Filmas: "Nuryk" / "Swallow"

Sveiki,

Tęsiu iššūkį 18 gerų filmų iki „Kino pavasario“. Penktasis filmas.

 

Šįkart nutolau nuo festivalinių filmų ir pasirinkau kiek kitokį „Nuryk“ (angl. Swallow) (2019) – tai amerikiečių mistinė drama apie jauną pastojusią moterį, kuri pradeda ryti nevalgomus dalykus: metalinius segiklius, stiklo rutuliukus ir t. t. Tai išties keistas sutrikimas, o kadangi man filmai apie spichuojančius žmones su keistomis pasireiškusiomis anomalijomis tinka ir patinka, nusprendžiau kaip tik pažiūrėti to, ko dar kine, kiek pamenu, nebuvau matęs.

 

Nuo pat pradžių apima įspūdis, kad filmas nufilmuotas preciziškai gerai, tačiau su juo vis tiek kažkas negerai, nes pati istorija nejaudina. Kiek įpusėjus siužetui, tampa aišku, kad filmas tiesiog negyvas konstruktas, kuris su realybe neturi nieko bendra. Nepaisant gražių dekoracijų, spalvų, apgalvotų mizanscenų, kuriose pagrindinė aktorė Halley Bennett atrodo gerai perteikdama sustingusios, sutrikusios, kone bauginančiai surobotėjusios jaunos namų šeimininkės. Visgi filmas kaip lėlių namelis, preciziškai dekoratyvus. Jauna veikėja sužino, kad pastojo, laiką leidžia turtingo sutuoktinio namuose, skaudžiai reaguoja į bet kokias jai pasakytas pastabas, jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta... Žodžiu, mes turime lyg ir praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio namų šeimininkę, kuriai ribos ir elgesys yra nubrėžtos. O štai sutuoktinis primena priešingą šiuolaikinį tipažą: seksualus XXI amžiaus prisižiūrintis kiek narciziškas vyrukas, kuris dirba ir linksminasi su savo vyriška kompanija...

 

Žiūrėjau į tą keistai nederančią šaltą porą ir nesupratau tų negyvų, netikrų santykių. Juk tą porą ideologiškai skiria daugiau nei 60 metų lyčių elgsenos standartų epocha! Kas juos sieja? Dar keistesni uošviai, kurie maniakiškai dievina savo sūnų ir anytą laiko pagarbia tik dėl to, kad ji yra kaip inkubatorius naujai gyvybei. Vos ne kažkoks „Tarnaičių pasakojimo“ pasaulis. O juk dar slapta pagrindinės veikėjos istorija apie jos atsiradimą, kurią atskleidžia savo psichoterapeutei...

 

Filmas lėtas, vietomis išties ta patologija baugina, tačiau iš kitos pusės kelia šypsnį artimųjų elgesys. Sutuoktinis valosi dantis, ruošiasi į sporto klubą ir užuot pasirūpinęs savo „mylimos“ žmonos psichine sveikata ir saugumu, nusamdo apsauginį iš Sirijos... Toks kažkoks tarantiniškai butaforinis pasaulis, tik neturi šis pasakojimas kibirkšties. Žiūrovas laikomas ant vieno intrigos pavadžio: ar pavyks dar ką nors veikėjai praryti? Visa kitą, net jos asmeninė istorija, tiesą sakant, nejaudina, nes viso to buvo galima ir tikėtis. Tiesą sakant, filmas ne itin patiko. Suprantu tą psichologizuotą „lėlių namelio“ vaizdavimo principą, bet kai kurių vaidybinių elementų ir mizanscenų statyba kelia dideles abejones, nes plika akimi krenta kaip dirbtinė, netikra ir tai tikriausiai vietomis turėjo veikti kaip sutrikusios sąmonės fiksuojama bauginančiai pakitusi tikrovė, tačiau nepasakyčiau, kad įtikinamai pavyko.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

J. M. Coeetze knygų trilogija: Jėzaus vaikystė, Jėzaus mokyklos metai, Jėzaus mirtis

 

Filmas: "Hana" / "Hannah"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu iššūkį. 18 gerų filmų iki tikrojo „Kino pavasario“. Ketvirtasis filmas.

 

Savo iššūkyje dairausi festivalinio ir nekomercinio kino, tačiau po šio filmo ėmiau abejoti, ar visus juos kažkaip sužiūrėsiu rūškanu ir rimtu veidu. Režisierius Andrea Pallaoro, pasikvietęs legendinę aktorę Charlotte Rampling, sukūrė subtilų lėtos eigos filmą „Hana“ (pranc. Hannah) (2017), kuris tapo ir „Kino pavasario“ festivalio filmu „Kritikų pasirinkimas“ sekcijoje.

 

Istorija pasakoja iš pradžių apie du senukus, gyvenančius savo namuose, kuriems, atrodo, nieko kaip ir netrūksta, tačiau tarp jų vyrauja šaltumas. Galiausiai sužinome, kad kitą dieną žmona palydi savo vyrą į kalėjimą, kur jis įkalinamas, o ji grįžta atgal į tuščius namus, kur laukia tik šuo. Galiausiai moteris savo gyvenimą bando užpildyti veiklomis: ji lanko teatralizuotas psichoterapines grupes, kur vykdomi dinamiški ir kūrybiški užsiėmimai, pastarieji padeda atsipalaiduoti, save išreikšti, tačiau visur moteris susiduria su liudijimu, kad jos santuoka nevykusi, o jos mylimas žmogus ją išdavė. Moteris, nors ir lanko vyrą kalėjime, tačiau iš tikrųjų išgyvena didžiulę vienatvę ir depresiją, ją atstumia netgi vienintelis sūnus, užvėręs prieš jos veidą namų duris...

 

Iš tikrųjų šis pusantros valandos filmas yra juvelyrinis senyvo žmogaus vienatvės, atskirties ir nusivylimo bei tylaus pykčio vaizdinys. Filme labai mažai kalbama, režisierius pasitelkia detalių kalbėjimą ir tai sustiprina senatvės apleidimo ir vienatvės įspūdį. Charlotte Rampling puikiai veikia visuose kadruose, ar ji besimaudytų dušuose nuoga, ar keptų anūko gimtadieniui tortą, ar tiesiog žiūrėtų pro langą autobuse, paskendusi savo mintyse... Stambiu planu rodomas veidas, judesiai, subtilios buitinės mizanscenos visur atskleidžia vieną ir tą patį: slystantį iš po kojų pasaulį, prasidėjusią depresiją, savęs ir gyvenimo kontrolės praradimą.

 

Filme išties labai maža veiksmo, atrodo, papasakotoje istorijoje beveik nieko nevyksta, tik vieniša pensininkė bando kaip nors diena po dienos išgyventi ir tai... nėra lengva. Toks filmas reikalauja didžiulės empatijos, permąstyti savo jaunystę, įvertinti būsimą senatvę, suvokti ir priimti mums nežinomus, dar tik laukiančius likimo smūgius. Tiesą sakant, ne visada pavykdavo susitapatinti ir tinkamai „išjausti“, kai kada kadrai pernelyg užliūliuodavo, todėl tokiam tyliam ir subtiliam filmui reikia nusiteikimo. Manau, Charlotte Rampling po itin taiklaus ir subtilaus vaidmens filme „45 metai“ (2015) nieko tokio preciziškai įstabaus nebesukurs, bet, regis, režisieriai ją pastebėjo. Tai tarsi vienos aktorės mono filmas, kuris atskleidžia išties slogias senatvės būsenas. Kitą vertus, filmas lyg ir už kadrų kviečia diskusijai: kaip išgyventi nykstant viskam, kas tu iki tol buvai, kai tavo tapatybės nebėra ir tu pamažu traukiesi iš sociumo ir jautiesi vis labiau ir labiau nebereikalinga? Tai apie didžiąją baimę, ko bijome mes visi: baimę prarasti save ir būti niekam nebereikalingam.

 

P. S. Visiška priešingybė prieš tai matytam Claude Lelouch filmui „Gražiausi gyvenimo metai“.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl aš neįveikiau Andrej Bitov knygos "Simetrijos mokytojas", bet vis tiek rekomenduoju?

 Sveiki, skaitytojai,

Iškart sakau, kad tai ne recenzija, nes knygos nebaigiau, tačiau noriu, kad apie ją kiti sužinotų. Turiu įtarimo, kad jos galbūt nelabai kas pastebės, leidykla „Vaga“ nėra labai komercinė. Tai neseniai pasirodžiusi rusų rašytojo Andrej Bitov (1937-2018) romanas Simetrijos mokytojas. Knygą išvertė Aušra Stanaitytė-Korsakienė. Susidomėjau šia knyga dar tada, kai ji buvo internete publikuojama skiltyje „netrukus pasirodys“. Ir įsigijau. Ir apsirikau. Iškart bandžiau skaityti ir suvokiau, kad prasidėjo atmetimo reakcija, todėl po 40 puslapio teko pasakyti: ne, nesikankinsiu.

 

Bet tai nereiškia, kad knyga prasta. Netgi, sakyčiau, norėčiau ją parekomenduoti tam tikriems skaitytojams. Nors kartais mėgstu paeksperimentuoti žanrais, tačiau ne visada šaradinė literatūra man tinka ir patinka. Simetrijos mokytojas išties išradingai parašyta knyga. Teigiama, kad autorius ją rašė net 40 metų. Pradžioje knygos sužinome, kad pats Andrej Bitov yra tarsi šios knygos veikėjas, jis iš anglų kalbos verčia Simetrijos mokytoją, tačiau toji knyga mistiškai dingsta, o kito egzemplioriaus pasaulyje neįmanoma rasti. Vėliau jis bando iš atminties atkurti tai, ką prisimena, sukuria įvairias vertimo iš anglų į rusų kalbą lenteles, kurios tampa dar ir temomis (skyriais knygose).

Vėliau knygos kompozicija tampa vertimo terijos pagrindu paremtu pasakojimu, kuriame suvelti ištisi pasakojimai, o tai reiškia, kad nėra jokio nuoseklaus siužeto, sakiniai suvelti taip, kad pasakojime atsiranda kone neatsekama ir erzinanti mišrainė (galimas daiktas, kad vėliau ji išgryninama, sudėliojama į vietas). Pirmą skyrių skaitant beveik nieko nesupranti, tačiau akivaizdu, kad vėliau tiesiog skaitytojas turėtų priprasti prie tokio pasirinkto pasakojimo ir iš tų nuotrupų susidėlioti galvoje istorijos žemėlapį. Tačiau tai šarada, Simetrijos mokytojas turi paantraštę aidų romanas, kuris patvirtina tokį rašymo stilių. Ir iš tikrųjų pasakojimas yra aidas iš kitų pasakojimų, jis galiausiai susimaišo, atrandamos proporcijos, tam tikri atsikartojantys dėsniai, kurie sukuria sudėtingą eksperimentinės prozos architektonišką struktūrą: išdrikusią, neapčiuopiamą, bet besijungiančią į „masę“. Tai skaitymo rebusas ne tik siužetine prasme, bet ir darbas su pačiu tekstu, tarsi jis būtų kryžiažodis ar sudoku.

 

Knyga tikrai nėra bloga, nes kitaip apie ją nerašyčiau, tačiau suvokiau, kad šioje karantino epochoje tiesiog nenoriu gliaudyti tokių tekstų, bijau, kad įdėtos pastangos ir kova su savimi ir tekstu galiausiai finaliniuose puslapiuose gali apvilti, o aš taip nenoriu nusivilti nei rusų literatūra, nei apskritai postmoderniškosios literatūros žaidybiniais labirintais. Šią knygą atidedu į šalį, gal kada nors, kai pasensiu... Nepaisant to, rekomenduoju itin didelių iššūkių ir keistų formų bei literatūrinės akrobatikos mėgėjams, kuriems itin svarbus visuminis (turinio ir teksto, literatūriškumo) komponavimas. Tai daugiau nei Julio Cortazaro Žaidžiame klases, tai ne tiek dėlionė, tai tikrų tikriausi aidai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje" / "The Nile Hilton Incident"

 Sveiki,

 

Tęsiu 18 gerų filmų iki „Kino pavasario 2021“ iššūkį. Trečiasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau švedų režisieriaus Tarik Saleh filmą „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ (angl. The Nile Hilton Incident) (2017), kuris buvo rodytas per Scanoramos kino festivalį. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kodėl kino gurmanai žiūri kriminalines dramas ir ko iš jų tikisi? Tikisi tikriausiai jaudinančių ir netikėtų istorijų, kurios vienaip ar kitaip praplėstų socialinius kontekstus, kad būtų veiksmas kaip pramoga, bet labiausiai dėl galvosūkio. Juk smagu spręsti nusikaltimo bylą kaip kryžiažodį, kelti hipotezę ir galiausiai patirti melo ir nežinomybės uždangos atsivėrimą.

 

Filmo „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ veiksmas vyksta ne kur nors Švedijoje (režisierius švedas), bet musulmoniškame Kaire, kuriame verda nusikaltimai, skurdas, gyvena egiptiečiai ir pabėgėliai iš kitų šalių – žodžiu, tirštas socialinis katilas. Šiame mieste valdžią turi, bent jau pagal filmą, tik teisėsauga, šiuo atveju policija ir, aišku, nusikaltėliai politikai ir mafijozai, kurie, pasirodo, yra vienas ir tas pats. Dėmesio centre – policininkas Noredinas, itin brutalios ir prislėgtos išvaizdos vyras, kuris pradeda tirti Nilo Hiltono viešbutyje nužudytos garsios dainininkės bylą. Jis greitai sugaudo galus, yra patyręs profesionalas, tačiau manydamas, kad šioji byla lengvai perprantama, galiausiai turi pripažinti, kad nė velnio. Nors jis, kaip ir daugelis policininkų, priima lengvus kyšius, tačiau jis negali net įsivaizduoti, ką iš tikrųjų policija ir teisėsauga gali padaryti už pinigus... Šalia to nuotrupomis atskleidžiamas ir asmeninis Noredino gyvenimas: jo darbu ir morale nepatenkintas tėvas, žlugusi santuoka ir vienatvė...

 

Filmas labai jau, kaip čia pasakius, „musulmoniškai egiptietiškų tamsių spalvų“. Dideliame chaotiškame mieste sekamas vieno policininko gyvenimas, bet kartu ir narpliojama žmogžudystės istorija. Viskas labai super nufilmuota, policininko charakteris tipiškas: rūstus, racionalus, logiškas, bet ir pažeidžiamas. Atrodo, kad filmas sukaltas pagal kriminalinius Holivudo detektyvinius standartus, bet iš esmės adaptuotas arabiškoje aplinkoje. Bandžiau įžvelgti šio filmo unikalumą, bet nieko neįžvelgiau. Pati istorija chaotiškai išdrikusi, siužetas standartinis, nieko naujo neatskleidžiantis. Kad Kaire policija ir valdžia korumpuota? O kas to nežino? Veikėjas tipinis t. y. standartinis pervargęs nuo streso ir išvargintas brutalumo žmogus. Žmogžudystę, žinoma, užsako tie, kurie visuomenėje dedasi geraisiais, o atpirkimo ožiais tampa emigrantai. Bet juk tai standartiniai klišiniai socialiniai kino standartai. Filmas, jeigu pradžioje kėlė šiokią tokią intrigą, tai po pusvalandžio pradėjau žvilgčioti į laikrodį, nes darėsi neįdomu. Nelabai įdomi ir pati kriminalinė linija, tokia vidutiniška, atsikartojanti aidais iš matytų kur kas įdomiau sunarpliotų holivudinių filmų. Jeigu atvirai, net nelabai supratau, kodėl Scanoramos programoje atsidūrė šis filmas. Tik dėl to, kad jį sukūrė švedas musulmoniškoje aplinkoje? Tiesa, nufilmuota ir sumontuota išties profesionaliai, tačiau turinys absoliučiai, bent jau manęs, nejaudino.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

 Sveiki,

 

Tęsiu iššūkį iki Kino pavasario pažiūrėti 18 gerų filmų. Antrasis filmas.

 

Kai pernai Kino pavasaryje reklamavo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch naujausią filmą „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. Les plus belles années d'une vie) (2019), kuris buvo pristatytas kaip „Vyro ir moters“ (1966) kultinio prancūzų kino Naujosios bangos filmo tęsinys su tais pačiais aktoriais, pamaniau, kad filmas tai jau tikrai ne man. Ir visai ne dėl to, kad filme vaidina senukai aktoriai, beje, irgi kultiniai bei labai geri, bet dėl to, kad baiminausi, jog nematęs „Vyro ir moters“ nelabai suprasiu filmo prasmės ir esmės. Juk žiūrėti tęsinius nemačius pradžios nelabai logiška, todėl šis filmas man ir praslydo, tačiau LRT neseniai transliavo šį filmą ir labai nudžiugau, kad pamačiau.

 

Puikus filmas! Nuo pat pirmojo kadro, kai senukas senelių namuose klausosi atminties mankštos ir kaip jis savo galvoje bando surikiuoti faktus ir nepavyksta, o kamera vis artėja prie seno ir pasimetusio veido, man, tiesą sakant, drėko akys. Drėko akys ir per daugelį šio filmo scenų. Mūsų jau nebejaudina kine prievartos scenos, kankinimai, žudynės, tačiau netikėtai gali paprastas švelnumas arba išsprūdusios laimės, kuri visą laiką buvo šalia, neišsipildymas sugraudinti iki širdies gelmių. Šiuo metu Lietuvoje masiškai kalbama apie tradicinės šeimos vertybes, puolamos seksualinės mažumos, ginama šeimos sąvoka, bet „Vyras ir moteris“ nuo pat pradžių iki galo yra netradicinės meilės istorija. Pirmojoje filmo dalyje anuomet susitinka du jauni tėvai, jie tampa meilužiais, abu turi iš kitos santuokos vaikų – juk tai viskas, ką šiandien prieštarauja baubiantys žmonės prieš Stambulo konvenciją, brukantys savo kvailas peticijas. Žiūrėdamas vis galvojau, kad nėra jokios absoliučiai normalumo ir tradicijų apibrėžties, žmones ištinka trauka ir meilė, ir tai gali tęstis be pabaigos.

 

Visgi šis filmas, jo dialogai ir aktoriai perteikia 50 metų laiko atskirties įspūdį. Nelengva nesusitapatinti su jų emocijomis ir per jas filtruoti savąsias. Vis žiūrėdamas pagalvoji: o kokioje tu pats esi pagal savo patirtis ir amžių stadijoje, ar kartais ir pats nepraleidai progos įprasminti tos laimės dėl įsitikinimų, moralės, visuomenės primestų standartų ir t. t. Silpstančio vyro atmintis vis sužadina senus praeities prisiminimus, o po 50 metų atsiradusi mylimoji tai atpažįstama, tai vėl prarandama atmintyje. Žmogus yra visa, kas yra jo atmintis, ir kai pagrindiniam veikėjui atminties lieka vis mažiau ir mažiau, lieka tik gyvenime tikros meilės prisiminimas. Kitaip sakant, tai klasikinė prancūziška romantinės meilės idėja: atimkit meilę, nebeliks žmogaus, atimkit iš žmogaus viską, paskutinioji žus meilė. Idėjiškai lyg ir sentimentalu, tačiau šiame jautriame filme, ypač paskutiniuose kadruose, kai pasakotojas retrospektyviais kadrais veža mylimąją 1966 Paryžiaus gatvėmis skambant kultinėms dainoms, iš tikrųjų tyrinėjame savo atminties labirintus ir ieškome ten to, kas mums leido būti žmonėmis.

 

Nepaprastas filmas, retai skiriu dešimtukus tokio pobūdžio filmams, bet šis man labai patiko ir patvirtino tai (nepaisant, kad kinas dirbtinis konstruktas), jog gyvenime yra meilė, o jos formos absoliučiai nesvarbios.

 

P. S. Filmą galima žiūrėti ir nemačius pirmosios dalies.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Macneal "Lėlių fabrikas"

 Elizabeth Macneal. „Lėlių fabrikas“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 360.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai pamačiau Vytauto Bikulčiaus praėjusių metų top 10 knygų sąrašą, pamaniau, kad daugelį knygų skaičiau, arba norėčiau skaityti neskaitytų, tarp jų buvo minima ir šioji. Nežinau, kas man užėjo, tačiau prekybos centre (kaip dažniausiai per karantiną ir nutinka) urmo lovyje pamačiau būtent britų rašytojos Elizabeth Macneal (g. 1988) romaną Lėlių fabrikas (angl. Doll Factory), kuris anglų kalba pasirodė 2019 metais ir bemat tapo bestseleriu. Į lietuvių kalbą mums šį romaną išvertė Elžbieta Kmitaitė.

 

Kaip šioji knyga atsidūrė mano pirkinių krepšelyje? Atidėjau gal kokius du kartus, kol nusprendžiau, kad, jeigu nepatiks, padovanosiu kam nors arba parduosiu per sena.lt Visgi nusipirkti šią knygą inspiravo ne tiek nuojauta ir ypatingai geros literatūros uoslė, kiek troškimas paskaityti kažką kraupaus, kuriame būtų karalienės Viktorijos laikų mistinių siaubo istorijų dvasia. Norėjosi kažko tarp Mary Shalley Frankenšteino (1823) ir Oscar Wilde Doriano Grėjaus portreto (1890) – žodžiu, to, kas atspindėtų būtent XIX amžiaus mistifikuotą istoriją, kurioje kaip per kokį Todo Svynio miuziklą, visiems lekia galvos, kviečiamos dvasios, o purviname Dikenso laikų Londone apsireiškia Kalėdų dvasios. Manau, tą atmosferos ilgesį karantino metu iššaukė vaikystėje ir paauglystėje skaitytos šiurpios senos pasakaitės ir animaciniai filmai, todėl pamaniau, kad Lėlių fabrikas yra kaip tik man.

 

Veiksmas vyksta Londone XIX amžiaus viduryje. Pastarąjį miestą tuoj apgaubs mechaninė revoliucija, šiame mieste ruošiamasi Didžiajai Parodai. Tų didžių įvykių pašonėje stebimos dvynės Roza ir Airisė, kurios varginančiai dirba pikčiurnos moterėlės žaislų parduotuvėje t. y. spalvina ir dekoruoja lėles, kurios, pasirodo, labiau būdavo Londone užsakomos kaip laidotuvių vainikas ar mirusių vaikų fotografijoms dekoruoti. Žodžiu, viena iš seserų viena akimi akla, nes ją užklupo raupai, o kita – gimė su pažeistu raktikauliu, todėl deformuota. Galiausiai Airisę pastebi žymus Londono dailininkas ir pasikviečia ją pozuoti už stulbinamą užmokestį, kurio Airisė negali atsakyti, nes pati turi polinkį dailei. Tačiau merginos pasirinkimas išeiti iš darbo ir palikt seserį verčia morališkai nusižengti ir nuolat graužtis, o dar tapti pozuotoja t. y. tas pats, kas tapti tiesiog tų laikų prostitute. Galiausiai tarp tapytojo ir Airisės užsimezga meilės ryšys, bet jį nutraukti ruošiasi nesveikas iškamšų darytojas Silas...

Autorė panaudoja, kaip jau įprasta lengvai paskaitomame istoriniame romane, istorines XIX amžiaus detales. Be Didžiosios Parodos autorė gana gerai perteikia anų laikų Londoną (beveik tokį, kokį ir matome filmų ekranizacijose). Čia nestinga kvapų, spalvų, purvo, lengvabūdiškumo, nesaugumo. Ypač tą puikiai padeda perteikti moterų subordinacinė padėtis ir mažylis berniukas Albis, kurio mažoji sesutė dirba prostitute, o jis dienomis renka Silo eksponatus iškamšų parduotuvėlei. Kaip jis bėgioja gatvelėmis svajodamas apie kaulinius dantis. Tai tarsi Č. Dikenso Oliverio Tvisto likimo vaikas, per kurį veriasi nemažai to meto Londono socialinių realijų. Autorė taip pat atskleidžia ir tapytojų ideologines kovas, naudoja dokumentiką, to meto spaudoje pasirodžiusias recenzijas ir t. t.

 

Tačiau istoriniame kontekste vyksta jau autorės išgalvoti įvykiai. Kraupusis Silas, priklausomas, kaip ir daugelis nors kiek viduriniosios klasės pasiturinčių žmonių, nuo opijaus, primena atstumtąjį Paryžiaus katedros vaizduojamą kuprių Kvazimodą. Jis įsimyli Airisę ir tiek sau prisikuria istorijų, kad nebeskiria realių dalykų nuo pramanų. Nepaisant to, jis gudrus psichopatas, stresinėse situacijose moka įtikinamai meluoti. Lėlių fabrikas lyginamas su Patrick Suskind Kvepalais, o aš dar pridėčiau norvego Nikolaj Frobenius Laturo katalogą, kuriame vaizduojamas gimęs vaikas, kuris negali jausti fizinio skausmo. Abejose lyginamose knygose aprašomi antžmogiai, turintys tam tikrų gebėjimų, kurių neturi paprastas žmogus, o štai Lėlių fabrike mes turi tik psichinį narkomaną, kurio baisumą sukūrė nemeilė ir panieka iš aplinkos. Silo ketinimų motyvai ir filosofija labai paprasta: „Juk jis neatima jiems gyvybių, bet išsaugo prisiminimą, totemus, kurie gyvuos amžinai, kailius, kurie antraip supūtų skersgatviuose. Negana to, jie jam tiek daug reiškia (p. 307).“ Šiuo atveju turime literatūrinį portretą, priveiktą bejėgystės, įvarytą į kampą žmogų, kuris tada tampa toks iškreiptas ir agresyvus, kad imasi paties dievo vaidmens tverti iškamšomis savo amžinybės pasaulį.

Elizabeth Macneal

 

Neanalizuosiu ypatingosios Airisės portreto, jis man neatrodė itin įdomus. Tai aiškiai sąmoningai perteikta epochos moteris, kuri suvokia, kas yra taisyklės ir reputacija, bet vis tiek elgiasi impulsyviai nedovanotinai, nes atlieka tam tikrą feministinę šio romano rolę: būti maištininke ir savo drąsa kerėti vyrus. Kai kada romane suspindėdavo „naiviojo romano“ gairės, kurios būdingas tik abejotiniems meilės romanams: „Luisas pakelia jai pasijonį ir įkiša ranką tarp kojų – ją persmelkia malonumas. Nori būti kuo arčiau jo, nori tapti jo dalimi, atsiduoti šiam gėdingam malonumui (p. 203).

 

Erotiniai geismo intarpai neretai išbalansuoja visą romano atmosferą ir pamiršti, jog skaitai lyg ir mistinę siaubo istoriją apie vargdienius Londone, tačiau retsykiais atrodo, kad Airisei labai pasisekė: ji laimėjo milijoną, ar bent Proto mūšyje kelionę aplink pasaulį, nes gavo turtingą aistringą vyrą, kuris vertina jos fizinę negalią, ji turi talentą tapyti, susitaiko su dvyne ir net išbrenda iš skurdo... Tačiau paskutiniuosius 60-50 puslapių suskaičiau kaip veiksmo trilerį. Galima sakyti, kad beveik nuspėjamai nuobodų, ekranizuotą Netflix vidutiniokų kino kūrėjų. Kai kurie veiksmai ir įvykiai aprašomi kaip tikrai iš tokių filmų, kad verčia abejoti šios knygos literatūriškumu ir menine verte apskritai: „Airisė išlenda pro liuką į keistą netvarkingą kambarį, bet kažkas ją sulaiko. Jis čiupo jai už kojos. Mergina spardosi, muistosi, mintyse kartodama tu man ne šeimininkas, tu manęs nenugalėsi, ir ištraukia koją (p. 303).“ Čia kaip tuose trileriuose, kai užpuolikas ar pabaisa jau atrodo nugarmėjo peklon, bet vis dar keliom sekundėm išsiropščia ir sugriebia aukai už kojos...

 

Norėčiau teigti, kad perskaičiau labai gerą knygą, bet nemeluosiu, kad knygos pradžia gana įtraukė, tačiau visuma nuvylė. Buvo smalsu, kaip viskas bus sunarpliota, kaip bus atskleisti mistiniai dalykai, tačiau čia mistikos, jeigu tikitės, nerasite. Tam tikrą Londono purviną atmosferą su, dabar mūsų akimis žiūrint, iškrypėliška socialine sistema ir nelygybe – taip. Dailininkų bohemų kovas – taip. Vaikų bejėgystę – taip. Autorė savo kontekstus pagrindžia istorinio laikotarpio dokumentika, bet ne tokia įkyriai intelektualia, kad reiktų kas puslapį bėgti į google ir pasižiūrėti. Knyga, sakyčiau, nepretenzinga, beveik popsiška, kurioje subalansuotas greitas nelabai intelektualus skaitymas, nes visgi tai meilės istorija, kurią „pagardina“ anų laikų psichopatas ir trilerio (I Will Survive!) elementai. Man asmeniškai knyga buvo įdomi tik dėl atmosferos, pirmoji knygos pusė stipresnė, paslaptingesnė, o nuo vidurio daugmaž darosi viskas aišku, nes šioje knygoje, kaip ir Holivude, belieka pasiimti tik spragėsių.

 

Jūsų Maištinga Siela