2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

Knyga: Pasi Ilmari Jääskeläinen "Sniegė ir jos devynetas"




Pasi Ilmari Jaaskelainen. „Sniegė ir jos devynetas“. – Vilnius: Versus Aureus, 2016. 

Sveiki, skaitytojai,

Vaikystėje esu matęs keletą serijų Tvin Pykso miestelis. Tiesą sakant, nieko nebepamenu. Absoliučiai. O štai mano mama buvo didelė gerbėja šio dviejų sezono serialo. Gal dėl to ir patraukė suomių rašytojo Pasi Ilmari Jaaskelainen romanas Sniegė ir jos devynetas. Tai kol kas pirmasis šio rašytojo romanas lietuviškai ir jį mums padovanojo Versus aureus leidykla. Pastarasis būtent ir lyginamas su Tvin Pykso miestelio paslaptimis, tik šįkart šis paslaptingas miestelis vadinasi, beveik kaip Ariogala, tik dar gražiau – Triušiogala. Taigi triušis apskritai šiame mistiniame ir trilerio niuansų turinčioje knygoje įgauna nevienareikšmiškos simbolikos. Visų pirma su suomių tautosaka, vėliau su garsiausiomis pasaulio pasakomis, įskaitant ir Alisa stebuklų šalyje, bei greitėjančiu lyg triušis knygos tempu. Beje, originalo pavadinime triušis taip pat minimas.

Kažkaip nusprendžiau, kaip ir aną vasarą, trumpam atsiriboti nuo rimtos literatūros ir paskaityti tokio žanro kūrinį, nuo kurio tiesiog nesinorėtų atsiplėšti ir pamaniau: o kodėl gi negali būti knyga Sniegė ir jos devynetas. Pavadinimas skamba tarsi Snieguolė ir septyni nykštukai, o knygos atgalinis viršelis, skelbiantis informaciją apie autorių, žadėjo klaikiai gerą nuotykį. Beveik atspėjau. Knygos pradžia išties buvo daug žadanti ir intriguojanti. Pirmieji skyriai žadino intrigą ir mistiką – literatūros mokytoja Ela Milana, laikinai dirbanti Triušiogalos mokykloje, taiso kontrolinį ir – smūgis skaitytojui! – pastebi, kad mokinys prastai išanalizavo F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę... Stop! Visi tie geros pasaulinės literatūros panaudojimai man bet kokioje knygoje tarsi puikios rakštys, ant kurių norisi slydinėti nuogu užpakaliu. Patinka! Tačiau vėliau, staiga intertekstais ir intelektualumu sublizgęs autorius, nusėsta ir rašo grynai mistinį „Hario Poterio“ detektyvinę istoriją.

Triušiogala išties neįtikėtinas atradimas. Mistinis miestelis be aiškių mistinių įvykių. Patys vietos gyventojai nė nesuvokia, kad jų Triušogala panaši į Hogvarcą, tik, žinoma, be magijos mokyklos. Čia magijos mokyklą atstoja garsi visame pasaulyje suomių rašytojų sąjunga, kuri valdoma vaikų literatūros karalienės Lauros Sniegės, „Dyvūnijos“ serijos autorės. Tiesą sakant, įvykių knygoje netrūksta, kaip ir paslaptingos Lauros Sniegės dingimo aplinkybės, nejučia, skaitytoją griebia už gerklės ir įtraukią į įvykių verpetą. Šios bylos neoficialiai ima tirti Ela, naujoji šios paslaptingos sąjungos narė. Kaip vėliau paaiškėja, ši devyneto sąjunga ne šiaip sau, o ją gaubia tamsios paslaptys, kurios rašytojus paverčia labiau keisto ryšio sektantais, nei rašytojais. Galiausiai Ela įsitraukia į keistą ir paslaptingą psichologinį žaidimą, kurį vadina išsiliedinimu – bravo vertėjai Danutei Sirijos Giraitei, kuri rado labai žaismingų ir įdomių lietuviškų žodžių ir sukūrė bei pritaikė naujadarų, nes perfrazuoti neišverčiamus terminus gana neskoningai gali bet kas, o šiai vertėjai pavyko tai padaryti gana gerai.

 Rašytojas Pasi Ilmari Jääskeläinen.

Kiek gal nuvilia pasakojimo struktūra vos knygai įpusėjus, kai daugmaž jau tampa aišku, kad autorius idėjų lygmenyje išsisėmė ir dabar žais tik išsiliedinimo žaidimą. Ela mes iššūkį rašytojams, o rašytojai jai. Tiesą sakant, esu šiek tiek nusivylęs ir knygos atomazga, kuri labiau panėšėjo jau į siurrealistinį filmą, kur pilna neaiškių pasąmonės svyravimų, atitolusių nuo realybės, kur žaidžia daugiau įvairūs suomių folkloriniai simboliai ir padarai, nei knygos herojai. Ne visada mane asmeniškai įtikindavo ir herojų psichologiniai sprendimai, vandališkas brovimasis naktimis per langą, psichotropinių vaistų naudojimas bendraujant, jis veikiau „karkasinis“, primena bedvasį konstruktą, lyg būtų tie perdėtai pritempti paslaptingi dialogai iš minkštais viršeliais pigiai leidžiamų fantastinių knygelių. 

Nepaisant šių trūkumų, knyga vis tiek sugebėjo įtraukti ir išlaikyti intrigą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai, todėl manau, kad Sniegė ir jos devynetas jums bus visai neprastas skaitalas po lietuviška saule, gulint kur nors prie Baltijos jūros po skėčiu, kai norisi kažko gaivaus ir pernelyg neintelektualaus, tačiau ne taip jau bukinančiai banalaus. Sniegė ir jos devynetas gana neprastas mistinis pasakojimas, išlaikantis gana neblogą pasakojimo struktūrą, pateikiantis folklorinių motyvų ir trileriui būdingų elementų, o šis rinkinys garantuoja toli gražu ne šedevrą, bet pakankamai neprastą pramoginės literatūros romaną.


Jūsų Maištinga Siela

2 komentarai:

  1. Laba diena, graži recenzija, ačiū! Norėjau patikslinti, kad originalo pavadinimas "Lumikko ja yhdeksän muuta" yra maždaug kaip lietuviško vertimo - pažodžiui "Sniegė ir devynetas kitų", o angliškasis - "The Rabbit Back Literature Society" yra sukurtas vertėjos į anglų kalbą.

    AtsakytiPanaikinti