Filmas: "Antigonė" / "Antigone" / "Αντιγόνη"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis mokykloje skaitėte arba bent miegodami viena ausimi girdėjote apie Antikos tragedijų rašytojo Sofoklio dramą „Antigonė“, kuris yra privalomas programinis kūrinys. „Antigonė“ yra sukurta begalės spektaklių su pačiomis įvairiausiomis interpretacijomis, na, o kino pasaulyje kol kas ryškiausia ekranizacija tebėra graikų režisieriaus Yorgos Tzavellas „Antigonė“ (graik. Antigone) (1961). Senas, nespalvotas pastatymas, kuris gali šiek tiek atbaidyti tik spalvotą kiną mėgstančius žiūrovus.

Na, turime ką turime, norisi pasakyti, kad lyg ir nieko gero, bet ir nieko blogo. Kol kas „Antigonės“ didesnių ekranizacijų neturime, yra pasirodęs ne vienas smulkus televizinis filmas, tačiau ryškesnį panoraminį vaizdą pamatysite žiūrėdami šią versiją. Kino kritikai visgi buvo nepalankūs šiai „Antigonės“ versijai ir turiu visiškai sutikti, kad filmas išties prastas, mažo biudžeto ir tuščiaviduris. Yra ir gerų dalykų, pvz., režisierius nuosekliai konstruoja filmą pagal Sofoklio pjesės kanonus – įvykiai „copy paste“, išlaikytas senasis Sofoklis, stoiškumas, jaučiama didaktika ir noras perteikti ir pamokslauti visuomenei. Filmas prasideda, kaip ir dramoje, seserų Antigonės ir Ismenės susitikimu rūmų kieme, kur paskelbiama, jog valdovas Kreontas vieną iš jų brolį Eteoklį palaidojo pagal papročius, o Poleneiką uždraudė liesti, paliko šunims draskyti. Antigonė bando įkalbėti sesę prisidėti prie jos ir palaidoti, nepaisant Kreono įsakymo ir ryžtis žūti, tačiau nuolankiai vykdyti dievų valią... Žodžiu, per penkias minutes mums išaiškėja viso filmo įvykių eiga, todėl darosi nuobodu, žinomos visos mirtys ir finišas, o kaip kitaip dar gali nutikti antikinėje tragedijoje?

Kur filmo „negerumas“? Jokio noro interpretuoti, todėl atrodo labai statiškas, netikras, netgi vaikščiojantys aplink kareiviai, regis, tampa dekoracijomis, kai vaikšto, žino savo judėjimo trajektorijas. Kvepia pigiu filmu, kur nėra režisūrinio įdirbio ir savito žiūros taško, o ką jau sakyti apie tai, kad išlaikyta Sofoklio pjesės žodžiai, kurie yra parašyti pagal tam tikrą metrą ir skamba senoviška poetine kalba, kas dar labiau daro filmą labiau ne filmu, o teatru, veikėjai stoiški, teatrališki, nors visai neseniai pastatytas „Makbetas“ su M. Cotillard ir M. Fassbender taip pat lyg ir laikėsi tikslumo ir išlaikė Šekspyro kalbą, tačiau režisierius turėjo savo žiūros tašką. Tuokart graikiškoji „Antigonė“ atrodo kostiumų karkasas, todėl labai tiks mokiniams, kurie nemėgsta skaityti pačios pjesės, tačiau siurbia vaizdus... Tik koją gali pakišti savitai rikiuota kalba.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 7.2

Visą filmą su anglų subtitrais galite pažiūrėti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Francesca Michielin - "Nessun grado di separazione"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart nutariau pasidalyti daina, kuri jau kurį laiką sukasi mano klausomų dainų viršūnėse ir tai itališka baladė „Nessun grado di separazione“, kuri atlieka jauna italų atlikėja Francesca Michielin. Na, tai gana keista daina ir net nesuvokiau, kad ji man patinka. Dar labiau nustebino tai, kad daina šiemet atstovaus Eurovizijoje.

Na, jaunutė atlikėja Francesca Michielin gimė 1995 metais, bet per savo gyvenimą jau spėjo nuveikti itin didelių darbų. 2011 metais dalyvavo Italijos „X-Faxtor“, kurioje užėmė penktą vietą. Po metų pasirodė jos pirmasis debiutinis albumas „Mano atspindžiai“. Pernai pasirodė antrasis, pavadinimu „20“. „Nessun grato di separazione“ išleistas kaip singlas 2016 metais vasario 11 dieną ir iškart šovė į viršūnę Italijos klausomų dainų topuose. Daina dalyvavo bene garsiausiame Italijos muzikos konkurse Sanremo ir užėmė antrą vietą. Mergina ir vėl tik per plauką nepatyrė pergalės, tačiau to pakako, kad ją deleguotų į Euroviziją. Kaip seksis jai Švedijoje, sužinosime jau gegužės antroje pusėje.

Šiaip daina, bent man, labai graži, pasakojanti apie išsiskyrimą be išsiskyrimo. Įdomu dar ir tai, jog daina skamba visai ne kaip daina, o švelniu balsu pasakojama istorija, o graži italų kalba įsilieja į subtilių garsų gaudesį, todėl daina tikriausiai patiks šiuolaikinės muzikos gurmanams, kurie pasiilgsta romantikos ir tiesiog geros itališkos muzikos.

Pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela

Pasivaikščiojimas prie Baltijos jūros: Jūros ir žmogaus prigimtis

Paveiksl. William-Adolphe Bouguereau "Dante and Vergil".

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Neseniai vaikščiojau prie jūros ir galvojau apie tai, kaip pamažu senstame, tapdami Raudonosiomis milžinėmis – tai žvaigždės stadija, kai jos masė padidėja daug sykių, sudegindama šalia esančias planetas, ir ruošiasi sprogimui-supernovai. Kai kas tądien tolėliau rinko gintaro gabalėlius, buvo balandžio pirmoji savaitė, pats atšilimas, kai norisi eiti iš daugiabučių ir darbų į pasaulį ir prisisemti pilnas kišenes vėjų, akmenų, kriauklių, paukščių plunksnų, susipažinti su nepažįstamais, kai pasiilgsti kažin kokios archetipinės laisvės.

Jūra irgi sensta. Kartu su manimi. Lyg vienišas vyras su šunimi daugel metų vis ateitų į įlanką ir vis mažiau žaistų, vis mažiau lakstytų ir vis daugiau stebėtų horizontą, kur laivai tik neryškiais taškeliais išnyksta lyg vaiduokliai, kuriems nebelieka prasmės vaidentis. Vis mažiau taškytųsi bangomis ir vis labiau stebėtų veidrodines purslų duženas. Vis labiau skaitytų paauglių užrašus smėlyje – nešvankius ir tuos, kurie panašiūs į maldą ar bent meilės prisipažinimą.

Tas vėjas vis girdisi, lyg nematomas dinozauras lakstytų kopose tarp žolių, sulaukėjusių erškėtrožių, paliktų čia pat alkoholio butelių, lengvai permintų skardinių ir kluptų kopų įdubose it antsvarį turinčios moterys, mesdami griaučių šešėlių pjautuvus, nes vėjai kaip ir dinozaurai – tušiaviduriai, išlesti laiko termitų. Rodos, mirę kuršiai ateina tapyti paveikslų, nykstančių laivų ir gyvųjų, o vėjo dinozaurai jų neliečia, tik perkošia plaukus ir ilgesį, nuglosto akių obuolius, atverdami kažin kokius šulinius. Tokiais šuliniais žiūri į jūrą Velykų salos sukerpėjusios statulos.

Sensta ir jūra. Vis mažiau ir mažiau ji tampa jūra, vis daugiau kažkokia kuždesių sala, gal net ne sala, kažkokiu nepaglostytu žvėrimi, kuris norėtų paguodos, tačiau nesiryžta prisipažinti, kad iš jūros tapo žvėrimi, vis evoliucionuojanti gyvybe, kuri tuoj užsiropš į krantą ir pradės lyg ištikimas šuo laižyti neskustus vyro skruostus.

Jūra, ar tu ten? Ar savyje besi panaši į jūrą? Nuskendę laivai, gintarai ir išmirusios rūšys guli tarp nugrimzdusių torpedų ir XVII amžiaus šampano dėžių. Ar tebesi panaši į save savo kvaila prigimtimi būti tik jūra? Mudu senstame kartu. Mudu kvailėjame. Mudu kartu.

Jūsų Maištinga Siela