Filmas: "Auka" / "Victim"

Sveiki, skaitytojai,

Užkietėję kino gerbėjai neretai būna pamišę dėl senojo nespalvoto kino! Ir iš tikrųjų, tas kinas, kad ir kokie filmai pasirodytų panašūs vieni į kitus, kad ir kokios teatralizuotos scenos bebūtų, man asmeniškai, visada kelia kažin kokią nostalgiją, kai vyrai susirenka aptarti reikalų kokiame gėlėtu gobelenu apmuštame darbo kabinete, rūko cigarus ir gurkšnoja burboną arba viskį. Vienas iš to laikmečio filmų yra „Auka“ (angl. Victim) (1961), kuris puikiai iliustruoja klasikinio kino manierą – hiperbolizuotas simfoninis garso takelis, daug dialoginių scenų, alkoholis, rūkalai, šeimos santykiai... Viskas lyg ir gražu, viskas lyg ir miela, tačiau filmas „Auka“ iš esmės tapo revoliuciniu filmu. Jis vienas pirmųjų vaizduojančių homoseksualų gyvenimą kine. Po šio filmo pasirodymo Britanijoje buvo pakeisti įstatymai dėl homoseksualių santykių, mat iki tol jie buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu, už kuriuos bet kas galėjo šantažuoti ir laviruoti tarp pinigų ir teisėsaugos.

Filmas „Auka“ būtent akcentuoja savo siužetinėje linijoje to meto nepavydėtiną homoseksualių vyrų padėtį visuomenėje. Detektyviniais elementais sukurtas filmas vaizduoja vedusį vyrą, kuris turi puikią atsidavusią žmoną, puikų teisininko karjerą, tačiau įsipainioja į homoseksualius santykius, kadangi veikėjas negali užgniaužti savo tikrosios prigimties... Galiausiai vyras turi pasirinkti: ar būti pasislėpusiam ir bandyti neigti save visuomenėje, ar bandyti kažką visgi keisti, aukojant ne tik karjerą, bet ir visą asmeninį gyvenimą. Filmas ne tiek detektyvinis, kiek apie sąmoningą apsisprendimą būti tokiam, kokiam norisi būti. Kiek keista visą šią temą matyti kine dar tokiais puritoniško kino dešimtmečiais, tačiau savo istorija ir vaizduojamu dešimtmečiu filmas panašia tema priminė kitą puikų filmą su aktore Julianne Moore „Toli nuo Rojaus“ (2002) – tipiškas laikmetis, tačiau režisūros maniera jau gerokai pakitusi.

Gal kam pasirodys tema, kaip dabar populiaru viskam, kas nepatinka, taikyti terminą „propagandinė“, tačiau nepaisant jos, siūlau filmą pasižiūrėti kaip visai rimtą kino perliuką su puikia režisūra, gerai suderinto detektyvinio elemento su visuomenės aktualiomis tapatybės ir jo pripažinimo klausimais. Šioje juostoje išlikusios visos puikaus senoje gerojo filmo nostalgijos. Gal kai kas atrodo pernelyg teatralizuotai preciziška ir pernelyg demonstratyvu, kaip pvz., susinervinusio veikėjo pypkės sukiojimas rankoje arba skruostikaulio raumens trūkčiojimas, kai iš tikrųjų pagal šiuolaikinį modelį personažas turėtų kaip tik neišsiduoti žiūrovui, o čia lyg ir viskas pernelyg atvira. Tačiau žiūrėjau su pasimėgavimu ir galiu pasakyti, kad filmas vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela