Filmas: "Auka" / "Victim"

Sveiki, skaitytojai,

Užkietėję kino gerbėjai neretai būna pamišę dėl senojo nespalvoto kino! Ir iš tikrųjų, tas kinas, kad ir kokie filmai pasirodytų panašūs vieni į kitus, kad ir kokios teatralizuotos scenos bebūtų, man asmeniškai, visada kelia kažin kokią nostalgiją, kai vyrai susirenka aptarti reikalų kokiame gėlėtu gobelenu apmuštame darbo kabinete, rūko cigarus ir gurkšnoja burboną arba viskį. Vienas iš to laikmečio filmų yra „Auka“ (angl. Victim) (1961), kuris puikiai iliustruoja klasikinio kino manierą – hiperbolizuotas simfoninis garso takelis, daug dialoginių scenų, alkoholis, rūkalai, šeimos santykiai... Viskas lyg ir gražu, viskas lyg ir miela, tačiau filmas „Auka“ iš esmės tapo revoliuciniu filmu. Jis vienas pirmųjų vaizduojančių homoseksualų gyvenimą kine. Po šio filmo pasirodymo Britanijoje buvo pakeisti įstatymai dėl homoseksualių santykių, mat iki tol jie buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu, už kuriuos bet kas galėjo šantažuoti ir laviruoti tarp pinigų ir teisėsaugos.

Filmas „Auka“ būtent akcentuoja savo siužetinėje linijoje to meto nepavydėtiną homoseksualių vyrų padėtį visuomenėje. Detektyviniais elementais sukurtas filmas vaizduoja vedusį vyrą, kuris turi puikią atsidavusią žmoną, puikų teisininko karjerą, tačiau įsipainioja į homoseksualius santykius, kadangi veikėjas negali užgniaužti savo tikrosios prigimties... Galiausiai vyras turi pasirinkti: ar būti pasislėpusiam ir bandyti neigti save visuomenėje, ar bandyti kažką visgi keisti, aukojant ne tik karjerą, bet ir visą asmeninį gyvenimą. Filmas ne tiek detektyvinis, kiek apie sąmoningą apsisprendimą būti tokiam, kokiam norisi būti. Kiek keista visą šią temą matyti kine dar tokiais puritoniško kino dešimtmečiais, tačiau savo istorija ir vaizduojamu dešimtmečiu filmas panašia tema priminė kitą puikų filmą su aktore Julianne Moore „Toli nuo Rojaus“ (2002) – tipiškas laikmetis, tačiau režisūros maniera jau gerokai pakitusi.

Gal kam pasirodys tema, kaip dabar populiaru viskam, kas nepatinka, taikyti terminą „propagandinė“, tačiau nepaisant jos, siūlau filmą pasižiūrėti kaip visai rimtą kino perliuką su puikia režisūra, gerai suderinto detektyvinio elemento su visuomenės aktualiomis tapatybės ir jo pripažinimo klausimais. Šioje juostoje išlikusios visos puikaus senoje gerojo filmo nostalgijos. Gal kai kas atrodo pernelyg teatralizuotai preciziška ir pernelyg demonstratyvu, kaip pvz., susinervinusio veikėjo pypkės sukiojimas rankoje arba skruostikaulio raumens trūkčiojimas, kai iš tikrųjų pagal šiuolaikinį modelį personažas turėtų kaip tik neišsiduoti žiūrovui, o čia lyg ir viskas pernelyg atvira. Tačiau žiūrėjau su pasimėgavimu ir galiu pasakyti, kad filmas vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antigonė" / "Antigone" / "Αντιγόνη"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis mokykloje skaitėte arba bent miegodami viena ausimi girdėjote apie Antikos tragedijų rašytojo Sofoklio dramą „Antigonė“, kuris yra privalomas programinis kūrinys. „Antigonė“ yra sukurta begalės spektaklių su pačiomis įvairiausiomis interpretacijomis, na, o kino pasaulyje kol kas ryškiausia ekranizacija tebėra graikų režisieriaus Yorgos Tzavellas „Antigonė“ (graik. Antigone) (1961). Senas, nespalvotas pastatymas, kuris gali šiek tiek atbaidyti tik spalvotą kiną mėgstančius žiūrovus.

Na, turime ką turime, norisi pasakyti, kad lyg ir nieko gero, bet ir nieko blogo. Kol kas „Antigonės“ didesnių ekranizacijų neturime, yra pasirodęs ne vienas smulkus televizinis filmas, tačiau ryškesnį panoraminį vaizdą pamatysite žiūrėdami šią versiją. Kino kritikai visgi buvo nepalankūs šiai „Antigonės“ versijai ir turiu visiškai sutikti, kad filmas išties prastas, mažo biudžeto ir tuščiaviduris. Yra ir gerų dalykų, pvz., režisierius nuosekliai konstruoja filmą pagal Sofoklio pjesės kanonus – įvykiai „copy paste“, išlaikytas senasis Sofoklis, stoiškumas, jaučiama didaktika ir noras perteikti ir pamokslauti visuomenei. Filmas prasideda, kaip ir dramoje, seserų Antigonės ir Ismenės susitikimu rūmų kieme, kur paskelbiama, jog valdovas Kreontas vieną iš jų brolį Eteoklį palaidojo pagal papročius, o Poleneiką uždraudė liesti, paliko šunims draskyti. Antigonė bando įkalbėti sesę prisidėti prie jos ir palaidoti, nepaisant Kreono įsakymo ir ryžtis žūti, tačiau nuolankiai vykdyti dievų valią... Žodžiu, per penkias minutes mums išaiškėja viso filmo įvykių eiga, todėl darosi nuobodu, žinomos visos mirtys ir finišas, o kaip kitaip dar gali nutikti antikinėje tragedijoje?

Kur filmo „negerumas“? Jokio noro interpretuoti, todėl atrodo labai statiškas, netikras, netgi vaikščiojantys aplink kareiviai, regis, tampa dekoracijomis, kai vaikšto, žino savo judėjimo trajektorijas. Kvepia pigiu filmu, kur nėra režisūrinio įdirbio ir savito žiūros taško, o ką jau sakyti apie tai, kad išlaikyta Sofoklio pjesės žodžiai, kurie yra parašyti pagal tam tikrą metrą ir skamba senoviška poetine kalba, kas dar labiau daro filmą labiau ne filmu, o teatru, veikėjai stoiški, teatrališki, nors visai neseniai pastatytas „Makbetas“ su M. Cotillard ir M. Fassbender taip pat lyg ir laikėsi tikslumo ir išlaikė Šekspyro kalbą, tačiau režisierius turėjo savo žiūros tašką. Tuokart graikiškoji „Antigonė“ atrodo kostiumų karkasas, todėl labai tiks mokiniams, kurie nemėgsta skaityti pačios pjesės, tačiau siurbia vaizdus... Tik koją gali pakišti savitai rikiuota kalba.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 7.2

Visą filmą su anglų subtitrais galite pažiūrėti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pusryčiai pas Tifanį" / "Breakfast at Tiffany‘s"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pagaliau ir aš pamačiau kino juostą „Pusryčiai pas Tifanį“ (Breakfast at Tiffany‘s) (1961)! Ilgai teko laukti, kol šis filmas išpuolė pas mane iš sąrašų, tačiau laukimas šįkart pateisino lūkesčius. Nors juostai jau daugiau nei 50 metų ir kino industrija jau keitėsi ne vieną kartą, bet, regis, „Pusryčiai pas Tifanį“ yra ir liks tikra kino klasika, subrandinto seno vyno buteliu, kurio skonį pajus ne tik kino gurmanai, bet ir šiuolaikinių niekalų garbintojai ir lengvo kino mėgėjai.

„Pusryčiai pas Tifanį“ yra garsaus romano ekranizacija, šį romaną turime išverstą ir lietuviškai. Juosta dvelkia paprastumu – ji lengva, tačiau nebanali, paprasta, bet neprasta. Tai pasakojimas švelniu patosu apie moterį, kuri gyvena iš pasiturinčių vyrų kišenės ir vyruką, kuris būna meilužiu turtingos moters, kuri padeda jam finansiškai. Iš serijos – „toks tokį sutinka“ arba „atitiko kirvis kotą“. Šiandien mes tai pavadintume stačiai – tai filmas apie prostituciją, atmiežtu meilės, romantikos, nusivylimų ir svajonių mišiniu, kuris kaip tikras gardėsis lenda per akis ir gerkles, kad sunku atsitraukti nuo senovinių kadrų. Puikus garso takelis „Moon river“ gavo savo laiku ir „Oskarą“ ir iki šiol galima drąsiai rašyti į pačių romantiškiausių dainų sąrašus.

Filme pasirodo tikri seksualumu pulsuojantis laikmečio dievaičiai – Audrey Hepburn, sukūrusi bene garsiausią savo karjeros vaidmenį, George Peppard tikras kąsnelis merginų akims bei žavioji Patricia Neal. Filmas išties puikus ir nukonkuruotų daugelį šiuolaikinių romantinių dramų. Nežinau, gal tai, kad filmas labai senas, bet visgi geras, šiek tiek primenantis „Pakvaišę“ (1987), todėl turintis išlaikyto magiško magnetizmo, kuris pritraukia ir nebepaleidžia. Nereikia bijoti senų kino juostų – jose tiek daug užkoduota ir palikta. ypač aktoriuose, kurie paseno ir mirė (iš trijulės jau, deja, nebėra nė vieno gyvo), bet liko jų jaunystė, talentas, balsas šioje juostoje, kurios daugiau niekas niekada nebeatkartos...

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela