Filmas: "Ties virimo riba" / "Boiling Point"

 

Sveiki,

Pažiūrėjęs Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau, kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to, kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.

Tiesą sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.

Visgi visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas, darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.

Galiausiai filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją (nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulėlydis" / "Sundown"

 Sveiki,

Labai šiemet laukiau naujausio meksikiečio režisieriaus Michel Franco filmo „Saulėlydis“ (angl. Sundown) (2021) Kino pavasaryje. Pernai tame pačiame festivalyje matytas filmas „Naujoji tvarka“ iš tikrųjų buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – originali ir socialinė meksikietiška distopija, nutikusi per vienerias vestuves. Naujausias režisieriaus darbas – anglakalbis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį daugeliui puikiai žinomas aktorius Tim Roth.

Galbūt būsiu pernelyg susižavėjęs „Naująja tvarka“, tad ir iš filmo „Saulėlydis“ tikėjausi kažko itin aštriai įtempto ir netikėto. Vigis filmas pasakoja apie verslininkus brolį ir seserį su vaikais, kurie iš Londono atvyko atostogų į Akapulką. Netrukus jų idiliškas atostogas sudrumsčia netikėta žinia apie motinos mirtį, tad šeimynai tenka pakuotis daiktus ir skristi atgal, tačiau brolis Neilas oro uoste pasigenda savo paso, todėl palikęs visus grįžta atgal ir užuot rūpinęsis laidotuvėmis, leidžia dienas gerdamas alų ir flirtuodamas su gerokai jaunesne vietos pardavėja. Vyrukas be didesnio susidomėjimo dėl motinos telefonu meluoja seseriai, o galiausiai jau visai nebeatsiliepia į jos skambučius...

Atrodo, šiame kurortiniame filme nieko pernelyg įdomaus nevyksta. Stebime visada nurimusį ir dėl nieko nesikremtantį Neilo veidą, sekame jo išgėrinėjimus, seksą su meksikiete ir vienintelė mus laikanti intriga yra, kada sesuo su vaikais iš tikrųjų sužinos, jog jis jiems meluoja, kad net neketina grįžti į Londoną. Dar geriau – kas nutiks, kai jie tai sužinos? Iš pradžių atrodo, kad Neilas tiesiog viskam apatiškas, pavargęs nuo verslo ir kitų gyvenimiškų nesąmonių, todėl nusprendė pamaištauti. Bet stebint veikėją nesunku nuspėti pagyvenusio vyruko elgesio motyvus, galiausiai filmo pabaigoje viskas pasitvirtina, tad siužetas, kitaip sakant, vieno probleminio kurpaliaus.

Visgi galvoju, kad filmas visumoje daugiau ar mažiau pavykęs. „Saulėlydis“ atmosferinis filmas, susitelkęs į vieno vyro gyvenimo netikėtą pasirinkimą, kuris reiškia neatstatomus pokyčius, iš dalies primena savo ankstesnio savęs sunaikinimą, atsisakant socialinių tapatumo vaidmenų ir įsipareigojimų. Visgi filmas, palyginus su „Naująja tvarka“, atrodo tiesiog per... konservatyvus. Siužetas mažai kuo intriguoja, veikiau režisierius pasiduoda kurortiniam meditatyviniam pasakojimo ritmui. Tik kelios brutalios ir kriminalinės scenos, susijusios su nesaugiomis Meksikos vietos mafijos susišaudymais, šiek tiek paaštrina tą nesaugumo jauseną, tačiau režisierius neplėtoja smurto, jis aiškiai susitelkęs į Tim Roth atliekamą Neilo pasaulį. Nesitikėkite iš šio filmo provokacijos, aštrumo ar kažko panašaus į trilerį ar meksikiečių kriminalinių istorijų. Visgi tokio siužeto filmas pastatytas išmoningai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vestuvės" / "Wesele" / "The Wedding Day"

 

Sveiki,

Dar tik antrasis šio sezono Kino pavasario filmas ir jau pamačiau tai, ko tikrai ilgam neužmiršiu. Lenkų režisierius, dažnai pristatomas kaip kino provokatorius Wojciech Smarzowski šiemet pristato filmą „Vestuvės“ (lenk. Wesele) (2021). Iš tikrųjų labai bijojau, kad nebūtų kas nors labai panašaus į pernai matytą Michel Franco „Naujoji tvarka“ (2020), kuriame vaizduojamos vestuvės tapo meksikiečių varguolių teroristinės atakos objektu. Nors „Naujoji tvarka“ man be galo patiko, tačiau lenkų „Vestuvės“ teturi tikriausiai su anuo filmu tik vieną ryškesnį panašumą – provokacijos ir socialinė aštri kritika.

Kas mane pažįsta, tas žino, kaip aš mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną! „Vestuvės“ gal ir nebus visiems kino gurmanams įtikęs filmas, bet tai yra man absoliučiai priimtinas ir mano skonio filmas. Čia kaip „Kvadratas“, tik savotiškai kitaip režisierius perteikia lenkų visuomenės vertybių karikatūras. Istorija pasakoja apie turtingo kiaulių fermerio biznieriaus dukters vestuves, tačiau vestuvės tebuvo tik dar viena išjuokta sakralumo forma perteikti tai, kuo kasdien šie žmonės gyvena. Filmų kūrėjai scenarijų plėtoja keliomis kryptimis t. y. dabartį „užkloja“ vokiečių nacių Lenkijos Antrojo pasaulinio karo istorija. Vestuvėse dalyvaujantis senolis, sergantis atminties sutrikimo liga, pamažu visame tame kakofonijos šurmulyje regi savo jaunų dienų masinių žydų naikinimo tikrovę. Kitaip sakant, filmas tarsi labirintas po senolio dabartį ir praeitį.

Kitame sluoksnyje mes matome naujosios kartos kasdienybę – kyšiai, galios įtaka, šantažas, papirkta policija. Vestuvės, nereikia nė spėlioti, galiausiai įsisiautėja, visi nusitašo, lėbauja, tampa neištikimi ir tai veikiau Užgavėnės, nei vestuvės, bet visoje toje kakofonijoje „vestuvinė kamera“ bando dokumentine maniera tarp palinkėjimų jaunavedžiams perteikti neonacių ir šiaip antisemitiškai nusiteikusių vaikų ir suaugusiųjų pažiūras, kurios akivaizdžiai koreliuoja su senolio tikrovės pajauta. Iš tikrųjų režisierius negaili socialinės kritikos patiems lenkams, akivaizdžiai rodo skaudžią sceną, kai 500 žydį suvaromi į daržinę ir padegami. Vestuvės ir holokaustas, neonaciai ir besilaukianti švelni nuotaka, ašaros ir cinizmas, kyšiai ir kunigo parama... Visas filmas sudurstytas iš ryškių kontrastų, prieštaravimų, kurie atskleidžia, kokiame netikrame karkasiniame vertybių pasaulyje gyvenama. Iš tikrųjų gal tos kiaulės, kurios sadistiškai fermose kankinamos, yra daug tyresnės, nei toji tėvo meilė savo šeimai...

Filmas puikus, aštrus, įtraukia nuo pat pradžių. Režisieriui pavyko susluoksniuoti ir transformuoti kinematografiškai istoriją taip, kad ji bylotų daugiasluoksnius dalykus. Ypač vykusi scena, kai kunigas tuokdamas laimingus jaunuosius ima pezioti apie abortus ir homoseksualumą, varyti savo katalikų propagandą. Tai taip... lenkiška ir taip gerai gerotestiškai atliepia tą netikrų vertybių dugną, kad nejučia visi daugiau ar mažiau primena komiksų personažus. Visgi filmas paveikia emociškai. Kada kažką tokio mačiau Kino pavasaryje? Tikriausiai labai panašiai jaučiausi, kai žiūrėjau vieną geriausių praėjusio sezono Kino pavasario perliukų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. „Vestuvės“ – tai filmas išsiilgusiems dabarties povyzos ir tariamai deklaruojamų krikščioniškų vertybių kritikos žiūrovams. Čia juodas humoras dera su tradicinių vertybių iliuzijomis. Manau, man filmas taps vienu didžiausiu favoritu šiemet.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos filmų pasirinkimas: Kino pavasaris 2022!

 

Sveiki,

Beveik paskutinę dieną susipirkau bilietus ir susidėliojau sau Kino pavasario 2022 programą. Šiek tiek pasidairiau į kitų rekomendacijas, bet iš esmės dauguma filmų atsirinkau tiesiog pats. Daug įtakos turėjo režisierių retrospektyva, jau matytų jų darbų palikti įspūdžiai, kai kurie tiesiog dėl apdovanojimų, pastarieji dažnai nenuvilia. Šiemet dalį filmų žiūrėsiu teatre, dalį namuose. Dėl to, ką žiūrėsiu namuose, nesu iki galo nusprendęs, tad iš šio sąrašo tikriausiai dominuoja filmai, kuriuos matysiu kino teatre.

Kino pavasaris – dvejus metus laukta kultūrinė puota. Tai lyg ir tradicija, kai išeini iš kino salės, eini gatvėmis, beveik jau sutemę, bet vis tiek jauti tą orą, pavasarį ir tave lydintį emocinį foną, kurį palieka matytas filmas. Kas šito nepasiilgo? Aš pasiilgau.

Štai ką šiemet ketinu pamatyti.

„Pirmoji karvė“ (First Cow)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7952-pirmoji-karve

„Anetė“ (Annette)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7804-anete

„Memoria“ (Memoria)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7813-memoria

„Saulėlydis“ (Sundown)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7840-saulelydis

„Vestuvės“ (The Wedding / Day Wesele)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7949-vestuves

„Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World / Verdens verste menneske)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7805-blogiausias-zmogus-pasaulyje

„Svečiuose“ (Speak No Evil / Gæsterne)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7809-sveciuose

„Ties virimo riba“ (Boiling Point)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7838-ties-virimo-riba

„Gerasis bosas“ (The Good Boss / El Buen Patrón)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7844-gerasis-bosas

„Mažytė mama“ (Petite Maman / Petite maman)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7807-mazyte-mama

„Likimas ir fantazijos“ (Wheel of Fortune and Fantasy / Guzen to Sozo)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7802-likimas-ir-fantazijos

Kadras iš filmo "Gerasis bosas".

Kadras iš filmo "Saulėlydis".

Kadras iš filmo "Vestuvės".

Kadras iš filmo "Memoria".

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kurčiųjų vaikas" / "CODA"

 

Sveiki,

Daug kas teigia, kad Sian Heder režisuota muzikinė drama „Kurčiųjų vaikas“ (angl. CODA) (2021) yra vienas geriausių šio sezono filmų. Tą, atrodo, patvirtintų ir akivaizdus prasibrovimas į įvairių kino apdovanojimų nominacijų sąrašus, o kai kuriose kategorijose netgi laimėjo. Nesistengsiu apžvelgti tų įvertinimų, nes pastaruoju metu „didieji“ kino apdovanojimai nebeatitinka mano kino kokybės standartų, kurie gerokai pakito per pastaruosius dešimt metų. Visgi, genamas smalsumo, pagalvojau, kad šis filmas nebus prastas ir nutariau pažiūrėti.

„Kurčiųjų vaikas“ pasakoja apie šeimą, gyvenančią miestelio uoste ir uždarbiaujanti iš žvejybos verslo. Įdomiausia tai, kad visa šeima laikosi iš jauniausios šeimos dukters, kuri šeimoje vienintelė girdi, todėl yra nuolat priversta ne tik saugoti jūron išplaukusius vyresnįjį brolį bei tėvą, bet ir padėti šeimos verslui, kai pati mokykloje jaučiasi atstumtoji. Vieną dieną ją pastebi naujasis muzikos mokytojas, kuris mokykloje suformuoja chorą. Galiausiai Rubei, pagrindinei filmo veikėjai, tenka rinktis: ar muzikos mokykla didmiestyje, ar šeima, kuriai reikia nuolatos jos vertėjos pagalbos. Šis sunkus jaunos merginos išbandymas filme atskleidžiamas nelengvu balansavimu, tad daugelis mokykloje, įskaitant ir muzikos mokytoją, nesuvokia, kokioje tikrovėje ji gyvena.

Man patiko, kad filme pavyko atskleisti šias moralinio įsipareigojimo, pasiaukojimo ir individualaus gyvenimo puses. Iš tikrųjų galima Rubę suprasti, kad ji ne tik mokykloje kitokia, bet ir pačioje šeimoje, kai aplinkui visi negirdi, o ji girdi, nesunku jaustis visur atstumtai. Visgi filmas disnėjiškas ir viskas kvepia pigiu prieinamumu. Filmo finalas sentimentaliai nublizgintas pagal happy end formulę (mergina galiausiai užsitarnauja tėvų prielankumą ir įstoja į muzikos mokyklą), todėl tikėtis niūrios baigties nė iš tolo nesitikėkite. Taip pat veikėjos pasirinkimo problemą paskanina netikėtai užsimezgusi meilė, šokinėjimas nuo olos į ežerą ir t. t. Iš esmės filmo atmosfera spalvinga, naratyvas laikosi ant vieno probleminio siūlo, o viskas daugmaž perteikiama kaip didaktiniame holivudiniame filme, skirtame visai šeimai, ypač jaunuomenei. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, jis skirtas masėms, ne vieną tikriausiai sugraudins, tačiau man asmeniškai filmas vieno momento, ilgam atminty neišliks, tačiau suprantu poreikį, kad filmas palepins šviesiomis emocijomis žiūrovų minias ir tai yra tikriausiai tokio žanro ir pobūdžio kino privalumas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela