2016 m. birželio 29 d., trečiadienis

Knyga: Hannah Kent "Paskutinės apeigos"




Hannah Kent „Paskutinės apeigos“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną iš šios vasaros knygų kažkodėl pasirinkau australų rašytojos Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos. Kažkodėl turėjau uoslę, kad ši knyga man turėtų patikti ir nedvejodamas pasirinkau. Aišku, dar lėmė ir gana eklektiška knygos anotacija ir informacija apie pačią autorę – australė rašo apie istorinius Islandijos įvykius. Kur tai matyta ir regėta? Bet, kaip Gytis Paškevičius yra savo dainoje dainavęs: šiam pasauly visko būna...

Autorė smarkiai padirbėjo istoriniuose archyvuose ir reiškia begalinę meilę atšiauriam Islandijos klimatui ir žemei. Atkapsčiusi daugybę popierių apie realiai gyvenusią Agnes Magnusdotir, kuriai 1830 metais įvykdyta paskutinė Islandijoje mirties bausmė, ji kurią romaną apie praeities įvykius taip, tarsi būtų šalia veikėjų. Iš esmės, tas, kas mėgsta skandinavišką aukštai išugdytą populiariąją literatūrą, tas šią knygą tikrai skaitys su didžiausiu apetitu. Romano istorinis audinys dvelkia islandišku autentiškumu, kas apskritai rodo H. Kent didelį darbštumą detalėms ir aplinkos kūrimo niuansams. Neretai gali toks tyrinėjimas apsunkinti patį tekstą, tačiau nieko panašaus – skaitosi lengvai ir greitai. Primena gerą populiariosios literatūros stilių: autorė vengia dviprasmybių, metaforų ir simbolių, kas, atrodo, lyg ir galėtų praturtinti meninį tekstą, tačiau Paskutinėms apeigoms paslaptingumo šydą kuria visai ne dviprasmiški žodžiai, o istorinis tikslumas ir gamtos vaizdavimas šalia buitiško islandiško XIX a. pradžios gyvenimo. A. Mangnusdotir apgyvendinama iki egzekucijos vienoje iš kaimiškai gyvenančių šeimų, kurie priešiškai nusiteikę jos atžvilgiu.

Kur šios knygos sėkmės formulė? Nesunku greitai nuspėti, kad autorė visgi pasuks istorinių faktų modeliavimo pagal trilerio žanrą keliu. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi kriminalinė istorija diktuoja savo teksto kūrimo tendencijas, bet nuo to darosi tik įdomiau. Šalia išpažinties forma pristatomų įvykių, veriasi ir kitas knygos klodas, neatsiejamas nuo istorinio konteksto – tikėjimo ir religijos tema. Pagrindinė knygos veikėja neabejotinai vaizduojama teigiamai, nors knygos gale autorė lyg ir sako, kad norėjo ją pavaizduoti visapusiškai, tarsi nenorom teisindama ją iš istorinio akivaro, kur užrašytas žodis, įvykęs teismo procesas galėjo būti valdžios susidorojimo atvejis su nekaltaisiais, tačiau autorės už tai nė kiek smerkti nereikia. Priešingai, suteikdama ekstremalią mirtininkės padėtį, reikia jėgos, atsveriančios Agnes personažui ir tai yra jos puikios charakterio savybės – skvarbus protas, begalinis darbštumas, žinios apie mediciną, nors ir neįtikėtina – ji beturtė klaidžiojanti valstietė. 

 Rašytoja Hannah Kent ir angliškas knygos viršelis.

Apskritai romane stebina ne pats neteisingumo faktas, kiek subtilūs gerai istoriškai atvaizduoti kultūriniai niuansais. Pradedant veikėjos rūbais, kai ji atvežama pas ūkininkus iš kalėjimo, ta sodrių kvapų gausa – šiaurės vėjas, banginių taukai, aviena, skurdi architektūra, žiemos atšiaurumas, krosnys kūrenamos džiovintų galvijų mėšlu, ligos ir... didelis mirtingumas. Man tai priminė kitą kruopščiai ištyrinėtą ir istorinį romaną Lietuvoje taip pat išėjusį Donna Woolffolk Cross Popiežė Joana, nors kažkodėl H. Kent labiau lyginama su Margaret Atwood, su kuria beveik panašumo neradau, nebent tai, kad jos abi geros rašytojos.

Atgalinis knygos viršelis sako, kad tai knyga, kuri palieka sudaužyta širdį. Galvojau, kaip gali sudaužyti širdį, jeigu jau nuo pat pradžių aišku, kad pagrindinė veikėja vis tiek neišvengs egzekucijos? Juk prarandamas netikėtumas – tokių jau tų istorinių romanų dalia, tačiau autorei itin pavyko finalas, kuris rodos, turėjo dvelkti sentimentalumu, tačiau kažkaip net ašarą pradeda virpėti, bandant eiti kartu per sniegą su Agnes prie giljotinos. Jeigu trokštate sukrėtimo – ši knyga jums tikrai turėtų tikti. 

Beje, knyga labai gerai paruošta. Šįkart Baltos lankos, o tiksliau Zigmantas Butautis paruošė nepaprastai gražų knygos viršelį – subtilus, auksinėmis raidėmis ant simboliškos plunksnos. Kažkaip tokios skoningos, nekurortiškai estetiškos knygos traukia akį. O ir Jovita Groblytė-Hazarika vertė, atrodo, su užsidegimu.

Apskritai kalbant, tai lengvu, bet geru stiliumi parašyta puiki istorija, kurią gali skaityti tiek gurmanai, tiek populiariosios literatūros mėgėjai. Knyga kupina Islandijai būdingo klimato atšiaurumo, tačiau jie „nepersūdyti“, o kuo puikiausiai „įkrenta“ tarp veikėjų emocinių išgyvenimų ir užpildo turinį. Knyga stebina savo kultūriniais-istoriniais kontekstais, galima rasti net šiaip įdomybių, apie kuriuos dar niekur neskaitėte ir, žinoma, gerai „sukaltą“ istoriją, kuri ir prikaustys, ir sujaudins, ir suteiks literatūrinio malonumo.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą