Šios dienos daina: Led Zeppelin – Black Dog [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Pradėkime nuo to, kad pirmąkart grupės Led Zeppelin klausytis bandžiau būdamas „fuksas“ t. y. pirmakursis, nes šią grupę klausytis primygtinai prašė mano kambariokas, kuris buvo pakvaišęs dėl šios grupės. Tiesą sakant, klausiausi ir žinojau, kad daug kam iš mano anuomet „jaunosios kartos“ Led Zeppelin labai „veža“, nors jau ir nebebuvo mūsų kartos muzika. Šioji grupė itin patiko ir tikriausiai tebepatinka rašytojui Sigitui Parulskiui, kuris kritikavo Stasio Povilaičio muziką su po sovietinės armijos klausomais Led Zeppelin gabalais.

 

Iki šiol nesu Led Zeppelin gerbėjas, tačiau nesibaidau sunkiojo roko. Vienas iš skaitytojų prašė apžvelgti Led Zeppelin albumą, kurį praklausiau iki pusės ir supratau, kad iš šiandienos perspektyvos tiesiog neturiu nei pajautos, nei kompetencijų, nei suvokimo, kas iš tikrųjų yra ir kokio masto bei poveikio yra Led Zeppelin, tačiau nusprendžiau pasidalyti tikriausiai viena man asmeniškai labiausiai iš jų patinkančių dainų Black Dog (liet. Juodas šuo), kuri pasirodė 1971 m. ir buvo viena iš žymiausių jų dainų albume „Led Zeppelin IV“. Šią dainą su roko ir bliuzo motyvais atliko po to dar daug atlikėjų, paminėsiu, kad viena geriausių versijų buvo bliuzo karalienės Beth Hart.

 

Led Zeppelin susiformavo 1968 metais ir per savo intensyvaus 12 metų gyvavimo išleido 8 albumus. Nors debiutiniais metais ir dar kurį laiką grupė nebuvo itin populiari, tačiau ji po to sugebėjo parduoti nuo 200 iki 300 milijonų savo albumų įrašų ir yra trečia pagal sėkmingumą roko grupė pasaulyje. Rolling Stone juos pavadino visų laikų geriausia roko grupe, o dainą „Black Dog“ įtraukė į geriausių visų laikų 500 dainų sąrašą. Nepaisant milžiniško pasisekimo „Black Dog“ su 200 tūkstančių kopijų pardavimu Britanijoje pelnė sidabrinė sertifikatą.

 

Daina buvo įrašoma ankstyvojoje Led Zeppelin gyvavimo eroje. Sakoma, kad kūrinys skirtas juodam labradorui, kuris sukinėjosi grupės įrašymo aikštelėje. Dainos kompozicija primena telefoninį pokalbį tarp vokalisto ir muzikinės grupės, tad toji dainos kompozicija grupei nebuvo lengva, ji gyvo garso koncertuose, kaip teigia kai kurie šaltiniai, sulaukė netgi 4 muzikinių variantų. Šiandien kviečiu pasiklausyti šios dainos, kurios didžiąją dalį sudaro klasikinio sunkiojo roko gitaros skambesys.

Gyvas atlikimas 

Beth Hart versija

 

Žodžiai / lyrics

Led Zeppelin – Black Dog

 

Hey, hey, mama, said the way you move

Gonna make you sweat, gonna make you groove

Ah, ah, child, way you shake that thing

Gonna make you burn, gonna make you sting

Hey, hey, baby, when you walk that way

Watch your honey drip, I can't keep away

 

Oh yeah, oh yeah, oh, oh, oh

Oh yeah, oh yeah, oh, oh, oh

 

I gotta roll, can't stand still

Got a flaming heart, can't get my fill

Eyes that shine burning red

Dreams of you all through my head

 

Ah-ah, ah-ah

Ah-ah, ah-ah

Ah-ah, ah-ah, ah

 

Hey, baby, oh, baby, pretty baby

Tell me would you do me now

Hey, baby, oh, baby, pretty baby

Move me while you groove me now

 

Take too long 'fore I found out

What people mean by down and out

Spent my money, took my car

Started telling her friend she' gon' be a star

I don't know, but I've been told

A big-legged woman ain't got no soul

 

Oh yeah, oh yeah, oh, oh, oh

Oh yeah, oh yeah, oh, oh, oh

 

All I ask for, all I pray

Steady rolling woman gonna come my way

Need a woman gonna hold my hand

Won't tell me no lies, make me a happy man

 

Ah-ah, ah-ah

Ah-ah, ah-ah

Ah-ah, ah-ah, ah

 

Hey baby, pretty baby, oh baby

Hey baby, pretty baby, oh baby

Hey baby, pretty baby, oh baby

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Post Malone - I Like You (A Happier Song) with Doja Cat [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Tęsiu šios vasaros savo playlist‘ą pasidalinimus ir šįkart dar viena nauja šiųmetė daina, kurią pristatė daug kam žinomo hito „Rockstar“ atlikėjo Post Malone ir atlikėjos Doja Cat duetinė daina „I Like You (A Happier Song)“, kuri debiutavo 2022 m. birželio 7 dieną.

Post Malone – tai trečiasis muzikinis singlas iš ketvirto muzikinio solo albumo „Twelve Carat Toothache“, kuris buvo išleistas šiemet birželio 3 dieną. Metacritic šį albumą įvertino, sakyčiau, gana neblogai 68/100. Nors didžiosios dalies dainų ir atlikimo stiliaus Doja Cat man nepatinka ir aš jos dažniausiai nesuprantu, tačiau, kai ji imasi būti ne tiek vulgari, kiek švelni visomis prasmėmis, manding, atsitinka kažkas glamūriškai įdomaus ir jos klausytis tampa lengva. Na, o Post Malone visada garsėjo savo švelnia tonacija, kad ir koks brutalus beatrodytų savo vaizdo klipuose, šiame kaip koks mielas dėdė meškis, kuris pozityviai sako, būk savimi, daryk tai ką mėgsti ir viskas bus čiki-piki.

Daina itin mėgstama ir populiari šiuo metu visuose muzikiniuose kanaluose. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pelnė auksinį sertifikatą. Lietuvoje kol kas užėmė aukščiausią top poziją 29. JAV Billboard Hot 9 vietą, Kanadoje 5. Prancūzijoje štai tik 166 vietą. Man asmeniškai ši daina „nieko įspūdingo“, kaip ir didžioji dalis šios vasaros dainų, bet tikriausiai taip jau yra su populiariąja muzika, ji tiesiog lengvai niūniuojama ir „prieinama“ mūsų masinėms ausims. Siūlau paklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

Žodžiai / lyrics

Post Malone ft. Doja Cat – I Like You (Happier Song)

(Ooh, ooh, oh)

(Ooh, ooh)

 

Ooh, girl, I like you, I do

I wanna be your friend, go shoppin' in the Benz

I like you, I do

I'll hit you when I land, can you fit me in your plans?

I like you, I do

We went to bed in France, then we woke up in Japan

I like you, I do, mmm

 

Oh, girl, I know you only like it fancy (Fancy)

So, I pull up in that Maybach Candy

Yeah, your boyfriend'll never understand me (Understand)

'Cause I'm 'bout to pull his girl like a hammy, hammy (Wow)

Let's take a lil' dip, lil' lady

Hit PCH, 180

Hey, I've been thinkin' lately

That I need someone to save me

Now that I'm famous, I got hoes all around me

But I need a good girl, I need someone to ground me

So, please be true, don't fuck around with me

I need someone to share this heart with me

Fill you up, then run it back again (Run it back again)

 

Ooh, girl, I like you, I do (I do)

I wanna be your friend, go shoppin' in the Benz

I like you, I do (I do)

I'll hit you when I land, can you fit me in your plans?

I like you, I do (I do)

We went to bed in France, then we woke up in Japan

I like you, I do, mmm, I do (Ooh, ooh, ooh)

 

Let me know when you free

'Cause I been tryna hit it all week, babe

Why you actin' all sweet?

I know that you want little ole me

I get a little OD

But ain't shit new to a freak

Let me drop bands, put a jewel in ya teeth

He love the way I drip, turn that pool to the beach

And I coulda copped a Birkin but I cop Celine

Why we got the same taste for the finer things?

Brand new nigga with the same old team

Now he got me on a leash 'cause he said no strings

 

You know I'm cool with that

Stole the pussy, you ain't get sued for that (Sued)

Wonder what a nigga might do for that?

I could be your Chaka, where Rufus at? (Where?)

80 in the Benz when that roof go back

They don't want to see us get too attached

I just gotta feelin' that we might be friends for a long, long time

You'on mind and you know I like you for that

 

Ooh, girl I like you, I do (I do)

I wanna be your friend, go shoppin' in the Benz

I like you, I do (I do)

I'll hit you when I land, can you fit me in your plans? (Tell me your plan)

I like you, I do (I do)

We went to bed in France, then we woke up in Japan

I like you, I do, mmm, I do (I do)

 

I just want you, I just want you

Your heart's so big, but that ass is huge

Just want you

Oh, baby, do you like me, too? Ooh, ooh

 

Girl I like you, I do (I do)

I wanna be your friend, go shoppin' in the Benz

I like you, I do, mmm, I do (I do)

 

(I like you)

(Don't want it now I'm with you)

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Black Eyed Peas, Shakira, David Guetta - Don't You Worry [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Dar viena itin pozityvi šios vasaros daina, kuri tikriausiai daugeliui kam arba atsibodo, arba įsirėžė į niūniuojamų melodijų repertuarą. Tai Black Eyed Peas, kuri bendradarbiavo su tokiomis mega žvaigždėmis kaip Shakira, David Guetta – „DON'T YOU WORRY“. Tai ne pirmas kartais kai šie trys atlikėjai vienaip ar kitaip per netrumpą savo populiariosios muzikos karjerą susiduria įrašų aikštelėje ir šįkart ateiviškų NSO garsų ir elektroninio sintezatorių primenančių garsų sukurta muzikėlė, kuri iš vienos pusės man ganėtinai primityvi, o iš kitos labai nuotaikinga ir pozityvi daina. Aišku, jeigu realiai įsivaizduotume pirmąjį žmonijos viešą kontaktą su ateiviais, tikriausiai nebūtų nieko panašaus, kas pavaizduota šiame vaizdo klipe.

Pirmąkart daina debiutavo 2022 metų birželio 17 dieną ir tai kol kas pristatoma kaip Black Eyed Peas grupės muzikinis projektas. Kol kas neradau informacijos apie albumą, bet tikriausiai grupė po 2020 išleisto albumo „Translation“ ruošiasi naujam etapui. Latvijoje ši daina užėmė aukščiausią 6 poziciją, 5 Venesueloje, Urugvajuje. 2 poziciją Meksikoje, 7 poziciją Panamoje ir JAV elektroninės šokių muzikos Billboard tope. Šiuo metu YouTube Kanale peržiūrų per 75 milijonų. Nepasakyčiau, kad šis muzikinis projektas toks mega-turbo sėkmingas, tačiau prasukinėdamas TV muzikinius kanalus dažnai užtaikau rodant šį vaizdo klipą, todėl kviečiu ir jus nusiraminti, nesijaudinti ir paklausyti „Don‘t You Worry“.

Žodžiai / lyrics

Black Eyed Peas, Shakira & David Guetta – „Dont‘ You Worry“

Don't you worry

Don't you worry 'bout a thing

'Cause everything's gonna be alright

Everything's gonna be alright

So don't you worry

Don't you worry 'bout a thing

'Cause everything's gonna be alright

Everything's gonna be alright

 

It's gon' be al-, be alright, thumbs up vibe

Ready for the night, lit like a light

'Bout to take a flight, get higher than a kite

Floatin' on the sky, look mama, I can fly

I feel so alive, I'ma live my best life

Do just, do just what I like

Get that, get that, get that press

I was down now I rise up

Head up and my eyes up

I keep getting wiser

Then I realize that everything will be

 

O-o-o-o-o-o-o-kay-ay-ay-ay-ay-ay-ay, okay

This is how we do it, baby, this is what we say

Eso es lo que tú y yo vamos a hacer

 

Don't you worry

Don't you worry 'bout a thing

'Cause everything's gonna be alright

Everything's gonna be alright

So don't you worry

Don't you worry about a thing

'Cause everything's gonna be alright

Everything's gonna be alright

 

It's gon' be, gon' be okay

Work hard, play hard, that's the only way

I'ma live my life like everyday's a holiday

Time to celebrate, time to elevate

Hold up, wait

Tres, cuatro, cinco, seis

Take it to the top, top, top, like, "Ooh"

We don't stop, stop, keep on movin' makin' moves

Take a a shot, shot, take a shot, take a few

We gon' keep on doin' what we do

'Cause everyday will be

 

O-o-o-o-o-o-o-kay-ay-ay-ay-ay-ay-ay, okay

This is how we do it, baby, this is what we say

Eso es lo que tú y yo vamos a hacer

 

Don't you worry

Don't you worry 'bout a thing

'Cause everything's gonna be alright

Everything's gonna be alright

So don't you worry

Don't you worry 'bout a thing

'Cause everything's gonna be alright

Everything's gonna be alright

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Daukšas (ParaDaukšas) apie priešybes ir autentišką integralumą

 

Sveiki,

Apie šį stebuklingą vyruką vardu Paulius Daukšas, kuris turi savo internetinį puslapį „Budinimo kanalas“ jau esu rašęs. Neseniai Paulius Daukšas arba, kaip jis mėgsta save vadinti ParaDaukšas, išleido antrąją knygą „Genialumas paprastume“. Daugiau informacijos rasite „Budinimo kanale“.

Visgi nepaliauju galvoti apie šią Pauliaus Daukšos citatą, apie priešybės ir vienybės principą, kuriuo jis pasidalijo savo facebooko paskyroje. Šįkart nekomentuosiu ir nebandysiu kažkaip perfrazuoti ir savaip peraiškinti to, kas pasakyta, nes manau, kad ir taip aišku.

„Viskas, kas yra įvardinama, tas turi savo priešybę, kaip ir „niekas" bei „viskas“, tad tiesa bei darna slypi už visų apibrėžimų. Pažvelkim giliau: koncepcija apie sėkmę sukuria nesėkmę, koncepcija apie vertę sukuria nuvertinimą, bet kokia suirutė seka po to? Žmonės ima lygintis ir konfliktuoti pamesdami savo autentišką integralumą. Tad nors ir apibrėžimai turi savo vietą darnoje – svarbu prie jų neprisirišti ir juo labiau neišaukštinti virš gyvos ir nepažabojamos tiesos. Beribėje visumoje visi dalykai yra be galo skirtingi ir tuo pačiu be galo vienodi, čia susitaiko visos priešybės ir iš čia pasireiškia beribė darna. Kuo mažiau prisirišame prie įvardinimų – tuo labiau galime jausti beribės darnos kelią.“ Paulius Daukšas

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Shokoofeh Azar. „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaskart parašyti recenziją apie perskaitytą knygą darosi vis sudėtingiau, nes atrodo, kad visa tą jau darau automatiškai ne vienerius metus, tad ir galvodamas apie iraniečių rašytojos Shokoofeh Azar (g. 1972) romano Nušvitimas žaliojoje slyvoje (pers. Eshraq-e derakht-e gojeh sabz) koncepciją ir idėją, pagavau save maištaujant, jog sąmoningai ir nesąmoningai atidėlioju šios knygos apibendrinimą.

Knyga nominuota International Booker Prize 2020 premijai ir pasiekė finalą, tačiau finišo tiesiojoje autorei iš po nosies šį apdovanojimą nugvelbė europietė iš Nyderlandų Marieke Lucas Rijneveld su romanu Vakaro nejauka. Nemaža dalis internete pasisakiusių skaitytojų prognozavo, jog būtent šioji Azaros knygą laimės Tarptautinį Bookerį, nes dar visai neseniai iš Omano rašytoja arabė Jokha Alharthi su knyga Dangaus kūnai (angl. Celestial Bodies) nuraškė šį apdovanojimą ir arabų-musulmonų literatūros įsiveržimas į Booker literatūros lauką tarsi tapo itin matomas ir komisijos įvertintas. Deja, pastarosios knygos lietuviškai taip niekas nepasiryžo išleisti, tačiau turime Sh. Azar puikiai įvertintą knygą, kurią tiesiogiai iš persų kalbos (neįtikėtina!) išvertė Austėja Merkevičiūtė ir tą padaryti tikriausiai buvo nelengva, nes knyga persunkta Irano ir persų kultūros, istorijos bei geografijos faktografinių žinių. Daug paaiškinimų rasite knygos pabaigoje, todėl skaityti knygą tampa ir enciklopediniu reikalu.

Romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje tapo tarptautiniu mastu šiokiu tokiu ažiotažu, kadangi autorė anksčiau buvo aktyvi Irano revoliucijos, kuri įvyko 1979 metais, maištautoja, todėl, kai dirbo žurnaliste, būdavo dažnai sekama, kvočiama musulmonų fundamentalistų pareigūnų. Sykį autorė, kaip rašoma atgalime knygos viršelyje, tris mėnesius praleido vienutėje. Suvokusi, kad savo gimtajame Irane yra priešė ir kad tik laiko klausimas, kada vėl išsiveš pareigūnai, autorė per politinį prieglobsčio prašymą gavo Australijos sutikimą gyventi tolimojoje šalyje. Gyvendama Australijoje autorė suvokė staiga atgavusi absoliučią žodžio laisvę, todėl pradėjo kurti persų kalba ir šitaip atsirado romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje. Įdomu tai, kad vertėjas ar vertėja į anglų kalba taip ir nepanoro būti atskleistas dėl savo saugumo, todėl, matyt, Tarptautiniam Bookeriui, kuris pusę premijos skiria vertėjui ir kuris daugiau ar mažiau orientuojasi į renginio šou formatą, nebuvo palanku, kad autorė laimėtų.

Kitą vertus, politinis kontekstas, autorė-pabėgėlė taip pat yra tam tikra sensacija, pritraukianti minias. Prisimenate, kas 1988 metais nutiko indų kilmės rašytojui Salman Rushdie, kuriam po romano Šėtoniškos eilės buvo paskirta mirties bausmė, o šiemet vasarą buvo užpultas ir subadytas peiliu tiesiog per susitikimą su skaitytojais renginį, tad baiminamasi, kad Shokoofeh Azar neištiktų Salman Rushdie likimas.

Grįžtant prie romano turinio aptarimo, nuo pat pirmo puslapio iškart į akis krinta pasirinktas autorės rašymo stilius, kurį daugelis mėgsta apibūdinti kaip „persiško kilimo rašmenys“. Šį stilių padeda sukurti G. G. Marquez‘o išplėtotas ir išpopuliarintas magiškasis realizmas. Tiesą sakant, jis su pastaruoju autoriumi labai panašus, nes Marquez rašydamas apie Makondos šalį, o Azar apie Iraną, tyrinėja savo šalies šimtametę kultūrą, tos kultūros pokyčius, veikiamus per politinius neramumus ir žmonių likimus. Šioje knygoje pasakotoja tampa vienos turtingos šeimos per revoliucijos išpuolius sudeginta mergaitė. Tiesa, tik vėliau sužinome, jog šioje knygoje gyvieji ir mirusieji gyvena pramaišiui vienoje tikrovėje, dėl to, kad gyvieji nešiojasi mirusiųjų prisiminimus. Žiaurus 1979 metų Irano revoliucinis fonas susmūgiuoja visą šalį, moterys įvelkamos į audinį ir slepiamos, plėšiamos bibliotekos, naikinama laisvė ir viskas, kas, anot revoliucionierių, yra amerikietiška. Šeima pabėga į atokiai nuo Teherano įsikūrusį kaimą ir įsirengia namus, tačiau ir čia šeimą pasiekia revoliucijos griežta ranka: suimamas sūnus Sohrabas, kuris galiausiai nukankinamas kalėjime, o motina persmelkta sielvarto įlipa į slyvą ir ten patiria regėjimus... Galiausiai skaitytojas nebeatseka, kas yra tikroji istorija, kur pasibaigia tikrasis žmonių sielvartas ir kur jis tampa legendomis ir mitais žiaurumu persisunkusiais pasakojimais.

Pasakojimas ganėtinai netolygus, netgi, sakyčiau, chaotiškas, hipnotizuojančiai veikiantis be laiko ir erdvės rėmų. Nors pasakojama šeimos istorija, tačiau pasakotojos sąmonė gali pasakoti ir paralelines, pavyzdžiui, politikų istorijas, „pasiskolina“ veikėjus iš literatūros ir vienaip ar kitaip „suplaka“, todėl tekstas tampa ne vien pilnas magiško realizmo, bet ir pilnas intertekstualumo: „Bita džiaugėsi bent nevirtusi dideliu šlykščiu vabalu, kaip vargšas Gregoras Zamza. Šiuodu kūriniai mus vėl suartino. Pamažu tapdama vandenų būtybe, kitaip, nei įmanoma žmogui, patiriančia ir išgyvenančia laisvę, ji galbūt geriau suprato mano, vėlės, būseną (p. 173).“ Primenu, kad viena iš šeimos dukterų vardu Bita pamažu namuose iš savęs priveisia žuvų, galiausiai ją tėvas su vaiduokle dukra paleidžia į Kaspijos jūrą. Transformacija tiesiogiai koreliuoja su atminties praradimu ir tai yra esminė šios knygos idėja, nes nušvisti reiškia viską vienu metu prisiminti ir pamiršti, todėl Bita pamiršta žmonių kalbą ir dingsta vandenyse. Tiesa, po kiek laiko ją aptinka žvejai ir išprievartauja bei nužudo filmuodami išmaniaisiais telefonais. Knygoje undinės simbolis tampa moterų prievartos, nutildymo ir ištrynimo iš viešosios erdvės simboliu.

Shokoofeh Azar

Esama ir daugiau stulbinančių knygoje istorijų, kurių visų neaptarsiu, bet vienas iš tokių buvo persų pasakomis grįsto turtingo valdovo beprotybė statyti veidrodinius labirintinius rūmus, kol galiausiai aistra veidrodžiams ir baimė prarasti valdžią, tampa valdovo susinaikinimo ir pamišimo istorija, susieta su Irano bepročiais valdovais. Tikriausiai neįmano nepaminėti autorės poetišką tapybišką daugiakultūrinėmis spalvomis persunktą rašymo stilių. Kai kada sakiniai išties primena prozinius eilėraščius, pvz., „Pražystančio japoninio svarianio bučinys pats droviausias. Kaip vos subrendusios japonės mergaitės svarainių spalvos kimono, nemačiom bučiuojančios savo baltą švelnią ranką ir svajojančios apie mylimąjį, kurio niekada nebuvo, apie prisilietimą, kurio niekada nepatyrė, ir apie bučinį, kurio niekada negavo. Japoninio svarainio bučinys – tai mergelės bučinys tyrai savo pačios kantrybei (p. 182-183).“ Negaliu nepasižymėti ir vertėjos vartojamą, beveik niekur mano paties nesutiktą semantiškai hiperbolizuotą žodžių junginį šiokiadieniškiausių dienų, kuris romane įrėmina vienodą laiko tėkmę po revoliucijos, kai veikėjai apimti tai juodojo sniego epochos, tai žūstančių kregždžių ir t. t. gyvena su mirusiais vienoje tikrovės dimensijoje. Visas tas šokantis magiškas pasaulis yra vien simboliai ir metaforos perteikti Irano žmonių siaubui.

Visgi ieškodamas analogiškų sąsajų su lietuviška istorija, aptikau tai, su kuo galėtume tapatintis. Štai po Irano revoliucijos visa žiniasklaida ir televizija buvo labai cenzūruojama, todėl vieninteliu laisvo žodžio šaltiniu tampa už Atlanto esančių pabėgėlių skleidžiama transliacija, primenančią ir mūsų lietuvių pasiklausymus po Antrojo pasaulinio karo. „O kartais pabudęs vidur nakties įsijungia radiją, vienintelė žinių šaltinį mūsų name, ir klausosi „Amerikos balso“ pranešimų apie padėtį Irane. Protarpiais pranešėjas paskelbia, kad dabar gros ir dainuos Irano atlikėjai, po revoliucijos pabėgę į Ameriką, ir tėtis pritildo radiją, priglaudžia vieną didžiausių kriauklių prie ausies ir klausosi jūros šniokštimo (p. 42).“

Kaip papasakoti ne tik šeimos, bet ir tautos sielvarto istoriją? Tik ją apipinant mitais ir, šiuo atveju, persų sakmėmis, nes autorė pasirenka tokį pasakojimo toną, sakydama, kad neįmanoma dokumentuoti sugriautos persų kultūros ir žmonių gyvenimo skausmo racionaliais, logiškais sakiniais. Romano pabaigoje daug metų tėvas išbuvęs kaime visgi nuvažiuoja į Teheraną ir ten išėjęs į gatvę ryšėdamas kaklaraištį (anot revoliucionierių, vakarietiško kapitalizmo simbolį) beregint yra sulaikomas ir tardomas. Šioji scena apie tardymą matyta daugelyje filmų, kai veikėjui padedamas lapas ir įsakoma užrašyti viską. Kas tas viskas? Tai ir šalies, ir individuali istorija aukai, tardytojui reikia tik išdavystės. Bet kaip galima išduoti tai, kas galvoje tapo nebeatskiriama nuo mito. Iš tikrųjų autorė daro reversą ir tai, kas užrašoma, tampa tikriau, nei tai, kas nepakeliama tikrovėje, todėl tėvo paveikslas šioje istorijoje tampa visos tautos veidu.

„Suvokę, kad istorijos nėra, žmonės grįžo į nuostabos laikus (p. 187).“ Iš tikrųjų autorė kelia esminį žmogaus tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimą: o jeigu mes pamirštume istoriją, visas tas mirtis ir neteisybę, gal tapę, kitaip sakant, mankurtais, gal iš tikrųjų pagaliau galėtume gyventi ir vėl, o mirusiuosius ir pasakas paliktume ramybėje? Moralinis klausimas: ar žmogus gali vardan vidinės ramybės paleisti tai, kam visą gyvenimą buvo morališkai įsipareigojęs t. y. saugoti, gerbti ir perduoti savo vaikams ir kitoms kartoms savo tautos sukauptą kultūrinę išmintį? Knyga neatsako į šiuos klausimus, ji užsibaigia mirusiųjų lipimu į medį, kuris yra tiesioginis Pasaulio medžio simbolis. Iš Žemės į kosmosą nuolat augantis medis, vedantis į užmaršties Rojų, iš kurio Žemėje pasilikęs blogis ir skausmas sumenksta ir netenka prasmės. Manding, tai atsisveikinimas su praeitimi ir atmintimi, bet ar ne tai Buda kalbėjo, perteikdamas nušvitimo momentą?

Jūsų Maištinga Siela

Mano trumpojo International Booker Prize 2020 lietuviškai TOP 6

 

Sveiki,

Tikriausiai pirmas sykis Lietuvos literatūros istorijoje, kada į savo kalbą išsivertėme visą Tarptautinio Booker trumpąjį knygų sąrašą. Tai neįtikėtina, bet viskas sukrito kaip lego kaladėlės ir prie viso to prisidėjo ne tik kruopštūs vertėjai, bet ir leidyklos, kurios ėmėsi rizikingai pirkti knygos vertimo ir leidimo teisių, net nežinodamos, ar knyga bus patraukli ir sėkminga mūsų rinkai. Šešios trumpojo Tarptautinio Booker Prize knygas leido skirtingos leidyklos: dvi iš jų išleido „Baltos lankos, po vieną „Balto“, „Sofoklis“, „Alma littera“ ir „Rara“.

Nors man užtruko, kol perskaičiau visas knygas, šiandien pabandysiu sureitinguosi nuo mažiausiai patikusios iki labiausiai.

6. Gabriela Cabezon Camara „Činos Airon kelionės“ (vertė Alma Naujokaitienė)

Taigi šeštoje vietoje argentinientės rašytojos romanas, vadinamas epiniu, nors epinis ne forma, o pasakojimo pobūdyje, bet ir tai diskutuotina. Tai trumpiausias romanas iš sąrašo, kuris egzotiškas, lengvai skaitomas, persmelktas LGBTQ niuansų, laukinių Argentinos pampų ir t. t. Bandau sugalvoti, kodėl romanas paskutinėje vietoje, ir nieko protingo nešauna į galvą. Gal dėl to, kad knyga priminė amerikietišką vesterną, o pasakojimas ne tiek įtraukė, kiek tikėjausi. Gal to abstraktumo per daug ir aštrumo pritrūko, intriga prislopinta, susitelkta į Argentinos istoriją, feministinius rėmus, gal pritrūko egzistencinės pajautos, tačiau nepasakyčiau, kad kūrinys nevykęs, bet stačiai irgi nerekomenduočiau.

5. Yoko Ogawa „Atminties policija“

Knyga parašyta originalo kalba dar 1994 metais. Distopinis žanras vakarietiškos literatūros tradicijoje vaizduoja žiaurias ir nepakeliamas sistemas, o Y. Ogawa tai paverčia liūdna lyrika, jaučiau ir Haruki Murakami literatūros atšvaitų. Žinau, kad knyga labai daug kam patiko, tačiau man šioji distopija kiek per švelni, o kvaištelėjusi moteris, savo namuose slepianti vyrą, net nesiruošia kažkaip kitaip kovoti prieš sistemą. Iš tikrųjų tai alegorinis pasakojimas apie atminties, tapatybės keitimą ir valdymą bei žmonių „geranorišką“ pasidavimą.

4. Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“

 

Knyga persunkta vokišku folkloru, brolių Grimų siaubo pasakos elementais, eretikų ir Viduramžių monarchų bei kaimiečių istorijomis, kurios jungiasi į bendrą knygos audinį. Visgi man knyga šiek tiek chaotiška, paliekanti daug klausimų dėl pačios istorijos ir veikėjų. Buvo išties intriguojančių momentų, tačiau kas tas Tilis Ulenšpygelis (atmetus vaikystės ir namų etapą) toliau man tampa nebeaišku kaip tikriausiai ir tikrojoje tautosakoje. Autorius talentingas, bet medžiaga, nors ir verta serialo (jis jau kuriamas), tačiau nedėkinga.

3. Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“.

 

Apie šią knygą dar tik rašysiu, tik niekaip neprisiverčiau. Daugelis lažybininkų manė, kad būtent šioji laimės Booker Prize, tačiau nutiko taip, kad laurus nuskynė europietė olandė. Visgi knyga neeilinė, smarkiai tiršta ir persmelkta kančios, kuriai išreikšti nebeužtenka racionalumo, todėl autorė meistrauja magišką realizmą, pastarąjį net nepavadinčiau musulmonišku, veikiau persišku. Knyga nevienalytė, chaotiška, hipnotizuojanti, primenanti ir pasaką, ir politinę satyrą ir ne visada tas briaunas lengva atpažinti. Kadangi esu „atsikandęs“ magiškojo realizmo, man tai buvo tarsi Marquez stiliaus plunksnos skrebinimas, tačiau geras.

2. Marieke LucasRijneveld „Vakaro nejauka“.

 

Gerai, šioji įsiminė dėl savo savotiško sadistinio žiaurumo, kuris grįstas psichologija ir auklėjimu, o ne šalies istorija, kaip rašė Sh. Azar. Visgi stilingas ir šiurpus pasakojimas apie karvių užpaklin kišamus peiliukus bus jau šis tas, visgi tai religinėje provincialioje citadelėje augančios šeimos uždarų jausmų drama (kitu atveju pamanyčiau, kad tai siaubo filmas su amišais). Knyga įtaigi, gerai sukonstruota, vientisa ir, bent jau man, savaime suprantama. Užbaigus dramą apie ūkininkus vis mąsčiau, kaip pavyktų nufilmuoti filmą...  Beje, šioji knyga ir pelnė International Booker Prize 2020.

1. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“.

 

Jeigu duočiau aš Booker Prize, tai tikriausiai šiai knygai. Parašyta su tokiu aistringu įniršiu, kad belieka tik melstis. Ir tas įniršis įtikina, o istorija apie Meksikos mafiją tampa jau ne tik istorija apie mafiją, o kažkuo daugiau tarsi paprastų žmonių kultūra. Visą laiką skaičiau ir atrodė, kad skaitau kažkokį neomagišką realizmą, dar nesuvoktą, bet jau apčiuopiamą, kurioje smurtas ir užkalbėjimas tampa esmine būties dominante. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos ėmėsi leidykla „Rara“. Beje, tai buvo pernykštis vienas geriausių mano skaitinių.

 

Jūsų Maištinga Siela