Yra tokių didingų kino
projektų, kurie iškart suklumpa, kai tik debiutuoja. Tą lyg ir sufleruoja
kritikų atsiliepimai apie „Betmenas
prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (angl. Batman v Superman: Dawn of Justice) (2016), kuris pretendavo būti
gana įspūdingu holivudiniu užmoju, tačiau akivaizdu, jog filmas nepateisino
daugelio lūkesčių.
Tenka sutikti, kad šiek
tiek gaila dėl šio filmo. Taip, jis pilnas prabangos, veiksmo, efektų ir
vizualiai tikrai gerai žiūrisi, tačiau turinio, scenarijaus ir režisūros prasme
filmas silpnokas. Jau daugelis pasijuokė iš Ben Affleck, kuris interviu metu
absoliučiai neslėpė susikrimtimo dėl prastoko filmo vertinimo, nes į tokius
projektus aktoriai deda milžiniškas jėgas ir nufilmuoti kelių minučių sceną
kartais tenka ruoštis ištisus mėnesius fiziškai ir psichiškai, todėl, sakyčiau,
reikia kaip tik kuo preciziškiau rinktis režisierius. Žiūrint šį filmą,
susidaro toks įspūdis, kad filmo pradžia tiesiog stumia žiūrovą išeiti iš
salės: nėra intrigos, padrikos Betmeno ir Supermeno istorijos klijuojamos
koliažo principu, todėl atrodo siužetas nesuveržtas, pabiręs, primena
skausminga gumos tempimą. Nedėkingas ir tas „komiksams“ būdingas žanras, nuo
kurio neįmanoma pabėgti, todėl kai kada atrodo filmas pernelyg šabloniškas, ką
jau kalbėti apie veikėjų kalbą – ji negyva, literatūriška, o veikėjų sprendimai
tiesiog pribloškia susenusia psichologija. Tiesiog pernelyg laikytasi
klasikinės superdidvyrių pasakojimo struktūros, todėl tie, kurie tikisi filmo
kaip iššūkio su inovacijomis, teks gerokai nusivilti.
Filmo pradžios tempas
nevykęs, lėtas, nors jau nuo pat pradžių prabangus, aktoriai atsidavę kaip
šunys ir atiduoda visą save tokiam projektui, tačiau jų pastangos negali
atpirkti pačios istorijos paviršutiniškumo ir naujo požiūrio. Tai kur tas
įvykis? Kur Betmeno ir Supermeno konfliktas? Viena gera jų batalinė kova
nesudaro įspūdžio, kad du herojai iš tikrųjų konfliktavo, nes priešas visai ne
tas... Apskritai trūko intrigos, nenuspėjamumo ir naujo požiūrio, nes dabar
filmas liko didelis prabangus išpūstas burbulas su puikiais Holivudo aktoriais,
todėl drąsiai galiu sakyti, kad pirmoji dalis „Supermenas“, nors irgi laikėsi
klasikinių komikso taisyklių, buvo kur kas labiau vykęs produktas nei „Betmenas
prieš Supermeną“.
Štai ir atėjo diena, kai
sužiūrėjau ketvirtąjį „Sostų karų“
dar kai kur verčiamo kaip „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezoną. Išties 10 serijų nėra jau tiek ir daug,
kai serialas įtraukia ir nebepaleidžia. Net to staigiai suryto laiko negaila,
tad skubu greit pasidalyti šio sezono įspūdžiais.
Ir ką aš vėl galiu
pasakyti? Šiame sezone visko daugiau, greičiau, įdomiau, efektyviau! Šiame
sezone kaip niekad daug batalinių kovų, taigi ir veiksmo. Vien praktiškai devintoji
serija be pertrūkio skirta Šiaurės sienos kovai, todėl veiksmo mėgėjams tai
tikra puota. Iš tikrųjų net nebesuskaičiavau, kiek žmonių mirė šiame sezone,
bet tai ir tikriausiai nesvarbu: Skalikas, karalienė, žindusi dešimtmetį,
karalius Džefris ir dar daug kitų personų, kurie tik ką buvo spėję atsirasti
kaip nauji personažai ir tokie įdomūs, kad jų pasitraukimas, nespėjus parodyti,
ką jie iš tikrųjų sugeba, kaip antai tas brunetas kovęsis už Neūžaugą ir per
savo sentimentalumą netikėtai pralaimėjęs kovą.
Iš esmės šiame sezone Neūžaugos
padėtis įdomi ir įtempta, jis kaltinamas sūnėno (taigi ir karaliaus) nužudimu.
(Ak, pagaliau nudaigojo tą Džefrį!), kas, aišku, sukėlė ištisą virtinę įvykių –
karalienė pasakė tėvui, kad ji myli savo brolį dvynį ir t. t. Išties Neūžaugos
personažas, kad išsisuks nuo mirties bausmės, buvo lyg ir savaime suprantama,
juk šitoks puikus personažas, tačiau, kad jis taip puikiai susidoros sezono
pabaigoje su intrigantais, net nesitikėjau. Jau beveik tampa aišku, kad Starkų
giminei pabirus po septynias karalystes nelemta susikirsti dar ilgai, nes vos
tik seserys (Arija ir Sansa) priartėja arba luošys su Džonu Sniegu, tuoj kas
nors perbėga per kelią ir jie nepasimato. Tai iš esmės truputi lyg ir erzina,
nes sukuria siužetiškai gumos tempimo įspūdį, bet sezone yra labai daug gerų
atperkančių dalykų. Kokie jie?
Žinoma netikėtos mirtys,
netgi labai svarbių personažų. Vis stipriau didėjantis didingo epo įspūdis –
augantys drakonai, batalinės kovos, vis daugiau vaizdavimo mitinių būtybių
(milžinai, baltieji klajūnai ir t. t.). Bet iš kitos pusės šiame sezone, bent
jau man, žinomų personažų mirtys jau nebestebina, kad ir Džono Sniego merginos
mirtis, kuri kažkodėl nesukėlė gailesčio, gal dėl to, kad ne nuo pirmojo
sezono? Nežinau. Kol kas mano didžiausias dėmesys ir įdomumas tebėra Pietuose,
kad ir kaip bebūtų stipriai akcentuojama Šiaurė, karalių intrigos man lyg ir
labiau patinka, gal dėl pavojingai nedorų personažų? Juk šiaurėje viskas ir
taip aišku: yra varnai-saugotojai, vadinasi, gerieji ir yra laukiniai,
vadinasi, blogieji ir baigtas kriukis.
Karalius turėjo vesti Sansą Stark, o vedė vieną mano mėgstamiausių veikėjų - Mardžerę Tyrelę.
Smagu.
Kur aš jį mačiau? Pasirodo, tai aktorius iš serialo "Juodoji našlaitė".
Kaip visada daug kančios ir smurto.
Lordas smirdžius.
Gražių merginų netrūksta.
Naujas veikėjas, įdomus ir charizmatiškas, o tiek neilgai išbuvo gyvas...
Arija kaip visados keliauja...
Valio, Džefriui amen.
Akimirkai įsivaizduokime, kad jie vaidina šiais rūbais...
Drakonų motina šį sezoną
atrodo šiek tiek pasyvi, praradusi ambicijas susigrąžinti geležinį sostą, bet
kitų problemų jai netrūksta: išdavystė, naujos karalystės valdymas, bet
didžiausias jai galvos skausmas yra kaip ant mielių augantys drakonai, kurie
jau buvo taip „nucackinti“, kad pradeda nebeklausyti pačios Drakonų motinos,
todėl galiu visai pagrįstai įtarti, kad ateityje drakonai jai gali pridaryti
dar ir daug žalos, nei naudos. Vienas įdomiausių dalykų – baltieji klajūnai,
prisikėlę numirėliai, kurie kažkaip atsirado šiaurės lygumose, bent jau tą
galima įtarti, kai šie užpuolė kitų akimis regintį specialiųjų poreikių (!)
turintį berniuką su „chėbryte“.Kažkodėl
neišvengiamai įtariu, kad drakonai susidurs su baltaisiais klajūnais, nors
vėlgi siužetas nenuspėjamas, tikiuosi, kad knygos autorius turi paruošęs kur
kas įdomesnių siužetinių gudrybių, nei galiu numatyti.
Ak, tiesa, toks
personažas, kažkada buvęs lordas, dabar ponas Dvokas, išties įdomus. Į jį netgi
sadistiškai įdomu žiūrėti, reiškia, kaip kankinimais paveiktas vyrukas
ištikimai pajungtas žeminančiai tarnystei. Tokie personažai, kurie buvo pasiekę
socialiniu atžvilgiu lubas ir staiga tapę prastesni už šunis yra ir tikriausiai
bus dar ne vienas, ir tai žiūrovą išties džiugina ir linksmina. Štai Raudonoji
moteris, žynė, šiame sezone atrodė be intrigos, na, išskyrus tai, kad naktis
tamsi ir kupina pavojų, ir kad toliau manipuliuoja visais į sveikatą ir tuo
mėgaujasi, nieko įdomesnio su ja neįvyko, bet... Bet kaip visada galima įtarti,
kad laikui atėjus, ji šaudys dar iš savos patrankos.
Ką gi. Šis sezonas ne tik
greitesnis, bet ir prabangesnis, investuota daug, tačiau, kiek girdėjau, kiti
likę sezonai bus dar beprotiškesni ir ne ką prastesni, todėl nieko nelaukdamas
kibsiu į penktąjį sezoną, juk naktis tamsi ir kupina pavojų.
Taigi nusprendžiau
pasveikinti ir Jus su Liepos 6-ąja diena, kuri minima ne tik kaip Mindaugo ir
Mortos karūnavimo diena, bet kaip ir Lietuvos valstybės gyvavimo pradžia.
Pridedu seną gerą mintį, kuri kažkada buvo taip giliai įsirėžusi į sąmonę ir
per tiek metų pasimiršusi, šiandien ja dalijuosi su Jumis iš naujo.
