Knyga: Ian Caldwell ir Dustin Thomanson "Ketverto taisyklė" (The Rule of Four)

Sveiki visi,

Štai ir įveikiau ambicingą dviejų jaunų amerikiečių rašytojų Ian Caldwell ir Dustin Thomason knygą „Ketverto taisyklę“ (The Rule of Four), kurią buvau įsigijęs gal prieš kokius šešetą metų ir taip kirmijo ilgai mano knygų lentynoje, kad ėmiau ir perskaičiau. Na, knyga nelengvo formato, su tokia musės staiga nepritrėkši, kaip su laikraščiu. Viso labo knygą sudaro net 466 puslapiai ir gali pasmilkti rankos ją belaikant prieš miegą, bet tai nesutrukdė pasinerti į painią ir įdomią istoriją apie keturis studentus iš Pensilvanijos gyvenimą, kur atkasinėjamos viduramžių paslaptys. 

„Ketverto taisyklė“ – tai nuotykinio pobūdžio knyga, kuri 2004 metais sukėlė tikrą sensaciją, nes romanėlis ne šiaip sau iš piršto laužtas, bet prisodrintas įvairių galvosūkių, žinių apie Viduramžius ir Renesansą, studentiško šiuolaikinio gyvenimo užkulisius. Knyga man pasirodė kaip koks visokiausių nuotykinių ir stebuklinių knygų hibridas. Nors daug kas lygina ją su „Da Vinčio kodu“, tačiau man „Ketverto taisyklė“ toli nuo „Da Vinčio kodo“, veikiau tai Umberto Eco „Rožės vardas“ ir Rowling „Hario Poterio“ talmudų hibridas. Autoriai stengiasi tolygiai paskirstyti herojų gyvenimus ir mįslę, kurią per visą knygą bando išspręsti du studentai. Ir iš tikro, tas studentinis gyvenimas, nuolatinis bėgiojimas pas mergas, šventės, šokiai ir galvoje esanti misija priminė Poterį, o „Hypnerotomachia Poliphili“ (kuri iš tikrųjų egzistuoja!) kuriamos mįslės ir nuorodos su kriminaliniais niuansais jau primena Umberto Eco braižą. Bet kokiu atveju aš labai abejoju, ar autoriai kėsinosi į šiuos autorius, manau, jie tiesiog sekė savo idėjomis ir parašė gan neprastą populiariosios literatūros romaną, kuris patiks ir intelektualams, ir paprastiems nuotykių bei uždavinių literatūros mėgėjams.

Šiaip knyga yra tokio pobūdžio, kad ji greitai tave įtraukia ir prablaško nuo rutinos, ją įdomu skaityti ir gliaudyti. Kai ką galbūt nervins ir viską banalins studentų gyvenimas – jam, mano nuomone, buvo skirta per daug vietos, norėjosi, kad autoriai plėtotų labiau Umberto Eco liniją. Pabaigoje knyga tapo truputį nuobodoka, ilgas ėjimas prie finalo sukūrė pernelyg ištęstos ir bereikalingų gabaritų „priaugintos mėsos“, prikaišiotų bereikšmių apmąstymų įspūdį. 

Patys autoriai šią knygą rašė dviese, jie yra istorijos žinovai, matomai tyrinėję „Hypnerotomachia Poliphili“, todėl puikiai ir įtikinamai derino fikciją su istoriniais faktais, o kartais taip sulydė fantaziją ir faktus, kad buvo sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa, ir net norėjosi lėkti ir bėgti goglintis; ar iš tikrųjų Florencijoje buvo taip deginami meno kūriniai, ar iš tikrųjų autoriai šitaip iššifravo penkių šimtų metų senumo kūrinį, ar tai tik jų sukurta fikcija?

 

Autoriai. Iš kairės: Dustin Thomanson ir Ian Caldwell

Šiaip nenuobodi knyga, labiau skirta pramogai, tačiau kartais pliūpteldavo kokia nors pastraipa ir pamąstymai apie gyvenimą, lyg visai iš kitos operos, tokie taiklūs, filosofiniais, gražūs, nebanalūs ir grakštūs, kad norėjosi net pasibraukti pieštuku, pvz. „Laikas yra ne kas kita, o tik matas, kuriuo matuojama mūsų atskirtis. Jei mes – tik mažutės dalelės neaprėpiamose tolybėse, po kadaise įvykusios sprogimo atskilusios nuo pirminės visumos, tuomet galima sakyti, kad egzistuoja mokslas, paaiškinantis mūsų vienatvę.“ (p. 248) Tekstą vertųsi Erika Liutkutė – Erichsmeier pakankamai gerai susidorojo su užduotimi, ji rado tinkamus žodžius ir įdomių sinonimų, nevengė išnašomis paaiškinti to, ko galbūt skaitytojai nesupras ir nesuvoks. Nors knyga atrodo pakankamai stora, tačiau jos nereikia bijoti, kadangi skaitosi greitai (taip pat ir šrifto dėka!) ir lengvai virškinasi. Čia rasite mažai psichologijos, nes, kaip jau minėjau, knyga skatina atsipalaiduoti, nei gliaudyti – įvykis seka įvykį, kriminalą kriminalas. Keista, kad ši knyga taip tyliai prasliūkino pro mūsų knygynus – gal todėl, kad per daug jau tokių kūrinių sukurta? Nemanau. Tiesiog trūko didesnio skandalo, kaip tai nutiko su „Da Vinčio kodu“, - beje, ši knyga man patiko labiau nei „Da Vinčio kodas“. Gal patiks ir jums.

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2013: Trečios savaitės apžvalga. Patriotinės dainos

Sveiki visi,

Štai atėjo trečioji savaitė, kai šįkart tikrai turi kristi „Chorų karuose“ vienas iš chorų. Taip jau nutiko, kad žiūrovai su teisėjais lėmė, jog iš projekto pasitraukia Tauragės Braškinis choras su Donalda Meiželyte, kurie vieni iš pirmųjų sukūrė šiuometinį chorą ir turėjo labiausiai susidainuoti, tačiau pasirodymai pirmieji nebuvo tokie stiprūs ir įdomūs, o ir žiūrovų palaikymas, matyt, nebuvo toks didelis. Taigi, atsisveikiname su Tauragės krašto Braškiniu choru... Ką padarysi. O šiaip, apžvelgsiu šią savaitę ir suskirstysiu pagal patikimo reitingą. 

1 vieta: Vaida Genytė ir Policijos choras

Didžiausias šios savaitės netikėtumas ir šuolis man. Vada Genytė ir Policijos choras skoningai, elegantiškai ir, tiesą sakant, labiausiai šiurpuliukų sukėlęs pasirodymas – tai Vinco Mykolaičio Putino eilėraščio „Margi sakalai“ daina. Net nežinau ką ir pasakyti, man viskas patiko, buvo labai netikėta, o iš pradžių, kai Genytė uždainavo, pamaniau, kad tai „Operos Fantomas“, bet po to ištiko malonus nustebimas. Man labai patikot šįkart. Šaunuoliai.

2 vieta: ŠarkA ir Šachmatinis Vilniaus choras

Dideli šaunuoliai! Pasijutau ne kaip „Chorų karuose“, o kaip kokiame Koršunovo spektaklyje. Buvo nuostabu! Scenografija – fantastiška, tiek darbo ir energijos įdėta į šią Marijono Mikutavičiaus dainą „Degančios rankos“, sakyčiau, netgi perspjovė dainą. Nesvarbu, kad kai kam neatitiko atseit vakaro temos, bet man atitiko, kiekvienas gali susikurti prasmę, nebūtinai turi būti žodžiai – Lietuva, laisvė, emigracija. Man šis choras vienas įdomių ir originaliausių per visą „Chorų karų“ projekto istoriją. 

3 vieta: Stano ir Benamių Spindulio choras

Patiko. Graži pasirinkta daina, gražiai atlikta, tie vaidai, kuriuose tiek daug skaudžių istorijų, jau matomai atpažįstami iš ankstesnių pasirodymų. Gal neprilygsta pirmajam jų pasirodymui, tačiau vis tiek man gražu ir nieko sau negaliu padaryti ir nemanau, kad tai gailestis ar dar kas – tai tikra, gyvenimiška, įdomu. Nereikia roko, persistengimo, nieko – tiesiog jie tokie ir viskas. Ir tai patinka.

4 vieta: Vytautas Matuzas ir Panevėžio Indigo choras

Šiaip graži daina melodijos atžvilgiu, bet mane asmeniškai erzina teksto turinys – perdėtai patriotiškas. Negaliu pakęsti, kada tie, kurie išvažiuoja yra vadinami išdavikais – na, negaliu pakęsti. Žmogus ar patriotiškumas yra svarbesnis? Nesuprantu ir koktu dėl to. Kam vargti sunkiai Lietuvoje, jei žmogui atviras visas pasaulis – ne, daina skatina neišvažiuoti ir, sakyčiau, priešina čia, Lietuvoje, pasilikusius su emigrantais lietuviais svetur. Bet šiaip pats atlikimas ir pasirodymas man patiko ir gal būčiau davęs aukštesnę vietą.

5 vieta: Donalda Meiželytė ir Tauragės krašto Braškinis choras

Labai graži ir taikli daina, labai į temą ir patriotiškai šviesi, nekiršinanti. Liudo Mikalausko pasirodymas nebuvo netikėtas, o jo talkinimas labai ryškus, nes pamenu jo pasirodymus su Ugnies choru – dainos liejosi patriotizmu ir man jos buvo vienos gražiausių, pasiklausau iki šiol. Šis pasirodymas yra pats geriausias Tauragės krašto Braškinio choro pasirodymas. 

6 vieta: Anatolijus ir Druskininkų Deimantinis choras

Šiaip manau, kad tai geriausias šio choras pasirodymas. Kol kas. Labai patiko scenografija – buvo darni ir jautėsi energija, bet kartu pasirinktas rokerio įvaizdis šiek tiek nebuvo netikėtas, juolab kad praėjusią savaitę kauniečiai metė šią kortą. Šiaip sveikinu pažengus į priekį, daina nėra mano mėgstama, stilius irgi, bet kažkas šįkart atrodė geriau negi tie du tragiški paskutiniai kartai, kurie man buvo labai nepriimtini.

7 vieta: 16Hz ir Kauno Studentiškasis choras

Netikėtai šią savaitę pas mane atsidūrė paskutiniai Kauno Studentiškasis choras. Šiaip daina tikrai graži ir atlikta gražiai, bet NUOBODU, NUOBODU, NUOBODU. Kur tai mačiau? Pernai Kauno chore? Užpernai Kauno chore? Už-užpernai? Toks jausmas, kad su Kauno chorais dirba vienas ir tas pats aranžuočių tipažas, todėl jie darosi nuobodoki, nuvalkioti ir nebekrintantys į akis savo išskirtinumu – norisi netikėtumo, norisi „kažko“, tik susimildami, tik ne to paties Kauno zulinimo. Nesu nieko prieš Kauną, bet šįkart man buvot blankūs, neįdomūs, teturintys tik savo pirmtakų genus ir beveik nieko savo.

Tiek šiam kartui.

P.S. Taip balsavo žiūrovai. Trijų laidų suma:

1. Vytautas Matuzas ir Panevėžio Indigo choras

2. Stano ir Benamių Spindulio choras.

3. Kauno Studentiškasis choras.

4. ŠarkA ir Vilniaus Šachmatinis choras.

5. Vaida Genytė ir Policijos choras

6. Anatolijus ir Druskininkų Deimantinis choras.

7. Donalda Meiželytė ir Tauragės krašto Braškinis choras

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Inertiškos dujos" (rež. Tomas Jašinskas)

Sveiki visi,

Tiesą sakant, neprisimenu, kada teko paskutinį kartą būti teatre, bet šį savaitgalį pasitaikė puiki proga pabuvoti viename spektaklyje, kurį pastatė Šiaulių dramos teatro režisierius Tomas Jašinskas – šis spektaklis vadinasi „Inertiškos dujos“. Prie šio spektaklio jungėsi gyvo garso grupė „Colours of Bubbles“. Na, spektaklis pirmą kartą pristatytas Niujorke 2000 metais, kuri yra Adamo Rappo pjesė apie roko grupės narius, kurie užuot repetavę, savo dienas leidžia svaigindamiesi tabletėmis tamsioje skylėje, pastarosios piliulės kelia įvairias haliucinacijas ir t.t. Taip, pjesė pakankamai marginali ir reprezentuoja kitonišką ir šalia mūsų gyvenančių žmonių citadelę, kurioje savo noru nuo piliulių priklausantys žmones nenori atsikvošėti, nes jiems geriau prisigerti vaistų ir nugrimzti į savotišką katarsį, prarandant įprastos realybės formą ir jauseną.

Štai kaip sakoma apie Tomo Jašinsko spektaklį: „nesitikėkite tamsaus ir niūraus reginio, priešingai, pasakojimas kupinas subtilaus juodojo humoro, šmaikščių, nenuspėjamų dialogų“. Kai kurie spektaklio stebėtojai pastatymą įvardijo kaip psichologinį spektaklį, kuris ne visiems suprantamas. Na, o aš iš savo varpinės noriu visa šitam paprieštarauti ir pasakyti, kad tai tikriausiai vienas prasčiausių spektaklių, kokių esu matęs savo gyvenime iš profesionalų teatro kūrėjų. Visų prima režisieriui buvo nedėkinga pjesė – ji sunki, šiuolaikiška, problematiška ir ne visiems perkandama. Labiausiai man trūko tiek iš spektaklio ir tiek iš paties siužeto – priežasčių ir pasekmių grandinės, kad nors kiek tas veiksmas būtų įrėmintas tvirtesniais pastoliais, tada spektaklis būtų ne toks haliucionuojančiai plaukiojantis ir migdantis. Spektaklis išėjo tuštokas – jis tik vaizduoja tam tikrą žmonių sociumą ir jos degradaciją, bet nė nesistengia analizuoti ar užvilkti į seklumą žiūrovą – kodėl tai vyksta, kodėl tie herojai tokie sumaitoti, kodėl, kodėl... Priežastis ir pasekmė čia yra labai siaura – išgeri rožinę arba žydrą tabletę ir turi pasekmę – naują realybę.    

Žinoma, tai naujosios ir depresyviosios kartos išraiška, kurią galima vadinti „prozaiko karta“ – tuštumos užpildymai, bėgimas nuo skaudžios realybės, savarankiškumo bei atsakomybės. Tai spektaklis apie individų ir asmenybių sunaikinimą – žmogus tampa išnara, kurią reikia pripumpuoti naujais vaistais ir pojūčiais. 

Scenografija man pakankamai patiko, priminė gerą seną bendrabutį su tarakonais, gendančiais televizoriais ir betvarke. Įrėminti savo meškos spąstuose tampa ne tik personažai, bet ir scena – kampuota, aštri ir kartu chaotiška. Aktoriams irgi priekaištų neturiu, jie dirbo savo darbą kaip surepetuota, bent jau taip norisi tikėti. 

Šiaip „Inertiškos dujos“ įvardijamos kaip „subtilus juodojo humoro“ spektaklis, bet to subtilumo nelabai ir pajutau, priešingai, kai kada prasiverždavo itin rokeriškas, brutalus humoras, kaip antai „šikimas ant stalo“ ar to vargšo Pito iš parko lavonėlio tampymas...

Nežinau, pirmoji spektaklio pusė buvo pakankamai nuobodi, vyresnio amžiaus žmonėms turėjo paėsti nervus, bet antroje pusėje veiksmas ėmė netikėtai tapti įdomesnis, šis bei tas vystytis tai, kas nors kiek man pačiam įdomu. Tai mano nuomonė, tikiu, kad daugelis šiame spektaklyje atras kažko įdomaus, o galgi net sužavės, ypatingai turėtų sudominti alternatyvųjį jaunimėlį, kuriems toks gyvenimas artimas arba atpažįstamas iš aplinkinių.

Roko grupė „Colours of Bubbles“ pabaigoje sudainavo 4-5 dainas – klausytis tikrai buvo galima. Kiek žinau, grupė išleis greitai CD ir gerbėjai galės įsigyti jų dainų. 

P.S.

Daugiau informacijos rasite paspaudę ----> Inertiškos Dujos

Jūsų Maištinga Siela

Susitikimas su Algimantu Čekuoliu ir knygos "Mūsų slaptieji ir dramblys bute" pristatymas

Sveiki,

Šiomis laisvomis savaitgalio dienomis teko pabuvoti Klaipėdoje ir „Akropolio“ knygyne „Didysis Pegasas“ knygų pristatyme, kuriame vienas iš kviestinių svečių buvo jau ketvirtą kartą čia besisvečiuojantis Algimantas Čekuolis, kurio vieni negali pakęsti, kiti laiko nukvakusiu keistuoliu, kuris šneka tokius dalykus, lyg būtų nuolat įpūtęs žolytės. Na, o man, Čekuolis vienas didžiausių Lietuvos žurnalistikos etalonų, visada reprezentuojantis tiek knygose, tiek TV laidose įdomius dalykus, kurie skatina mąstyti, tobulėti, norą pasivyti, - sakyčiau, nešantis pozityvų pažintinę žurnalistiką, kuri iškerta langus į pasaulį, ne vien tik tai, kas ką nužudė, partrenkė, sudegino Lietuvos kiemuose. Būtų mano valia, kriminalų žiniose visai nebūtų...

Štai buvo puiki galimybė ir vėl pamatyti Čekuolį gyvai, pasiklausyti trumpos jo kalbos ir naujos, jau penktosios, jei neklystu, knygos ypač keistu ir netikėtu pavadinimu „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“. Šįkart autorius knygoje daugiau pasakoja apie Afganistaną, kur jam teko ne kartą lankytis, būti slaptose bazėse, bendrauti su įvairias operacijas atliekančiais lietuvių padaliniais. Nors knygos neskaičiau, tiesą sakant, nekaičiau nė vienos jo knygos, tačiau esu Čekuolio laidų gerbėjas ir jo asmenybe žaviuosi, taigi ši naujausioji žurnalisto knyga, kurią jis vadina enciklopedinės žurnalistikos žanru, papasakoja, ką ir kodėl ten, Afganistane, kovojama, pasakoja savo individualiu ir kartu objektyviu žvilgsniu. 

Susitikimo metu netrūko klausytojų – prigūžėjo beveik pilnas knygynas. Tiesa, Čekuolio pasakojimai netruko ilgai, vos pusvalandį, kaip ir jo legendinė laida „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. Šiaip klaipėdiečiai pasirodė gan drovūs, niekas nenorėjo ar neturėjo jokių klausimų, o kai kurie vos ne priverstinai rašė ant lapelių ir siuntė legendiniam žurnalistui. 

Žinoma, tuo pačiu metu buvo pristatyta ir jo vaikiška knygelė, kuri buvo įvertinta jaunimo terminu – knygelė, kuri „veža“. Man asmeniškai truputį buvo nuobodoka, nutirpo užpakalis, autorius kai kuriais klausimais labai išsiplėsdavo ir ne visada galėdavau išlaikyti dėmesį ir suprasti komentarus, tačiau nesigaliu, jog ėjęs pro šalį užsukau į susitikimą. 

Kelios nuotraukos iš mano fotoaparato:

 

Naujausia Algimanto Čekuolio knyga "Mūsų slaptieji ir dramblys bute".

 Algimantas Čekuolis kalba auditorijai.

Algimantas dar vis kalba auditorijai...

Klaipėdiečiai klausėsi ne tik pirmame "Didžiojo Pegaso" knygyno aukšte, bet ir antrame, kur įrengta kavinukė.

Jūsų Maištinga Siela