Maištinga siela

2022 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Graikijos žemėlapis lietuviškai. Graikija.

Filmas: "Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės" / "My Big Fat Greek Wedding"

Sveiki,

Kaip Joel Zwick sukūrė filmą „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“ (angl. My Big Fat Greek Wedding) (2002), dar būdamas vaikas pamenu, kad filmas buvo itin reklamuojamas. Matyt, kad po Rugsėjo 11-osios įvykių visiems daugiau ar mažiau reikėjo pramogų ir juoko, nes visi buvo persisunkę tų įvykių aidais ir prezidento Dž. Bušo politika, panašiai kaip dabar mes dėl karantino ir Rusijos karo su Ukraina. Prisimenu, kad šį filmą paauglystėje visgi buvau matęs, tačiau taip jau susidėliojo repertuaras su graikų aktore Nia Vardalos, kad iškart po „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (2009) teko pamatyti ir „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“, kuriam scenarijų parašė pati Nia Vardalos. Šiuo metu, kiek man žinoma, filmuojama trečioji šių filmų dalis...

Filmas utriruotas graikų tema, o pagrindinis veiksmas vyksta Amerikoje, kurioje vaizduojama didelė emigrantų graikų šeima, kuriai vadovauja tėvas su senomis graikiškomis ir itin konservatyviomis pažiūromis. Jo dukra jau sulaukusi 30 metų ir dar netikėjusi staiga padaro esmingą karjeros šuolį ir netikėtai susiranda vyrą amerikietį ir taip prasideda ilgos derybos, nes graikų šeima nė iš tolo nenori įsileisti amerikietiškų tradicijų...

Filmas, sakyčiau, pakankamai linksmai pavykęs. Jame naratyvas ir scenarijus gerai išvystytas, pavykęs scenarijus ir galiu įtarti, kad tuo metu, kada pasirodė filmas, jis išties atrodė neblogai. Vienas didžiausių šių filmų privalumų, jog jis pašiepia graikų nacionalistines pažiūras, susireikšminusius graikų vyrus. Scenarijaus autorė panaudojo visus tikriausiai žinomiausius graikų štampinius įsitikinimus, pavyzdžiui, „pasaulyje gyvena tik graikai ir tie, kurie nori būti graikais“. Filmas nors ir apie vestuves bei merginų graikių gudrumą šeimoje, bet problematinis laukas visgi išlieka ši: kaip išsaugoti graikišką kultūrą, papročius ir tradicijas liberalioje amerikietiškoje kultūroje? Filmas atsako, jog tiesiog reikia kitus paversti graikais, o tai byloja apie tam tirą uždarą kultūrinį getą, į kurį užsidaro diasporos atstovai.

Šiame filme meilės istorija nėra tokia svarbi ir įdomi, kiek ta graikiška nacionalistinė patriarchalinė šeimos diktatūra ir jos ironiškas vaizdavimas, bet šis filmas visgi tampa tam tikra prasme dviprasmišku kūriniu, nes iš vienos pusės graikai pasijuokia iš savo graikiškumo, bet tuo pačiu ir pasireklamuoja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas griuvėsiuose" / "My Life in Ruins"

Sveiki,

Yra tokių keistų komedijų, kurių nė už ką nežiūrėčiau, tačiau imi ir vis tiek pažiūriu, nes kitiems tiesiog neįsiūlysi geresnio ir rimtesnio filmo. Tokiais atvejais belieka susitaikyti ir žiūrėti tai, ką pasirenka artimieji ar kompanija, tad ir šįkart nutiko labai panašiai su šia senstelėjusia komedija „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (angl. My Life in Ruins) (2009), kurį režisavo Donald Petrie, o pagrindinį vaidmenį atliko graikų kilmės aktorė Nia Vardalos.

Istorija pasakoja apie gidę Džordžą, kuri Graikijoje turistams veda kelionę po žymiausias Graikijos vietoves. Kelionės metu nutinka pačių keisčiausių, nemaloniausių ir kartų įdomiausių nutikimų, kurie tik gali nutikti gidams ir turistams.

Iš tikrųjų filmas komedijos prasme labai amerikietiškai hiperbolizuotas, prisodrintas kiekvienoje scenoje anekdotinių situacijų, iš kurių galima pasijuokti, tačiau tą patį galima išgirsti ir kokiose nors stundapuose kiek kitomis tonacijomis. Kleptomanė turistė, užsislaptinęs hipis mačo vairuotojas, palikinėjantis gidei ramunėles, susiraukusi ir pasipūtusi moterėlė, kuri neturi jokio dialogo su maištaujančia dukra ir ištisas autobusas įnoringų, nuobodžių ir apie Graikiją tikrai negalvojančių turistų, primenančių psichiatrijos klinikos klientus. Veikėjai vienkrypčiai, komiškai monotoniški be individualių istorijų, o kelionių situacijos atrodo itin dirbtinės, nuvalkiotos, o neįdomiausiai žiūrėjosi gidės ir vairuotojo meilės istorija, kuri šiame skystokame komedijos balagane atrodė kaip pigiausias meilės romanas minkštais viršeliais Vilniaus autobusų stotelės kioske.

Visgi filmas absoliučiai pigiai foninis, tinkantis retkarčiais užmesti akį ir spoksoti kaip į visiems žinomų ekranizuotų turistinių anekdotų rinkinį, kurią jungia banaliausia kokia tik gali būti meilės istorija.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Filmas: "Meilė pagal iškvietimą" / "Good Luck to You, Leo Grande"

Sveiki,

Kur nusifilmuoja britų aktorė Emma Thompson, tą filmą būtinai turiu pasižiūrėti, nes ji britų komedijos žanro (ir ne tik!) karalienė. Tokios energijos, sveiko proto ir humoro retas derinys, kuris išlaiko tą balansą, kurį atneša ir duoda savo kuriamoms veikėjoms. Gal dėl to pamaniau, kad neapsiriksiu, jog pažiūrėsiu su šia aktore naujausią jos komediją „Meilė pagal iškvietimą“ (angl. Good Luck to You, Leo Grande) (2022), nors filmas tikriausiai turėtųsi verstis „Sėkmės, Leo Grande“.

Trumpai apie pačią istoriją. Filmas pasakoja apie 55 metų amžiaus tikybos mokytoją Nensę, kuri po vyro mirties bando pratęsti savo gyvenimą, nors visą gyvenimą buvo konservatyvi, nepatyrė nė vieno orgazmo ir užaugino itin skirtingus bei lūkesčių nepateisinusius vaikus. Ji nusiperka sekso paslaugas už daug daug jaunesnio jaunuolio ir užsako viešbučio kambarį...

Tiesą sakant, filmas banalokų apsukų ir siužetine prasme nieko jame įspūdingo ar nenuspėjamo nerasite. Konservatyviai mokytojai reikia pralaužti ledus ir (kaip spėjau, taip įspėjau) reikia ne tiek sekso (nors ir to), kiek psichoterapijos. Praktiškai nesuklysite, jeigu iš šio filmo tikėsitės sudėtingų temų komedinio varianto. Tiek eskorto vaikinas, tiek mokytojos pokalbiai yra būtini, norint patirti malonumą, nes kitaip klientės laukia eilinis nusivylimas. Suprasti savo santykius su vyru, vaikais, savo pačios nusistatytais tabu tampa ilgų mokytojos ir eskorto santykių diskusija, kol pralaužius ledus pasiekiamas tiek dvasinis išsilaisvinimas, tiek orgazmas... Ir tai taip teisingai sukalta, kad kitokio filmo negalima tikėtis. Ar banalu? Taip, bet tai filme kažkaip vis tiek stebuklingai veikia!

Visgi stipriausias dalykas nebuvo Emmos Thompson savo nuogo kūno tyrinėjimas veidrodyje (drąsu ir savaime aktorei tikriausiai suveikė kaip psichoterapija!), bet pastebėjau, kad mano draugas nuolat striksėjo komentuodamas, kaip šiai aktorei reikia atsinaujinti, kokių plastinių, kad atrodytų kitaip... Nė velnio! Pats filmo turinys ir mintis sako, kad nustokime dairytis į stereotipus ir savęs nekęsti, nes tobulumo nėra, kaip nėra ir tobulo amžiaus išgyventi nuotykius! Emma Thompson vėl buvo nuostabi, nors filmas nenustebino ir netgi vietomis atrodė pernelyg pigus, hermetiškas, nufilmuotas viename viešbučio kambarėlyje, tačiau nemažai ką atperka neblogai sukalti literatūriniai dialogai, pedagogės ir žigolo pamokos, kurios tiesiogiai apeliuoja į patį žiūrovą: orgazmą, laisvę ir tikrą gyvenimą patirsime tik tada, kai išsivaduosime iš savo pačių susikurtų melo kalėjimo grotų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ruslanas Kirilkinas – Prisiglausk

Sveiki,

„Tu mano mergytė, aš tavo berniukas...“ Gerai, gerai... Tą girdėdavau kasryt važiuodamas autobusu į mokyklą, o dabar jau kiti laikai ir kitos dainos. Tiesą sakant, Ruslano Kirilkino dainą „Prisiglausk“, žargonu sakant, nuleidau juokais. Pamaniau sau, kad va, vyrukas (gal jau ir vyras pagal amžių) nusprendė išbristi vėl į šviesą po skandalų, paieškų ir atsitiesti pradėdamas išleisti naujos muzikos, tačiau mano paties santykis su lietuviška muzika toks, kad lietuviškus atlikėjus tikriausiai pamatau per Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir... tiek žinių.

Visgi šią „Prisiglausk“ dainą noriu pasidalyti, nes ji kalasi mano galvoje. Kad ir kiek beužsukčiau į „Maxima“ skalbimų miltelių, naujo žurnalo numerio, ar kokios „kvietkelės“, ar paprasčiausios dienos skrebučiams, visada mane pasitinka per garsiakalbius šitas Ruslano gabalas. Iš pradžių labai nepatiko, nes, kas gali būti banaliau, nei dainos žodžiai „prisiglausk, prisiglausk...“ bei banalaus teksto metai iš metų kartojami leitmotyvai kaip dūžtantis stiklas ir t. t. Pamaniau, kad žiauri banalybė, tačiau argi kokia pop amerikietiška muzika nepanašiai visada rikiuojama? Kiekvienoje dainoje tos pačios reklama tapusios frazės ir žodžiai „baby“, „bitch“ ir t. t.? Ramūnas Zilnys pastebėjo, kad su metais apskritai pasaulio muzika vis banalėja, plokštėja, tekstai plaukioja paviršiumi. Kad ir kiek Ruslanas stengtųsi perteikti savo naujojo hito frazes kaip išgyvenimus, (o jie ir yra jam brangūs, čia viskas gerai), tačiau pripažinkime, kad tai lietuviškos muzikos popso klišių kratinys, kuris... visgi muzikaliai sukaltas taip, kad kabintų. Ir kabina! Ir jeigu prisipirkęs stumiu per automobilių aikštelę savo pirkinių vežimėlį ir vis niūniuoju prekybos centre ką tik išgirstą „Prisiglausk“ dainą, vadinasi, viskas su šia daina tvarkoje.

Gal vietoj anos vasaros „Kunigundos“?