2018 m. rugpjūčio 25 d., šeštadienis

Filmas: "Deganti Misisipė" / "Mississipi Burning"


Sveiki,

Atrodo, kad 1962 metai tai dar ne taip ir seniai, tačiau netgi tuo laikotarpiu pietinėse JAV valstijose klostėsi itin sunki juodaodžių integracija į lygiateisišką visuomenę. Užkietėję pietiečiai kaip  įmanydami engė ir net persekiojo juodaodžius, prasikalsdami įstatymams. „Deganti Misisipė“ (angl. Mississippe Burning) (1988) yra paremtas realiais įvykusiais įvykiais vietos apylinkėse apie tris nušautus jaunuolius, kuriuos nužudė vietos šerifo mafija.

Iš esmės filmas primena kitus juodaodžių ir net vergovės filmus. Ryškiausiai tikriausiai būtų prieš kelerius metus matytas filmas „Selma“ (2014). Daugybę nominacijų ir apdovanojimų pelniusi „Deganti Misisipė“ yra, manyčiau, labiau detektyvinio braižo istorinis filmas, kuris tik iš dalies apčiuopia tuokart įsisenėjusias nuo vergovės panaikinimo laikų juodaodžių teisių problemas. Kitą vertus šio filmo scenarijus puikus, ir puiki jo realizacija. O koks jaunutis atrodo čia aktorius Willem Defoe ir dukart „Oskaro“ laimėtoja Frances McDormand! Visgi negalėjau piktintis absoliučiai iš konteksto ir logikos iškritusia scena, kai patyręs FTB pareigūnas galiausiai išgauna iš moters prisipažinimą, kur paslėptas kūnas, net neparūpinęs jai apsaugos, skuodžia į pergalę ir šlovę, o žmona sumušama iki sąmonės netekimo. Koks policininkas liudytojai neparūpins apsaugos? Filme yra, gal dėl efektingumo, gal dėl to, kad iš tikrųjų taip vyko 1962-aisiais, keletas tokių keistų logikos ir veiksmų iš FTB pareigūnų neatitikimo.

Visgi filmas lėtas, detektyvinio stiliaus, su žiaurumo kontekstais, kur moralė ir siauraprotiški rasistiniai įsitikinimai, dangstomi Biblijos eilutėmis ir kreivomis nacistiniais šypsniais. Ką galima galvoti per filmą apie to meto pietiečius civilius gyventojus? Kad jie nieko nesiskiria nuo Hitlerio pasekėjų, nes idėjos tokios pats. Filmas emociškai paveikus, įdomus iki paskutinės minutės.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.8


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Filmas: "Knygų klubas" / "Book club"


Sveiki,

Lengvo romantinio turinio komedijos su galybe kino jau garbaus amžiaus kino legendomis darosi vis labiau populiarūs. Bet tenka pripažinti, kad jie tipažiniai, kaip antai sukviesti vienos senosios kartos kino aktorius ir papasakoti istoriją apie tai, kad ir susenus gyvenimas tęsiasi, jeigu gebi nusipirkti protezus ir turi sveikatos bei noro. Panašaus tipažo yra ir filmas „Knygų klubas“ (angl. Book Club) (2018), kuris savaime aišku, nėra apie tai, kaip moterys perskaičiusios knygas diskutuoja, jos dar ir gyvena, patiria nuotykius, neretai seksualinius, įkvėptus „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“.

Visgi nepaliaujamai stebėjausi, kiek tos moterys išgeria vyno. Jos geria visur ir visada (kaip per „Santa Barbarą“, kai veikėjai nepaliaujamai vaikščiodavo su šampano taurėmis), visą parą ir niekada nenusitašo. Be to, visi personažai pasiturintys, bet kada laisvai skrendantys lėktuvais iš miesto į miestą ir toli gražu neprimena lietuviškos realybės. Scenarijus, tiesą sakant, jau po keliolikos minučių smarkiai nuvilia – keturios moterys tarsi gyventu vienu ritmu, filmo kulminaciniai taškai, nusivylimo akimirkos erzinančiai sutampančios ir nuobodžios. Ir jeigu ne tas faktas, kad jos skaito mazochistinio sekso bestselerį ir bando iš dalies elgtis taip kaip knygos personažai, manau, kad nieko šiame filme nelieka. Nejaudina nei pagrindinės aktorės, nei jų istorijos. Romantika lėkšta, juokingų situacijų, bent jau man, buvo labai mažai.

Ko galbūt tikėjausi? Tikėjausi sudėtingesnių veikėjų gyvenimų ir pateikties. Rimtas pavadinimas šiam filmui galėjo atverti kokybišką komediją apie intelektualias moteris, kurios staiga pasidavė gyvenimo džiaugsmui (kaip, pavyzdžiui, būna W. Alleno filmuose), o išėjo nuobodi nuspėjama komedija su senų aktorių brigada, kurioms scenarijus tikriausiai buvo parašytas arba iš nostalgijos, arba iš gailesčio, nes nebegali gauti kitų vaidmenų. Verdiktas labai paprastas: jeigu galite žiūrėti kitą komediją – žiūrėkite. Aš asmeniškai labai rekomenduočiau pažiūrėti komediją „Klystkeliai“ (2004) ir palyginti su šiuo lėkštu blynu.

Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 6.2


Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Judyta Tekingunduz apie šiuolaikinius mokytojų ir mokinių santykius, pedagogiką


Sveiki,

Šiandien pedagogai grįžta iš atostogų į mokyklas ir susiduria su neišvengiamais pertvarka dėl apmokėjimo. Sudėtingos sistemos skaičiuoklė, apie kurią jau esu kalbėjęs, daugybė kitų klaidinančių ir visaip kitaip protą ir būtį apsunkinančių sistemos sraigtų tiesiog neišvengiamai pedagogus paverčia vergais. Perskaičiau dar birželio mėnesį publikuotą mokytojos Judytos Tekingunduz straipsnį. Emocingą. Skaudų. Tikriausiai švietimo ministrei Jurgitai Petrauskienei net neįkandamas, nes kitaip būtų mirusi iš gėdos. Šitoks švaistymas naujai sistemai, kai galėjo pakeisti tik pamokos įkainius yra apgailėtina nepagarba ir apiplėšimas kiekvieno pedagogo ir mokesčių mokėtojo apvogimas.

Bet dažnai, kalbant apie pedagogo problemas, pamirštama ir dvasinė pusė, paprasčiausias orumas, saugumas, pagarba, todėl cituoju kone paveikiausią emociškai citatą, kuri rodo atvirą žaizdą pedagogikoje, kad apsilipdę gražiomis ugdymosi vizijomis ir vakarietiškais modeliais, leidome ant pjedes stalo užlipti ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Mokytojai, mano žiniomis, persekiojami mokinių ir jų tėvų, konfliktų metu daromi slapti įrašai, grasinama teismais ir mokytojas nebegali ne tik apginti savo orumo, bet ir kalbėti pakeltu tonu, o štai mokinys ir jų tėvai gali. Kas iš to vyksta, kai humanistinių vizijų paketas nuo 2000 metų traukiamas įgyvendinimo link iš esmės nematerializavusi taip kaip norėjosi, o iškrypo kaip medis ir atvėrė nesuvokiamą bedugnę santykyje ir požiūryje tarp pedagogo ir mokinio. Šioji citata iš esmės lyg ir buitiška, tačiau... Pamąstykime.

Visą straipsnį perskaitysite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

6 priežastis dėl ko verta gyventi: vienintelė kova – pasidavimas



Sveiki,

Šeštoji priežastis dėl ko verta gyventi yra pasidavimas, kuris atneša taiką, harmoniją ir ramybę. Kas nenorėtų gyventi taikoje su savimi ir pasauliu, kai esame įsukti į tam tikras priklausomybių sistemas kaip antai nemėgstamas darbas, įtampa santykiuose ir panašiai?

Ogi galima tiesiog nieko nevertinti, nieko neteisti, tiesiog pro viską praeiti taip, lyg neegzistuotų. Sunku? Pabandyk. Ir tavo gyvenimas įgaus teigiamo valentingumo, pasidarys gera gyventi, nes ne kovoti ir laimėti reikia – tokia kova yra pralaimėta kova, nes po jos būtinai ateis kita kova ir tu nualinsi save. Geriausia kova yra pasidavimas viskam, nes neturint trinties, nėra ir reakcijos, jei nėra reakcijos, nėra ir neigiamų emocijų bei minčių. Tiesiog galima gyventi vardan pasidavimo. Šiandien tai suvokiu taip aiškiai, kaip niekada anksčiau.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Dalai Lama apie reakciją į gyvenimo tragedijas


Sveiki,

Kaip dažnai būna, kada manome, kad negalime pasirinkti nei gyvenimo, nei tėvų, nei situacijos, nei savo jausmų negalime pakeisti. Dalai Lama sako, kad galime pasirinkti ir užuot pasirinkę destruktyvų kelią, save dirginę, kaltinę, nemaloni gyvenimo tragedija gali tapti spyriu į užpakaliu ir postūmiu savo vidinės šviesos link.

Jūsų Maištinga Siela