Maištinga siela

2022 m. lapkričio 12 d., šeštadienis

Šios dienos citata: Georgi Gospodinov apie gyvenimo tarpsnius ir kintančią gramatiką

Laba,

„Esama tam tikros senėjimo gramatikos. Vaikystė ir jaunystė yra kupinos veiksmažodžių. Nenustygsti vienoje vietoje. Viduje visi auga, pulsuoja, bręsta. Paskui veiksmažodžius palaipsniui keičia vidutinio amžiaus daiktavardžiai. Vaikai, automobiliai, darbas, šeima – esminiai daiktavardžiai. Senėjimas yra būdvardis. Tada patenkame tarp senatvės būdvardžių: lėti, beribiai, migloti, šalti arba skaidrūs it stiklas,“ – sako pasakotojas garsiame bulgarų rašytojo Georgi Gospodinovo romane „Liūdesio fizika“. Mane visada žavėjo, kaip gyvenimo praktika ir tėkmė atsispindi kalboje ir kaip kalba natūraliai randasi, gimsta iš gyvenimiškosios tikrovės patirties.

Jūsų Maištinga Siela

Kas padėjo Benjamin Labatut sukurti knygą "Kai liaujamės suprasti pasaulį"?

Sveiki,

Nepaliauju galvoti apie Benjamin Labatut knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį. Visi tiek mokslininkai ir paralelės, tie faktai ir jų sugretinimas – juk neužtenka vien matyti ir žinoti, reikia kažko daugiau, kaip neužtenka turėti vien tik literatūrinio talento, reikia ir matyti tikrovę įvairias pjūviais. Ir ne tik matyti, bet ir pajusti. Šią karikatūrą radau interneto platybėse. Jos centre – Labatutas, kuriantis Kaip liaujamės suprasti pasaulį, apspistas jau kadais mirusių XX amžiaus mokslininkų, kurie vis dar gyvi. Bent jau rašytojo galvoje.

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Knyga: Georgi Gospodinov "Liūdesio fizika"

Georgi Gospodinov. „Liūdesio fizika“ – Vilnius: RARA, 2022. – p. 284.

Sveiki,

Jeigu kas nors paprašytų atpasakoti bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov (g. 1968) romano Liūdesio fizika (bulg. Fizika na tagata) siužetą, sakyčiau, kad tai padaryti būtų sudėtinga. Ir visai ne dėl to, kad knygai stigtų įvykių, bet dėl pasakojimo daugiasluoksniškumo ir išdrikusios postmodernios pasakojimo technikos. Bulgarijoje ir pasaulyje įvairiomis literatūrinėmis premijomis įvertintas rašytojo romanas laikomas įdomiausiu ir geriausiu jo kūriniu, kurį į lietuvių kalbą išvertė mano viena mėgstamiausių iš slavų kalbų vertėja Laima Masytė, o išleido leidykla Rara.

Liūdesio fizika primena kaleidoskopą, kuris turi atskirą ir savitą vidinę logiką. Iš vienos pusės teigti, kad tai chaotiškas, be struktūros ir vien iš autoriaus eksperimentinio impulso parašytas pasakojimas teigti negalėčiau. Juntamas aiškus giminės sagos leitmotyvas, nes istorija prasideda XX amžiau pradžioje apie senelį, kuris vos nebuvo paliktas savo pačios motinos. Atsitiktinumų ir ribinių giminės situacijų plėtotė driekiasi per visą XX amžių ir baigiasi paties autoriaus vidutinio amžiaus brandos etape. Šalia šeimos autobiografinių įvykių plėtojama ir socialistinės, ir postsocialistinės Bulgarijos istorija, paženklinta komunizmo ir demokratijos politinių ir žmonių dvasinių, mentalinių lūžių žymėmis.

Kad istorija nebūtų nuobodi, autorius kuria perspektyvas ir „šokinėja“ ne tik per laiko juostas ir alternatyvias tikroves, bet ir įsikūnija į vairius veikėjus ir gyvius, byloja jų patirtimis, todėl pasakotojo tonas ir balsas nuolat kinta. Iš pradžių tai kiek erzina ir blaško, ypač tiems, kurie pripratę prie tvarkingų epinių pasakojimų. Viso šito Gospodinovas atsisako, todėl jis su pasimėgavimu žaidžia postmodernistinį teksto žaidimą, migruodamas iš istorijos į istoriją, neužbaigdamas jų, o pratęsdamas įvairiais prasmių, simbolių ir metaforų, paradoksų būdais kitose iš pažiūros lyg ir nesusietų istorijų nuotrupose, kurios pamažu skaitytojo sąmonėje brėžia intelektualų ir daugiasluoksnį prasmių žemėlapį. Tai išties ne kiekvienam iškart paskaitomas sunkiasvoris romanas, reikia priprasti prie pasakojimo polėkio ir būdo, tada atsiveria gurmaniškas skaitymo malonumas.

Vienas iš romano raktų – legenda apie Minotaurą, pabaisą, uždarytą Dedalo sukurtame labirinte, kurį, anot antikos mito, herojus Tesėjas nužudo, pasinaudojęs karaliaus dukters Ariadnės siūlu. Autorius nagrinėja Minotauro pasmerkimo istoriją, bando jį išteisinti, kurdamas kitą perspektyvą, jog Minotauras nekaltas, kad gimė su buliaus galva, o jo pabaisiškumą sukūrė patys žmonės, priskyrę jam baisiausias savybes ir uždarę į tamsų labirintą, kol šis buvo dar vaikas. Šalia plėtojama ir karo metu per atsitiktinumą nuo vokiečių nepažįstamosios moters į rūsį įtraukto vyriškio pasakojimas, kuris atkartoja minotauriškas būsenas. „Tamsiame požemio labirinte paslėptas ir Minotauras. Ir kadangi ten laikas neina, jis visad lieka berniukas. Rūsyje, šioje vėlesnių laikų miesto oloje, būdavome uždaromi ir mes, trumpalaikiai minotaurai, tarp konservuotų padažų ir kompotų (p. 70).“

Vienas svarbiausių ir šviesiausių Gospodinovo romano pasakojimo temų – atmintis apie vaikystę. Viename iš teksto atkarpų teismas teisia Minotaurą už tai, kad jis yra ne visai žmogus, o ir vaikai anuomet ne visai būdavo laikomi žmonėmis. Apskritai autorius iškelia mintį, jog tarp didingų epų ir mitų vaikų vaidmuo apskritai beveik neminimas, nors čia ir slypi paradoksas – kiekvienam suaugusiam visgi vaikystė yra šviesiausias atminties etapas. „Nubėk į rūsį agurkų! Na, marš į kitą kambarį pažaisti, mes kalbamės su svečiais! Bėk iš čia, dabar esu užsiėmęs! Kad netektų griebtis beržinės košės... (p. 82).“ Suaugusiųjų pasaulis ir vaikų yra atskirtas, vaikai varomi į atskirties labirintus, štai kodėl pasakotojas toliau analizuodamas savo gyvenimą taip brangins vaikystės prisiminimus. Dar viena mito plėtotė – Minotauro ir motinos santykiai, nes Minotauras buvo atimtas iš motinos, kaip ir pasakotojas, kuris neturėjo tvirto ryšio su motina versija.

Nors pats pasakojimas ir jo technika paremti minčių ir istorijų besiraizgančiu labirintu ir jame klajojančių Minotaurų versijomis, pačia bendriausia prasme Minotauras pasakotojui reiškia kalėjimą jo paties viduje, iš vienos pusės tai vaikas „sėdintis“ suaugusiojo viduje, kuris negali pamatyti šviesos, iš kitos – egzistencinė liūdesio ir melancholijos būsena.

Georgi Gospodinov

Autorius nuolat mitologiniais ir autobiografiniais bei autofikciniais rakursais nagrinėja atminties praradimo reiškinį. Antrojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama labiau apie socialistinę bulgarišką vaikystę ir jaunas dienas, išsisakęs autorius „suserga“ praeities nostalgija, ilgėsi praeities dienų, jaučia tekantį laiką ir senėjimą, jam pristinga laiko ir prisiminimų, todėl ima migruoti „laiko kapsulėmis“ po alternatyvias istorijas, kitaip sakant, klaidžioti labirintais po svetimus prisiminimus, bandydamas rekonstruoti ištisą XX amžiaus epochų virsmą, suvokti nepastovumo prasmes.

Kai kurios detalės mums, lietuviams, kuriems nesvetimas okupacinis sovietinis laikotarpis, taip pat su nostalgija ryškiai atpažįstamomis detalėmis byloja apie praėjusį laiką: „Vėliau girdėjome kalbant, esą sprema nepaprastai naudinga moterų odai, o vienas iš mikrorajono gyrėsi, neva jo dažnai prašydavo pabūti tiekėju. Tai, sakydavo jis, bulgariška „Nivea“ (p. 89).“ Autorius ironiškai perteikia ir septinto-aštunto dešimtmečio kosminius karus, kada sovietų kosmonautai pasiuntė erdvėlaivį su gyva kalaite Laika, užsimena apie socialistinę svajonių pilną jaunystę ir šią epochą vadina XX amžiaus Šimtmečio popiete, nes įvairias kanalais Bulgariją pasiekdavo disco stiliaus muzika bei seksualinės revoliucijos atgarsiais iš Vakarų pasaulio.

Mane nustebino, kad kaip ir Benjamin Labatut knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir Georgi Gospodinovo Liūdesio fizikoje randu kvantinės fizikos ištarmes iš Kopenhagos matematikų priimtos teorijos apie tai, kad materija tveriasi iš elementariųjų dalelių tada, kai kažkas stebi, nes tik stebėtojo sąmonėje detalės kuria materiją, o kitokiu atveju pagal teoriją jos yra kažkur kitur, gal kitoje laiko juostoje. Ši teorija romano pabaigoje paminėta neatsitiktinai, nes ji iš esmės paaiškina ir liūdesio fiziką, slenkančio ir negrįžtančio laiko su prisiminimais melancholiją, kurią išgyvena pasakotojas. Iš kitos pusės ši kvantinės fizikos teorija yra paremtas ir visas romanas, kuriame istorijos tai atsiranda, tai pranyksta, arba netgi susikuria skirtingos versijos: „Bet, kaip pastebi mano vidinis Gaustinas, turimo omenyje ne tie elektronai, kurie sveria aštuoniasdešimt kilogramų ir yra metro devyniasdešimties ūgio. (Tokiu atveju mano senelis būtų likęs dviejuose kaimuose – vengriškame ir bulgariškame, užauginęs abu sūnus, nugyvenęs du gyvenimas...) (p. 235).“ Gaustinas – autoriaus alter ego, atėjęs iš jo ankstesniųjų kūrinių, iliustruojantis žmogaus asmenybės dualumą kvantinės fizikos teorijos pagrindu.

Klaidžiojant po šokinėjančio pasakojimo perspektyvas, kaip minėjau, keičiasi ir pasakojimo būdas. Autorius panaudoja ištisą žanrų asorti. Vienur pasakojimas beletristinis, kitur primena memuarus ir dienoraščio nuotrupas, dar kitur jis kalba moksliniu stiliumi, o dar kai kur polemizuoja eseistiniuose žanro rėmuose. Todėl atrodo, kad autorius rašytų ne romaną, o austų ištisą pasakojimo atsiradimų matricą, kurioje veriasi kaip ir multivisatoje skirtingos versijos, paradoksai – tai labai išmoninga ir intuityvu, todėl knyga žavi išgautomis prasmių paradoksaliomis paralelėmis, aprėpiančiomis tiek pasakotojo asmeninius gyvenimo įvykius, tiek XX amžiaus Bulgarijos ir pasaulio įvykius. Skanus skaitymas, nieko nepridursi, todėl, bent jau man, šis pasakojimo būdas ir neapibrėžtumas priminė W. G. Sebaldo Austerlicą. Visgi užvertęs knygą ilgai mąsčiau apie pačią bendriausią šio sudėtingo pasakojimo simfonijos prasmių natą ir, manding, išryškėjo, jog viską aprėpus ir viską įvertinus, knyga yra ne tiek apie atmintį ir laiką, kiek apie pasakotojo bandymą susitaikyti su senėjimu ir mirtingumu.

Viena geriausių knygų šiemet.

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Aktualijos: abejingumas viskam, kas rodoma, arba apie iškreiptų veidrodžių tikrovės jausmą

Sveiki,

Ar dažnai Jums atrodo, kad esate sistemoje, tačiau apsimetate, kad viskas taip ir turi būti? Juk yra pripratimas, kad toji tikrovė yra būtent tokia, kokia ji yra – pripranti kaip prie narkotikų. Dažnai matau tuos žmones besisukančius kaip voverės rate savo darbuose, iš kurių jau temstant (kaip ir atėję tamsoje) spūdina namo jau pavargę, užsukdami į prekybos centrus, galvodami apie vakarienę ir apie tai, kaip vakare galbūt keliom valadom prieš miegą galės sau suteikti laimės t. y. laiko sau.

Bet ką daryti su savimi per tas kelias valandas, kurios dažniausiai sutirpsta žiūrint kokį vidutinį filmą, perbraukiant socialinių tinklų kanalais? Kaip atitrūkti nuo tų beprasmiškų žinių srauto, kuris liejasi per TV kaip „itin svarbios žinios“, o iš tikrųjų niekas nepasikeistų, jeigu ir nežinočiau, kas kur mirė, išžagino, nužudė, pražudė. Šiandien suvokiau (dar kartelį), koks esu abejingas viskam, kas rodoma ir afišuojama, nes anksčiau laiko atbukau ir dėl COVID-19, o dabar jau nebeįdomu, kas dedasi ir Ukrainoje. Tiesiog žinau, kad nieko nepakeisiu ir niekas nepasikeis, jeigu jaudinsiuosi ir seksiu tas naujienas.

Ar tai reiškia, kad gyvenu dar didesnėje sistemoje, kuris vadinasi socialinis gyvenimas, o gal kaip tik artėju į paribį? Kol nelaimė nepasibeldė į namus, sakytų kas nors, tol empatijos lemputė taupiai išsukta. Bet kodėl, dabar galvoju, būtinai nelaimė? Kodėl negali būti laimė? Pabandžiau perkratyti šios savaitės savo pokalbius, nuostatas, įsitikinimus, vertinimus, informacijos kanalus ir viską, prie ko prisiliečia protas, ir susumuoti, kiek esu įklimpęs į šį nesveiką mazutą ir to mazuto veikiamas. Didžioji to dalis yra NEGATYVAS, teršalai, bjaurastis, naujienos iš skerdyklos, intrigos, kritika ir apkalbos, pasipiktinimai, kuriais gyvenu kaip niekur nieko, nes pripratau, (ir tikriausiai jūs irgi gyvenate panašiai kasdien).

Kaip jums dar visa tai įdomu? Kaip vis dar tas pats per tą patį jaudina? O gal atbukęs tampu antžmogiu, kuriam tiesiog nebeįdomios šio pasaulio negandos? Kažkaip pasiilgau tiesiog paprasčiausių stebuklų, pvz., Jėzaus vaikščiojančio vandeniu, ar bent jau kokios nors protingos aptiktos ateivių rasės kosmose? Juk būtų kur kas linksmiau nei virusai ir karai bei elektros kainos, ekonominis ir moralinis dekadansas, įsitikinimų karai. Žinias pažiūriu gal kartą per savaitę, bet rezonuoja taip, lyg žiūrėčiau baisų realybės šou, nes nebepriima širdis to briedo, tų dirbtinių išeskaluotų nesąmonių, kurios iškraipo tikrovę. (Šiandien netyčia prajunginėdamas stabtelėjau kažkokią laidą, kurią veda Rūta Mikelkevičiūtė, ten viena moteris skandalistui Smoriginui staugia, kad gimdė 42 dviejų, o svetimas vyras jai įrodinėja savas tiesas apie normatyvus), galvoju, kad pasaulis išprotėjo, jog pasakoja tas nesąmonės, juk tai absurdų absurdai, kad kažkas kažką turi įrodinėti ir dirgintis. Televizija tuštybių mugė, absoliučiai. Taip, tikėjimas pasaulio, kurio grimasas piešia kiti, nebeveikia, neveikia statistika, neveikia vaizdai, neveikia, neveikia, neveikia... Veikia tik asmeninė patirtis ir kontaktas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6