Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsoną" / "The People v. O. J. Simpson: American Crime Story" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai kiekviena šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau, tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O. J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo, žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994 metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu. 

„Amerikietiška siaubo istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.

Visų pirma, neįtikėtinai kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo, puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo, mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.

 

Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.

 

Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.

 

Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.

 Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.

 Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.

 J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.

Neįtikėtinai gerą vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba – aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių, jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą – net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.

Viena byla išdėstyta dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas, gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas, trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.

Nemažai šioje istorijoje rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį vaizdą, o tai man labai ir patiko.

Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui surengti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: László Krasznahorkai "Priešinimosi melancholija"

Laszlo Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“. – Vilnius: Kitos knygos, 2016.

 

Sveiki, skaitytojai, 

Nesu tikras ar ši knyga turėjo atsidurti mano knygų lentynoje, tačiau lošdamas su leidyklos Kitos knygos leidžiamomis knygomis ne visada išlošiu, tačiau mane itin (kaip tikriausiai daugelį iš Jūsų) sudomino atgalinė knygos viršelio dalis, kuri skelbė, kad novatoriška Laszlo Krasznahorkai kūryba lyginama su tokiais literatūros genijais kaip Saramago ir Bolano. Be to, knygos pavadinimas Priešinimosi melancholija tiesiog mane papirko kaip reta, nes tokie subtiliai abstraktūs ir metaforiškai būsenas reiškiantys pavadinimai mane itin traukia, tačiau didžiausia priežastis tikriausiai dėl kurios įsigijau šį romaną – Rytų Europos literatūros kontekstas, iš kurio, pripažinkime, gana retai verčiama į lietuvių kalbą, ypač iš vengrų kalbos. Leidinyje Metai apie šią grožinės literatūros nišą kaip geografinę zonos nišą rašė Laimantas Jonušys.

Tiesą sakant, man patikęs pavadinimas Priešinimosi melancholija tapo ir šios knygos asmenine šiai knygai skaitymo kova. Jeigu kas nors paklaustų, ar rekomenduočiau šią knygą, gerai susimąstyčiau, nes pats ją skaičiau ilgai ir retsykiais, nepabijokime aptardami geras knygas vartoti žodžio nuobodžiai. Nudvėsęs banginis pristatomas viename vengrų miestelyje ir jis sudrumsčia vietos gyventojų sąmonę, atrodo, kad tokiame romane turėtų būti begalės įvykių, tačiau pamažu paaiškėja, kad Priešinimosi melancholija yra veikiau būsenų koliažas, todėl reikia nusiteikti giliam ir intensyviam skaitymui. 

Romanas stebina nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio gana sudėtingu stiliumi, todėl derėtų dėl šios knygos suklusti tiems „rimtosios literatūros“ mėgėjams, kurie nori iš kūrinio iššūkio ir ne vien malonumo. Romano struktūra sudaryta iš sąmoningai fiksuojamų trijų pagrindinių nuojautų. Pirmasis skyrius Nepaprastos padėtys, kuris pasakoja apie nuojautas, jog tuoj ištiksią sunkiai įvardijama krizė, netgi numanomas pilietinis karas. Verkmeisterio darna – pagrindinių įvykių ašis, pagrindinių veikėjų „išsiretinimas“. Ir Sermo super sepulchrum – viską apibendrinantis skyrius. Iš pradžių įspūdis toks, kad autoriui svarbu per pagrindinius personažus perteikti kažin kokį mįslingą žmogaus prigimties niuansą bodėtis ir niekinti pasaulį. Senyva moteris grįžta traukiniu namo, tačiau per pasakotoją nusakomi jos pojūčiai primena bauginantį priešinimosi būseną bendrai kolektyvinei sąmonei. Netgi galima apčiuopti manieringos bjaurasties estetikos. Veikėja viskuo šlykštisi, o negatyvią būseną transliuojantys veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių gausa tiesiog klampina skaitytoją į kažin kokį ekstremalios situacijos būseną, kad, rodos, tuojau įvyks lūžis ir nutiks kas nors negero. Apskritai žiūros taškas, pasakotojo pozicija taip hiperbolizuojama negatyviai, kad skaitytojas „įplaukęs“ į teksto transliuojamas būsenas nuolat stebisi ir laukia reikšmingo įvykio, kuris taip ir nevyksta.

 Vengrų rašytojas László Krasznahorkai.

Tiesą sakant, menkiausias veikėjų akimis „nenatūralus“ įvykis, kad ir gatvėje prabėgusi katė, veikėjų sąmonėje sukelia katastrofos lygio virpesius, todėl autoriui nelabai rūpi siužetiškumas, jam kur kas svarbiau aprašyti priešišką žmogaus kaip kolektyvinės sąmonės komponentą veikimo mechanizmą. Miestelyje gyvenančių keletas veikėjų likimų, rodos, nereikšmingai persipina – motina, neįsileidžiančio savo dykaduonio sūnaus, sūnaus meilužė, senyvas muzikos mokytojas, užsidaręs savo namuose... Pasakotojas „vaikšto“ jais ir nusako gana skirtingas biografines istorijas, tačiau kuria bendrą sodrų apokalipsinių nuotaikų miestelėnų vaizdinį. Kartais gali pasirodyti, kad veikėjai su pernelyg negatyviais jausmų skafandrais, tačiau pamažu jų būsenas siejant į visumą, atsiveria išties nepaprasta miestelio gyventojų padėtis. Šioji padėtis ima griauti nusistovėjusią miestelio politinę tvarką, atsiranda begalės kelių kilti riaušėms ir chaosui, tačiau šalia keistai abstraktaus absurdiško perversmo brėžiama simboliška civilizacijos trapumo, priešinimosi absurdui ir surėdytai tvarkai ašis. 

Kažin, ar romaną būtų galima pavadinti distopiniu, tačiau tam tikrų elementų visgi esama. Visų pirma cirko trupės žiemos šaltyje atgabenti nustipusio banginio palaikai, kurie tampa ne tik Trojos arklio analogišku simboliu, bet ir viso miestelio, kaip civilizacijos kūno puvimo ir yrimo simbolis. Iš esmės tai, kas nutiko banginiui, pamažu nutinka ir miesteliui. Kartais atrodo, kad sekdami pagrindinius veikėjus, jų filosofines mintis, kad ir apie kosmoso gelmes, mes iš esmės ieškome gyvenime prasmės, tačiau filosofinės veikėjų erdvės, gyvenimo žiūros kampai brėžia ne tiek veikėjų asmenines charakteristikas, kiek kuria įvairių spalvų kolektyvinės sąmonės paveikslą. 

Iš vienos pusės romanas atrodo įspūdingas, jo metaforos ir simboliai ištransliuoti ir sukurti beveik genialiai. Kritika politinei sistemai ir žmonių gyvenimo būdui taip pat stipriai jaučiama, kad šią modernistinę knygą galėtume dėti prie egzistencinės literatūros. Tačiau tuo pat metu ją skaityti be galo sudėtinga, nes tai sunki nepopuliarioji literatūra, kur šiaip jau įprastinius siužetus keičia pojūčių ir mąstymo mechanizmų veikimo vaizdavimas, todėl kiek gali pasirodyti knyga angažuota, ištęsta. Tokiai knygai kaip Priešinimosi melancholija reikia nemažai laiko, dirbti su savimi, motyvuotai skaityti. Netgi tiems, kuriems patinka M. Proust Prarasto laiko beieškant, – šie kūriniai turi tam tikro panašumo pasakojimo stiliaus prasme, – gali gana keistai sudirginti, įvykti natūrali kūrinio atmetimo reakcija. Romanas neatsitiktinai pavadintas Priešinimosi melancholija, nes kiek ją skaičiau, tiek nuolat jai priešinausi ir klausiau, ar tikrai verta tiek save niurkyti tame keistame L. Krasznahorkai kuriamame pasaulyje? Nepaisant mano asmeninio priešinimosi, galiu pasakyti, kad knyga įspūdinga savo sumanymu, simboliais, teksto stiliumi, apskritai raiška, kad, manau, belieka tik vienintelis kriterijus, kuris gali iš esmės nulemti šios knygos skaitytojų priėmimo reakciją – skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela