Filmas: "Avinai" / "Hrútar" / "Rams"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas pro akis nepraslydęs „Kino pavasario“ filmas – islandų juosta „Avinai“ (isand. Hrutar) (2015), kurio režisierius Grimur Hakonarson buvo atvykęs ir į Lietuvą. Festivalio metu mielai bendravo ir dalijo spaudai interviu. Vieną iš tokių ilgesnių pokalbių galite paskaityti ČIA. Tiesą sakant, į „Avinus“ bilietą gavau paskutinę akimirką ir labai džiaugiuosi, jog pavyko pamatyti šį šiaurietišką, gražių vaizdų ir netipinių veikėjų bei įvykių prisodrintą filmą.

Na, visų pirma, galima kiek suabejoti, ar apie avių augintojus galima papasakoti ką nors įdomaus. Įdomu, kaip kokiam A. Puipai ar kitiems Lietuvos režisieriams pavyktų sukurti filmą apie karvių augintojus? Visgi galima papasakoti puikiai ir apie akmenis darže, svarbu vykęs scenarijus, o kad „Avinai“ turi gerą scenarijų – tuo net neabejokite. Du užsispyrę kaip avinai pagyvenę vyrukai, gyvenantys viename ūkyje ir nekalbantys jau 40 metų, tik auginantys avinus ir nuolat konkuruojantys, primena absurdo dramą – kaipgi jie šitaip gali gyventi? Begalinė meilė savo avinams, jų puoselėjimas ir gana skurdi kaimiška islandiška buitis kalnų pašlaitėje sukuria išties tą mums sunkiai suvokiamą skandinavišką kuklumą, turtine prasme jiems nereikia itin didelių patogumų. Į gyvenvietes įsisuka avių maras ir prasideda didžioji drama, kuri tampa išmėginimu pagrindiniams herojams broliams, jų santykiai gerokai pakinta...

Sakyčiau, gal tai nėra geriausias šio festivalio filmas, bet filmas vertas žiūrovo dėl savo unikalumo. Kaip persipina avino simbolika nuo realių ketinimų ir kaip šis simbolis charakterizuoja pačius veikėjus. Gal kiek pradžia pernelyg gali pasirodyti lėta ir lyg intriga prislopinta, tačiau filmo finalas – nuostabus ir juosta nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, todėl palieka žiūrovą su užgniaužtu kvapu, tačiau galiausiai suvokiama, kad kita istorijos dalis nebėra svarbi, svarbiausia jau įvyko. Labai gera šiaurietiška juosta, mano galva, turėtų daug kam patikti, daug kam patiko ir salėje sėdintiems – aš ne išimtis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komuna" / "Kollektivet"

Sveiki, skaitytojai,

Danų režisierius Thomas Vinterberg tikriausiai yra mano pats mėgstamiausias danų režisierius, tam turiu net kelis stiprius filmus, vienas geriausių – tai „Medžioklė“, nevienadienis ir kompromituojantis filmas, keliantis socialinį šiurpulį. Tiesa, „Toli nuo tolstančios minios“ nebuvo ta medžiaga, kurią režisierius gali pateikti itin originaliai ir įdomiai, tai buvo puiki knygos ekranizacija, tiksli ir įsimenanti, tačiau jam kur kas labiau sekasi kurti filmus pagal originalius scenarijus su danų aktorių komanda. Vienas didesnių kino atradimų, (nors koks čia atradimas, jeigu žinai, ko maždaug jau tikėtis iš mėgstamo režisieriaus), yra jo naujausia drama „Komuna“ (dan. Kollektivet) (2016).

Ar čia man atrodo paskutiniu metu, ar ir Jums, kad kuo filmas keistesnis, tuo jis įdomesnis, nes tikriausiai visada tikimės iš scenarijaus kažkokių nors neregėtų idėjų. Filmas „Komuna“, žinoma, idėjas gali pasiūlyti – seksualinės revoliucijos metas, karo Vietnamo laikotarpis ramioje Danijoje sukuria hipišką atmosferą, tad sutuoktinių pora nusiperka didžiulį namą, į kurį sukviečia laisvamanius ir sukuria intymią komuną, kuri problemas sprendžia viso namo absoliučios demokratijos principais. Hipiška bendravimo forma, prarandamos tradicinės šeimos formos, kai bendruomenė tampa kaip šeima. Komedijos elementai itin pagyvina hipišką idėją, tačiau visgi filmas prisilaiko dramos standartų. Kuo didesnė laisvė, tuo didesnis nuotolis atsiranda tarp sutuoktinių, čia pat veikėjus užgriūva liūdesys, depresija, svaigalai ir... Kai kurie veikėjai tiesiog nebeatlaiko beribės laisvės ir komunos principų.

Žiūrovą tikriausiai domina ta idėja – kaipgi įmanoma tokia komuna? Nors realių pasaulyje komunų irgi esama įvairių, apie kurias sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau režisierius iki milimetrų priartina tą skaudžią patirtį ir veikėjos Anos nepasirengimą išeiti į liberalumo pievas – dalis veikėjos vis dar tiki tradicine šeima. Puikiai sukurta atmosfera, o labiausiai įtikino fantastiškos danų aktorės Trine Dyrholm pasirodymas, kurią ne kartą galėjo išvysti puikiuose danų filmuose. Žinote, tiek veikėja, tiek pati komuna sukelia keistus jausmus – iš vienos pusės žaviesi ta energija ir idėjomis, netgi simpatizuoji, kai privatumo nebelieka ir visi už viską atsakingi, o iš kitos – suvoki, kad miršta individualybė, laikas, skirtas sau ir kiti tik uždarai šeimai būdinga egzistencija. T. Vinterburgas sukūrė utopinį filmą, tiesa, netoli nutolusią nuo mūsų realybės, kuri verčia kažką paaukoti, kad būtų išlaikyta komuna. Filmas iš tos „bravo“ kategorijos, po kurio mintys pasilieka kadruose ir veikėjų žvilgsniuose.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klubas" / "El Club"

Sveik, mieli skaitytojai,

Būna tokių staigių ir netikėtų atradimų „Kino pavasaryje“, kada tiesiog gauni kaip su kuoka per galvą – ištisą sudirgintų jausmų paletę. To ir norisi! Provokacijos ir žaibiško emocinio atsako. Toks man pasirodė Čilės režisieriaus Pablo Larrain filmas „Klubas“ (ispn. El Club) (2015). Kaip dažniausiai man ir būna, filmo pavadinimas kažkuo atbaido nuo gero turinio, tačiau net ir šįkart klubas turi savo paslėptą kunigų reabilitacijos simbolinę prasmę – savotišką susilaikymo nuo seksualinių nuotykių klubą.

Neįtikėtinai atšiauri ir niūri filmo atmosfera, prigesusios spalvos, savotiškas užleistas nuo jūros rūkas ant filmo kadrų kuria išties slogią nuotaiką, tokią, kokią patiria ir kurioje gyvena filmo veikėjai. Nuo pat pradžių kamuoja klausimas: kas čia po galais vyksta? Negi filmas ir bus apie kunigus, kurie stato kvailose ir visiškai beprasmiškose šunų lenktynėse? Pasirodo, šuo pakastas kažkur giliau. Atvykus naujam tėvui testuoti kunigų, pamažu iškyla jų sudarkytos biografijos, o lėtoje dramos tėkmėje režisierius tiesiog genialiai padaro tokius staigius veikėjų sprendimus, kurie nulemia tragiškų veikėjų likimus. Kaip antai netikėtas vienas pistoleto šūvis tiesiog verčia net krūptelti, o krikščioniškos giesmių garso takelis sukuria keistą, sakyčiau, makabrišką visų žmogiškų nuodėmių nuplovimo ceremoniją.

Filmas klausia: kokia turi būti krikščioniška atgaila ir kuo ji skiriasi be religijos – žmogiškoji sąžinės atgaila? Per seksualinių susilaikymą, užgniaužto homoseksualumo atsiveria paprasti buitiški žmogaus ryšio slėpiniai, kaip antai, kaip svarbu, kad šalia tavęs būtų šuo, švelnumas, atsidavimas, rūpinimasis, ne vien tik besąlyginė malda ir vienatvė. Iš tiesų, kas gydo žmogaus sielą ir ją išvalo – ar harmonija tarp tikėjimo ir žmogaus santykių, ar vien tik bausmė – apribojimas, savotiškas kalėjimas? Režisieriui nevienareikšmiškai pavyko sukurti stiprią atmosferą, situacijas pateikti taip, kad žiūrovas galėtų rinktis nesuklystant: jis gali herojus teisti, gali pateisinti, tuo pačiu metu baisėtis jų įsitikinimais ir tuo pačiu juos atjausti. Sakyčiau, pavyko apčiuopti tai, kas yra kartu ir tikėjimo išbandymas ir fanatiškas įsitikinimas nedaloma tiesa, kad abejingumas ir tyla gali kai kada būti brutalesnė destrukcinė jėga, nei smūgiai į šonkaulius. 

Neturiu ko pernelyg ir pridurti. Šis filmas mane tiesiog sužavėjo, retsykiais užgniaužė savo įtaiga kvapą, tad keliu kepurę ir lenkiuosi.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela