Maištinga siela

2011 m. birželio 6 d., pirmadienis

Šios dienos daina: Gracia Baur "Never Been" ir "Run and Hide"

Sveiki visi,

Visai neseniai prisiminiau seną gerą savo rubriką „Šios dienos daina“, taigi noriu labai trumpai pristatyti Vokietijos dainininkę Gracia Baur ir jos dvi dainas „Never Been“ ir „Run and Hide“.

Gracia Vokietijoje išgarsėjo apie 2003 metus, kai tapo labai populiari po vieno organizuoto muzikinio šou per televiziją. Nuo to karto mergina buvo mėgstama vokiečių publikos ir visų roko gerbėjų. 2005 metais Gracia ryžosi sudalyvauti „Eurovizijos“ konkurse ir netikėtai laimėjo atrinką ir atstovavo savo šaliai su daina „Run and Hide“, tačiau ši daina nežinia dėl ko, buvo beveik nepastebėta. O gaila, nes kai pirmą kartą išgirdau ją atliekant, maniau, kad ji bus tarp favoritų, tačiau Vokietija su šia daina liko pačiame gale. Tai labai keistas dalykas, nes Lenos „Eurovizinė“ daina nėra stipresnė.

Gracia Baur išleido keturis studijinius albumus, o žymiausi albumai yra „Passion“ (2005 m.) ir „Intoxicated" (2003 m.) Gracia turi pakankamai stiprų balsą, tačiau įtariu, kad mažai turi pažinčių komercijoje ir rinkoje, nes galėtų tinkamai paruošta būti tikrai pasaulinio lygio žvaigžde. Pridedu dvi dainas, kurios kol kas labiausiai įsiminė:

Never Been

Run and Hide

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki sulaukę vasaros

Sveiki visi,

Na, jau prasidėjo birželis – pirmasis vasaros mėnuo, o orai irgi nešykšti šilumos, o kai kam karščio. Vieniems vasara patinka, o kitiems nelabai. Vieni mėgsta šaltį, o kiti karštį. Man vasaros visai patinka, tad tikiuosi, kad ši vasara bus ne tik man, bet ir Jums visai gera ir padori. Žinau, jog kai kas šią vasarą išvažiuosit iš Lietuvos dirbti arba atostogauti, kai kas liks namuose ir nieko nedarys arba ieškos darbo arba išvažiuos į kaimą ir mažiau sėdės prie interneto bei televizoriaus. Gal taip ir turi būti, kažkas vykti arba nevykti mūsų gyvenimuose, kadangi yra visam savas laikas ir sava vieta.

Tikiuosi, kad per šią vasarą pailsėsite nuo rutinos, galbūt aplankysite jūrą arbą ežerą ir nors vieną vasaros savaitgalį pasilepinsite tai, kas yra aplink mus, o tai nėra jau tiek ir mažai, ar ne? Visiems puikios, gražios ir visokios kitokios vasaros!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano numeris ketvirtas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Mano numeris ketvirtas“ (I am number four) (2011 m.) Tai šviežutėlis amerikiečių filmas su prisodrintais specialiaisiais efektais. Tokių filmų jau yra sukurta begalės, net nežinau, kuo šis turėtų būti kitoks? Smagiai susižiūrėjo nelyginant koks hamburgeris – prarijai ir nieko nebeliko. Istorija gan paprasta ir dar ne visai išvystyta, kadangi akivaizdžiai laukia kita filmo dalis. Panašiai ir filmas „Šoklys“, bet jo tęsinio, laimei arba nelaimei, taip ir nesulaukėme. Taigi šis siužetas vėl turi savo stebuklingų dalykų kaip antai NSO bei ateiviai, kurie žemėje slapstosi nuo užkariautojų, o galiausiai jie susiduria ir įvyksta žūtbūtinė kova. Begalės panašių filmų su panašiomis siužetinėmis linijomis.

Nepaisant standarto, filmas žiūrėjosi smagiai, nebuvo nuobodus ir tiko prie vasariškos nuotaikos. Niekas per daug jame nesužavėjo, tačiau užmuštas dviejų valandų laikas buvo visai smagus, tačiau ar turiningas? Na, neįmanoma viso laiko paaukoti vien tik savęs turinizavimui, tenka sutikti, kad filmas puikiai atitinka tą terpę, kai apie nieką nereikia mąstyti ar galvoti, nes viskas ir taip aišku.

Mačiau, jog „Obuolys“ iškart išvertė ir knygą tuo pačiu pavadinimu. Komercija kaip visada klesti, o mūsų šaunūs vartotojai ir toliau save pildo, švelniai tariant, šūdais. Gaila pinigų sumų, kurias susišluoja tokie filmai, o rimtų ir gerų filmų biudžetai lieka tik simboliniai. Gaila taip pat ir medžių, kurie buvo nukirsti ir paversti tokiomis knygomis vien dėl kažkokių komercinių užgaidų. Bet pasaulio neperformuosi vien geromis idėjomis ir ketinimais.

Filmą rekomenduoju popso ir efekto mėgėjams, žmonėms, kurie nori tiesiog atsipalaiduoti be jokių sukrėtimo tiesiog namuose įsitaisyti lovoje ar fotelyje ir pažiūrėti ką nors dėl žiūrėjimo.

Įvertinimas: 7.1/10

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. birželio 1 d., trečiadienis

Filmas: "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną gerą lietuvišką filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990 m.) Na, tai yra filmas, kuris iš esmės yra ir išliks visos Nepriklausomos Lietuvos simboliu. Sukurtas ties tuo slenksčiu, kai Lietuva tuoj atgaus Nepriklausomybę, tad Raimondui Banioniui pavyko sukurti ypač laisvą ir savomis nuotaikomis spinduliuojantį kino filmą. Iš esmės tai labai retrospektyvus filmas, kadangi filmuotas apie 1989 metus, o istorija pasakoja apie 1972 –uosius.

Pavyko pažiūrėti šį filmą kaip neblogą prieskonį, juk dabar sakoma, kad lietuviškas kinas apskritai merdi arba kuriama kokia nors nesąmonė. Nesiryžtu vertinti šiuolaikiškų kino filmo kūrimo tendencijų, tačiau „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ buvo vertas reginio. Tai jau nuo laiko gerokai atsiplėšęs filmas, į kurį galima kitaip pažiūrėti. Režisierius nevengia geros dozės humoro, kurį suplaka su tuometiniais būsimais studentais, kurie buvo bene vieninteliai Sovietų Sąjungos ramybės drumstėjai. Tai pasakojimas apie tas jaunimo dienas, kurie rinkdavosi savuosiuose plotuose ir klausydavosi radijo antenomis pagautos vakarietiškos muzikos. Filmas puikiai atspindi tuo metu taip trokštamos laisvės proveržio.

Puikiai parinkti aktoriai. Tai beveik visi mūsų labai geri žinomi aktoriai, kurie pradėjo savo aktorinę karjerą būtent šiame filme. Pats filmas buvo naujos idėjos šauklys, labai sunku įsivaizduoti ar Sovietų Sąjungoje šis filmas būtų kaip nors „prastumtas“, nes jame veikė tikrai labai daug antisovietinių mechanizmų, kurie apnuoginą skaudžias sovietinio rėžimo ydas. Sakau, yra ko pamatyti. Pamatyti, kaip laisvės ir permainų ištroškęs jaunimas nori ištrūkti iš namų, kaip jis renkasi laukuose, o juos sugaudo milicija, nuskuta galvas ir grąžina tėvams kaip nusikaltėlius. To meto jaunimas yra nebesulyginamas su mūsų jaunimu. Bet esmė tame, kad visi svajojo apie vakarus kaip apie laisvą šalį, kaip savą kultūrą, laisvą muziką, bet visi kažkodėl įtarė, jog ten, pabėgus, kažkur toli į Vakarus, už horizonto mūsų niekas išskėstomis rankomis nelaukia ir iš tikrųjų ta vieta, kur tu šiame gyvenime dar gali gyventi yra būtent čia ir dabar t.y. nelaisva Lietuva.

Iš esmės galima polemizuoti, kokią įtaką padarė Laisva Lietuva ir kokie žmonės tapo vieni kitiems, bet filme tebeliko ta užkonservuota to meto laiko autentika, tas jaunatviškas proveržis į laisvę ir kartu gebėjimas gyventi čia ir dabar. Kažin ar ateities kartos tai besupras, tačiau filme visa tai išliko. Ir tik vienu būdu Jūs galite priartėti prie to laikmečio dvasios t.y. pažiūrėti šį filmą patiems. Aišku, filmas senstelėjęs, jau prašyte prašosi restauravimo, tačiau nepabijokite žiūrėti ir tokį, nes kaip sakiau, yra ką pamatyti.

Įvertinimas: 8.8/10

Traileris:

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. gegužės 31 d., antradienis

Cirkas, kuris niekada nesibaigia arba Petro Gražulio "Gulbių ežero" partija

Sveiki visi,

Ar kada baigsis visi Petro Gražulio cirkai? Kartą, prieš paskaitas, sėdėjau virtuvėje ir netyčia įsijungiau TV, sakau, paklausysiu, ką gero „telikas“ rodo. Ir tąkart čiut nuo kėdės nenuvirtau, kai vėl parodė legendinį krikščionybės šalininką Petrą Gražulį, kuris, kaip ir visai tikėtai, turi vėl nešvarumų dėl savo automobilio, kuris vėl buvo pastebėtas viršijant greitį. Anksčiau ponas Gražulis jau Lenkijoje yra turėjęs nemalonumų dėl greičio viršijimo, tačiau ponas niekaip nepasimoko ir iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų raliuoja ant „gazo“.

Bet esmė ne tame. Esmė, kad pats Gražulis Seime balsavo už pataisas, kad pareigūnai galėtų reikalauti iš vairuotojo asmens dokumentų ir sugriežtinti baudas už greičio viršijimą. Ir čia staiga įvyksta didžiausias absurdas – dabar žinau, kaip gimsta anekdotai – žurnalistė paklausia pono Petro Gražulio, ar šis, kaip Seimo narys, kuris balsavo už su griežtinimą, neturėtų rodyti pavyzdžio Lietuvos piliečiams? Atsakymas galiausiai mane pribaigė, nes Gražulis atsakė, kad tas, kas be nuodėmės, tegu meta į jį akmenį. Suprask, net Seime sėdi paprasti nuodėmingieji. Staiga Gražulis pasisuka ant kito kulno ir į kitą kamerą aiškiną visišką priešingybę – homoseksualizmas yra baisi gėda, kuri griauna tradicinę krikščionišką šeimą ir visus reikia bausti be pasigailėjimo.

O kur moralas? Nuo pačios krikščionybės atsiradimo žmogus moka savo religiją pritaikyti tik taip, kad pats prispyrus bėdai galėtų iš balos išlipti (suprask, aš gi viršijau greitį, nes esu nuodėmingas), o prireikus priešingam reikalui – susidoroti su kitais (juk pagal krikščionybę homoseksualizmas yra blogai – užmušt nuodėminguosius). Šaunuolis Petras Gražulis, nes ir vėl eilinį kartą įrodė savo ištikimybę tikrosioms krikščioniškosioms vertybėms – chamizmui ir dviveidiškumui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodosios gyvatės dejonė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu labai trumpai pristatyti kino filmą „Juodosios gyvatės dejonė“ (Black Snake Moan) (2007 m.). Tai amerikiečių vaidybinis filmas su garsiu bliuzo dainininku Samuel L. Jackson ir žaviąja Christina Ricci, čia taip pat pasirodo ir dainininkas J. Timberlake. Jau kuris laikas vis norėjau pažiūrėti šį filmą dėl Ricci nepaprastai išliaupsintos vaidybos šiame filme. Tai mažaūgė, bet labai talentinga aktorė, kuri pirmą kartą išgarsėjo prieš gerą dvidešimtmetį, kai atliko Trečiadienės vaidmenį juodojo humoro filme „Adamsų šeimynėlė“, po to tokiuose filmuose kaip „Monstras“, „Prozako karta“, „Gyvenimas po mirties“ ir „Raitelis be galvos“. Šįkart Christina atlieka Rėjos vaidmenį. Tai stebėtinas vaidmuo, kuris jai tinka prie skandalingosios asmenybės.

Pats filmas pasakoja apie žmogaus įgytas baimes, iš vaikystės atsineštas silpnybes, su kuriomis suaugę nepajėgūs patys susidoroti. Tai pasakojimas apie merginą, kuri pasiduoda kekšės vaidmeniui ir vos vaikinui išvažiavus tampa bloga, nors širdyje ir myli, tačiau dėl vaikystės traumų, ji yra tokia, kokia yra. Moteris kaip gyvatė, štai ką Christina gerai įkūnijo, gyvatišką aistringą moters prigimtį, kuri elgiasi ne pagal protą, bet instinktyviai. Galiausiai vienas vaikino draugas ją sumuša ir ji atsiduria senuko juoduko namuose, kuris ją apsiima gydyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, todėl prirakina ją prie grandinės, kad ši negalėtų rujoti. Prasideda moters prigimties dvikova, kuri labai įdomiai baigiasi, bet daugiau sužinosite pažiūrėję šį filmą.

Man asmeniškai filmas patiko savo pastatymu, stengtasi išlaikyti balansą tarp meniškumo ir pačios istorijos, tai ne komercinis filmas, tačiau turintis gan atvirą intrigą. Manau patiks tiems žmonėms, kurie mėgsta rimtesnį filmą, kurie mėgsta analizuoti, kas ir kodėl yra pasakyta.

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. gegužės 24 d., antradienis

Vilniaus cerkvės: Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė

Sveiki visi,

Toliau tęsiu dar nepamirštą reportažą apie Vilniaus šventyklas, tad šiandien skubu pristatyti Vilniaus šv. Konstantino ir Michailo cerkvę, dar kitaip vadinama Romanovų cerkve, kuri įsikūrusi Vilniaus Naujamiestyje, Basanavičiaus gatvėje. Mano galva, tai viena jauniausių didelių šventyklų Vilniuje pavyzdžių, kurio žali svogūnus primenantys bokštai matomi iš daugelio Vilniaus kalvų. Ši cerkvė yra gan arti mano paties namų, tad nusprendžiau, jog šitą grožį reikia aplankyti ir padaryti savo mini foto reportažiuką.

Na, cerkvė iš esmės skiriasi nuo mano aprašytos barokinės šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje. Apskritai žengti į cerkves man nėra taip drąsu kaip į bažnyčias, kadangi stačiatikių šventykla arba dar vadinama cerkvė turi visai kitokią aurą. Visų pirma, ten renkasi rusų kilmės tikintieji, moterys ten vaikšto su skarelėmis vos ne kaip musulmonės, o ir žegnojimo, pamaldų tradicijos skiriasi nuo Romos katalikų ir protestantų. Žinoma, ir cerkvių kvapas būna savotiškas, toks kitoniškas, prisodrintas ortodoksų (nes stačiatikei jie nelabai nori būti vadinami), kuris skiriasi nuo mūsų bažnyčių. Ortodoksų tikėjimas nelabai kuo ir skiriasi nuo musiškių, nes krikščionybė pirmą kartą skilo 1054 metais, dar tada vadinamoji Bizantijos imperija pasuko su visa Rytų Europa kita linkme, o Vakarai nuėjo sau. Ortodoksai save vadina tiesioginiais Naujojo Testamento paveldėtojais, nes būtent jie ale išsaugojo senąjį krikščioniškąjį tikėjimą, o vakarietiškasis pakrypo kitokia linkme, kuri vėliau dar skils į kitas šakas. Taigi beveik visa Rusija yra paveldėjusi šią tikėjimo atšaką, bet ir jie yra vadinami krikščionėmis, o vietoj savo Popiežiaus turi savo Popą. Bet dabar ne apie tai...

Lietuvoje nuo seno maišėsi rusai t.y. rytų slavai, todėl natūralu, jog Lietuvoje taip pat ėmė šalia bažnyčių augti ir pravoslavų šventyklos – cerkvės. Štai taip iki Pirmojo Pasaulinio karo čia užaugo ir šv. Konstantino ir Michailo cerkvė su nuostabiais žaliais bokštais. Ši cerkvė pastatyta apie 1913 metais ir ji siejama su paskutiniąja Rusijos carų Romanovų dinastija, nes jos garbei ir buvo sumūryta cerkvė. O po to, kaip patys žinote iš istorijos, carai ir visa hierarchija neužilgo žlugo. Sunku apsakyti pačios cerkvės architektūrinį stilių, tikriausiai kūrėjai laikėsi specialiųjų senovinių cerkvių statymo stilių, nes nieko panašaus Lietuvoje (nors tiek po tas cerkves ir tevaikštau) neteko matyti. Vikipedija architektūros stilių nurodo kaip neobizantinį moderną. Žinoma, kad modernizmo apraiškų esti šioje cerkvėje, tai diktuoja pats pastatymo laikotarpis. Jūs tik pagalvokite, kokia jaunutė cerkvė palyginus su Vilniaus baroko bažnyčiomis! Bet visgi cerkvė žavi ne tiek savo vidumi, ten gan po restauracijos kuklu, bet kiek savo eksterjerine išvaizda. Bažnyčia visai neseniai remontuota, tačiau dar daug kur reikia kapitalinio remonto, nes vaikštant aplinkui kai kur matosi visai neužbaigti makiažiniai eksterjero darbai, tačiau tikriausiai tam trūksta lėšų.

Cerkvė įsikūrusi netoli Tauro kalno, tikrai labai prieinamoje ir patogioje vietoje. Joje vyksta mišios, neaišku, kiek čia ateina tikinčiųjų, bet cerkvė atrodo prižiūrima ir lankoma, nors iš praeivio pozicijos gali atrodyti nuolatos uždaryta, nes nėra labai didelis nei turistų srautas kaip antai prie katedros, nei pačių tikinčiųjų varstomos durys.

Šią cerkvę aplankiau saulėtą gegužės dieną. Viduje buvo vos vienas ortodoksas diedukas, kuris greitai pasišalino. Nutariau pafotografuoti. Nuotraukas demonstruoju čia, saite. Šalia grindinį siurbliavo ortodoksė su skarelė, o kita moteris budėjo prie šventų pardavinėjamų paveikslėlių. Iš esmės nieko per daug nesiskiria nuo paprastos katalikiškos bažnyčios. Pastovinėjau, pažiūrinėjau ir, sakau, gana. Man patinka tos šventyklinės erdvės, jos visos tokios keistai apvalančios savo energetika. Gali būti ir netikintis, gali būti ir ateistas, tačiau buvimas šventykloje kažką duoda keistai nepaaiškinamo. Gal dėl savo meniškumo, o gal dėl tikinčiųjų paliktų maldų? Kas dabar žino. Taigi siūlau ir Jums apsilankyti šv. Konstantino ir Michailo cerkvėje, galbūt taip pat kažką pajusite keisto ir įdomaus.

Jūsų Maištinga Siela