Toliau sėkmingai tęsiu
aktorės Jessica Lange filmografijos peržiūrą. Šįkart dar vienas jos filmas, dėl
kurio ji sulaukė dar vienos „Oskaro“ nominacijos kaip geriausia pirmo plano
aktorė. Filmas vadinasi „Šalis“
(angl. Country) (1984), kuris
pasakoja apie 1980 metais JAV vykdomą žemės reformą, dėl kurios didelė dalis
ūkininkų nukentėjo, prarasdami ne tik savo žemę, bet ir namus. Iš esmės tai
filmas apie jauną ūkininkų šeimą, kurią užgula plėšri kapitalizmo krūtinė. Dėl ištiktų
finansinių nelaimių griūva ne tik ūkis, bet prasideda vidinis šeimos yrimas,
kuris išbando ir patikrina šeimos santykių elastingumą.
Filmas savu metu
sulaukė didelio visuomeninio atgarsio, nes į jį smarkiai reagavo politikai,
kurie šį kūrinį pasitiko kaip atsaką prieš jų priimtą vidutinį ūkininką
naikinančią reformą. Apie šį filmą kalbėjo net tuometinis JAV prezidentas, o
aktorė J. Lange buvo iškviesta viešai liudyti ir pasisakyti apie to meto
įvykius, bet tai jau kitos „Šalies“ istorijos.
„Šalis“ yra
neabejotinai tas filmas, kuris parodo, kad ne tik savo šalyje pranašu nebūsi,
bet šalis gali atsigręžti prieš tave patį ir sumaitoti. Kas ta šalis? Jų žemė,
metai ir įdirbis ar didelis klanas pasipelnyti sumaniusių verslininkų? Tai vyksta
toje žemėje, ant kurios tu stovi ir tik vieningumas bei drąsa leido šiai šeimai
laimėti bylų maratoną ir iškovoti teisę likti savo ūkyje. Tai filmas, kuris
sukurtas pagal tikrus faktus.
Ar man patiko ši
juosta? Savotiškai. Vėjuota lygumų atšiauri atmosfera, šeimos pastangos
atsilaikyti ir čia pat po kojomis dūžtančios viltys. Tai išties jaudina. Žinoma,
neblogai išvystyti personažai. Smagu, kad režisieriui pavyko suderinti tiek
politinį aspektą, tiek psichologinę šeimos vidinę įtampą. Na, ir žinoma,
nuostabioji Jessica Lange – jai kaip visada neturiu jokių priekaištų. Gal tai
nėra man jos mėgstamiausias filmas, tačiau neblogas.
Bežiūrėdamas senus
filmus su aktore Jessica Lange, aptikau seną filmą, kuris vadinasi „Frencis“, dar lietuviškiau galėtume
versti „Frencė“ (angl. Frances)
(1982). Tai filmas iš auksinio J. Lange amžiaus, kada aktorė beveik už bet kokį
vaidmenį sulaukdavo „Oskaro“ nominacijos. Taip nutiko ir su filmu „Frencis“.
Kalbant apie kino
juostą, – tai biografinė drama apie realiai gyvenusią amerikiečių aktorę
Frances Farmer (1913-1970), kuri dėl savo išskirtinio grožio ir ambicijų
pasiekė aukštumas, buvo žinoma ir pripažinta, tačiau nelaiminga. Ją išdavė,
apgavo, išviliojo turtą, todėl Frencis pamažu neteko psichinės pusiausvyros ir
ėmė siautėti. Prasidėjo įvairūs teismų procesai ir gydymas beprotnamyje. Viena baisiausių
ir žiauriausių scenų ir yra sukurtų apie Frencę psichiatrinėje klinikoje, kur
ji žiauriai prievartaujama prižiūrėtojų, o po to jai atlikta lobotomija, kuri
šiuo metu yra uždrausta...
Kadras iš filmo "Frencis".
Išties filmas gana
žiaurus ir žiaurus tas gyvenimas. Vieną dieną esi garsi aktorė, tačiau visada
norisi kažko daugiau už gyvenimą. Labai mėgstu biografines juostas, o šioji
pasirodė tikrai įdomi, nors ir labai seniai sukurta. Jessica Lange gavo „Oskaro“
nominaciją ir kine sukūrė dar vieną stiprų vaidmenį – tiesiog negalima
nesigėrėti jos vaidyba ir būvimu kadre. Filmas iš pradžių prasideda gana
naiviai, pasakoja apie rašančią jauną merginą, tačiau net žiūrovas gali
nujausti, kad tai tėra tik didžios skausmingos kelionės pradžia.
Rekomenduoju kino
gurmanams ir ne tik. Filmas man išties patiko, paliko įspūdį ir tikriausiai jo
greitai neužmiršiu. To linkiu ir jums.
Šiandien noriu
pakomentuoti kino juostą, kuri vadinasi „Tikrovė
kandžiojasi“ (angl. Reality Bites)
(1994), kurį režisavo Ben Stiller, atlikęs šiame filme vieną iš pagrindinių
vaidmenų. Na, B. Stiller nėra mano mėgstamas aktorius, nepatiko jis man ir
šioje juostoje, gal dėl to, kad šis žanras man ne prie širdies. Kad ir kaip ten
bebūtų, „Tikrovė kandžiojasi“ yra vienas geresnių tokio tipažo filmų, kurių
apskritai nesu linkęs pasirinkti žiūrėti vėlyvais vakarais.
Šią romantinę komediją
nusprendžiau pažiūrėti tik dėl Winonos Ryder, nes ji šiuo metu yra mano viena
iš labiausiai žiūrimų aktorių. Taigi ir užšokau ant šio dvidešimties metų
senumo filmo. O filmas išties neprastas, pasakoja apie jaunuolius, kurie ką tik
pabaigė koledžą ir mano, kad jų pasaulis laukia išskėstomis rankomis, jie
pasiryžę pakeisti jį, suteikti žmonėms daugiau vilties, bet, kaip dažniausiai
ir būna, naivumas sudūžta į šipulius. Gal vien dėl to, kad pasaulio neįmanoma
pakeisti ir patiko šis filmas. Gyvenimas dažniausiai mums paruošia visai
kitokias staigmenas ir dažniausiai tokias, kurių nesitikime...
Patiko man dviejų
pamėgtų aktorių pasirodymas – Winona Ryder kaip visada buvo puiki, ne ką
prastesnis ir Ethan Hawke. Jauni, ambicingi ir tokie kartu trapūs jų sukurti
personažai. Aišku, scenarijus nėra kažkuo itin ypatingas, nemažai yra filmų
apie jaunuolių perėjimą į suaugusiųjų socialinę terpę, vienas iš tokių –
„Ugningos merginos“ (1996), - sakyčiau, scenarijus gana vidutinis, filmas
lengvai išplėtotas, jame yra truputis humoro, truputis skaudulių, nors bene
naiviausia ir silpniausia pasirodė filmo pabaiga – pernelyg primityvi, bet gal
tokiam filmui daug ir nereikia.
Po serialo „Salemas“
norėjosi kažko panašaus, ir netrukus susivokiau, kad noriu pažiūrėti kritikų
išgirtą aštuonių serijų serialą „Pigios
siaubo istorijos“ (angl. Penny
Dreadful), kurį tiksliau būtų versti „Bulvarinės siaubo istorijos“, kurios
labiausiai atspindėtų vaizduojamo laikmečio literatūrinius siaubo sukryžminimus.
Tiesą sakant, man pavadinimas nepatinka nei lietuviškas nei angliškas ir būčiau
serialą pavadinęs visai kitokiu pavadinimu.
Šį mini siaubo
detektyvinį serialą sukūrė John Lagan – garsus scenarijų rašytojas ir
prodiuseris, tačiau pats iki tol kaip režisierius niekada nėra debiutavęs, bet
glaudžiai bendradarbiavo kuriant tokius filmus kaip „Gladiatorius“ ar „Džeimsas
Bondas“. Pasitaikius ypatingai progai ir gavus finansavimą jis sukūrė sėkmingą
serialą „Pigios siaubo istorijos“, kurios neaplenkė ir Lietuvos piratinių
saitų, todėl daugelis pramoginių serialų žiūrovų galėjo ir tebegali jį išvysti.
Galiu pasakyti, kad
serialas nevienareikšmiškas. Jis turi intelektualinį pradą ir pramoginio
serialo žanrą, nes režisieriui pavyko apjungti tai, kas pigu su XIX ir XX
amžiaus pradžios literatūriniais kūrinių personažais. Ir visgi negaliu
pasakyti, kad pažiūrėjus visas aštuonias pirmojo sezono serijas esu labai
patenkintas. Serialą gyrė kritikai, tačiau jis pernelyg „užvilkintas“, pernelyg
išdarkytas į gabalus ir sunkiai susiuvamas į bendrą kontekstą. Neretai
pažiūrėdavai seriją apie atskirą personažą, o prieš tai matyta serija lyg ir
buvo apie kitą, bet belaukiant kitos serijos kažkaip pasimiršdavo senieji
personažai, o juk serijų kiekis ribotas, todėl pasigedau vieningesnės linijos,
kokią tarkim turėjo serialas „Salemas“. Kartais imdavo siutas, kad tokie talentingi
aktoriai vaidina tokiame seriale, bet visgi žiūrėdavau seriją po serijos.
Kadrai iš serialo "Pigios siaubo istorijos".
Pagrindiniai serialo "Pigios siaubo istorijos" veikėjai.
Biseksualus Doriano Grėjaus portretas.
Vystoma ir Frankenšteino istorinė linija.
Čia rasite ir kraupių vampyrų.
Meilės ir praradimų istorija...
Serialo aktoriai per serialo premjeros šventę.
Kaip jau minėjau,
serialas prikelia literatūrinius personažus, kurie buvo ir tebėra populiarūs
XIX amžiaus pramoginėje literatūroje – vampyrai, mediumai, apsėdimai, vilkolakiai
ir netgi konkretūs literatūriniai veikėjai kaip antai Dorianas Grėjus iš Oskaro
Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“, čia atgyja Frankeinšteinas ir visa nuostabi
XIX amžiau Londono atmosfera, didžiosios ekspedicijos į Afriką, mokslinis ir
tyrinėjimo laikotarpis. Serialui išties pavyko atkurti sodrią žibalinės lempos
ir elektros pradžios amžių – kostiumai, spalvos ir mąstymo modelis. Štai dėl ko
nebent verta žiūrėti serialą!
Ir, žinoma, nuostabūs
aktoriai. Jau niekam ne paslaptins, kad šio serialo vinis yra aktorė ne
formatas Ewa Green, dėl kurios ir pradėjau reikalą su šiuo serialu. Ji čia
sukuria Vanesos personažą, kurioje apsilanko dvasios, ji nuolat kovoja su
vidiniu demonu. Išties puikiai sukurtas personažas su giliomis praeities
žaizdomis. Reeve Carney sukūrė Doriano Grėjaus vaidmenį – taip pat nepaprastai
iškilus personažas, spinduliuojantis nemirtingumą ir neatvertas paslaptis.
Garsus aktorius Timothy Dalton pasenęs, bet žavesnis negu bet kada. Atradimu
tapo ir Josh Hartnett, kuris suvaidino iš Amerikos pabėgusi to meto snaiperį...
Išties puikus kolektyvas, su kuriuo labai greitai susigyveni, tačiau kažko
mirtinai šiam serialui trūksta – įtampos, netikėtumo ar kažko, kas verstų laukti
kitos serijos, kaip antai šedevras „Amerikietiškų siaubo istorijų“ antologija,
kuris, mano manymu, yra kur kas geresnis serialas.
Ir visgi serialas turės
tęsinį, kuris planuojamas 2015 metais. Tą rodė ir serialo pabaiga. Tiesa,
šįkart bus dešimt serijų. Beveik visi aktoriai pratęsė kontraktus antrajam
sezonui. Nors pirmąjį sezoną viso labo žiūrėjo apie 1 milijoną žiūrovų, visgi
kanalas pratęsė kontraktą antram sezonui, todėl tiek žiūrovai už Atlanto, tiek
Lietuvoje galės kitais metais pasidžiaugti sugrįžusiu, reikia manyti, kur kas
stipresniu sezonu.