „susidraugauta“, o ir mergaitė parinkta nebloga, tokia bauginanti vien iš savo nepaprastų akių, režisieriams pavyko puikiai įteigti, kad jame slypi demonas. Jau nebekalbu apie šio filmo siužetą, jį galite paskaityti ir http://www.obuolys.lt/ , ar kituose tinklapiuose apie kino filmus. Tik noriu užakcentuoti, kad šis filmas nebus nuobodus, pažiūrėsite ir nesijausite laiko išmetę į šiukšlių dėžę, tai neblogas filmas savaitgaliui ar šiaip šiokiadienio vakarais prieš miegą, kai norisi atsigulti į lovą, ištiesti kojas ir pasimėgauti žydraisiais ekranais ar monitoriais.

Jūsų Maištinga Siela

Legenda apie socialinę stipendiją

Sveiki mielieji, šiandien ir aš nutariau pagaliau prabilti apie socialines studentų stipendijas ir visą pinigų mašinos reikalą. Galiausiai ir man trūko kantrybė, na, tokia jau dalia ištiko šį blogą, kad pavirto skundų knyga, įdomu, ar pastarąja kas nors bent skaito, įvertina, ar šis sukurtas saitas tik tam, kad piliečiai galėtų išlieti savo pyktį, nusivylimą ir kitas neigiamas emocijas. Nori sužinoti tautos nuotaikas – eik į skundų knygą ir sužinosi, kas dabar vyrauja Lietuvoje, bet dabar ne apie tai. Vis su drauge piktdžiugiškai pokštaujame, kad socialinė stipendija išgelbės pasaulį, juk buvo žadėta pačios valdžios, kad mieli studentai gaus socialines stipendijas, tokias, kad net pragyventi bus galime ar dar liks pinigų, sėdim kaip sėdėja, niekas tų stipendijų nemato, o jei ir matė, tai per vieną semestrą gavo grašius. Įdomu, kaip galima iš jų išsilaikyti, juk buvo tiek žadėta ir sakyta? Pasirodo mistinių dalykų pasitaiko ir dvidešimt pirmame amžiuje, bet neskubėkime dėl to krykštauti, juk ta socialinė stipendija, kuri turėjo išgelbėti studentą, padėti susimokėti už nuomą, įsigyti rūbų, maistui kirti savo dalį, o dar gal ir į filmą nueiti, jau nekalbu apie tai, kad pagal pažadus buvo tokios nuotaikos, kad čia ta stipendija galėsime tiek gyventi, kad jos liks net aukos aukoti skurstantiems Afrikos vaikams, užkamšyti Lietuvos biudžeto skyles, apkeliauti pasaulį ir šiaip gatvėmis dar pažarstyti. Bet matome kaip savo ausis, kaip visada šie pinigėliai sugulė į kitas kišenes, ne paslaptis, kad dalis į oligarchų godžias pinigines, tikriausiai pirktas kokiame Tailande ar JAV kaip suvenyras. Na, o mes, studentai, vėl didžiai sotūs pažadais. Jei kas nors už kiekvieną pažadą man duotų po litą, jaučiu, ir aš išlėkčiau į kokį Tailandą pamedituoti, bet deja, deja... Jau nekalbu apie skatinamąsias stipendijas VPU universitete, ypatingai lituanistų fakultetui, kuris amžinai kenčia nepriteklius ir yra bene skurdžiausias! Čiut nuo kėdės nenukritau, kai Delfije pasirodė kalnus vertas straipsnis, apie tai, kaip VPU ir Riomeris pasiūlė studijas trumpinti net iki trijų metų, nenumušant kreditų! Mat, juk reikia lygiuotis į Europos universitetus ir modernėti, neatsižvelgiant, kad pusę dalykų studijų programose yra net nereikalingų, o iš svarbiausiųjų dalykų begėdiškai atimami kreditai tarkim kokiai kūno kultūrai ar užsienio kalbai. Na, jei jau taip modernėjame ir lygiuojamės į Europą, tai tvarkomės nuo pagrindų, pagaliau jei studijų trukmė tokia, tai lai ir stipendijos būna užsienio lygiu, kodėl šito žebenkštys negali padaryti, a? Kalbant apie stipendijas, visi tik susiraukia kažkodėl, tarsi bertume druską ant atviros žaizdos, vadinasi, kažkur prapuola pinigai ir niekas negali jų išlupti. Kažkodėl visi reikalauja mokėti už troleibuso bilietėlius, o neduok dieve sučiups, baudą mokėsi, o kodėl niekas valstybei neišrašo baudų už tai, kad nesumoka mums? Kažkodėl iš vargšo piliečio reikalaujama iki paskutinės kelnių siūlės sąžiningumo, o jei, neduok dieve, jo nebus, dar ir nubaus, o štai valdžia gali sau leisti piktnaudžiauti į valias. Tokios nelygios svarstyklės ne tik kelia pyktį, bet jau isterišką (beviltišką?) juoką, kad ant tokių pamotų sėdime mes. Tauta šoka kaip žiurkės pagal užburtą valdžios fleitą, kol galiausiai iš mūsų melžia naudą, mes tik susėdę dejuojame, būtų mano valia, nueičiau visus kaltininkus padegčiau, o veidus išvoliočiau fekalijose. Svarbiausia, mes suprantame, kad sunkmetis, kad gal ir nėra tų visų pinigėlių, bet kad jie visai neprieina ir niekas iš vyriausybės net neketina dėl to aiškintis, tai yra smūgis žemiau juostos, reiškia, dabar sunkmečiu figos lapu kaip Adomas valdžia prisidengs ir prisikakoję nematomai į delną, turinį susikiš sau į kišines. Štai, gavau nemokama vietą universitete ir tik gavau vieną stipendiją, kurios sumos geriau neminėsiu, bet už ją bent susimokėjau garbingą kontrolierės išrašytą baudą ir liko tik centai. Kitą stipendija nusimato tik po pusmečio, nors šiaip kas mėnesį turėčiau gauti reguliarią sumą kaip ir daugumoj universitetų. Bet geriau špygą taukuota. Tokiu atveju belieka vėl keikti pinigų skirstytojus ir džiaugtis, kad bent jau už mokslą nereikia mokėti. Štai tokios žaidomo taisyklės, kurio pavadinimas – „Melžk studentą, kol pastips“. Mūsų pienų liaukos nėra jau tokios didelės, liūdniausia, kad valdžia aprėpusi ne tik universitetą, bet ir kitas institucijas sėkmingai lyg ąsai suteneriai mus visus išnaudoja, tad, mielieji, giedokime: „Amen, Juze!“ juk visgi bandome atitikti užsienio šalių standartus! Tokia nuoširdi veidmainystė verta pasaulinės Nobelio taikos vardo ir visų liaupsių.

Jūsų Pasipiktinusi Maištinga Siela

Filmas: "Shank"

Sveiki mielieji, šiandie noriu pristatytu dar vieną filmą, kuris vadinasi „Shank“, į lietuvių kalbą išvertus reiškia „kotą“, „vamzdį“, „blauzdą“, čia tikriausiai koks nors anglų šnektos specialus žodis. Šiaip šio filmo nėra lietuviškai, todėl, aišku, siūlau Jums jį parsisiųsti ir pažiūrėti originalų kalba. Kodėl jį vertėtų pamatyti? Jeigu Jūs norite kažko šokiruojančio, kažko supurtančio, kažko originalus ir neįprasto, šis filmas yra kaip tik Jums! Tik, aišku, dėl savo specifikos, filmas nėra skirtas plačiajai visuomenės daliai ir, net drįstu suabejoti, ar daug žmonių eitų į kino teatrus, pasižiūrėti šio filmo, kadangi, sakyčiau, šis filmas sukeltų neregėtas diskusijų ir pasipiktinimo bangas. Jau nekalbu apie gan lėkšto pobūdžio „Bruno“, nors ir jam dovanotina, kadangi einant į tokį filmą, reikia suprasti, kad tai – parodijos filmas, o štai „Shank“ yra kitokio pobūdžio filmas, čia pavaizduotos šiuolaikinio gyvenimo peripetijos, susijusios su jaunimo žiaurumu, homoseksualizmo diskriminavimu ir uždraustos meilės vaisiais. Filmas nėra lengvas, nors jame yra gausu ir erotikos, kuri vietomis priartėja net prie pornografijos žanro, kai iš po kampų pradeda švysčioti genitalijos, bet būkime teisingi, netgi tas pats seksas negali būti banalus, kadangi tai yra mūsų gyvenimo dalis. Na, kiti ims ir sakys, kas gali būti banaliau už filmą, kuriame gausu sekso, gal tai jų nuomonė, aš imu ją keisti, kadangi tai kas aktualu, tai kas madinga ir tai, kas žmonėms patinka, niekaip negali būti banalu. Galiausiai negalima populiarumą ar aktualumą vadinti banaliu dalyku, nors žiūrint „Shank“, gali ir kilti tokių minčių. Taigi, kalbant apie filmą, filmas pasižymi ypatingu žiaurumu, jo pradžioje gatvėje puolami praeiviai, spardomi, filmuojami mobiliaisiais telefonais, sakyčiau, mūsų dienų kasdienybė jaunimo tarpe. Filmas kaip filmas, bet staiga čia atsiranda dar viena linija – savo seksualinės tapatybės paieška, kurios centre vienas jaunas gatvės vaikinas, kuris dažniausiai būdavo prie užpuolikų, jis turi paslaptį – jam patinka vaikinai, jis bando tai slėpti, kartu bėgti nuo savęs, bet kartu negali susivaldyti, jis ima ieškoti seksualinių atsitiktinių santykių, bet galiausiai gauja sužino apie savo nario „iškrypimus“ ir ima jį persekioti, įsilaužia į jo namus, viską nuniokoja, galiausiai aptinka jo partnerį, jį pagrobia, žiauriausiais būdais kankina, o buvęs gaujos narys viską bando sutvarkyti savo rankomis, net keista, kad visame smurto filme niekur nešmėkšteli policijos vaidmuo. Galiausiai pats gaujos narys parodo esantys ne tokios orientacijos ir visų akivaizdoje pradeda prievartauti kažkada persekiotą narį. Baisūs dalykai, bet tikriausiai verta apie tai viešai kalbėti ir kurti, gelbstint šimtus žmonių, kurie kasdien yra tokioje ar panašioje situacijoje. Šalia šių linijų yra ir gilesnių humanizmo apraiškų: kaip žiaurumą išprovokavęs kūdikio netekimas, mokytojo ir jo partnerio liūdnas likimas. Iš tikrųjų filmas yra toks specifinis ir tarsi tam tikras atšvaitas, parodantis kito gyvenimo peripetijas, kurias būtina keisti. Tai filmas apie žmonių laisvę, jų laisvę pasirinkti savo gyvenimą. Tai filmas apie baimę būti savimi, apie tai, kad žmonės yra linkę gyventi klišėse, smerkti, žlugdyti vieni kitus, bet filmas taip pat puikiai parodo, kad už to vadinamo „blogio“ slypi labai jautrūs dalykai, dėl kurių ir vyksta visas šis purvinas žaidimas, dėl kurio, aišku, kenčia negalintys apsiginti žmonės. Net neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie šio filmo negalės žiūrėti, nes jiems pasirodys per šlykštu ir koktu, ir kaip nuo senų senovės jau buvo, sakys, kad tai kertasi su jų vertybėmis, ir kad puse ten esančių personažų reikėtų iššaudyti, bet toks veiksmas, mano nuomone, tik prisideda prie to, kad žmonės yra tokie pat nelaimingi, kaip tas žiaurus gatvės jaunimas, pretenduojantis į kito žmogaus laisvę, kurie dvasiškai kompleksuoja, negalėdami mėgautis savo gyvenimu. Filmas iš tokio tipažo bagažinės kaip „Kino pavasaris“ arba Skalvijos filmo asortimentai, visgi filmą siūlau žiūrėti bent jau nuo šešiolikos metų, nes tikrai yra necenzūruotas, tikro gatvės žargonų gyvenimas, kas kad anglų kalba, bet vis tiek, verta kai kam apsaugoti savo ausis, bet kokia čia naujiena vaikui, kai dauguma jų bendraamžių jau pradeda elgtis be jokios motyvacijos taip, kaip elgėsi jaunimas „Shank“ filme. Užuomazgai – šis filmas turi kažką bendro su estų filmu „Klasė“, švedų „Lilija amžinai“ ir kitais žmogaus laisvę ir pasirinkimo laisvę ribojančiomis temomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vampyro padėjėjas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuris turėjo išvysti ir Lietuvos kino teatrus, bet kažkodėl šios minties buvo atsisakyta, todėl teko ir kitokiais būdais jį pamatyti. Filmas ir vėl apie vampyrus – „Vampyro asistentas“. Nesu kino kritikas, bet pabandysiu išsakyti bent jau savo asmeninę nuomonę. Šis filmas nėra blogas, dėl savo populiarios tematikos, tikriausiai Amerikoje sulaukė nemažai gerbėjų. Žavus paauglys vieną dieną su draugu gauna pakvietimą į monstrų cirką, kuriame nutinka įvairiausi nuotykiai ir šmaikštūs, ir baisūs. Galiausiai tiek jis, tiek jo draugas yra paversti vampyrais, tik likimas taip susiklosto, kad jie tampa skirtingais vampyrais ir skirtingose barikados pusėse – priešai. Filmas ne tiek kraupus, kiek juokingas, jis skirtas visai šeimai, todėl yra gan lengvo turinio ir nesunku įsijausti į filmo fabulą. Tai filmas neverčiantis mąstyti ar kažko išgyventi, tai filmas, kuriame reikia atsipalaiduoti ir mėgautis jo keistais ir įdomiais personažais. Na, kaip aš galiu nepaminėti savo mylimos aktorės Salma Hayek (suvaidinusią Fridą), čia ji atliko Madam Trusko vaidmenį, moterį, kuriai auga barzda ir gali numatyti ateitį. Čia, kaip ir visose filmuose apie vampyrus, rasime geruosius ir bloguosius, keista, bet čia neypatingai išplėtota meilės istorija, kadangi ten, kur vaidina paaugliai, jų problemos dažniausiai būna konkuravimas ir rungtyniavimas su savo lyties atstovais, o ne dėl kažkokios neaiškios meilės, nors, kaip patys pamatysite, simpatijų yra ir šiame filme – mergaitė su beždžionės uodega. Kas jau kas, bet šiame filme humoro jausmo tikrai nestokojama, kitas klausimas, ar tas humoras yra juokingas, na, tai lieka skonio reikalas, bet prisipažinsiu, kad buvo tokių momentų, kada išspaudžiau nevieną šypseną. „Vampyro asistentas“ kaip nuotykinio žanro filmas yra neblogas, siūlyčiau pažiūrėti tiems, kurie nori nors kiek atsitraukti nuo dramų ir sukrečiančių filmų. Visgi tai daug geresnis filmas, nei lėkšti „Amerikietiški pyragai“, o tai geriau tiek mūsų galvelėms, tiek mūsų sielai. Tiesa, tikiuosi nepradėsite po to sapnuoti vampyrų? Siųskitės ir žiūrėkite.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: DŽovanis Bokačas "Dekameronas"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pabūti ypač kritiškas vienai knygai. Ir šį kartą mano akiratyje – italų rašytojo Džovanio Bokačo kūrinys „Dekameronas“. Nusprendžiau vieną kitą nuomone pasidalyti ir apie programines knygas, su kuriomis tenka susidurti universitete. „Dekameronas“ yra šimto novelių knyga, tai – dviejų tomų leidinys, nors dabar yra visokių sutrumpintų variantų, bet tikrai nėra lengva skaityti noveles, kuriose atsikartoja tie patys motyvai, tos pačios nuotakos ir pasakojimo stilius. Pirmas tomas – 400 puslapių, kitas – tiek pat. Tai Jūs įsivaizduokite, perskaitai visą šitą kūrinį ir pabandai prisiminti nors kelias noveles, sunku, nors jų gausybė ištirpsta viena kitoje, kitaip sakant, novelė praryja sekančią novelę. Sugrįžtant prie autoriaus, visgi tai nusipelnęs Bokačas, rašęs tarp viduramžių ir Renesanso laiptelių, bet jame daugiausia renesansiškumo palyginus su Dante (kurio čia neapsiėmiau komentuoti) ar Petrarka. Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei, bet Bokačas nebūtų Bokaču, jeigu jis nebūtų išgalvojęs ir rėminės novelių kompozicijos. Štai kodėl tos visos novelės yra laikomos vienu kūriniu – „Dekameronu“. Autorius puikiai sugalvojo „įmūryti“ noveles į tam tikrus veikėjus, kurie pabėgę iš Florencijos miesto, kažkur nuošaliame kaime, susėdę ant pievelės, dalijasi laurų vainiku ir pasakoja savo istorijas, o kai vakaras ateina, visi grįžta namo iki kitos popietės. Viskas paprasta, bet turint galvoje, kad tais laikais tokia pasakojimo forma nebuvo niekur paplitusi, Bokačas yra vertas dėl šio sumanymo titulo. Kas gi pasakojama „Dekamerone“? Na, savaime suprantama, meilės istorijos! Kokių tik neteko perskaityti, ir apie išplėštą širdį, apie gudrius žydus, ir apie piktus sūnus, ir apie nevidonus vienuolius ir t.t. Tarp novelių vis įsipindavo autoriaus pasiteisinimai, kad jis nieko nenorintis įžeisti, kad nieko nenorintis sumenkinti, matyt, tuomet už savo kūrinį buvo sulaukęs daugybės kritikos žodžių ir nebe reikalo, juk jis peikė bažnyčios nuodėminguosius – vienuolius, kunigus ir t.t. Nors autorius buvo tyraširdis katalikas, visgi išdrįso „atlaužti“ savo piktą darantiems krikščionims. Neretai Bokačas Romą vaizduoja kaip ištvirkėlių Rojų, vyskupus nusidedančius sadomos nuodėme, o vienuolius laiko melagiais. Tai buvo rimtas rimbas ant visos katalikybės, štai kodėl jie išleido „Dekameroną“ dauguma katalikiškojo pasaulio atstovų paversdami: pirkliais, damomis ar burtininkais. Man asmeniškai, bene įdomiausia buvo pati „Dekamerono“ pradžia, kada aprašomi tikri Florencijos maro paradiniai, kaip lavonai buvo velkami į gatves, prie jų bijoma prisiliesti, galiausiai mėsos maišai suverčiami į duobes. Štai taip ir gimė novelės, kurios mėgindamos pasipriešinti tuometinei mirties baimei, ėmė ir prakalbo apie meilę, riterius ir damas. Riterio sluoksnis – rimtas viduramžių luomas, kuris sumišęs su kurtuazine apraiška, įvelka visą „Dekameroną“ į aistringos meilės pasakojimus. Suprantu, kad tuomet „Dekameronas“ turėjo būti įdomus, bet šiandien, bent jau man, jis buvo tarsi pasakos, nevertos net „Tristano ir Izoldos“ istorijos. Na, aišku, dėl novelių istorinės vertės nesiginčiju, jis yra puikus dokumentas, atskleidžiantis tų laikų ideologiją. „Dekameronas“ yra tas kūrinys, kuriame linkstama į žemiškuosius dalykus, nejučia čia atsiranda homocentrizmas, renesansinių idėjų gūsis, religija nustumiama į antrą vietą, aišku, tai labai didelis pokytis mūsų europinės literatūros eigoje, už tai didelis bravo Džovanui Bokačui. Bet jeigu kas manęs paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, atsakyčiau, kad man ji nepatiko. Na, gal kai kurios novelės patiktų Jūsų vaikams prieš miegą, tačiau kaip maloniam skaitymui, ši knyga man netiko, matyt, skonio reikalas. Bet visada yra ir šviesioji pusė - ši knyga duodą išsilavinimą, supratimą apie viduramžių ir renesanso neišvengiamą koliziją (susidūrimą). O kai pradedi išmanyti istorinę literatūrą, kitaip imi žvelgti ir į nūdienos kūrinius. Bet Jūs gi nekvaili ir suprantate, kad „Dekameroną“ skaitys tik tie, kuriems liepta skaityti, žmonės per daug skuba, jie per daug laiko atiduoda kitoms reikmėms, todėl laisvu laiku, mano nuomone, yra tikrai vertesnių knygų už „Dekameroną“. Ačiū.

Jūsų Maištinga Siela