Filmas: "Dorianas Grėjus"

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti filmą „Dorianas Grėjus“. Šis filmas pastatytas pagal garsųjį airių rašytojo Oskaro Vaildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, su kuriuo tikriausiai daugelis esate susipažinę. Prisiklausiau apie naująją ekranizaciją įvairiausių nuomonių, bet sakau, geriau vieną kartą pamatyti ir pačiam įvertinti, nei šimtus kartų išgirsti. Man ekranizacija pasirodė gera, tikrai neprasta, kadangi puikiai atskleidė Doriano Grėjaus laikmetį. Aišku, knyga turi savo prieskonius, Vaildo stilius pilnas estetikos ir gracijos, filmas iš dalies yra knygos interpretacija, jam reikėjo atrasti visai kitokį saviraiškos estetizmą. Visgi šį filmą pavadinčiau sėkmingu, nors ir vėl tenka pripažinti, kad knyga yra geresnis variantas, gal dėl to, kad mes trokštame autentiškų ir panašių potyrių, galbūt.

„Dorianas Grėjus“ man iškart savo statistika ir režisūra priminė jau kino ekranus prasijojęs „Šerlohas Holmsas“. Panašus laikmetis, stilius ir spalvos. Žiūrint „Dorianą Grėjų“, na, nežinau, neįmanoma tikriausiai jokiam matančiajam apakti, kad nekristų pagrindinio vaidmens atlikėjo Ben‘o Barnes grožis. Pastarąjam buvo patikėta sukurti neeilinį vaidmenį. Keista, nes iki tol jis atlikdavo labai nežymius vaidmenis, todėl beveik net neabejoju, kad šiam vaidmeniui jis buvo parinktas vien dėl savo tinkamos „Dorianiškos“ išvaizdos, o visą kitą, turiu galvoje, aktorinį meistriškumą ir vaidybos detales, su juo nudirbo pats režisierius. Sakyčiau, neblogas karjeros šuolis šiam jaunuoliui. Ir visgi, vadumo, mano nuomone, jam baisiai gerai tiko ir jis neblogai atskleidė Doriano Grėjaus dvasią. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, kartais graži išorė slepią supuvusią sielą, teigia filmas. Kokią baigią paslaptį slepia Dorianas Grėjus? Kodėl jis staiga nustojo senti ir pasilieka amžinai dvidešimtmečiu? Ar po jo oda kas nors slypi?

Filmas kraupokas, galbūt labiau sumistifikuotas, nei iš pažiūros atrodo knygoje, čia neapsieita ir be specialiųjų kino efektų, bet jie, mano galva, tikrai nemaišo, atvirkščiai, atskleidžia filmo pagrindinę esmę: grožis ir jaunystė prieš laiko tėkmę. Nesiruošiu pasakoti viso siužeto, jį galite „pasigoglinti“. Bet man dar labai įstrigo ir tai, kad „Obuolys“ pasidarė su šiuo į Lietuvos kino teatrus atžygiavusiu filmu neblogą komerciją. Perleido Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretą“, jo labai pasigendu knygynuose. Tik labai bijau, kad knygą bus išvertęs koks nors neprofesionalas ir visas autentiškas Vaildo stilius bus šluote nušluotas. O knygą norėčiau įsigyti, prisipažinsiu, pirmą kartą „Obuolio“ leidykla mane sukompromitavo.

Filmas tikrai nepabosta, geras įsijautimas garantuotas, kad nenorėsite per filmą net atsistoti ir nueiti į tualetą, kentėsite iki paskutinės sekundės. Žodžiu, rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju!

Jūsų Maištinga Siela

Ką lietuviai mano apie Airijoje nužudytą gėjų?

Sveiki mielieji, šiandien einu iškart prie reikalo. "Lietuvos ryte" aptikau straipsnį, kuris mane išvertė iš kojų, o tiksliau t.y. mane išvertė iš kojų to straipsnio komentrai. Nežinau, kaip jūs galvojate, ar tai žmogiška, ar ne, o gal jiems net pritariate? Kartais man baisu, tarp kokių žmonių aš Lietuvoje gyvenu. O dar ginama Briuselyje ir sakoma, kad Lietuva nehomofofiška. Tai iš kur kyla ši neapykantos banga? Pridedu straipsnį ir straipsnio komentarus:

Du vyrai iš Lietuvos Šiaurės Airijoje nuteisti už kraupią žmogžudystę. Dunganono mieste 23 metų Andrius Dunauskas ir 26-erių Ramūnas Balseris negailestingai dėl jo seksualinės orientacijos užmušė homoseksualų pardavėją Shauną Fitzpatricką. Lietuviai kalės iki gyvos galvos.Kitą mėnesį paaiškės, kiek mažiausiai laiko jie turės praleisti už grotų.

Sh.Fitzpatrickas buvo užpultas pakeliui į namus. Lietuviai jį smarkiai sumušė, o po to paleido šūvį. Po lietuvių užpuolimo ant vyro kūno buvo rastos 52 žaizdos skirtingose kūno vietose. Teismo posėdyje abu vyrai prisipažino dalyvavę įvykio vietoje, tačiau kaltino vienas kitą.

Po nuosprendžio Sh.Fitzpatricko sesuo pasakė, kad visa šeima meldžiasi, kad tokie pikti žmonės daugiau neįžengtų į Š.Airijos gatves“. Anot jos, Sh.Fitzpatrickas buvo mylintis sūnus, geras brolis, nuostabus dėdė, darbštus ir geraširdis.

Detektyvas Davidas McConville'as teigė, kad surasti nusikaltėlius padėjo glaudi miesto bendruomenė. Anot jo, nors žudikai yra iš Lietuvos, jie neatspindi visos lietuvių bnedruomenės, gyvenančios Dunganone.

O štai ką apie tai mano mūsų šalies piliečiai, cituoju net neredaguodamas teksto:

PIDERASTU JUDEJIMAS IR PIDARU PROPOGANDA FINANSUOJA ZYDU MASONAI, NES TIEMS GANDONAMS TAI PIDRASTAI YRA IRANKIS JU PASAULINESE AFIOROSE, TIE PATIS NUOPISOS IR KOMUNIZMO MARA FINANSAVO IR PASKLEIDE PO PASAULI, ZYDAS TROCKIS IS NIUJORKO ATPLAUKE I RUSIJA DARYT KARINI PERVERSMA(REVOLIUCIJA) SU TU PACIU PADLU ZYDO MASONU PINIGAIS.

gaila... aisku ne piderastu....

PIDERASTAI XXIa SIFILIS PLINTANTIS KAIP VEZYS, UZTEKO LEISTI PIDERASTAMS LEISTI ISLISTI IS KANALIZACIJOS IR JIE JAU NORI ISIVAIKINTI VAIKUS NORS PATIS PER SIKNA NEGIMDO, PIDERASTAI RAUSS.

Dievo akyse ar homoseksualumas, ar melavimas , ar netikėjimas, ar vagystė yra nuodėmė, kuri atskiria mus nuo Dievo.Kaip kalio cianidas-jo daug ar mažai-vistiek neišvengiama mirtis.Visa problema, kad nepažįstam nei Dievo, nei Jo požiūrio į mus, nuodėmę, gyvenimo tokslą..." Pažinkite Tiesą , ir Ji padarys jus laisvus ..."

" Už gėjaus nužudymą.." , kaip galima leisti publikuoti straipsnį su tokiu pavadinimu??? O kokią reikšmę turi sex orientacija? Juk žmogų nužudė. Gerai, kad Airijoj, tai nors nuteisė teisingai.

gal visus gyventojus skirstyti i dvi skirtingas ne zmoniu veisles - lietuviai arba piderasai ???

mirties bausme tokiem pakarent ! jau tiek tie lietuviai visur skamba, kaip padla jau but lietuviu...nu uzsimkit jus kazkuo, uz ka ta " terpila" tiek dauzyt reikejo, jis jau po pirmo blyno melde pasigailet, bet gi pas mus 2 vieno nebijo, tai kapojo kol mire, o dabar viens ant kitu varo, pidaronai, pakart tokius 2 siuksles!

manau kad tai sureiksminta iki negalejimo jie nuzude issisokeli o jis pasirodo gejus tai dabar ir pagal visas pjaro tradicijas. Ir dar tiem kuriem, homoseksualizmas seimos vertybe, juos nuteise uz zmogzudyste o ne uz geju naikinima, tai manau du skirtingi dalykai. O jus netik kad siknaskile naudojet ne pagal paskirti bet ir juodaji pjara geraio ivalde.

SLOVE DIDVYRIAMS

Ir kare nusauna, ir sikanti pgauna. Toks gyvenimas.

Man tai butu geda jei buciau pedikas.

kartais iškrypėlių aistros veda prie kraštutinumų-pripila migdomųjų, kad turėti auką ir pan., tai ką jie neluošina normaliųjų gyvenimo?aš tai juos laikyčiau spec.įskaitose, skirčiau psichoterapijas, kaip atatinkmam socialiniam keliančiam daug rizikų sluoksniui.Pažįstu ne vieną gėjų-jiems reikalinga psichologinė pagalba visiems.Ir manau yra atlikti tyrimai dėl jų psichikos pažeidžiamumo, tik neviešinami.

piderasta uzmuse...

dieve mano, nors 2 pasodino, bet kiek tokiu paciu liko lietuvoj !!!

ranka spaudziu.

Gyvenu kurortineje saloje netoli afrikos, cia lietuviu nera ir skaitydamas zinias kieviena diena dziaugiuosi! Kai prades atsirasti tai reiks vel kur nors ieskoti kur ju nera! Skaudu kad taip apie savo tautiecius manau bet ka padarysi! Toks gyvenimas...at least the sun is shining everyday! : )

Man keisciausia, kad Lietuvoje susidariusi tokia kritiska, dievobaimiska nuomone apie homoseksulaus. Ar kas nors bent pirsta pajudino ir pasisake pries kataliku kunigus, kai skeliabma apie pedofilijos skandalus? Juk kataliku baznycia knibzdete knibzda pedofilais. Ir kiek gi tu davatku stojo pries kataliku baznycia??? Dar neteko sutikti ne vienos. Taigi atsibuskite jus toje Lietuvoje pagaliau ir nustokit buti homofobais!

Įsižiūrėkit į foto, taip atrodo tikro pederasto veidas, kažkoks paplaukęs saldus veidas, kažkokios spindinčios per šikną dulkinamo veršio akys, ir neadekvatus situacijai lipšnumas... Žinokit, reik vengt vyrų su tokiais vaidais, jie arba pradės už šiknos graibyt, arba lys bučiuotis, arba siūlys nusipirkt narkotikų. Žodžiu su tokiu žmogum negali jaustis saugus ir atsipalaidavęs.

gėjai, gėjai, gėjai , ar yra sveikų normalių vyrų .....

Baisu iki ko homofobija priveda. Prakeikti zmogzudziai!!! Visa lietuva tokiu pilna!!!

Jo, jūs, gėjai labai švarūs. Ir šūdai, kurių jūsų užpakaliai nelaiko, kvepia. Galit praustis nors kas 5 minutes, vistiek iš jūsų sudraskytų užpakalių varvėjo ir varvės. Nepamirškit dažniau pampersus keisti. Švaruoliukai - gražuoliukai mat atsirado...

O jei butu nuzude normalu, tai turbut gautu liktinai. Pagal iskrypelius ir iskrypeliam tarnaujancia purvasklaida taip iseitu.

Žudikai atspindi visą lietuvių bendruomenę, geriau nepudrink sau smegenų. Atspindi ne tik Airijos, bet ir viso pasaulio lietuvių bendruomenes, taip jau yra, evoliucija juos aplenkė

man atrodo jus patys norit kad jus padarytu, sitaip stugaujat: DDD normalus zmogus nekreiptu demesio, bobos blogai duoda, kad pikti ant viso pasaulio: DDD eikit issimaudykit, susitvarkykite, kad i zmones panasus butumete: DDD bet vat kazkokiam lochui susisviete kad jo nori matai: DDD ot prajuokinote pasauli: DDDD nuo plugo muzikai kokios nuomones apie save, tiesiog playbojai: DDDD eikit savo treningu skalbti: DDD

visi degsit pragare nes gyvenate nuodemeje

uzmuse pedala, tai gaus iki gyvos galvos, uzmustu normalu vyra - gautu max. 10 metu ... va jums ir lygybe ... greitai pedalai ir Lietuvoje prades klykt " as giejus, as giejus, suteikite man isskirtines teise" ... slykstu, kur ritasi pasaulis

Matyt norėjo vargšus lietuvius per subinytę padaryti. (Beje, beveik visi jie nuolat bando įtraukti heteroseksualius vyrus į savo ratą.)

tai ka mielieji " priesgejistai" , tai cia jums normalu? gejai pirmyn!

Galima netoleruoti kitos lytinės orientacijos asmenų, bet viskas turi savo ribas, teismas priėmė teisingą sprendimą.

koki dar pirmyn, aisku eikit i galtves rodykit savo iskrypimus ir tada spardys subines kas nores. esi pyderas tai ir buk pyderas, bet kam cia rodytis.kodel valstybe is vaiku atima pasalpas, o va kazkokiems pyderams duoda pinige susiktoms eitynems, subines isdraskytos per mazai? kai kokie rimtesni pagaus gatvej taio bus nenuostabu, kad dar viena pideriuka nudes. fuj slikstynes, kai rodo jus per telika as isivaizduoju jums byby dantyse

idomiai jus suvokiate ne bananu respublika: pederastu laisve ir gireztos bausmes. Hm...panasu, kad esate bananas : )

Dievas is pradziu sukure Adoma (zmogu), po to sukure Ieva (moteri) o pidaras mutavo is makakos, tau dabar aisku?...: -)))

Idomu, kiek metu butu gave, jei butu nuzude normalu Airi, ne pederasta?

geda skaityti daugumos komentarus...ZMOGUS buvo, o seksualine orientacija nieko nekeicia.99 % cia rasanciu tautieciu buki ir berasciai, net be gramatiniu klaidu sakinuko suregzti nesugeba.Kuo greiciau ismirsim, pasauliui lengviau bus...PIRMA KARTA NUO ZAGRES VISI, BAUDZIAUNINKU AINIAI-TIK JIE KITOKIE BUVO-O CIA-ZMONIJOS ATMATOS

O tu i kelnes prisivarytum jei reiketu kariauti uz Lietuva. Koks tu didvyris, primusei niekuo nekalta geju mirtinai.

visus jobanus sudpederastus susaudyt prie sienos pastacius kas pries tie tokie pat jobani pyderai.gerai ir padare ka toki pedala padejo i vieta .

siaubas.kokia geda buti lietuviu

gejai yra is angl. zodzio " gay" - pazodinis vertimas - pavasariskai linskmas : )

Filmas: "Prakeikta pievelė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti nuostabią prancūzų komediją „Prakeikta pievelė“ (Gazon maudit). Tai dar vienas filmas matytas iš filmų festivalio „Baltic Pride 2010“. Primenu, kad jis vyko praėjusį savaitgalį. Labai džiaugiuosi, jog šiame festivalyje buvo ir vaidybinių filmų, vienas iš jų „Prakeikta pievelė“, nuostabi komedija, kuri pakerėjo visą salę. Tai senos statybos 1995 metų filmas, su puikiais aktoriais ir pikiu, saikingu, nelėkštu prancūzų humoru.

Filmas pilnas kontrastų, žmona įsimyli vieną dieną pas ją užsukusią lesbietę remontininkę, o vyras pradeda pavydėti žmonos lesbietei, galiausiai filme pavaizduotos tokios situacijos, kurios verčia iš kojų, vyro bandymas aiškintis su lesbiete, nežinomybė ar su ja reikia elgtis kaip su moterimi ar vyru, žmonos pretenzijos ir kerštas vyrui už neištikimybę. Dar kartą įsitikinau, kad be reikalo mes nemėgstame europietiško filmo – jis tiesiog nuostabiai vežantis! Komizmas nė iš tolo nepretenduoja į lėkštus amerikiečių juokelius, gal dėl to, kad kiekviena tauta turi savo identifikuotą komizmo charakterį. Prancūzai turi ypač savitą ir gerą. Galiausiai filmas pagauna tokį pagreitį, kada nesinori, kad jis baigtųsi, norisi jo vis daugiau ir daugiau. Filmo kulminacija laikyčiau situacijos apvertimą aukštyn kojom, kada lesbietė paprašo savo meilužės vyro, kad jis „užtaisytų“ jai vaiką, kadangi ji jau senstelėjusi ir vaikų vėliau negalėsianti turėti.

Filmo pabaiga taip pat netikėta, pasirodo, kad ir sutuoktinis pagaliau ilgai bėgiojęs paskui mylimos žmonos sijoną ir gelbėjęs ją nuo įžūlios lesbietės, galiausiai sutinka savo jaunikį. Sakyčiau filmas įkūnija tradicinės šeimos griūtį, revoliuciją, aišku, kai kas dėl to mirtinai apsiputotų. Ar iš tikrųjų ta šeima pradžioje turėjo susikurti, jei ji buvo jau nelaiminga? Visuomenė kone verčia rinktis tik tradicinę šeimą, kartu uždeda štampą ant kitos lytinės orientacijų žmonių, šie priversti kurti kitokią šeimą, bet kartu ir jos modelis netvirtas ir tampa nelaimingas. Tai gera aliuzija pamąstymui. Bet komedija ne tragikomedija, galiausiai kiekvienas atranda savo laimę ir niekas jos nesigėdija.

Kalbant trumpai apie vaidybą, man nei vyras, nei žmona nė iš tolo neprimena gėjaus ar lesbietės. Gal dėl to, kad jie iki tol ir nebuvo savęs atradę, tai jau režisūrinė meistrystė, nes tik viena įsibrovėlė lesbietė atlieka superinį vaidmenį, kuris primena griežtos ir vyriškos lesbietės įvaizdį. Pagarba filmui ir šiam festivaliui, padovanojusiam man nuostabias dvi valandas kino teatre.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Netikėtai, praėjusią žiemą"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti puikų dokumentinį filmą „Netikėtai, praėjusią žiemą“ (Suddely, Last Winter). Šį filmą režisavo du italai partneriai Gustav Hofer ir Luca Ragazzi. Filmas filmuotas 2007 - 2008 metais ir yra nuskynęs daugybę tarptautinių festivalinių laurų. Jūs patys visada galite užeiti į oficialų jų tinklapį: http://www.suddenlylastwinter.com ir daugiau sužinoti apie šį filmą ir pačius autorius.

Na nereikia slėpti, kad Vilniuje ištisas tris dienas kino teatre „Skalvija“ vyko nemokamas filmų festivalis „Baltic Pride 2010“. Taigi, šalia garsiųjų eitynių, šis festivalis išliko tylus ir beveik nepastebėtas, bet vis tiek į jį atėjo žmonės, ne pasišlykštėti, bet būtent pasidomėti, kas ir su kuo yra valgoma homoseksualų pasaulyje. Na, kadangi festivalis nemokamas, o dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, todėl nusprendžiau ir aš į tai pasinerti. Taigi, pirmas filmas buvo „Netikėtai, praėjusią žiemą“. Iš tikrųjų nustebino ir sukėlė begalę minčių.

Šis filmas apie italų gėjų porą, kurie jau kartu pragyvena 8 metus. Iš tikrųjų šie du gėjai yra tie patys režisieriai Gustav ir Luca‘s. Taip jau jų gyvenime susiklostė, kad abu yra žurnalistai ir abu jau gyvenantys po vienu stogu nusprendė nelikti abejingi Italijoje tuo metu vykstantiems įvykiams. Dauguma filmo nufilmuota mėgėjiška kamera, yra gražių intarpų iš jų įprastinio gyvenimo, saikingo humoro ir graudulio keliančių sentimentalių epizodų. Bet didžiausias dėmesys suteiktas Italijos suskilusiai visuomenei, kuri turėjo svarstyti įstatymą susijusį su homoseksualų civiline santuoka, kad partneriai vieno kito mirties atveju galėtų paveldėti turtą arba ligos atveju lankyti jį ligoninėje. Taigi norima turėti normalias sąlygas, kurias turi kiekviena normali šeima.

Politiką filmas atspindėjo mūsų dabartinę šalies situaciją. Klausimas dėl gėjų eitynių buvo žiaurius, bet taip jau nutiko, kad jos visgi Lietuvoje įvyko, nors didžioji visuomenės dalis joms nepritarė. Panašiai ir Italijoje, bet ten svarstomas jau daug rimtesnis klausimas, dėl santuokų, sakyčiau mums iki jų dar labai toli, tačiau buvo ir vėl įdomu žiūrėti politikų polemiką, kuriuose taip pat esti savi Petrai Gražuliai. Ką padarysi, toks gyvenimas. Tačiau Italija jau nuo seno yra tarsi krikščionybės centras, jos centre įsikūręs Vatikanas. Taigi žmonės savo šalį dar pelnytai ar nevisai vadina šventa, aišku, nusistatymas yra priešiškas gėjų polemikai. Visų jų apsuptyje Gustav ir Luca‘s bando kovoti už savo prigimties teises ir sukurti savo šeimą. Jie su mėgėjiška kamera nebijodami eina per miestą, pristato save kaip partnerius ir bando klausti, kodėl žmonės nenori jų pripažinti. Atsakymai įvairūs, jie beveik nieko nesiskiria nuo mūsų Lietuvių, todėl manding dar kartą kaip Lego kaladėlės sutapo mūsų šalių žmonių požiūris šiuo klausimu.

Kad ir kaip ten bebūtų, visgi siūlau ir jums pažiūrėti šį filmą. Jis jums patiks arba nepatiks, priklausys tik nuo jūsų nusiteikimo, tačiau abejingo nepaliks.

Jūsų Maištinga Siela

Gėjų eitynės iš pirmųjų lūpų

Sveiki mielieji, oi koks „ilgai trumpas“ šis savaitgalis. Lietuva mirga visomis spalvomis tiek spaudoje, tiek ir gatvėje. O tai nutiko neatsitiktinai, bet todėl, kad Lietuvoje, Vilniuje, pagaliau įvyko pirmosios istorijoje mūsų šalies gėjų eitynės arba kaip visi mėgsta sakyti – paradas. Negaliu nepasidalyti savo pirmaisiais įspūdžiais iš tiesioginės įvykių vietos, todėl įtempkit ausis ir klausykit.

Iš pradžių buvo ne koks oras. Apsiniaukę, bet šilta, apsirengiau ir sakau, eisiu ir nieko nežinau. Greitai išsilaipinau netoli įvykio epicentro ir jau iškart išlipęs iš stotelės pastebėjau sąmyšį. Sakau nu nieko, taip ir turi būti. Pamačiau užbarikaduotą Baltąjį tiltą. Viptelėjau, tai pro kur dabar man reikės nukakti į kitą Nėries krantą, bet jaudintis nereikėjo, labiau reikėjo jaudintis dėl savo gyvybės, nes iš karto pasijutau mirtinai nejaukiai, lyg bet kurią minutę galėčiau gauti į dantis, už tai, kad plaukai garbanoti ar kelnės per siauros, žodžiu, dėl menkniekio. Gi žinai iš tolo jau šmėžavo skustos galvos, mėlyni apdėvėti treningai ir šiaip visokio plauko meteliūgos. Taigi vos išlipęs iš stotelės susidūriau su dviratininkų pulkeliu, kurie norėjo pravažiuoti Baltuoju tiltu, aišku, jie juo nepravažiavo dėl barikados. Cituoju: „Blet, per tuos pydarus nachui turėsim pro kitur varyt“. Perėjau gatvę ir pasijutau blogiau nei prie stoties besitrinančių „siemkininkų“ kultūros puoselėtojų būrelio. Greitai nusukau akis nuo metalu ir tatuiruotėm pasipuošusių liaudininkų.

Į kitą Nėries pusę man patekti buvo be prošvaisčių, todėl teko kartu būriuotis su pensininkais, kurie taip pat susidomėję nuo kranto nekantriai laukė ir stebėjo eitynes. Viena bobutė manęs klausia: „O tai iš kokios čia pusės TIE pasirodys?“ Baisiai žmonėm buvo smalsu. Religingesni fanatikai tai prie arkikatedros surengė viešas maldas (laimei ne inkviziciją), keliais šliaužė ir meldėsi už, anot jų, išsigimėlius. Gaila, kad vadinamieji forsai Dievu nepasikliauja, matyt, ir tai sąskaitos su juo nesuvedę, todėl visą savo pasitikėjimą atiduoda lazdoms ir rankų jėgai. Tačiau jų viltys nepasitvirtino, nes gėjai visgi sugalvojo kaip apsisaugoti nuo bet kokių riaušių. Todėl nuo kitos Nėries kranto forsai ir kiti piktai griežiantys dantis galėjo į juos žiūrėti tarsi katinai į lašinius. Priešingai nei kalbėjo patys homoseksualai, buvo tikėtasi didelių falų, transvestitų šou ar dar velniai žino ko, ir žmonės bijojo, kad vaikai netyčia nepamatytų ko nors nepadoraus, bent jau taip visą laiką buvo eskaluojama laidose. Tačiau žmonės kaip tyčia prie Nėries atsitempė savo mažamečius vaikus ir pirštais badydami rodė, kokie nesveiki žmonės ten žygiuoja.

Aišku, buvo momentų, kada pradėjo aktyviai, mano akimis, burbuliuoti homofobiškoji pusė. Tvoros tiesiog drebėjo nuo jų pykčio, kaip čia, Marijos žemelėj, gali tokia „veislė“ ropoti. Pasirodo gali ir dar kaip. Bet jų skandavimą „Gėda, gėda, gėda...“, fanfarai ir šiaip pasisakymai per garsiakalbius, juos visus nustelbė gigantiška homoseksualų parūpinta garso aparatūra, kuri leido itin skoningą muziką. Dėl pastarosios niekas nesiskundė ir ją gyrė paprasti gatvės praeiviai: „Bent jau muzika gera.“ Vilnius tiesiog aidėjo nuo muzikos, o aš vos užpakalio nepašalau, besėdėdamas ant žolyno, o dar vienu tarpu užėjo taip krapyti ir lyti, kad galvojau neištversiu ir trauksiu namo, nes ir pati eisena buvo iš toli labai jau ištęsta ir nuobodi, bet jos esme ir naudingumu net neabejoju. Galiu pagirti, kad eisena buvo tikrai spalvinga, daug balionų, vėliavų. Pats savo akimis mačiau Latvijos, Lenkijos, Europos sąjungos, Lietuvos ir, aišku, vaivorykštės vėliavas, tai matome ir nuotraukose. Mūsų pusėje buvo ten nespėję prisijungti slovėnai, jie nepabūgo forsų ir prieš jų snukelius iškėlė vėliavas. Visgi susidomėjimas iš aplinkinių buvo nemažas. Tiek šlavėjos sustingusios, ir tos žiūrėjo į eiseną. Jau maniau, kad viskuo tas ir pasibaigs, bet staiga prieš mano akis iškilo dūmų debesis, kažkas iš pasipiktinusiųjų per tvorą paleido dujas, laimei, iš eisenos dalyvių niekas nenukentėjo, jie buvo už kelių šimtų metrų, bet užtat žurnalistų pulkai prie dujų bėgo vos tik pamatę, buvo vos ne „užsienietiškasis“ paparacių konkuravimo lygis, kuris greičiau užfiksuos įvykį. Aišku, už barikados homofobiškiausi politikai skatino vos ne pilietinį karą, tarp jų aišku mūsų įstabioji ikona Petras Gražulis, kuris springdamas kaip velnias ragino ir skatino riaušes. Per jį buvo paleista dar viena dujų porcija, nuo kurios vienas policininkas buvo išvežtas į ligoninę, o pasipiktinusių ir kraujo ištroškusių homofobų banda jau laužė apsauginę tvorą. Sakytum gražu, o dar kažkoks žurnalistas su akmeniu nuo jų gavo į galvą ir dainelė jau buvo sudainuota.

Bene vienas išradingiausių homofobų pasipriešinimų būdų buvo gumine valtimi perplaukti Nėrį ir patekti į saugomąją teritoriją su prieštaringais plakatais. Aišku, vandenyje jau buvo patruliuojanti policijų valtis, beplaukiantys tautos „Dariaus ir Girėnas“ „Mozės“ buvo gėdingai sugauti ir sulaikyti. Taigi daugiau niekas ir neišdegė. Na kur tau išdegs, kai eiseną saugo apie aštuoni šimtai policininkų, o viršum dar skraido ir sraigtasparnis, vos ne metų įvykis. Bet realiai pagalvojus, nesvarbu kiek žmogaus teisės kainuoja, nes visi yra žmonės ir lygių teisių skatinimas, priminimas ar reikalavimas buvo vertas tokių eitynių. Po eisenos buvo garsiai sakomos žymių politikų ir ne tik jų kalbos, kurie dalyvavo eitynėse. Ir tą akimirką aš pagalvojau, kad esu tame Nėries krante, toje pačioje gatvėje, jo šaligatvių plytelės lygiai tos pačios, kurios buvo 1989 metais nutiesus Baltijos kelią, 2010 kitapus Nėries vyksta taip pat vyksta taikinga šventė, laisvės ir sąjungos šventė. Gaila, kad Nėris turi skirti mus. Patys sau tampame priešais, bet tikiuosi, kad to nebebus bent jau vieną gražią dieną. Taigi gėjų eitynės vis dėlto įvyko. Na, o aš galiu tik pasidžiaugti, ne daug žmonių išties pritaria šitai akcijai, visi kažkodėl matė tik trūkumus, o užuot suradę argumentų pateisinimui visi ieško pabrėžti, ką blogo ir kokią sumaištį atneš visos šios eitynės.

Galiu tik apgailestauti, kad pats nedalyvavau pačioje eisenoje, mat, pasirodo, ten reikėjo registruotis iš anksto, bet nesvarbu, aš palaikau šias eitynes ir palaikysiu, nors jau, aišku, dėl tokių savo pažiūrų turėjau ir išpuolių, ir milijoną kartų privalėjau aiškintis, dėstyti savo požiūrį. Todėl drąsiai ir dar kartą galiu visiems pakartoti. Jeigu Jūs gėjų eitynes matote kaip viešą pasidemonstravimą, tada jūsų intelekto lygis – prikepęs keptuvėje, kadangi eitynės yra laisvo žmogaus saviraiška, teisių reikalavimas, priminimas, pasisakymas prieš diskriminaciją ir homofobiją. Man juokinga kai kiekvienas homofobas vis aiškina, kad Lietuva yra neva pakanti. Manote būtų visos tos riaušės, jei nebūtų homofobijos? Na, aišku, tai kyla iš didelės meilės! Ak, kad ir kaip ten bebūtų, kiekvienas žmogus turi teisę būti tokiu, kokia yra jo prigimtis. O jeigu prigimtis, kažkam atrodo „nenatūrali“ tai pagaliau laikas per šias eitynes ir susimąstyti, kodėl tu ją laikai nenatūralia. Ar užtenka argumentų tik tokių, kas buvo parašyta Biblijoje, nors pats dažniausiai tos Biblijos nė lapo nebūna perskaitęs, ar užtenka argumento, kad jie negali susilaukti vaikų? Manau ne. Eitynės buvo puiki proga permąstyti ir patestuoti save, pamatyti kitas galimybes, o ne dar labiau užsiciklinti, galbūt kai kam tai ir pasiteisino. Duok Dievuli, kad taip ir būtų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga ir asmenybė: Janina Degutytė "Neužpūsk pienės pūko"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie Janiną Degutytę ir jos kūrybą. Šiandien kaip tik perskaičiau jos nuostabių eilėraščių rinkinį „Neužpūsk pienės pūko“. Likau tiesiogine to žodžio prasme „apšalęs“. Nuostabi poetė ir nuostabi asmenybė! Aišku, ne tiems, kurie jau iš „prigimties“ nusiteikę prieš neoromantikus ir jų kūrybą ir šiaip yra gimė kvėpuoti avangardu, tačiau ši anksčiau neatrasta poetė mane pakerėjo! Tai atsitiko visai atsitiktinai, kai vakar nagrinėjau Sigito Gedos eilėraščius ir užsinorėjau kažko moteriško, kažko aistringo, kažko maištingo ir artimo, o interneto vandenyne aptikau keletą Degutytės eilėraščių, sakau, užsisakysiu iš bibliotekos. Taigi grįžęs iš paskaitų guliausi į šiltą lovą ir skaičiau iki pamėlynavimo. Katarsis buvo nenormalus, ir verkiau, ir juokiausi. Jaučiausi toks sentimentalistas, tačiau ta gauta dozė galbūt buvo tai, ko šį pavasarį taip trūko.

Prieš jus mano autentiškos nuotraukos iš jos 1985 metais išleisto rinkinio. Knyga nuostabiai gražiai parengta, iliustruota dailininko Rimanto Gibavičiaus piešiniais ir, žinoma, pačios autorės nuotraukos, keletą pateikiu ir jums, kad bent įsivaizduotumėte, kas ji per moteris. Ne kartą Antakalnio kapinėse teko praeiti pro jos kapą, vis kukliai nudelbdavau akeles nuo jos, tarsi negalėčiau pabūti su dar neatrastu savyje žmogumi. Taigi dabar šito nebebus. Keletas faktelių apie Janiną Degutytę: gimė 1929 06 06 – mirė 1990 02 06 (sakyčiau ant paties laisvos Lietuvos slenksčio). Tai poetė klajoklė, kur tik ji negyveno, bet antrąją gyvenimo pusę praleido kurdama ir dirbdama Vilniuje, Antakalnyje. Galbūt labiau žinoma, kaip vaikų poetė, tačiau be reikalo, jos sunkioji artilerijos būta ir suaugusiųjų poezijoje. Iš tikrųjų jį tarsi pratęsia Salomėjos Nėries poeziją, tačiau kartu yra visiškai kitokia, lietuviškai savita ir kaip niekas kitas, kaip tik Degutytei būdinga kūrybos charakteristika.

Visą gyvenimą sunkiai grūmėsi, pavardė atskleidžia, kad taip ir neištekėjo, bet kaip asmenybė liudija turėjo „nežmoniškai“ daug meilės objektų, galbūt visos jos platoniškos. Tai mylintis žmogus, maksimalistas iki pat plaukų šaknų, nors vaikystėje ji kaip ir daugelis maištininkių (Salomėja Nėris, Jurga Ivanauskaitė) buvo labai tyli ir mąsli. Taip nutiko dėl sunkios šeimyninės padėties, motina skendėjo alkoholizme, brolių seserų neturėjimo, visą tai paveikė Janiną, o dar sunki širdies liga kamavo ją visą gyvenimą. Dėl ligos ji daug gydėsi Maskvoje, kituose Tarybų Sąjungos miestuose. Ta liga, dabar galvoju, kaip tyčia ją dusino, nors ir taip buvo jai per ankšta šiame gyvenime. Kiek teko girdėti, jai sunkiai sekdavosi vos į ketvirtą aukštą užlipti, širdis plazdėdavo kaip drugys. Dirbo bibliotekoje, baigė literatūrą ir lietuvių kalbą, todėl be vargo pasinėrė į literatūros pasaulį. Tai pripažinta poetė, gavusi ne vieną literatūros premiją.

Begalinis vienišumas, begalinis noras smarkiai kentėti arba labai labai mylėti, niekada vidurio ji neturėjimo, šie faktoriai tiesiog trykšta jos eilėraščiuose. Daug rudens, daug skausmo arba jaukių vaikystės prisiminimų, gamta – vienintelis prieglobstis, kur iš tikrųjų Degutytės lyrinis subjektas jaučiasi saugus. Keli eilėraščiai tiesiog sudrebino mano pasaulį, tai buvo nuostabu! Štai ką ji sako savo rinktinėje „Neužpūsk pienės pūko“ įvadiniame straipsnyje: „Visi mes nešamės norą, troškimą, geismą – surasti savyje tą eilėraštį, vienintelį, kuris mus išlaisvintų, sudaužytų kasdienybės grandines. Ko tik žmogus nedaro, ieškodamas savo požemiuose ir labirintuose to šviesos šaltinio! Kur tik jo neieško! Ir kartais kiek reikia parašyti eilėraščių (vis ne tų ir ne tų), kol prieini prie to vienintelio. Kaip jį pavadinti? Nežinau. Tik žinau, kad už jį reikia sumokėti gyvenimu. Kad ir ne pompastika, ne dideli ir gražūs žodžiai, pajunti tada, kai jau sumokėta. Pasižiūrėjus į savo knygų eilę, darosi gaila, kad jų per daug. Gaila, kad neparašyta tik tiek, kiek reikia. Kad gerai nepersijota. O tas vienintelis eilėraštis – dar neparašytas. Tik artėjama prie jo. Tik žvilgsniu paliečiami kontūrai. Jo dvasia. Bus didelė paguoda, jei Skaitytojas supras, pajus, koks turėtų būti tas vienintelis. Neparašytas. Ir savo širdyje jį parašys. Už mane“ J. Degutytė. Gražūs žodžiai, jie galbūt visai kitaip skambės žmonėms, kurie rašo, kurie bando iš savęs kažką išgauti, jie tikrai supras tai, ką norėjo pasakyti Degutytė. Ir iš tikrųjų prie to vienintelio eilėraščio niekada ir neprieinama, tai jau suprantama iš potekstės ir pačių eilių.

Pabaigai man baisu. Baisu, kad būtent liga kaip piktas šuo puola vis stiprius (silpnus?) žmones. Kartais permąstai, kad visi maištininkai, visi garsūs menininkai, kurie visą savo gyvenimą ėjo prieš srovę, buvo palaužti ligų arba neaiškių tragiškų likimų: Frida, Salomėja Nėris, Jurga Ivanauskaitė, Žana d‘Arc, Janina Degutytė, Kernagis, Miščiukaitė ir t.t. Negi iš tikrųjų stoti su širdimi prieš gyvenimą negalima? Negalima trokšti ir norėti daugiau nei davė likimas? Kartais dėl to net baisu būti savimi. Bet geriau būti savimi, nei gyventi ilgą ir nesavą gyvenimą? Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis.

Tegul mano „pliurpalizmą“ pakeičia nuostabios Janinos Degutytės eilės:

* * *

Nešu tau eilėraštį,
tą mažytį balto debesio namą,
kur gali užėjęs sušilti
ar pabūt su savim.
Čia nepaduoda ant stalo
sidabrinių šaukštų.
Čia neiškloti
raudoni kilimai.
Bet aš nenoriu,
kad liktum
šiąnakt
be pastogės.

ANTIGONĖ

Lik sveikas, sužadėtini, — nebučiavau dar tavęs.
Lik sveikas, sūnau, — kuris niekados nebūsi.
Meilė mane čia atvedė — meilė išves . . .
Taip virpa pratiestoj saujoj paryčio vėjo gūsis . ..

Aš grįšiu.
Aš tūkstantį kartų grįšiu —
Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių.
Per ugniavietes,
per smėlio raudoną,
Per lietum pritvinkusį molį —
Grįšiu.
Aš ateisiu basa.
Mano rankos beginklės ir tuščios,
Mano rankos — tik meilei .. . Daugiau jos nieko nemoka.
O jie —
ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,
Ir tūkstantį kartų teis.
Daugiau jie nieko nemoka.
Jiems kaip vaiduoklis —
eisiu per žemę sūrią —
Tą mūšio lauką —
laidoti brolių — baltų ir juodų . ..
Kol tironiškos rankos šešėlis
žemę slegia ir jūrą,
Kol vergo vardas
gėda tebedega ant veidų . ..
Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu — tūkstantį kartų! —
Tamsa,
tavo kūną užklojusia
alsuot. . .
Tavo galvą bejėgę priglausti,
prie šono padėti kardą, —
Tūkstantį kart pasmerkta —
Antigona —
tavo sesuo!

TĖVIŠKĖS KLEVELI

Stovi čia visą šimtmetį.

Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,

lapai tolydžio keičia savo spalvą:

nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais

ligi tamsaus kraujo spindėjimo.

Lengva man prie tavęs -

viskas atslūgsta, nutolsta,

tavo paveikslas visada man akyse.

Stovi čia visą šimtmetį,

o aš ir nepaklausiau,

ar tau lengva su manim...

Istorija eina pro tave,

keisdama vėliavas ir vardus,

tik žemė ta pati po mūsų kojom...

Nežinau, ką tu galuoji,

ką kalbiesi su paukščiais,

su prisiminimais...

Klausiu, savęs, katras labiau

mes vienas kitą pažįstam...

1978

Sausis.

Jau toil spalvoti vasaros sodai.

Jau seniai išblėso raudonos šermukšnių pašvaistės.

Žaisti prisiminimais užtenka. Ant rankų

Paimk tą laukinį žvėriūkštį – savo likimą –

Ir pasakyk jam, kad vis tiek,

Kas bebūtų, jis tavo.

Pasišildykit abu prie geležinių vamzdžių.

(Širdis pasiilgo gyvos –

Raudonos mėlynos geltonos

Ugnies. Neliesk šito ilgesio.)

Pildosi viskas iš lėto,

Kas palinkėta buvo prie lopšio.

Kietai sukandi dantis. Akys sausos.

Sausis.

1973

Upės

Teka upės per baltą gruodį…

Tokios juodos ir tokios sunkios…

Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias…

Per baltą gruodą – ižo luženos…

Žuvys užnuodytos, pelekai žali…

Paukščių sparnai nukirsti…

Gruodžio upės – per mano širdį…

Filmas: "Broliai"

Šiandien dar trumpai norėčiau pristatyti filmą „Broliai“ (Brothers). Tai gan šviežia drama (2009m.), kurią turėjau progos savaitgali išvysti, kadangi patikėjau, jog tai geras filmas. Na, žmonės iš dalies manęs neapgavo. Ši drama nebloga, bet didesnių įspūdžių nepaliko. Labiausiai įspūdį paliko gera aktorių vaidybą, net įsižiojau, kai stebėjau garsios aktorės Natalie Portman vaidybą, kai ši pakėlė telefoną ir sužinojo, jog jos vyras vis dėlto yra gyvas. Filmas iš tikrųjų yra dvinaris siužetų prasme, nors iš esmės labiausiai susikoncentruota į šeimos tragišką istoriją, jos likimą, tačiau šalia vystosi ir kita daug ką pasakanti tema – karas Afganistane. Siužetas jau kažkur matytas ir girdėtas, apie vyrą, kuris neva žūva kare, šiek tiek primena net „Gelbstint eilinį Rajaną“, tačiau čia įdomiausia yra šeimos gyvenimo situacija, staiga iš kalėjimo išėjęs brolis užima žuvusio brolio vietą šeimoje. Jį labai pamilsta vaikai ir net pati brolienė, viskas būtų lyg ir gražu, tačiau vieną dieną visi sužino, jog Afganistane žuvusysis brolis visgi nežuvo, ten jis buvo laikomas įkaitu, kankinamas ir verčiamas žudyti. Visi, aišku, labai apsidžiaugia, kad jis liko gyvas, tačiau grįžęs vyras visiškai kitoks, tarsi kas būtų jam išplovę smegenis, jis tampa agresyvus, o baisiausia, sužino, kad brolis pavergė jo žmonos širdį... Taigi eilinė – neeilinė drama, sakyčiau, kažkur tarp viduriuko, skirta visiems, kurie ieško neblogo filmo vienam vakarui. Filmas kelia amžinus klausymus: ką žmonės daro vieni su kitais? Kur dingsta meilė? Kokią įtaką padaro žmogui karas? Filme dar, sakyčiau, visai švelniai pavaizduoti rytų karo žiaurumai ir jo padariniai. Geras aktorių kolektyvas padaro filmą įtaigiu ir neprastu. Iki šedevro tikrai dar, mano akimis, kažko trūksta.

Jūsų Maištinga Siela