Prienai. Prienų herbas: istorija, reikšmė, pašto ženklas

 

Laba diena,

 

Prienai – miestas, kurio heraldika pasakoja apie istorinę kovą už laisvę, gėrio pergalę prieš blogį ir tvirtą ryšį su savo praeitimi. Prienų herbas, tapęs pagrindiniu Prienų miesto ir Prienų rajono savivaldybės heraldikos atributu, yra ne tik oficialus simbolis, bet ir gilią istorinę bei kultūrinę prasmę turintis ženklas. Jis buvo oficialiai patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 899 1996 metų balandžio 1 dieną, atgaivinant originaliąją miesto simboliką. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

 

Prienų herbo aprašas yra iškalbingas: mėlyname lauke vaizduojamas raitas šv. Jurgis su sidabriniais šarvais ir purpuriniu apsiaustu, sėdintis ant rudo žirgo. Jis juoda ietimi smeigia po žirgo kojomis besirangantį žalią drakoną, kuriam iš nasrų veržiasi raudona ugnis. Žirgo kamanos, balnas ir kiti pakinktai yra sidabriniai. Šis vaizdas yra vienas dažniausių ir galingiausių heraldikos motyvų, simbolizuojantis gėrio kovą su blogiu.

 

Herbo simbolika yra daugiasluoksnė ir giliai įsišaknijusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje. Šv. Jurgis nuo seno buvo daugelio valstybių, įskaitant LDK, globėjas, įkūnijantis riteriškumą, drąsą ir tikėjimą. XVIII amžiaus pabaigoje, kuomet Prienams buvo suteiktas šis herbas, jis galėjo reikšti ir platesnę kovą su iš išorės plintančiu blogiu, ypač su agresyviais Prūsijos kėslais. Yra ir dar gilesnė interpretacija: 1792 metais, vasario 14 dieną, Prienų parapinėje bažnyčioje sakydamas pamokslą didžiojo Prienų pavieto įkūrimo proga, Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius tiesiogiai pabrėžė, kad šv. Jurgis tuo metu simbolizavo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kovą su drakonu – carine Rusija. Jis pažymėjo herbo svarbą, sakydamas, kad juo „bus sugėdintas mūsų priešas, visas kraštas bus apsaugotas, silpnas apgintas, galingas pažabotas“. Tai atskleidžia, kad herbas buvo ne tik puošmena, bet ir politinio bei dvasinio atsparumo simbolis sudėtingu istorijos laikotarpiu.

 

Herbo istorija prasideda 1791 metų lapkričio 9 dieną, kai ATR valdovas Stanislovas Augustas suteikė Prienams laisvojo miesto teises ir herbą su „šventojo Jurgio atvaizdu“. Tačiau herbas neteko galios XIX amžiaus pradžioje, o ikikarinėje Lietuvoje buvo naudojamas mažai. Dabartinis herbas buvo atkurtas pagal Lietuvos Metrikos duomenis ir senųjų antspaudų ikonografiją, įtvirtinant istorinį tęstinumą. Šis procesas leido Prienams vėl turėti simbolį, kuris įkūnija jo gyventojų drąsą, dvasinę stiprybę ir istorinę kovą už teisingumą.

 

Prienų miesto herbas, vaizduojantis raitą Šv. Jurgį, smeigiantį drakoną, yra svarbus miesto simbolis. Šis herbas taip pat įamžintas Lietuvos filatelijos istorijoje. Pašto ženklas su Prienų herbo atvaizdu buvo išleistas 2002 metais.

 

Šis pašto ženklas pasirodė kaip dalis Lietuvos pašto serijos, skirtos Lietuvos miestų herbams. Šios serijos tikslas buvo ne tik atspindėti turtingą šalies heraldikos paveldą, bet ir paminėti bei populiarinti Lietuvos miestų tapatybę ir istoriją. Prienų herbas, įkūnijantis gėrio kovą su blogiu ir miesto istorinį atsparumą, puikiai tiko šiai serijai.

 

Maištinga Siela

Laukuva. Laukuvos herbas: istorija, reikšmė, žirgas

 

Sveiki,

 

Laukuva, miestelis Šilalės rajone, didžiuojasi savo herbu, kuris ne tik atspindi turtingą krašto istoriją, bet ir įkūnija vietos legendas bei gyventojų vertybes. Šis heraldikos atributas, oficialiai patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 22 2003 metų kovo 24 dieną, yra šiuolaikinės dailininkės Eglės Vertelkaitės kūrybos rezultatas.

 

Laukuvos herbo centre, juodame fone, vaizduojamas piestu stojantis sidabrinis žirgas su raudonais karčiais, kauke ir gūnia. Jo kanopos ir antkaklis su varpeliais yra auksiniai. Herbo simbolika tiesiogiai susijusi su sena ir iš kartos į kartą perduodama vietos legenda. Pasakojama, kad kartą, kai gausūs priešai apsupo pilies gynėjus, šie, siekdami apgauti priešininkus, sumanė gudrybę. Jie gūnia apklotą treigį žirgą apkarstė įvairiais skambalais, uždėjo jam kaukę ir tamsią naktį išleido už pilies vartų. Naktį sklindantys neaiškūs garsai ir lakstančio gyvulio šešėlis taip išgąsdino priešus, kad jie, neatpažinę, kas tai, paniškai išsigando ir pabėgo. Taip šis neįprastai aptaisytas žirgas išgelbėjo vietos pilies gynėjus nuo pražūties.

 

Herbe pavaizduotas žirgas tapo ne tik šios legendos įamžinimu, bet ir plačia prasme simbolizuoja laisvę, jėgą, greitį, atkaklumą ir drąsą. Šios savybės puikiai atspindi bendruomenės dvasią ir jos gebėjimą atsispirti negandoms. Juoda herbo fono spalva gali reikšti žemę, stabilumą ir tvirtybę, o sidabrinis žirgas su auksiniais akcentais – tyrumą, vertę ir šlovingą praeitį. Raudoni karčiai ir gūnia suteikia dinamikos ir pabrėžia drąsą, o varpeliai gali simbolizuoti budrumą ir pergalės aidą. Laukuvos herbas – tai ne tik gražus vaizdas, bet ir gili istorijos pamoka, perduodama ateities kartoms, primenanti apie krašto gyventojų sumanumą ir atkaklumą ginant savo laisvę.

 

Deja, Laukuvos herbas neturi pašto ženklo, kaip kiti.

 

Maištinga Siela

Tverai. Tverų herbas: istorija, sukūrimas, reikšmė

 

Sveiki,

 

Tverai, sakoma, kad tai Žemaitijos širdyje įsikūręs miestelis, kurio pavadinimas ir istorija neatsiejamai susiję su gynyba ir įtvirtinimais. Ši praeities dvasia puikiai atsispindi ir oficialiame Tverų herbe, kuris buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1479 2008 metų rugpjūčio 12 dieną. Herbo etalono autorius – garsus Lietuvos dailininkas Arvydas Každailis, perėmęs ir užbaigęs netikėtai mirusio kolegos Algio Kliševičiaus pradėtą darbą.

 

Tverų herbe, juodame skydo lauke, išnyra raudona, nusmailintų stulpų gynybinė tvora (siena), virš kurios išsidėstę trys auksiniai ietigaliai (vienas viršuje, du apačioje). Šių simbolių pasirinkimas nėra atsitiktinis – jis kalba apie Tverų, kaip gerai įtvirtintos ir gynybai svarbios vietovės, praeitį. Juoda herbo fono spalva gali simbolizuoti žemę, stabilumą, o kartu ir dramatiškas gynybines kovas. Raudona spalva, ypač gynybinėje tvoros sienoje, ryškiai pabrėžia pralietą kraują ir gyvybės aukas, kurias vietos bendruomenė galėjo atiduoti gindama savo kraštą. Ietigaliai, be abejonės, simbolizuoja ginklus ir karinę drąsą, pabrėždami Tverų, kaip gynybos bastiono, vaidmenį. Pats stulpų tvora iš dalies „kalba“ apie miestelio pavadinimą, o aplinkui esantys piliakalniai liudija, kad Tverų apylinkės istorijos bėgyje tikrai atliko itin svarbų vaidmenį krašto gynyboje.

 

Įdomi ir herbo kūrimo istorija. Kadangi Tverai neturėjo istorinio herbo, šiuolaikinėje heraldikoje buvo ieškoma simbolių, kurie atspindėtų vietovės tapatybę. Pirmasis, 2007 metais heraldikos komisijoje pritartas, pasiūlymas vaizduoti herbe tvoras su vartais, susijusias su Tverų vardo kilmės pasakojimais, nebuvo palankiai įvertintas pačių tveriškių. Bendruomenės narių iniciatyva buvo ieškoma alternatyvų, atsižvelgiant į tai, kad Tverų pavadinimas daugeliui siejosi su gerai įtvirtinta, aptverta vietove, tinkama gynybai. Tuomet prisiminta 1251 metų Haličo-Voluinės (Ipatijaus) metraštyje pirmą kartą paminėta kunigaikščio Vykinto pilis, vadinama Tviremet. Nors tvirto mokslinio pagrindimo, jog ši pilis tikrai stovėjo prie Tverų ar pačiuose Tveruose, nėra, Heraldikos komisija nusprendė pavaizduoti nusmailintų stulpų (aštriakuolių) tvoros sieną, kuri senovėje buvo naudojama gyvenviečių ir piliakalnių įtvirtinimui. Toks sprendimas leidžia herbuose įamžinti vietos legendas ir kolektyvinę atmintį, net jei istoriniai faktai nėra visiškai patvirtinti, ir sukuria stiprų simbolinį ryšį su Tverų, kaip gynybos punkto, praeitimi.

 

Deja, herbas patvirtintas tik 2008 metais, tad Tverų herbas nespėjo tapti Lietuvos pašto herbų pašto ženklų projektu,  vadinasi, neturi ir savo pašto ženklo.

 

Maištinga Siela

Anykščiai. Anykščių herbas: istorija, reikšmė, pašto ženklas

 

Sveikučiai,

 

Tęsiu pažintį su Lietuvos miesto ir miestelių heraldika.

 

Anykščių herbas – tai gyvas miesto istorijos, gamtos ir dvasinio paveldo pasakojimas. Patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimu Nr. I-3024 1992 metų lapkričio 4 dieną, šis herbas atkūrė istorinę miesto tapatybę po ilgų dešimtmečių. Jo etalono autorė – garsi dailininkė Laima Ramonienė, kurios darbas leido Anykščiams sugrįžti prie šaknų.

 

Anykščių herbo centre – detalus ir prasmingas vaizdas. Sidabriniame lauke, pakelto, banguotais kraštais mėlyno pleišto viduryje, iškyla šv. Jonas Nepomukas, stovintis ant rudo arkinio tilto fragmento, kylančio iš mėlynos skydo papėdės. Šventasis pavaizduotas su juoda sutana, biretu ir batais, sidabriniu veidu ir rankomis, kamža ir rudu apsiaustu. Jo dešinėje rankoje – juodas kryžius su sidabriniu nukryžiuotuoju, kairėje – žalia palmės šakelė, o aplink galvą švyti penkios sidabrinės žvaigždutės. Skydo šonuose, apačioje raudonu kaspinu surištos, puikuojasi dvi rudos šakelės su žaliais lapais ir raudonais vaisiais. Kiekviena detalė turi savo reikšmę: šv. Jonas Nepomukas – tai tiltų globėjas ir sergėtojas nuo vandens nelaimių, o tiltas – tai neatsiejama Anykščių, įsikūrusių prie Šventosios upės, kraštovaizdžio dalis, simbolizuojanti miesto ryšį su vandeniu ir jo svarbą kaip jungties taško. Mėlynas pleištas ir skydo papėdė atspindi miesto upes ir gamtos grožį, o palmės šakelė – kankinystę ir pergalę.

 

Herbo istorija siekia tolimą praeitį. Pirmąsias miesto teises ir herbą Anykščiams suteikė Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas 1792 metų sausio 17 dieną. Būtent prieš pat savivaldos įsigaliojimą Anykščiuose buvo pastatytas naujas tiltas, papuoštas šv. Jono Nepomuko statula – tai tiesiogiai įkvėpė herbo kūrėjus. Nors po kelerių metų (1795 m.) miesto teisės buvo panaikintos, o kartu ir herbas prarado savo oficialų statusą, jo simbolika išliko. Sovietmečiu, apie 1970 metus, buvo bandymų atkurti herbą, pakeičiant šventojo figūrą mergina, laikančia leliją ir atverstą knygą (dailininko Vytauto Kalinausko darbas), tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo nutarta grįžti prie autentiškos, istorinės heraldikos. Tai pabrėžia Anykščių, kaip miesto, kuris vertina savo istorinę atmintį ir gilias tradicijas, tapatybę.

 

Anykščių herbas, kaip ir daugelio Lietuvos miestų heraldikos simboliai, buvo įamžintas Lietuvos filatelijos istorijoje. Pašto ženklas su Anykščių herbu buvo išleistas 2002 metais, ir tai įvyko kaip dalis platesnės Lietuvos pašto serijos „Lietuvos miestų herbai“.

 

Ši pašto ženklų serija buvo skirta atskleisti ir populiarinti turtingą Lietuvos miestų heraldinį paveldą, pabrėžiant kiekvieno miesto unikalumą ir istorinę reikšmę. Anykščių herbo, kuriame pavaizduotas šv. Jonas Nepomukas ant tilto, įtraukimas į šią seriją buvo natūralus žingsnis, atsižvelgiant į tai, kad herbas buvo patvirtintas dar 1992 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ir jis simbolizavo miesto istorinį tęstinumą bei ryšį su vandeniu ir tiltais.

 

Maištinga Siela

Birštonas. Birštono herbas: istorija, nuotrauka, reikšmė, pašto ženklas

 

Sveiki,

 

Birštono miesto herbas – tai ne tik oficialus kurorto simbolis, bet ir gilią, unikalią istoriją pasakojantis meno kūrinys. Jo pagrindinė kompozicija – mėlyname skydo lauke pavaizduota fantastinė, šokanti aukso spalvos žuvis su sidabriniais dantimis, iš kurios viršugalvio (lyg banginiui) trykšta sidabrinė vandens čiurkšlė. Šis herbas oficialiai buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1995 metų rugpjūčio 21 dieną, Nr. 694. Herbo etalono autorius – žinomas Lietuvos dailininkas Arvydas Každailis.

 

Herbo simbolika tiesiogiai susijusi su išskirtine Birštono praeitimi ir unikaliu gamtos objektu. Mėlynas herbo laukas simbolizuoja Nemuną ir gausius mineralinius vandenis, kurie yra neatsiejama kurorto tapatybės dalis. Fantastinė žuvis, iš kurios nugaros trykšta vanduo, yra tiesioginė aliuzija į legendinę banginio skulptūrą, kuri stovėjo ant Nemuno kranto. Ši skulptūra atsirado XX a. tarpukariu iš ledlaužio – akyto betoninės piramidės, kuri apie 1930 m. kunigo ir rašytojo Vaižganto idėja perdirbta į 7 metrų ilgio ir 1,7 metro aukščio banginio skulptūrą. Banginio galva rodė Nemuno tekėjimo kryptį, o iš burnos tryško Vytauto šaltinio vanduo, kuris 1922 m. Vaižganto sumanymu buvo pervadintas Vytauto vardu iš originalaus Viktorijos šaltinio. Architekto Romano Steikūno sukurta ir 5000 litų kainavusi skulptūra iki 1959 m. buvo viena labiausiai fotografuojamų vietų Birštone. Tačiau 1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę, Nemuno vandens lygis Birštone pakilo daugiau nei 3 metrais, ir skulptūra atsidūrė po vandeniu, Vytauto kalno papėdėje, Nemuno kilpoje, kur yra ir šiandien.

 

Taigi, herbe pavaizduota fantastinė žuvis su trykštančia vandens čiurkšle – tai ne tik kurorto praeities, bet ir dabarties bei ateities simbolis. Ji atspindi Birštono, kaip mineralinių vandenų kurorto, esmę, jo ryšį su Nemunu ir legendomis. Auksinė žuvies spalva ir sidabriniai dantys pabrėžia vertę, klestėjimą ir vitališkumą. Herbo autorius Arvydas Každailis meistriškai įamžino šią unikalią istorijos dalį, paversdamas ją oficialiu miesto identiteto ženklu.

 

Birštono herbas pašto ženkle atsirado 2002 metais, kaip Lietuvos pašto serijos „Lietuvos miestų herbai“ dalis. Ši serija buvo skirta atskleisti ir populiarinti turtingą Lietuvos miestų heraldinį paveldą. Birštono herbo pašto ženklas, atspausdintas kartu su kitų miestų (pvz., Joniškio, Kelmės, Kėdainių, Klaipėdos) herbais, pabrėžė kiekvieno miesto unikalumą ir istorinę reikšmę.

 

Maištinga Siela

Kretinga. Kretingos herbas: istorija, nuotrauka, reikšmė, pašto ženklas

 

Labas,

 

Kretinga yra miestas, kurio tapatybę ir istorinę atmintį puikiai atspindi jo herbas. Tai nėra tik simbolis, o gyva istorijos knyga, pasakojanti apie miesto įkūrimą, jo globėjus ir vertybes. Šiandien naudojamas Kretingos herbas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1993 metų birželio 12 dieną, yra sugrįžimas prie pačių miesto ištakų – jo pirmykštės, beveik keturis šimtmečius menančios, simbolikos.

 

Kretingos herbe, sidabriniame (arba baltame) fone, pavaizduota Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Marija dėvi purpurinius ilgus marškinius, mėlyną apsiaustą, o jos galvą puošia auksinė karūna; Jėzaus ir Marijos kūnai yra natūralios spalvos, Marijos plaukai – juodi su auksinėm sruogom. Šis paveikslas yra neatsitiktinis. Jis tiesiogiai susijęs su pranciškonų ordinu ir ypač su įtakingu didikų Chodkevičių giminės atstovu Jonu Karoliu Chodkevičiumi, kuris XVII amžiaus pradžioje pakvietė pranciškonus į Kretingą ir įkūrė vienuolyną bei pastatė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Marijos su kūdikėliu Jėzumi atvaizdas simbolizuoja gilias religines tradicijas, dvasinę globą ir mecenatystę, kuri suformavo Kretingos tapatybę.

 

Nors dabartinis herbas yra pirmykščiojo atgaivinimas, Kretinga per savo istoriją yra turėjusi net keturis skirtingus heraldikos simbolius. Pirmasis, minėtas jau 1609 metų miesto įkūrimo ir Magdeburgo teisių suteikimo privilegijoje, buvo būtent Marijos su kūdikėliu Jėzumi atvaizdas. Tačiau jis naudotas neilgai. Vėliau, XVII amžiaus viduryje, herbą pakeitė Šv. Kazimiero atvaizdas, greičiausiai susijęs su tuometiniu dvaro savininku Kazimieru Leonu Sapiega. Šis herbas gyvavo ilgiausiai – iki pat XVIII amžiaus pabaigos. Miestui atgavus teises, trumpai galėjo būti naudojamas herbas su liūto atvaizdu, o vėliau – herbas su grifu, simbolizuojančiu jėgą, drąsą ir išmintį, manoma, paimtu iš Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninio herbo. Galiausiai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo priimtas sprendimas grįžti prie istorinės, pačios pirmosios Kretingos miesto simbolikos.

Kretingos herbo pašto ženklas (2002)

 

Šiandien Kretingos herbo reikšmė yra dar platesnė. Jis ne tik įamžina istorinį paveldą ir stiprią religinę tradiciją, bet ir reprezentuoja miesto identitetą šiuolaikiniame pasaulyje. Šis herbas taip pat buvo išleistas kaip Lietuvos pašto ženklo serijos dalis. 2002 metais pasirodęs pašto ženklas su Kretingos herbu, kurio tiražas siekė didelį tiražą, leido miesto simbolikai keliauti po visą Lietuvą ir pasaulį. Tai dar labiau sustiprino Kretingos žinomumą ir pabrėžė jos svarbą šalies kultūros žemėlapyje.

 

Maištinga Siela

 

Konrado cukrainė, Vilnius, Pilies gatvė 10 – adresas: istorija, interjeras, kainos, maistas

 

Sveiki,

 

Nežinau, kada pastebėjau Vilniuje, Pilies gatvės 10 numerio name įsirengusį „Konrado cukrainė“, kurią įsteigė „Bernelių užeigos“ filialas. 2024 m rudenį jau ten tikrai lankiausi prieš pat Helovyną ir tuokart atmosfera atrodė dar labiau puošnesnė, įmantresnė. Jeigu ir buvo anksčiau, nepamenu, nes Pilies gatvėje konkuruoti ir ką nors įteigti labai sudėtinga. Paprastai einu į vis mažiau kažkodėl populiarią lankytojų „Soprano ledainę“ Pilies gatvės pradžioje, bet pažįstamas vis tempiasi mane į „Konrado cukrainę“, kur jis labai mėgsta kavą ir spurgą arba „Napoleono“ gabaliuką pagal tarpukario Lietuvos receptą. Aš nemėgstu beveik nė vieno deserto, išskyrus jaukią ir kiek pompastiškai gėlėmis ir Viktorijos laikų vizija nuklotą interjerą. Bėda tik viena – lauke mažai staliukų ir visada beveik būna užimta, o viduje anksčiau būdavo bėdos su internetu. Nežinau, gal jau susitvarkė...

 

Visgi, kaip suprantu, ši vieta istorinė, ta trumpa istorija apie „Konrado cukrainę“

 

„Konrado cukrainė“, legendinė tarpukario Kauno kavinė, 2024 metais atgimė Vilniuje, Pilies g. 10, siekdama atkurti ir perskelti savo dvasios dalį iš laikinosios sostinės į dabartinę. Šis adresas, esantis pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, tapo naujuoju tašku, kuriame susilieja istorija ir šiuolaikinis miestas.

 

Originalioji „Konrado cukrainė“ (kurią matote nuotraukoje) duris atvėrė 1920-aisiais metais Kaune, tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ji greitai tapo kultiniu susitikimų tašku ir bohemos centru, itin mėgiama menininkų, inteligentijos, garsenybių ir bohemos atstovų. Kavinė garsėjo ne tik gardžia kava ir kepiniais, bet ir kaip vieta, kurioje plėtojosi diskusijos, mezgėsi pažintys, gimė kūrybinės idėjos. Čia skambėjo gyva muzika, romansus traukdavo net tokios asmenybės kaip Aleksandras Vertinskis. Tarpukario „Konrado cukrainė“ buvo ne tik kavinė, bet ir tam tikras kultūrinės laisvės ir atvirumo simbolis. Sovietmečiu ši Kauno kavinė buvo pertvarkyta į „Tulpės“ kavinę, o vėliau pastato likimas pasikeitė – 2003 metais ji virto drabužių parduotuve, prarasdama savo autentišką dvasią ir funkciją. Tarpukario „Konrado cukrainė“ Kaune buvo įsikūrusi adresu Laisvės alėja 45.

 

„Konrado cukrainės“ atgimimas Vilniuje ir vieta Pilies g. 10

 

Naujoji „Konrado cukrainė“ Vilniuje, Pilies g. 10, atidaryta 2024 metų rugsėjo 9 dieną. Šiuo atgimimu siekiama atkurti tarpukario Kauno „Konrado cukrainės“ atmosferą ir dvasią, integruojant šiuolaikiškumą su prasminga istorija. Lankytojams siūloma įvairių rūšių kava, šviežiai kepami kepiniai, pyragaičiai, pavyzdžiui, varškės spurgos, kruasanai ir legendinis Napoleonas. Interjeru taip pat stengiamasi atkurti to laikmečio nuotaikas.

 

Pati Pilies g. 10 vieta Vilniuje nėra istoriškai susijusi su buvusia „Konrado cukraine“. Originalioji cukrainė veikė Kaune. Pastatas Pilies g. 10 Vilniuje turi savo ilgą ir turtingą istoriją, tačiau ne kaip „Konrado cukrainės“ buvusi vieta. Šiame pastate Pilies gatvėje, pavyzdžiui, nuo 1946 m. iki mirties gyveno legendinis lietuvių estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas (1900-1987), taip pat jis mena studentų bendrabučius, redakcijas ir kitas istorines asmenybes bei įstaigas. „Konrado cukrainė“ yra naujas atgimimo projektas Vilniuje, kuris savo pavadinimu ir koncepcija siekia perkelti tarpukario Kauno legendos dvasią į dabartinę sostinę, bet ne atkurti buvusią veiklą toje pačioje Vilniaus vietoje.

 

Kalbant apie pastatą Pilies g. 10, kuriame įsikūrusi cukrainė, jis turi labai ilgą ir turtingą istoriją, tačiau nėra „Konrado cukrainės“ nuosavybė. Šis pastatas yra vienas seniausių ir vertingiausių Vilniaus senamiesčio pastatų. Istoriškai jis priklausė tokioms iškilioms asmenybėms kaip Lietuvos didysis kancleris Mikalojus Radvila (XVI a.) ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Per amžius pastatas keitė savininkus, buvo niokojamas gaisrų ir perstatomas. Naujausi duomenys rodo, kad pastatas Pilies g. 10 per pastaruosius metus patyrė dideles investicijas ir atnaujinimo darbus. Pavyzdžiui, 2020 metais buvo pranešta, kad nekilnojamojo turto bendrovė „Build Me“ į šio XVI a. pastato atnaujinimą investuoja milijonus eurų, įrengdama jame apartamentus ir komercines patalpas. Taigi, „Konrado cukrainė“ veikia nuomojamose patalpose šiame istoriniame, bet dabar jau komerciniams tikslams pritaikytame pastate, kuris priklauso kitai nekilnojamojo turto įmonei ar keliems savininkams.

 

Šiandien siūlau savo nuotraukas iš užeigos „Konrado cukrainė“.

Maištinga Siela