Mano ekspedicija - Užupis 2010!

Sveiki visi gyvi ir nelabai gyvi,

Jau seniai ketinau užvesti rubrikėlę – įdomiausi Vilniaus kampeliai. Šiandien tiesiog prisėdau apie tai ką nors papasakoti. Visiškai sutinku su vienos savo dėstytojos žodžiais, tas kas gyvena Vilniuje arba turi galimybės dažnai jame būti, nežino ir nemato kokiame nuostabiame mieste gyvena. Dažniausiai jiems Vilnius dulkėtas, pilnas smirdinčių konteinerių, balandžių, kuriame „protą knisą“ kamščiai ir t.t. ir t.t miestas. Visiškai sutinku, kad net patys studentai, Vilniuje būdami vos 5 dienas per savaitę, penktadienį skuba susidėti „tašes“ ir jau pušku pušku traukia namo pas mamytę! Toks tas ir gyvenimas, bet sakau, gal reikia apsižvalgyti! Vilnius – baroko stebuklas! Kas žino, gal pristatysiu ir kitus rajonus, o šiandien noriu pakalbėti apie vieną originaliausių Vilniaus vietų – Užupį!

Užupis – tai tokia vieta, kurios nėra jokioje pasaulio vietoje. Užupis yra pasiskelbęs Respublika! Tai menininkų kvartalas, tai beveik tas pats, kas Paryžiuje Monmartas! Na, savaime suprantama, mūsų vargani proteliai, pamačius vos Užupio prieangius, sako, kad tai net nesimpatinga vieta, kur pilna bohemos, laisvamanių narkomanų, bet kažkodėl, kai nuvažiuojame į užsienį ir pabūname panašiuose kvartaluose, tai leipstame iš malonumo, nors publika renkasi ta pati. Štai taip, savoje žemėje pranašu nebūsi! Tačiau Užupis jau turi ne tik savo publiką, bet ir vietinius žmones, kurie mėgsta pasivaikščioti palei Vilnelę, pasėdėti Užupio kavinėse, todėl sakau ir sakysiu, jeigu turite draugų užsieniečių, jiems Užupį aprodyti ir pamatyti yra BŪTINA! Bet viską nuo pradžių.

Užupio istorija

Aišku, pradedam nuo istorijos. Užupis vienas iš senesnių Vilniaus rajonų, gražiai šliejasi prie senamiesčio. Į jį patekti galima pačiais įvairiausiais būdais, dažniausiai 19 – 20 amžiaus įvairiais tiltukais per upę Vilnelę. Būtent dėl upės Vilnelės daromo lanksto, užtvaros ir kilo Užupio pavadinimas. Tai gan izoliuotas kvartalas, rašo vikipedija, kadangi iš vienos pusės Vilnelė, o iš kitos supa aukštos kalvos, pramoninis rajonas. Nepaisant visko, tai labai žavinga ir dvasinga vieta. Taigi Užupis atsirado jau 16 amžiuje, t.y. apie 1700 metus, kai ėmė plėstis Vilnius, iki tol pro Užupį buvo keliaujama į Rusiją diplomatiniais santykiais, bet dažniausiai druskos, todėl ta vietovė buvo vadinama „druskos keliu“. Nuo seno Užupis garsėjo kaip žydų rajonas. Taip, čia gyveno žydai, dar caro laikas buvo suorganizuota žydų naikinimo akcija, per kurią žuvo apie 150 žydų, galiausiai atėjo Antrasis Pasaulinis karas, Užupis tebelaikomas žydų rajonu buvo taip subombarduotas ir sušaudytas, kad ten niekas ir kojos nebenorėjo kelti. Pagrindinai „Vilniaus gete“ ir „gyveno“ žydai sugauti iš Užupio. Nemažai kulkų apgriuvusiuose pastatuose ir dabar galima aptikti. O kas žino, galbūt ši kulka buvo skirta kokiam nors žydui, o mes dabar tiesiog praeiname net nežvilgtelėję. Istorija lieka tik vadovėliuose, bet ne mumyse, nes kažkaip išmokom gyventi dabartimi ir ateitimi.

Vieną dieną susirengiau į Užupį, galima sakyti, ruošiausi šiam straipsniui. Pasiėmiau žemėlapį, kad aplankyčiau kiekvieną Užupio gatvelę ir ištyrinėčiau savo paties uosle. Ir ką jūs sau manote, prisivaikščiojau tiek, kad vos ant kojų pastovėjau, tačiau rezultatais buvau nuostabiai patenkintas. Ieškojau laiko nuotrupų, ieškojau namų, kuriuose galbūt gyveno Vilniaus geto žydai ir man regis juos aptikau. Užupis pilnas kontrasto! Jame išlikę 19 amžiaus ir 20 amžiaus pradžios namai, kai kur net kaimo medinukai, keisčiausia, kad tik prie Olando žiedo, jau nutolstant nuo Užupio, atsiranda vienas kitas „Chruščiovo“ ir „Brežnevo“ laikų blokiniai – mūriniai pastatai. Po karo šis rajonas buvo apleistas, jame niekas beveik negyveno, tai rajonas – vaiduoklis ir tik atgavus Nepriklausomybę, šis rajonas atsigavo. Vaikštant po Užupį, kuo puikiausiai visa tai matosi. Kur nauji namai, o kur seni restauruoti. Bet tarp jų vis dar šmėžuoja karo nusiaubti, aptrupėję, mano galva, „su dvasia“ pastatukai. Esama ir senų landynių, namų tiesiog užkaltais langais, kur tik ir jaučiasi, kad jame gyvena ištisas tuntas vaiduoklių. Net šiurpas nukratė, landžiojant po juos, bet patikėkit manim, buvo verta, kadangi patyriau devynias galybes nuotykių ir įspūdžių.

Beklaidžiojant, aptikau namuką, tikriausiai besiplečiant Vilniuj, jis įaugo į Užupį. Panašu, kad jame gyvena raganos... juokauju.

Užupyje gausu tokių senų namų, kurie liudija 19 amžiaus pabaigos architektūrą.

Užupio pagrašty, netoli Olandų užiedo, glaudžiasi nuostabus medinis namukas.

Beveik pačiam centre - senas apleistas skersgatvis, kuris vadinasi "Jono Meko skersvėjis". Tai sena nebegyvenama vieta, kuri liudija nesimpatingą Užupio istoriją.

Užupuje visai kaip ir kaime, visur apstu senų medžių, kurie kartai įauga į namus, tvoras, didelius akmenis.

Dabartis

Užupio dabartis kur kas šviesesnė. Dabar tai menininkų rajonas, garsėjančiais savo nežabotu originalumu. Nuo 1990 metų Užupis buvo atstatinėjamas, į jį ėmė keltis vis daugiau žmonių ir dabar sunku įsivaizduoti, kad beveik 50 metų šis rajonas merdėjo. Galiausiai 2000 metais Užupio menininkai paskelbia šį rajoną laisvu ir nepriklausomu ne tik nuo Vilniaus, bet ir nuo visos Lietuvos, oficiali šventė vyksta balandžio pirmą dieną, iki šiol Užupyje tebėra prikalta „Užupio konstitucija“, kurios privalo laikytis kiekvienas nors kiek save gerbiantis užupietis! Užupio pasididžiavimas – Užupio Angelas, tai didžiulis paminklas su angelo išskleistais sparnais, tai kone menininkui „šventa“ vieta. Į šią vietą subėga pagrindinės Užupio Respublikos gatvės, tai magiška vieta. Visai šalia įsikūręs „inkubatorius“, tai palei upę pažirę menininkai, pats centras, spalvingi namai, išpiešti visokiais ornamentais ir paveikslais, palei upę „išskaptuoti“ akmeniniai laiptukai, ant kurių mėgsta sėdėti menininkai, rūkyti, mirkyti kojas ir brazdinti gitara. Tikras menininkų kvartaliukas! Čia vyksta įvairios akcijos, demonstruojami dailės, skulptūros ir šiaip kitokie darbai. Vilnelės upėje galima rasti miniatiūrinių kauburėlių, sukrautų iš akmenų. Visai šalia ant pastolių įsikišusią į upę stovi ir „Užupio kavinė“, viena garsiausių (nežinau ar brangiausių) kavinių Vilniuje.

Tokioje aplinkoje norisi būti ir būti, tai nepakartojamas jausmas, nes visur pasijauti laisvas. Sakau, reikia ten pabūti ir savaip viską išgyventi. Visai šalia neseniai Vilniaus savivaldybė leido Užupyje įkurti Tibeto skverelį, teko ir pačiam dalyvauti kovo mėnesį Tibeto rėmimo akcijoje ir stebėti iš grudų pilamas mandalas ir keliamas spalvotas tibetietiškas vėliavas. Mano nuomone, reikėtų labai tvarkyti tą vietą, nes dabar panašu į paprastą dykynę, bet manau, Užupio menininkai ilgai nesnaus ir kaip nors, iš kur nors sukrapštys pinigų ir pastatys, ką nors gražaus. Galiausiai vis vien kažkas dėl kažko stengiasi, ne taip, kaip kažkas, kur sėdi valdžioje. Šialia upės, beveik kaip kokioje Danijoje, glaudžiasi ir Užupio undinėlė.

Brendant tolėliau į Užupį, tenka pasivaikščioti ne tik po gatves, bet ir po kiemus. Į juos būtina užsukti, jeigu norite totaliai pajusti Užupio dvasią! Užupio kiemai irgi savotiški. Kone Viktorijos laikų pastatai, kiemus padarė uždarus, aptrupėjusius, bet smagiai didingus! Juose džiūsta skalbiniai, stovi senos ir visai naujos mašinos, sienos apraizgytos didžiuliais vynuogių vijokliais, senais, storiais dar, ačiū Dievui, nenukirstais medžiais, kurie mena dar tuos laikus, kai mes net šia žeme nevaikščiojom. Kiemai paprasti, neasfaltuoti, kai kur į žemę įminkyti akmenys, kad nesusidarytų nereikalingų pelkių ir balų. Esama ir šviežių namų, gražučių. Turčiai pasistatė tokius dvarelius, kad apsitvėrė didžiausius plotus, nei tu pralįsi, nei tu į ką pasižiūrėsi. Užupis kylą į kalną, iš vienos pusės vis teka Vilnelė, o iš kitos - didžiulis skardis, rodos, ant jo ir pastatytas visas rajonas. Gražu palandžioti ir pakvėpuoti šio rajono dulkėmis!

Na ir kaipgi Užupis be studentų ir kitų pamėgto „Šnekučio“, miniatiūrinės alaus užeigėlės! Tai miela maža vietelė, kur renkasi jaunimas išgerti alaus, pavalgyti čipsų ir skrudintų kiaulės ausyčių. Užupy nėra mega centrų, čia vyrauja mažos krautuvėlės, neretai netgi privačios, aptikau Turizmo centrą, Užupio gimnaziją ir kitas įstaigas. Nuostabūs Užupio balkonai! Į juos atkreipkite dėmesį, nes jie dar seni, kiti jau visai kitaip atstatyti, bet juose visada kas nors yra – senas dviratis, miegantis šuo, vaikai žaidžiantys restoraną ir t.t. Žodžiu vyrauja balkonų gyvenimas! Man einant pro šalį, pro balkonus šnekėjosi netgi du kaimynai, tiesiog per gatvę. Vienas girtas vyras rėkė ant kaimynės moters, o ši tik prašė jo tylos, nes norėjo, kad vaikelis jos miegotų. Dievaži, man tai patinka!

Užupio pagrindinė gatvė dabar švari ir graži, sunku patikėti, kad kažkada čia buvo vien griūvėsiai.

Tik kai kurios sienos liudija, kad čia esama gilios ir bauginančios istorijos.

Užupis neįmanomas be Vilnelės. Manoma, kad nuo pastarosios kildinamas ir Vilniaus vardas. Vilnelė reiškia "vilnis", taigi ir Vilnius galbūt yra ne iš žodžio vilkas, bet nuo upės vilnių?

Smagųs "Inkubatoriaus" sienų šedevriukai tik dar labiau praturtina Užupį. Panašu į Buenos Airių "La Boca" kvartolo spalvingus namukus.

Užupio menininkų centras!

Čia viena iš menininkų skulptūrų. Akmeninė skalbimo mašina.

Užupio balkonai su savo istorijomis.

Užupio Angelas.

Siena, kurioje iškalta Užupio šalies konstitucija.

Nauji ir modernūs butukai, įsimaišę tarp senienų.

Garsusis Užupio "Šnekutis", pamėgtas studentų ir menininkų.

Bernardinų kapinės

Žinote, esu kapinių fanatikas! Bet ne visose kapinėse mėgstu pasivaikščioti. Kol kas už Antakalnio kapines nėra nieko geriau, tą įsitikinau ir šį kartą, pirmą sykį pabuvodamas Bernardinų kapinėse, Užupyje. Neplanavau užsukti į kapines, net nežinojau, kad tokios egzistuoja, jas atradau per žemėlapį, klaidžiodamas po gatveles. Labai ištroškau, buvo karšta, todėl netoli kapinių aptikau čiaupą, iš jo ir atsigėriau. Po to aptikau keistus vartus, pamaniau, kad jie vedą į kokį nors dvarą, o pasirodo, už tų vartų atsivėrė senos kapinės. Labai senos, jas įkūrė bernardinai 1810 metais. Taigi prieš 200 metų! Jau 50 metų kaip šiose kapinėse beveik niekas nelaidojama, tai įsivaizduojate, koks buvo kapinių įspūdis! Kaip iš kokio siaubo filmo, seni, apgriuvę kryžiai, apsamanoję angelai, įdubusios duobęs, įtrūkinėję paminklai, visur žolė. Dvelkia senatve, pasijutau kaip tikras 19 amžiaus gyventojas, kuris atėjo aplankyti savo žmonos kapo.

Šiuo metu kapinės yra atstatinėjamos, maniau, kad po kapines jau niekas nevaikšto, bet pasirodo darbininkai statė naują paminklą. Šiose kapinėse ilsisi jau seniai nebežinomi mūsų paprastų civilių smegenims profesoriai, rašytojai ir t.t. Žodžiu, šias elitines kapines pakeitė Antakalnis. Pasibaisėjau kai kurių kapinių išniekinimu. Ištryptas takelis tiesiog eina per antkapius, niekas jau nebeprisimena nei kas nei kada čia buvo palaidota. „Dulke buvai, dulke ir liksi“. Pamaniau, ot gražu, sutrypė su visu antkapiu. Vaikštant ir skaityti antkapius buvo sunku, datos nudilusios, antkapiai byloja, kad rašyta lenkiškai ir vienas kitas paminklas sako, jog čia būta lietuvio. Tai daugiau lenkų kilmingųjų kapinės, bet sakau, jos man padarė didelį įspūdį, net pakraupau, nuo tos dvasios. Pasirodo aptikau ir sienoje kriptas, kuriose buvo laidojami žmonės, žinau, esant ir rusių, kuriuose guli tuntai lavonų.

Bet geriausias nutikimas įvyko prie kapinių vartų, kai mane pasitiko super jauki ryža katė. Priėjo ėmė glaustytis prie kojų. Negalėjau nepaglostyti. Tik žiūriu vargšelė vis su letena kasosi sau pagurklį, pasirodo, kažkas norėjo papokštauti ir laidojimo vainiko juosta aprišo katytei kaklą. Iš pradžių pamaniau, kad tai nevykęs pokštas, todėl nutariau nekamuoti katytės ir nurišti tą kankinimo įrankį. Kai tai padariau, kažkokia rusakalbė bobulė, kad išlįs iš savo trobos. Tik pamanykit, jos troba – kapinėse! Aptverta su visais paminklais, matyt, saugo mirusiųjų ramybę! Tai nežinot kaip ji mane iškeikė, kad prie jos meilutės drįsau lįsti! Gal ir gerai, kad nemoku rusiškai, teko apsimesti turistu, ką jau padarysi.

Katė, kuri pridarė man bėdų.

Kraupios Bernardinų kapinės.

Senas jau nebe tradicinis antkapis su angelu.

Kaikurie kapai tiesiog mindomi, smenga į žemę.

Pabaigai

Sakau, Užupis, puiki vieta pasivaikščiojimams! Tai kontrastų rajonas, jame skurdas ir turtas gyvena kartu. Abejoju ar kokiuose Fabijoniškėse galima taip smagiai pasivaikščioti? Tikrai ne. Eini į Užupį ir nežinai, ką patirsi, ką pamatysi, kas užkalbins. Tad siūlau netinginiauti, užsimesti kuprinę ir traukti po šį rajoną, po istorijos pėdsakus. Kas žino, kokiame jūs patys rajonėly gyvenate, ant kokių pamatų miegate. Siūlau, rekomenduoju ir verčiu apsilankyti Užupyje!

Jūsų Maištinga Siela

P.S. Visos nuotraukos darytos mano paties ekspedicijos ir kitų pasivaikščiojimų metu.

Užupio pakraštys.

Kai kurie namai neturi vandentiekio, todėl naudojasi šuliniais.

Kaip ir visuose rajonuose esti panaši kultūra.

Ką ir bepridursi, beveik Lotynų Amerika!

Asmenybės: BEBE

Sveiki visi,

Kaip Jūs besilaikote? Kad ir kaip ten bebūtų tikiuosi, kad neblogai ir dar nors kiek alsuojate. Pastaruoju metu turėjau daug minčių, ką norėčiau pristatyti skyrelyje „Asmenybės“, tačiau viską iš vėžių išmušė per naktį atrasta ispanų dainininkė BEBE. Todėl pasiknaisiojęs po ispaniškus portalus, teko nemažai išversti tekstų, kad šį bei tą sužinočiau apie BEBE. Bet viskas nuo pradžių...

Pirmą kartą su BEBE susidūriau prieš kokius du metus, kai kino teatre pamačiau visų laikų vieną geriausių filmų man „Caotica Ana“ (Maištingoji Ana arba Sutrikusi Ana arba Chaotiškoji Ana) Kaip tik jums patinka. Tąkart antraeilį Lindos vaidmenį atliko garsi ispanų atlikėja BEBE! Jau tada į ausis krito jos sodrus, prikimęs balsas, velniai rautų, jinai man patiko, kaip ir Manuela Velles, pagrindinė šio filmo aktorė. Pasirodo BEBE gyvenime buvo daugiau dainininkė nei aktorė, bet tą sužinojau, jūs nepatikėsite, sužinojau vakar. Po filmo „Prekyba žmonėmis“ nuskambėjusio garso takelio, puoliau naršyti po internetą ir aptikau tą pačią BEBE – Lindą iš „Caotica Ana“.

Tikrasis BEBE vardas – Maria Nieves Rebolledo Vila, gimė 1978 gegužės 9 d., Valencijoje, Ispanijoje. Jos tėvai buvo intensyviai susiję su dainuojamuoju ispanų folkloru, gal dėl to maištingoji BEBE pasuko tėvų keliais. Iš tikrųjų BEBE Valencijoje išgyveno vos metus, po to ji išvažiavo, pabaigusi mokyklą dainavo chore, galiausiai susikrovė „čemodanus“ ir išvažiavo į Madridą studijuoti aktorystės. 1996 metais pabaigė mokslus ir kurį laiką turėjo savo muzikos grupę, kurioje dainavo, bet jai pasisekė 2001 metais, kai BEBE laimėjo dainos kūrimo konkursą. Viskas ėjo prie to, kad 2004 metais pasirodė pirmasis jos muzikinis albumas „Pafuera Teleranas“. Tai buvo neblėstančios sėkmės albumas, BEBE buvo nedelsiant pripažinta kaip originalių tekstų ir nuostabių dainų atlikėja, o jos dainos graibstomos ir siūlomos filmų garso takeliams. Pirmasis jos singlas „Malo“ („Blogas“), pastarasis buvo priimtas labai palankiai, o pati daina pasisako prieš vyrų smurtą prieš moteris. Su pirmuoju albumu dainininkė BEBE pelnė daugybė apdovanojimų, buvo nominuota „Lotynų muzikos apdovanojimams“. Tačiau po dviejų metų BEBE pasakė: „Viskas, su muzika baigta!“ ir pasaulis nuščiuvo, negi tokia talentinga ugnis staiga užgeso?

Pasirodo po pirmojo sėkmingo albumo BEBE keliavo po pasaulį, jautėsi kurį laiką laisva, žinanti, kad to nori, bet po to ji ėmė jausti spaudimą nedelsiant kurti dar vieną CD, BEBE tai nė kiek nebepatiko, nes pasijuto nebe laisva, tarsi jau pati privalanti gimdyti studijinius albumus, todėl 2006 metais BEBE pareiškė, kad pasitraukianti iš muzikos ir sugrįžtanti prie aktorės karjeros. Kaip tik šiuo metu ji ir gavo filme „Caotica Ana“ Lindos vaidmenį, bet ir po šio filmo, netikėtai BEBE dingo kaip į vandenį. BEBE niekada nebuvo paprasta ar karjeros siekianti mergina, jai svarbiausia, kad būtų gera gyventi, laisvės ir malonumo, ką tu darai pojūtis jai buvo daug svarbesnis už šlovę. Tačiau kurį laiką pailsėjusi, 2009 metai ji netikėtai sugrįžta su nauju albumu „Y“ („Ir“). Albumas neskubotas, brandintas po truputį, BEBE originalumas niekur nedingsta, ji vėl grįžta į ispaniškų dainų olimpą. Ji ir vėl sukasi ir dalyvauja įvairiuose nominacijose „Grammy“ ir t.t.

2010 metais kovo mėnesį BEBE pirmą kartą tapo mama, ji pagimdė gražią dukrytę, kurią pavadino Kandela. Ką tik iškepta mamytė, nori dar šiek tiek atsigauti ir po to išvažiuoti po Pasaulį, pareklamuoti naująjį albumą ir dainas, kuriuos teko atidėti dėl nėštumo. Tiesa, niekas nežino, kas tikrasis Kandelos tėvas, bet dainininkė sako, kad to visiems nereikia žinoti, jaučiasi laiminga su naujuoju gyvenimo draugu ir dukrele.

Štai kaip kritikai atsiliepia apie BEBE kūrybą: „Tai talentas, užburiantis balsas, kuris mus sugrąžina iš dalies į ispanišką folklorą, tačiau tai originalu. BEBE žavi savo nuostabiais moteriškais ir giliais tekstais. Beveik visos jos dainos yra apie moteris, kurios myli, kurios išgyvena gilius jausmus, ir visa tai apipinama gražiais gamtos motyvais.“ BEBE populiarumas pasaulyje net neabejotinas, ji koncertavo ne tik po Ispaniją, bet ir JAV, kur ispanakalbių prie Baltųjų rūmų susirinko tiek, kad jų buvo perteklius! Daugiau sužinosite apsilankę jos oficialiame puslapyje: http://www.labebebellota.com

Man ši dainininkė buvo tikras atradimas, pajutau dvasią, nuostabą ir virpulį. Be jokios abejonės tai stipri dainininkė, kuri žino ką nori daryti, kvepia nuoširdumu, o komercijos – nulis. Iš tikrųjų jau kuris laikas pas mane MP3 sukosi vis tos pačios dainos, kažkaip ir išsikvepia tos dainos, labai džiaugiuosi, kad atrastoji BEBE papildė savo dainomis ne tik mano MP3, bet praturtino mano pasaulį. Pridedu dainų, kad patys išgirstumėte, o kas žino, gal ir pamėgsite.

Jūsų Maištinga Siela

Iš kūrybinio dienoraščio: "Bloga moteris"

Sveiki,

Neseniai klausiausi vienos dainos ir netyčia pasirašė šie žodžiai:

Noriu, kad mane apkabintum po naktinėm akacijom, tokią purviną, tokią suteptą kaip tavo mintys, noriu, kad apkabintum mane tokią, kokią sutvėrė mūsų Viešpats Dievas. Noriu, kad tos rankos, tos pačios, kurios nešė vandenį per dykumą, apkabintų mane, kaip nuskintas gėles merkiant į sklidiną indą vandens. Noriu, kad apkabintum verkiančią, pabėgusią iš girtų lūšnynų, per tamsias pilnas žiurkių gatves, apkabink mane sugadintą gyvenimo, apkabink, kaip apkabina gramofonas sugedusią plokštelę.

Žinau, esu bloga, pati blogiausia, blogesnės nėra pasauly ir tik dėl to esu stipri. Pilna nuodų aš tarsi pavargusi gyvatė, purvina lėlė pakelėje, įaugęs batas daržo nuošalį, pamirštos šiaudinės kaliausės saga esu. Vieniša kaip mėnuo, aš tavo bausmė ir išdavikė, kuri neduoda ramybės, per kurią negali užmigti, todėl apkabink mane. Apkabink mane, nes esu purvina, mylėk mane, nes esu moteris, esu ta, kuri nusipelnė mirties nuo tavo rankų.

Aš ta, kuri save išdalijus visiems miesto vyrams, ne dėl meilės, ne dėl skausmo, ne dėl pinigų, bet dėl paties gyvenimo. Mano prakaitu maitinosi ištisos vyrų kartos – vaikai, seneliai ir tėvai, esu purvina, todėl žinau, kad apkabinsi mane po obelų lietsargiais, apkabinsi tvankiose smuklių prieangiuose, apkabinsi su mėlynėmis, su aistringais įkandimais, apkabinsi susivėlusią tarsi čigonę, purviną, tačiau beviltiškai laimingą. Aš ta, kurios tu laukei visą amžinybę, esu maitinta vienuolių, pamylėta visų, kurie norėjo. Esu bloga, esu labai bloga, šaltomis naktimis esu bloga, karštomis dienomis esu bloga ir visada tiktai bloga, tačiau visada beviltiškai laiminga.

Sugadinta, išragauta kaip tekila su citrina, kaip druska nuo šaukšto, esu tokia ir dėl nieko nekalta. Esu aš ta, kuri dvylika mėnesių per metus nieko nelaukia, nes gimiau ne laukti, bet būti bloga. Moterys manęs nekenčia, vyrai iš manęs juokiasi, vaikai nusispjauna tarsi į nuvytusias gėles vazoje, tačiau aš kiekvieną iš jų pamylėjau, nes esu bloga, tačiau beviltiškai laiminga.

Bloga, visada tokia buvau, visada tiktai bloga, tačiau beviltiškai laiminga.

Už tai apkabink mane...

...nes beviltiškai laiminga.

Jūsų Maištinga Siela

Visi jie - vagys!

Sveiki visi,

Žmonės yra vagys! Taip, vagys ir ne kitaip! Jie visi vagys, įskaitant ir mane patį. Užkniso politikai ir užkniso anarchistai. Anarchistai iki apsiputojimo aiškina, kokie jie laisvi, kokie jie „pochuistai“, bet pabandyk jiems žodelį tartį, tai apsipūtos kaip tie piemenys. Jokie jie laisvūnai. Visi jie vagys! „Vagys! Vagys! Vagys!“ – rėkė kartą girtas senelis, klausydamasis radijo. Priėjau prie jo ir draugiškai sakau: „O jei tu būtum valdžioj, ar tu nevogtum?“ – „Aišku, kad vogčiau!“ – atsako senelis. – „Tai ko čia dabar dejuoji, jeigu pats esi vagis? Arba bent jau tokiu tikrai taptum!“ Ir iš tikrųjų visi jie vagys, vagia iki soties, ne kartą ir aš apsivogęs buvau, na prisipažįstu, kaimynų obuoliai, braškės, žirnius ir tuos nuvalgydavau naktimis. Bet jeigu esi kaimynas, tu tiesiog negali, tu privalai karts nuo karto vagiliauti, kitaip, koks tu kaimynas?

Einu į parduotuvę, pradeda graužti sąžinė, kad esu per daug sąžiningas, reikia apsivogti. Bet kažkaip gėda, sarmata, dar kas nors pamatys... Bet juk oligarchai tai daro kasdien, ir jiems niekas nepasako ir pirštu nepagrūmoja, kad negalima. Kodėl mane, neturtingą žemės kirminą turėtų persekioti, kad ir dėl netyčia man į užantį įlipusio saulėgrąžų pakelio? Bet gi man negalima to, kas galima sušiktiems oligarchams, deja, tai ne Dievo įsakymas, tačiau taip jau yra, ką padarysi, kaip pasakytų mano mama.

Ir visgi, aš noriu vogti, aš sutvertas vagiliauti! Noriu vogti iš pykčio, iš neturėjimo ko veikti, iš pavydo, iš keršto ir galiausiai vardan geresnio gėrio. Žinot, manau, kad tai genai. Juk kitaip ir būti negali! Juk mūsų seneliai gyveno prie kulkozo, vogė kaip išmanydami – pašarus, šieną, pieną, rublius ir t.t. Vogė, nes jei nevogsi, neturėsi ko valgyti, o jei neturėsi ko valgyti, vadinasi, mirsi. Miręs sovietas niekam nereikalingas. Pavokit ir jūs penkiasdešimt metų! Tada vogs ir jūsų vaikai ir anūkai. Tiesa, jau nebe pieną ir nebe šiaudus, tačiau pinigus su malonumu. O dar žiūrėk apiplėš kokį butuką, dar senuką su karštu lygintuvu nukankins, tai iš vis šiuolaikinė karta buržujais vagių pataps. Ir visgi, manęs neapleidžia nuojauta, kad vieną dieną apsivogsiu, taip apsivogsiu, kad sėsiu į kalėjimą. Pamenu, kaip močiutė sakydavo: „Tu iš kalėjimo neišeisi!“ Bet juk tik tą kartą išvalgiau nuo manęs kruopščiai paslėptus saldainius. Juk policijai ir Dievui apie tai nebūtina žinoti! Ir visgi, jau kuris laikas, o vis dar ne kalėjime, matyt, pasišiukšlinau ir nieko nevogiau.

Virš Lietuvos nusidriekęs ilgas oligarchų vagysčių ir kitokių čiulpikų šleifas, jie vagiliauja į valias, nes turi ko vogti, o jei nevagia, tai laisvalaikiu grubiai apiplėšinėja. Toks gyvenimas, tačiau, kodėl aš būdamas paprastas civilis, na gal ir ne oligarchas, turiu nusileisti ir būti sąžiningas? Sąžinė man pavalgyti neduoda! O ar oligarchai turi sąžinę? Aišku, kad ne! Iš jų jau buvo pavogta sąžinė, bet užtat netrūksta nei pinigų, nei galybės. Todėl noriu prisiekti prieš visus, kad vieną gražią dieną aš ką nors pavogsiu ir tapsiu toks didis oligarchas, kaip mūsų Lietuvos nupenėtas slaptas bajoras didikas! Juk vagimis tampama, o ne gimstama! Žmonės, vokite, netinginiaukite, o vokite, nes jums prieš akis mūsų valdžios visa ko pavyzdys, būkime avinais, būkime asilais, būkime kuo tik norime, tačiau būkime banda ir sekime paskui oligarchus!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prekyba žmonėmis" arba "Vergija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Prekyba žmonėmis“ dar kituose šaltiniuose vadinamas "Vergija" (Trade) (2007 m.) Tai šokiruojantis filmas apie realų gyvenimą. Pagrindinis veiksmas vyksta Meksike, po to jis persikelia ir į JAV. Čia vaizduojama žiauri ir negailestinga prekyba žmonėmis. Kai kurios scenos ypač gali jautriai atsiliepti žmogaus psichikai, filme subtiliai, o kai kur labai drąsiai vaizduojami pedofiliniai santykiai, žmonių išnaudojimas, sekso vergija. Dažniausiai tai būna moterys ir vaikai, pervežami iš vienos šalies į kitą. Žmonės ir pinigai – tai valiuta, žmonės parduodami tam, kad kažkas išgyventų, čia nieko nereiškia smurtas ir skausmas, visiems reikia tik malonumų ir naudos.

Išties tai labai atviras ir naudingas filmas, paremtas tikru gyvenimu ir statistiniais duomenimis, filme vienai šeimai viskas baigiasi laimingai, tačiau pasaulyje tūkstančiai žmonių, kurie daugiau savo namų ir nebepamato. Filme pasakojama ir tokios lenkės Veronikos istorija, pastaroji po mėginimo pabėgti iš sąvadautojų nušoko nuo uolos ir užsimušė. Sunku žiūrėti į vaikus, kuriuos lies seniai ir visokie turtingi iškrypėliai. Tai kasdienybė, tas nuolatinis Meksikos ir JAV sienos kirtimas, moterų ašaros, daužomos viltys. Filmas geras visomis prasmėmis, gera žmonių vaidyba, tinkamai pasirinkta socialinė aplinka, jame kalbama ir angliškai, ir ispaniškai. Vaizdai, už širdies griebiančios ispaniškos baladės ir begalinis skausmas, manau, filmas pasiekė to ko norėjo, jis įtikino, parklupdė ir leido žiūrovą susimąstyti. Galbūt mes, gyvendami Lietuvoje ir jaučiamės saugūs, tačiau Meksikos lūšnynuose šimtai pagrobimų; viena mergaitė nusprendė į gatvę pasivažinėti, tik vieną vienintelį kartą, bet to pakako, kad ji būtų pagrobta ir internete paskelbta aukcione už atitinkamą kainą.

Filmas, kuris iš dalies tematika primena „Lilija amžinai“, tikriausiai jau ne kartą jūsų visų jau matyta ir apkalbėta. Šis filmas panašus savo tematika, bet režisūrine išmone galbūt stipresnis, primena „Babelį“ dėl savo tautų skirtybių ir režisūrinės spinduliuojamos dvasios.

Filmas sukurtas kilniais tikslais, vertą pamatyti ir prisiliesti prie ne visai gražių ir malonių gyvenimų, žvilgtelėti į kitų žmonių išgyvenamą skausmą. Prieš tokį filmą esu bejėgis.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo istorija"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti vieną matytą filmą. Tai „Namo istorija“ (Life as a house) (2001 m.). Nežinau, kaip Jūs sureaguosite į šį filmą, bet jis man giliai įstrigo. Tai vienas iš tokių „perliukų“, kurie ilgam įstringa į sąmonę. Nors filmui beveik dešimt metų, tačiau nė velnio jis man nepasenęs. Puiki istorija! Būtent dėl pastarosios filmas nuginkluoja bet kokį skeptiškumą. Filmo siužetas – puikus. Sakyčiau, nebanalus, paprastumas su banalybe nieko panašaus neturi. Tai filmas, kuriam nereikia specialiųjų efektų, kad būtų kartu ir pramoga, ir kartu pamokanti graudi istorija.

Tai pasakojimas apie pagyvenusį vyrą, kuris po dvidešimties darbo metų – atleidžiamas iš darbo, po to sužino, kad liko gyventi tik keturi mėnesiai. Keturi mėnesiai įgyvendinti svajonę – pasistatyti savo namą ant jūros kranto ir jį palikti sūnui. Tačiau sūnus svaiginasi narkotikais, vaizduoja hipius ir apie tėvo planus bei apie namą nė nenori girdėti... Išties tai graudi transformacijos prisodrinta istorija, kuri sako, kad žmonės nori būti mylimi, kad meilė viską keičia. Manau, šiam filmui nieko netrūksta, jis turi nelėkštaus humoro, turi sentimentalių scenų, gražių vaizdų į atvirą jūrą.

Tai filmas kuris sudrebina, priverčia krūpčioti, verkti... Galiausiai susimąstai, kokie paties asmeniniai santykiai su šeima. Man patiko, taip, iš tiesų man patiko visa ta namo statymo atmosfera, patiko humoras ir, žinoma, vykusių aktorių vaidybą. Šiame filme sutinkame Robin Kimball, aktorę iš filmo „Anglas ligonis“, taip pat Ian Somerhalder, šis aktorius žinomas iš serialo „Dingę“ ir „Vampyro dienoraštis“ (ten jis atlieka Deimono vaidmenį), apstulbau sužinojęs, kad pastarasis pats yra viešėjęs Lietuvoje „Kino pavasaryje“. Labai įtikinamai pasirodė ir Kevin Kline suvaidinęs pagrindinį herojų Džordžą.

Manau, filmas patiks visiems, kurie pasiilgo arba dievina prasmingas dramas, su pamokančiomis, liūdnomis arba nelabai pabaigomis. Išties tai labai graži istoriją, kurią rekomenduoju nuo širdies ir jeigu turite galimybę, parsisiųskite ir pažiūrėkite, nusiplaukite šiame „gėryje“, kaip sakant. Dešimt balų!

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pomirtinis gyvenimas"

Sveiki,

Visai neseniai teko pamatyti amerikiečių kino filmą „Pomirtinis gyvenimas“ arba „Po gyvenimo“ (After life) (2010 m.) Tai visai šviežias filmas, dar šiais metais pristatytas JAV, bet jaučiu iki Lietuvos kino teatrų neateis. Sunku įvertinti šį filmą. Iš dalies jis man patiko dėl savo šaltumo, nepriekaištingos Christinos Ricci vaidybos, (tai išties nepakartojama aktorė), bet kažko man pritrūko, galbūt suinteresuotumo su manimi pačiu. Viskas su tuo filmu gerai, siužetas neprastas, tiksliai ištęstas ir akcentuotas ten, kur ir reikia. Man patiko pati šio filmo mintis – žmogaus gyvenimas jam numirus, kuris tęsiasi iki jo paties laidotuvių.

Tai filmas apie lavonų grimuotoją, kuris turi sutvarkyti lavonus, juos tiesiogine ta žodžio prasme paruošti mirčiai, kadangi dažniausiai numirusiems žmonėms reikia reabilitacijos, suvokimo, jog jis iš tikrųjų yra negyvas. Tai nebloga įdomi interpretaciją, sužaidimas su erdvėmis ir realybėmis. Manau, labai patiks visiems, kam patinka mistiniai filmai. Man asmeniškai gal pats filmas nelabai užkabino, tai priklauso nuo skonio, tačiau nesigailiu žiūrėjęs, sakau, vien dėl Ch. Ricci buvo verta.

Filmas suklaidina žmogų, provokuoją žiūrovą, štai kas man dar patiko šiame filme, kad filmas iki pat galo nepateikia aiškaus atsakymo, ar iš tikrųjų laidotuvių organizatorius laidoja gyvus ar mirusius? Gal jis iš tikrųjų nusikaltėlis su „reginčiojo“ dovana. Tai filmas, kuris beabejos verčia mąstyti, siaubo jame beveik ir nėra, tai psichologinis – mistinis filmas, į kurį lengva pasinerti. Manau, turėtų daugumai patikti, siūlau pažiūrėti ir įvertinti savomis smegenimis.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela