Vinilinė plokštelė: Dua Lipa - Club Future Nostagia [Vinyl, 2LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Dua Lipa - Club Future Nostagia [Vinyl, 2LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Sam Smith – I Feel Love [single] [vinyl, LP] (2020)

 Informacija apie singlą: Sam Smith – I Feel Love [single] [vinyl, LP] (2020)

Knyga: Michel Houellebecq "Serotoninas"

 Michel Houellebecq. „Serotoninas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 312.

Sveiki skaitytojai,

Nemažą laiko mano knygų lentynoje pralaukė naujausias kontraversiškas prancūzų rašytojo Michel Houellebecq (g. 1956) romanas Serotoninas (pranc. Serotonine). Pastarasis romanas buvo įtrauktas į Booker International ilguosius ir trumpuosius sąrašus, na, o man tai antroji perskaityta rašytojo knyga. Prieš maždaug metus skaityta Žemėlapis ir teritorija iš tikrųjų buvo neprastas susipažinimas su iki tol man pernelyg neįveikiama rašytojo kūryba. Pretenzingi ankstyvojo laikotarpio rašytojo romanai savo struktūromis ir idėjomis buvo praktiškai nepaskaitomi, tačiau Lietuvoje tikrai buvo nemažai šio rašytojo gerbėjų, kurie būtent šį rašytojo kūrybinį laikotarpį vertino ir tebevertina kaip įdomiausią ir geriausią jo kūrybą. Serotoniną į lietuvių kalbą išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.

Naujausias romanas Serotoninas, pavadintas pagal laimės hormono pavadinimą, žvelgia į Vakarų Europos šiandieninę (iki karantininę) tikrovę. Dėmesio centre – nebe pirmos jaunystės vyras Floranas, kuris, kaip ir dažnas knygos veikėjas, negali pakęsti savo vardo ir pradeda skųstis jau pirmuosiuose romano puslapiuose. Kava ir cigaretės, mieguistas snobiškas rytas, išblėsusios ambicijos ir nuobodulys bei kritiškas, sakytum, pretenzingas visko, kas gyva ar negyva pasaulyje, vertinimas.

Iš tikrųjų mes turime labai mažai literatūros, kuri atspindėtų nūdienos tipinį vakarų europietį, kuris persisotinęs barų, meno, kultūros ir miesto bruzdesio kaip tik nori sprukti į užmiestį (J. J. Ruso: „Atgal į gamtą!“), kad galėtų gyventi be streso. Stresas – didžiausia XXI amžiaus žmonių lėtinė liga, kuri verčia gerti, rūkyti, skęsti beprasmybėje, jaustis bejėgiu. Toks tas ir Floranas, dirbantis žemės ūkio sektoriuje. Ilgą laiką jis stebėjo ir rinko informaciją apie prancūzų ūkininkų padėtį, dalyvaudavo aštriose derybose su ES atstovais ir bandė visaip saviškiams išreikalauti kuo didesnių kvotų. Floranui svarbi ekologija, jis prieš genetiškai modifikuotą produkciją, jis sūrių ir vyno gurmanas, tačiau tuo pačiu suvokia, kad yra bejėgis ką nors pakeisti, nes rinkos dėsniai nesuvaldomi. Į Europą plūsta pigi ir patraukli argentinietiška mėsa, prancūzų pieno kainos negali konkuruoti su Rytų Europos ES narių pigia produkcija. Floranas mato, kaip skęsta paskutiniai Prancūzijos buržuazijos pamatai: išparduodami ūkiai, dvaruose vietoj verslų įrengiami muziejai ir viešbučiai su internetu bei rūkyti draudžiančiais apartamentais. Tai senojo sukirpimo veikėjas, kuriam darosi vis sunkiai gyventi besikeičiančiame ir prancūzišką kokybę bei identitetą prarandančioje šalyje.

Kas lieka Floranui? Jis meta darbą ir ima gyventi iš tėvo palikimo, bando sumėtyti pėdas, pasikeisti iš esmės, perkurti savo tapatybę, todėl pirmiausia jis palieka savo jaunąją japonę meilužę Džiudzu ir išsinuomoja apartamentus rajone, kuriame nemanė gyvensiąs likusį gyvenimą. Netrukus Floranas išvyksta į Normandiją ir ten regi, kaip jo studijų laikų draugas pamažu depresijos apimtas pralaimi ūkio verslą. Visoje šioje zmenkančio verslo ir skęstančio pasiturinčio prancūzų vaizdinyje Floranas nestokoja platesnių įžvalgų apie nūdienos Europos politiką t. y. ES keliami lygybės reikalavimai visoms bendrijos narėms didžiųjų ir turtingųjų ES šalių sąskaita, jaučiama didžiulė artėjanti (ir jau iš dalies esama) Kinijos politikos įtaka, pigesnė paklausa iš Pietų Amerikos šalių. Išparduodama Prancūzija: „Daugiausia belgams ir olandams, vis dažniau kinams. Pernai penkiasdešimt hektarų pardaviau kinų konglameratui, jie norėjo nupirkti dešimt kartų daugiau ir už dvigubai didesnę nei rinkos kainą. Vietiniai ūkininkai tokių galimybių neturi, jiems ir taip problemų kyla mokėti paskolas ir nuomą už žemę (p.129)“.

Atrodytų, kad veikėją kamuoja depresija iš dalies dėl šių politinių įtampų, kurios tampa ir nacionalinės, ir visos bendruomenės problema. Floranas vartoja naują antidepresantą, kuris gamina serotoniną, tačiau vaistas pavojingas, jis pamažu iškreipia tikrovę, todėl retkarčiais Floranas tampa įsivaizduojamo filmo personažu, savotiškai vaistų apgautas, jaučiasi tariamai vėl gyvas. Ko vertas vien ūkininkų blokados susišaudymo scena, kuri priminė dirbtinį veiksmo filmą, holivudinę klišę, tačiau akivaizdu, jog tai ne M. Houellebecq‘o talento stygius, o būtent tikslingas „apsinešusio“ pasakotojo įsijautimas į masinio kino sceną, tam tikras tikrovės matymo modelis. Visgi didžiausias Florano problemos ir depresijos šaltinis – sena mylimoji Kamilė, veikėjas absoliučiai įstrigęs praeityje, romano antrojoje pusėje praradęs bet kokias adekvatumo ribas, jis netgi ruošiasi nušauti Kamilės sūnų, manydamas, kad netikėtai paguodęs ją po praradimo susigrąžins senus meilės potyrius. Naivumo serialas!

Michel Houellebecq 

Romanas prikaišiotas lengvų ir banalių pornografinių vaizdinių. Nuo europietiškų ir „prancūziškų“ problemų pasakotojas metasi kalbėti apie savo seksualines vykusias ar nepavykusias patirtis, išgyvena dėl savo libido, kad nebegali seksualiai susijaudinti dėl naujojo preparato. Kaip ir dažnas vakarietis, jis lankosi pas psichiatrą, prašo naujų tablečių porcijų. Žodžiu, Floriantas tipinis europietis, kurio nelaimės mastas toks didelis, kad jis dar labiau pagilina preparatais nelaimingumą t.y. pamažu virsta atbukusiu, praeityje įstrigusio ir viskuo nusivylusiu žmogumi, kuris bėga nuo ankstesnių veiklų, tačiau negali pabėgti nuo savęs. „Žinai, sunku, nuo pat pradžių man nepavyko pasiekti finansinio balanso, tad vakarais vis mąstau, ką daryti, peržiūrinėju sąskaitas, tačiau šiandien atvažiavai tu, paklausykim kokio gabalo, įsipilk dar vyno, kol uždėsiu plokštelę (p. 128).“ Europiečio gyvenimėlis: darbas, mokesčiai, pramogos ir svaigalai.

Floranas tipinis senojo patriarchalinio pasaulio seksistas. Moteris jam yra arba dievinama mylimoji, arba dažniausiai sekso mašina. Floranas savo lytinį organą sudievino iki atskiro personažo, jam gražiausias moters veidas, kai ji su malonu daro oralinį. Nevengia kalbėti glaudžiais apibendrinamais, sentencijas primenančiais sakiniais, kurie iš esmės sufleruoja apie snobiškai statišką mąstymą pagal vieną kurpalių: „Taigi, vyrui meilė yra pabaiga, išsipildymas, o ne, kaip moteriai, pradžia, gimimas, štai į ką reikia atsižvelgti (p. 64).“

Ironiškas ir savironiškas veikėjas iš tikrųjų nepasižymi itin humaniškomis savybėmis, galima sakyti, čia turime dar vieną tipinį europietį: kiekvienas žiūrisi savo pasturgalio. Visgi įvykiai gana keistoki, į kuriuos įsivelia Floranas. Provincijoje jis užsiima buržuazinėmis pramogomis – šaudymu. Čia jis stebi ornitologą vokietį, kaip jis tvirkina mažametę, tačiau jo neįskundžia, gilinasi į pieno pramonės revoliuciją, stebi veiksmo filmo vertą susišaudymą ir... Visgi atrodo, kad su veikėju nieko nevyksta, jam tiesiog nuobodu netgi būnant vaistų iškreiptame įvykių sūkuryje. Veikėjas neevoliucionuoja, jis veikiau atspindi vakarietiško snobiško ir tingaus, finansiškai apsirūpinusio ir prisikūrusio problemų „produktą“. Tekstas skaitomas itin lengvai, veik kaip koks geltonosios spaudos straipsnis, kuriame koks nors influenceris dalijasi savo potyriais, manipuliuojančiai stengdamasis sukelti susižavėjimą, arba bet kokias kitas emocijas. Kitą vertus, tai iš dalies erzina, o iš kitos pusės galima pagalvoti, kad rašytojas sąmoningai ir norėjo atvaizduoti tą banalumo ir lengvos laimės pasiekimo troškimą.

Visgi man ši knyga labai buvo panaši į 2010 metais pasirodžiusią ankstesnę Goncourt‘o premija apdovanotą rašytojo knygą Žemėlapis ir teritorija: ta pati pasakojimo maniera, toks pats ciniškų spalvų sukurtas pagrindinis veikėjas, buržuazinis cinizmas, dėmesys šiuolaikinėms Europos problemoms, noras pabėgti iš didmiesčio ir t. t. Kadangi Žemėlapį ir teritoriją skaičiau pirmiau, man ji atrodė įdomesnė, o Serotoninas tarsi patvirtino M. Houellebeq‘o jau išartą patogią dirvą – žodžiu, žaidžiama tomis pačiomis teksto ir turinio kūrimo priemonėmis, išryškinant tik kitokius depresuojančio europiečio aspektus. Retsykiais knyga dėl savo pornografinio ciniško slengo ir Florano požiūrio į moteris koreliavo su kitos prancūzų rašytojos Virginie Despentes Vernonas Subutexas, tik anas buvo margesnis ir įdomesnis už Serotoniną.

Nepaisant visų atpažįstamų ir išmėgintų rašytojo triukų, M. Houellebeq savitai yra genialus, nes jis yra arčiausiai to, ką galima pavadinti dabarties nusivylusiu europiečio paveikslu, pastarasis slegiamas vis didėjančių mokesčių, prarandantis savigarbą, buržuazinius titulus, vis labiau kamuojamas didesnio troškulio patirti laimę, pradeda skęsti priklausomybėse. Galbūt pats kūrinys, kaip literatūra, man Serotoninas neimponavo, nesukėlė nei nuostabos, nei pasigėrėjimo meistryste, tačiau leido apmąstyti, kaip kartais sudėtinga šiuolaikinėje literatūroje atvaizduoti mus pačius be simbolių, metaforų, distopijų, magiškojo realizmo, istorinės perspektyvos, nespekuliuojant pamokslavimais ir pernelyg teigiamais arba visai sugedusiais moraline prasme veikėjais. Šiaip ar taip, tai knyga, kuri paliudijo, kad savotiškai lietuviai, kurie dejuoja dėl to, kad pardavėme savo lietuvybę vakarų propagandistams, man atrodo, yra kaip niekad arti tų prancūzų, panašių į Floraną, kurie mano, kad Europai atidavė pernelyg didelę dalį savo tautinio identiteto. Mes vis dar mokamės, bet nelabai pavyksta, gyventi laimingai ir prasmingai globaliame tautinę savasties svarbą prarandančiame pasaulyje. Gal besiveržianti Kinijos galybė padės susivienyti Europai, kol jos žemių ir miškų neišpardavėme už dvigubą kainą?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valdytojas: / "Possessor"

 Sveiki,

Grįžti iš po „Kino pavasario“ prie šabloninių ir normatyvinio masinio kino tikriausiai nelengvas išmėginimas ne tik man. Iš tikrųjų kritikų išgirta fantastinė siaubo juosta „Valdytojas“ (angl. Possessor) (2020) daug kam buvo itin provokuojanti ir įdomi anų metų siaubo žanro lyderė. Tiesa, nemažai ir aš tikėjausi iš šios juostos, bet...

Filme pasakojama tam tikra fantastinė netolimo pasaulio ateitis (arba netgi dabar egzistuojančio, bet masėms nežinoma dabartis). Slapta mokslinių tyrimų organizacija apiplėšinėja magnatus, infiltruodami savo slaptą agentę, žudikę į pasirenkamus surogatus, kuriuos pagrobia, įmontuoja mikroschemą ir štai žudikas jau aukos kūne. Tai tarsi savotiškas „Avataras“, adaptuotas aiškiems kriminaliniams tikslams. Pagrindinė veikėja Tasija – ambicinga darbuotoja, kuri pamažu prasmenga „parsineštuose“ operacijų vaizduose. Netrukus nepatyrusi poilsio ji vėl ryžtasi naujai operacijai. Šįkart ji gauna seksualaus vyro kūną ir turi nužudyti savo potencialų žentą ir, kaip visada, operaciją reikia atlikti bet kokia kaina...

Tiesą sakant, tas mokslinės fantastikos klodas „visai nieko“, bet sukurtas ir perteiktas itin slogia nuotaika. Mane labai tokiame kine erzina perspaustas nuo pat pirmųjų kadrų dramatiškos muzikos takelis, hibridiniai kiborgiški veikėjų jausmai ir jų veiksmai. Neįtikino manęs nė vienas veikėjas, nors aktorė Andrea Riseborough, kuri man labai patiko nuo Madonnos režisuotos dramos „W.E.“ laikų, atrodo ir superinė, ir gera, tokių pat liaupsių galima skirti ir aktoriui Christopher Abbott, tačiau kaltinti jų nesiruošiu. Veikiau tai režisūrinis pretenzingai nevykęs pasakojimo braižas, kuris lygiuojasi tamsiu pasakojimo tonu į kitus mokslinės fantastikos filmus. Šiame filme erzina praktiškai beveik viskas, nes prie visko norėjosi prisikabinti.

Gal istorijos siužetas ir ne pats prasčiausias, tačiau viskas atrodė daugiau ar mažiau nuspėjamai lėkšta. Galiausiai slaptoji valdytoja nebesukontroliuoja savo surogato, susipeša dėl veiksmų ir galiausiai viskas atsigręžia prieš sąmokslo planuotojus. O kaip kitaip gali nutikti tokiame tipažiniame filme, kuris turėjo ir idėją, ir struktūros pasakojimus, tačiau nesugebėjo įtikinti? Filmas liko šabloniškai struktūruotų negyvų spalvų, veikėjai tipiniai gerieji arba blogieji, turtingųjų elitas amžinai permirkęs vienadieniuose pasidulkinimuose ir viskio taurėlėse, savo galios žaidimuose, o operacijos atliekančios super agentės žudikės vaizduojamos kaip šaltakraujės karjeristės, kurios anksčiau ar vėliau prisiverda sau košės, nes juk trūksta atsitraukimo ir humanizmo. Filmas buvo išties labai nykus, tamsus, plokščias ir, tiesą sakant, nuobodokas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: istorikas Andrea Griffante apie stiprėjančių nacionalistų ir fašistų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje

 Sveiki,

Šią citatą aptikau „Literatūroje ir mene“. Italų istoriką, VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnįjį darbuotoją Andrea Griffante kalbino Toma Gudelytė. Interviu žvelgiama į istorinių faktų ir istorijos nagrinėjimo procesą, užkabinami Holokausto medžiagos tyrimai ir sudėtinga situacija, kai dėl politinių ideologijų norima užkirsti istoriniams faktams. Ypač Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje. Man šis interviu aiškiai koreliuoja su nūdienos padėtimi Lietuvoje, kai į valdžią įsiveržusi Laisvės partija ėmė ir sustiprino visokių agresivių Bažnyčios organizacijų reitingus, ProPatrios judėjimus, kurių kelias grįstas stagnacija, baimėmis, sąmokslo teorijomis, antivakceriškumu bei aiškia ne tik politine tendencija prieš Stambulo konvenciją, bet ir LGBTQ asmenų grupes. Tie patys ideologai, naudoja valstybės vėliavą, Vyčio ženklą, uždažo vėliava perėjose ir vaizduoja didvyrius, bando atgaivinti galingos ir nepriklausomos patriarchalinės valstybės ideologiją. Žodžiu, maironišką didingą Lietuvą. Neretai tokių žmonių grupėse ši atributika tampa kovos skydu naikinti žmonių teises, menkinti kitus, leidžia atvirai kliedėti apie atsiskyrimą nuo ES vien dėl kokio nors neįtikusio dokumento, kuris neva sugriaus šalies tradicines šeimas.

Istorikas, nors ir pasakoja apie istorinius procesus, bet manau, užgriebė ir pačią esmę, kodėl Lietuva tapo tokia suskilusi. Dalis gyventojų tiesiog nusivylė liberalia politika, nežinia, ko iš jos tikėjosi, todėl bando sukurti priešingą mitą, kad atsitvėrimas, suskaldymas, atstūmimas ir panirimas tik į tradicijos mitais grįstą pasaulį leis jaustis saugesniems. Bet mes gi žinome, kad tokios jėgos greit išsigimsta ir tampa totalitarinės jėgos valstybėmis. Žmonių atmintis labai trumpa, todėl labai svarbu, kad apmąstytume istoriją, o ne vien emociškai „paimtume“ dabartį. Ar tikrai tas liberališkumas toks jau blogas? Ką duos fašistuojantis nacionalizmas ir rėkiantys tradicionistai su skatinimais engti ir žudyti nepatikusias mažumas ir etnines grupes?

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela apie festivalį "Kino pavasaris 2021": įspūdžiai, komentarai, rekomendacijos

Sveiki,

Štai man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu, kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo, garsų ir spalvų.

Iš kai kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome? Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.

Pradžioje festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui, kad patys netaptume lavonais.

Blogio temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje, su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą. Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima susinaikinti patiems.

Ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis, kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.

Blogio konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl to, kad esi tas, kas esi.

Žiūroviškiausiu filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“ pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“ trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai, sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį, kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų, galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.

Filmas „Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3 metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų, įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.

Vokiečių beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“, kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų, kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia demokratija, arba kaip ji neveikia.

Savaip blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė, reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“ reakcijas.

Likę filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“, kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio) istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas „Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių, besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.

Prancūzų komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.

LGBT azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.

Deja, mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki, tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo, dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos, galiausiai likau nuviltas.

Visumoje šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai. Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Karalių naktis" / "La nuit des rois" / "Night of the Kings"

Sveiki,

Šių metų „Kino pavasario“ sezone norėjau pamatyti bent vieną Afrikos šalių filmą. Teko rinktis tarp „Oro kondicionieriai“ ir Philippe Lacôte režisuoto filmo „Karalių naktis“ (pranc. La nuit des rois) (2020). Pasirinkau šį Dramblio Kaulo Kranto šalies filmą dėl geresnių vertinimų ir iškart per pirmąsias 5-10 filmo minučių supratau, kad nebūsiu suklydęs šiuo pasirinkimu.

Filmo idėja išties originali. Istorijoje pasakojama apie Dramblio Kaulo Krante giliai miškuose įkurdintą kalėjimą, kuriam vadovauja kalinių renkamas karalius. Jeigu karalius suserga ir jis nebegali valdyti, turi nusižudyti ir užleisti vietą įpėdiniui. Filmas prasideda tuo, kad į kalėjimą atvyksta jaunuolis naujokas, o to kalėjimo Juodabarzdžiu pramintas karalius jau sunkiai serga. Karalius naujoką paskiria galimu įpėdiniu, tik jam per raudonosios pilnaties naktį teks papasakoti istoriją, kuri pavergtų kalinių širdis, išlaikytų, prikaustytų jų dėmesį ir pratęstų šio kalėjimo tradicijas, apie kurias naujokas, vietinių pramintas Romanu, nieko nenutuokia. Už akių kalėjime jau rengiamas sukilimas, tad Romanui nieko nebelieka, kaip pasitelkti pasakotojo talentą ir visus įtraukti į istoriją iki pirmųjų gaidžių, kad ir pats išliktų gyvas, ir išlaikytų kalėjime pusiausvyrą, nepraliejant kraujo...

Filmas toks keistas, kad iš tolo neprimena tų slogių prievarta, smurtu ir išnaudojimu pradvisusių trečiųjų šalių pasakojimų apie vyrų kalėjimus. Čia magiškai suausta Afrikos kultūra su kalėjimo nusikaltėlių realybe, tai tarsi etninė religija, kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji kalėjimo dalis. Filmas žavi afrikietiškomis spalvomis, tačiau pasakoja iš tos, deja, liūdnosios nusikalstamosios ir skurdžiosios perspektyvos. Režisierius, sakyčiau, kaip ir pagrindinis veikėjas, ieško pusiausvyros, kaip išlaikyti proporcijas tarp tikrovės žiaurumo ir dvasios ramybės. Čia autorius pasitelkia etninius pasakojimus ir juos „kryžmina“. Romanas pasakoja apie dviejų kilmingų karalių kovą tarp genčių, atliepiant tikriausiai bendrą Dramblio Kaulo Kranto šalies istoriją, mitus, padavimus ir sakmes. Nesu Afrikos kultūros žinovas, tačiau įtariu, kad tuose simboliuose, pasakojimų pertransformavimuose ir adaptacijose ir slypi visa šioji magiška filmo šaltinio energija.

Kitą vertus, manęs nestebino pasirinkimas, kad būtent pasakorius gali tapti karaliumi. Nuo seno Afrikoje, kur rašto kultūros tradicijos nebūta, kino ir fotografijos bei dailės irgi, gajausia ir seniausia būta žodinė pasakojamoji tautosaka. Afrikoje pasakotojai prilygo žyniams, tai filme „Karalių naktis“ savotiškai perkeliama į kalėjimo getą, kur, atrodo, viskas jau seniai turėtų būti pamiršta ir jau seniai persipynę su vakarietiška kultūra, tačiau išvystame tam tikrą kolektyvinės hipnozės transo būseną. Romanas pirmąkart gyvenime kovodamas už savo gyvybę pajunta, kad žodžiu sužadinta vaizduotė gali valdyti mases. Tai kažkiek man primena etniškai irgi hiperbolizuotą kolektyvinės sąmonės veikimo principus pernai Scanoramoje rodytame indų netikėtai dinamiškame filme „Jallikattu“, bet „Karalių naktis“ man patiko labiau, nes jis intymesnis, labiau susitelkta į tautos tradicijas, bet kartu viskas perteikta per suasmenintą veikėjo istoriją.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela