Monika Baltrušaitytė. „Išėję prie upės“ – Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Tęsiu
serijos Pirmoji knyga apžvalgas ir
šįkart apžvelgsiu pernai debiutavusios Monikos
Baltrušaitytės (g. 1989) novelių rinkinį Išėję prie upės. Nesunku perskaičius
noveles susidaryti įspūdį, kad autorė labiau priklauso ne žaidybinei
literatūrai, bet tai tradicinei aukštajai literatūrai, kurioje kapstomasi po
praeitį ir daromos tam tikros netiesioginės refleksijos – apskritai novelės
žanras, kuriam reikia itin didelio kruopštumo, mano supratimu, yra parankus
žanras šioms refleksijoms perteiki.
Metaforinis
rinkinio pavadinimas Išėjęs prie upės
iš esmės siejasi su mirusiųjų pasauliu, turi tam tikrą antikinę aliuziją į Hado
požeminės karalystės upes, kitaip sakant, pomirtinį pasaulį, kuris anapus
pasakotojos atminties ir patyrimų dažnai reiškia ne pragarą, o nujaučiamą
prieglobstį ir rojų. Ir ne tik mirusiesiems, su kuriais pasakotoja atsisveikina
vėlei juos prisimindama, bet ir apskritai su tekančiu, bėgančiu laiku, kuris
keičia pačią pasakotoją. Išeina ne tik gyvieji anapus upės, prie kaštonų, bet
ir vaikystė, prisiminimai, autoritetai, būti ir išgalvoti draugai. Rinkinys gal
kiek savo idėja primena prieš kelerius metus irgi šioje knygos serijoje
debiutavusio Mindaugo Jono Urbono novelių rinkinį Dvasių urna. Tai literatūroje prabėgusių ir autorei reikšmingų
akimirkų ir žmonių įprasminimo būdas.
Tiesą
sakant, skaityti nuo pat pradžių noveles nebuvo lengva, maniau, kad tikrai
greitai atsibos ir bus kankynė. Tą lyg ir sufleravo pirmosios novelės, kurios
pasirodė ganėtinai padrikos, „nesuveržtos“ idėjine prasme, pasakojimas
nedarnus, tarsi iškandžiotas ir sudraskytas tyliomis sąsajomis, kurias, žinoma,
turi nusibrėžti pats skaitytojas. Tikriausiai pirmoji novelė Zombių puota man mažiausiai patiko, taip
pat neįtikino ir ganėtinai prasmių lygmenyje silpna novelė Už mėlynos sienos, kuri pasakoja apie jauną poetą ir su juo
nesisveikinantį kaimyną. Novelė, kuri neturi rimto stuburo, nors pagal bendrą
prasmę apie senosios literatūros kartos išnykimą ir sietųsi su bendra išėjusių
prie upės idėja. Taip pat nelabai įtikino novelė Softas – be kintančių technologijų ir juose įdiegiamų programų
evoliucijos nostalgijos nelabai kuo žavi, tikriausiai joje nelabai pajutau
sąsajos tarp technologijų tobulėjimo ir besikeičiančio žmogaus interesų (ir
draugų) lauko.
Monika Baltrušaitytė (nuotr. Deimantė Rudžinskaitė)
Stipriausios
novelės rikiuojasi maždaug rinkinio viduryje ir kelios pačioje pabaigoje. Iš įsimenamų
išskirčiau kompoziciškai vykusią Obelų
sodas apie besipliekiančius giminaičius, kurie lyg ir buvę draugai nuo pat
vaikystės dėl puikybės ir banalybių susipyksta – čia labai gražiai autorė novelės
pabaigoje išryškina žvyrkeliu perskeltas žemes ir pasibaigusios draugystės
skausmą. Įtikino ir novelė Direktorė,
kuri dvelkia popkornais ir pačios
autorės potyriais kino teatre kaip atskirame stebuklų šalyje. Beje, Direktorė,
kaip ir daugelis novelių veikėjų, vėliau knygos pabaigoje virsta iš novelių į
novelę migruojančiais personažais. Prie geresnių novelių būtinai priskirčiau Balti tušti puslapiai – tas, kas nors
kartą iki trisdešimtmečio išgyveno rimtas skyrybas, tas supras šios novelės
autentiškas prasmes ir jausenas. Čia autorė, priešingai nei kitose novelėse,
savo stiliumi tampa itin plastiška ir poetiška: „Būdavo, kad reikėdavo gelbėtis ir šokti į pirmą pasitaikiusią valtį,
irtis per juodą upės vandenį visą naktį, plaukti į rūką, kuriame nėra nieko,
tik ištirpusios miesto formos, savo aidui lojantis šuo, išsitrynę kontūrai
gatvių, kuriomis tiek kartų vaikščiota, ir pilki, akmenimis virtę, be garso
šnarantys medžiai (p. 113)“.
Prie
sėkmingų novelių priskirčiau Akunga,
kurioje pasakotoja prisimena leistas dienas kaime ir kaip ji su išgalvota
drauge Akunga prisigalvoja
įvairiausių žaidimų, kaip antai žaidžia medinėje trobelėje prie pelkių FTB
agente ir svajoja apie amerikietiškos per filmus ir TV pateiktus amerikietiškos
kultūros formas. Panašios konsistencijos
novelė Paryžius, kur dvi draugės
pakvaišusios dėl Paryžiaus tiek prisifantazuoja, kad toji fantazija tampa netgi
pavojinga – viena mergaitė vos nenunuodija kitos.
Dalis
tekstų skirta senoliams ir jų pasiruošimui prie upės. Paskutinėje novelėje Inkilų skaičiavimas, kuris galėjo, mano
manymu, būti ir visos rinkinio potencialus pavadinimas, pasakojama apie
pasakotojos senelio išlydėjimą. Tekstas fragmentuotas, priminė slaugytojos dienoraščio
punktyrus, rašytus 2014-2018 metais. Taip pat įsiminė ir kitos novelės
fragmentas, kada ekscentriška kaimynė, potencialiai serganti Alzhaimeriu,
grįžta į savo seną butą, kurioje gyvena naujakuriai. Išlaikyta puiki
distancija, neįvardijant ligos požymio, tarp mirusio žmogaus kaip vaiduokliško
klajojimo po praeities įvykius. Ir tikrai – mirusi ji ir pasakotojai ji
vaidenasi, ar tikrai suėsta atminties atklydo iš kokios nors prieglaudos?
Monikos
Baltrušaitytęs rinkinį apskritai laikau vykusiu darbu. Tokia autorės proza man
iš esmės patinka. Patinka, kad autorė neužsižaidžia formomis, nesistengia nonsenizuoti
ar kaip kitaip perdėtai atrodyti itin šiuolaikiška rašytoja. Autorė gerai valdo
sakinį, kai kurios novelės išties vykusios, kai kurioms tiesiog stinga
probleminio stuburo, bet visumoje tekstai byloja apie autorės potencialą rašyti
ir rašyti būtent nebanaliai, gal ir nelabai populiariai, tačiau skoningai artikuliuojant
atminties, laiko reikšmę žmogaus gyvenimui ir jo nepastovumui, galų gale tai ir
requiem mirusiems. Reikia manyti, kad
autorė ties šiuo debiutu nesustos ir dar ką nors sukurs ambicingesnio.
Jūsų
Maištinga Siela
