Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "La belle et la bête"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti prancūzų kino juosta „Gražuolė ir pabaisa“ (pranc. La Belle et La Bete) (2014), kurią galėjote išvysti ir Lietuvos kino teatruose. Retai susiduriu su komerciniu prancūzų kinu ir tikriausiai būtų visai kita kalba, ar apkritai egzistuoja prancūziškas komercinis kinas. Ekranizuoti pasakas populiaru ir net nežinau, kelinta šios legendinės pasakos ekranizacija kino istorijoje, tačiau reikia manyti, kad ne paskutinė.

Kritikai tiesiogine šio žodžio prasme šią juostą sumaišė su žemėmis ir paspyrė myriop. Aišku, europietiška technika negali prilygti Holivudui, kuris į vizualumą investuoja milijonus JAV dolerių, jau vien „Piktadarės istorija“ atsiėjo per 200 milijonų JAV dolerių – tai milžiniški pinigai! Šios kino juostos galimybės apsiribojo 35 milijonais eurų ir tikriausiai yra vienas brangiausių šių metų Europos filmų.

Grįžtant prie pačios juostos, galiu pasakyti, kad filmas gana vidutiniškas. Pirmoji filmo pusė, kaip jau daugelis gal ir pastebėjo, gal kiek nuobodoka, nors ir stengtasi išvystyti pasakojimą, bet viskas panašėjo į vilkinimą. Visgi filmas remiasi ne į siužeto pagrindą, bet į vizualumo ir estetikos galimybės. Didžioji dalis filmo nufilmuota tiesiog vasaros pievoje, paverčiant ją ir žiema, ir milžinų alėja ir žudynių lauku. Antroji juostos pusė išties įspūdingesnė. Ar atskleista pasakos kertiniai niuansai, kad meilei nesvarbu grožis, bet svarbi siela? Iš esmės taip, gal trūko personažų vidinių virsmų fiksacijos, nes atrodė čia nekenčia, o čia jau myli, kad neliko to lūžio, norėtųsi jo ryškesnio.

Nepasakyčiau, kad „Gražuolė ir pabaisa“, kad ir prancūziška, mane itin sužavėjo ir sujaudino, tačiau nebuvo nuobodu žiūrėti, na, nebent pirmąsias 15-20 minučių, kol galiausiai išsirutuliojo šiokia tokia pasiaukojimo drama. Nuostabūs prancūzų aktoriai – Vincent Cassel, kuris man jau kadaise patinka kaip aktorius. Žinoma, ši juosta buvo labai malonus susipažinimas su viena garsiausių šiuo metu tikriausiai Prancūzijoje esama jaunosios kartos aktore Lea Seydoux. Nepaprasto grožio mergina ir aktore, kurios juostos „Adelės gyvenimas“ niekaip neprisiverčiu pasižiūrėti. Mane kur kas labiau nustebino erotizuota fotosesija žurnalui, ten Lea dar gražesnė ir įdomesnė! 

O šiaip filmą žiūrėti galima, tačiau kažko įspūdingo be grafinių efektų nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 29/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Pridedu kelis aktorių kadrus iš fotosesijos žurnalui. 

Knyga: David Mitchell "Debesų atlasas" / "Cloud Atlas"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ko gero britų rašytojo David Mitchell romanas „Debesų atlasas“ (angl. Cloud Atlas) bus šio vasaros didžiausia perskaityta knyga ir vadinama ta didžiąja vasaros knyga, kada vasara, mintys ir knyga „susisiuva“ į vieną prisiminimų ir emocijų audeklą ir išlieka ilgai atmintyje. Ilgai mes lietuviškai neturėjome šio romano ir vis spėliodavau kodėl, kodėl net „Obuolio“ leidykla, pasirodžius jos ekranizacijai, neskubėjo išversti, kai tuo tarpu kitos ekranizuotos knygos labai greitai išverčiamos ir išmetamos į rinką. Tik paėmęs lietuviškai „Debesų atlasą“ supratau iš karto, kur čia pakastas šuo. Nėra lengva išversti tokį didžiulį monolitą kaip „Debesų atlasą“, kuris reikalauja ne tik velnioniškos erudicijos iš vertėjo, bet ir gudrumo. Tai tikras vertimo iššūkis, nors latviai šį romaną išsivertė prieš kelerius metus, tik nežinia, kokia to vertimo kokybė.

Į lietuvių kalbą „Debesų atlasą“ išvertė vertėjas veteranas Laimantas Jonušys, kurio šis darbas jau pamažu pradedamas aptarinėti kukliuose ir negausiuose šio romano recenzijose. Priminsiu, kad L. Jonušiui 2002 metais buvo paskirtas Metų vertėjo krėslas, 2009 m. šv. Jeronimo premiją už vertimus. Manau, tai šį bei tą pasako apie vertimo kokybę. 

Latviškas "Debesų atlaso" viršelis.

Keletas angliškų "Debesų atlaso" viršelių, išėjusių skirtingais viršeliais.

Iškart noriu pasakyti, kad šis romanas nepatiks visiems, kad ir kaip jis komerciškai skambėtų su šiuo ant viršeliu lyg štampu primargintu užrašu „Pasaulinis bestseleris“, romanas pretenduoja būti šiek tiek snobiškas, todėl ypač geras. Man asmeniškai apskritai nepatinka toks gerų knygų reklaminis štampavimas, nors viršelis sukurtas gana simpatiškas, – visgi esu tas klusnus avinas, kuris pasiduoda reklamos taršos engimui ir mano, kad ji kenkia geros literatūros plitimui, kad ir  kaip stengčiausi su tuo kovoti. Apskritai leidyklai „Tyto Alba“ poligrafijos atžvilgiu niekada neturiu priekaištų – „Debesų atlasas“ tai iš tikro gera, sunki literatūra, kurią ne visi įveiks, bet tie, kurie tai padarys, tikriausiai jausis praturėję. Kaip jau kai kurie tikriausiai pastebėjo, atgalinė knygos viršelio pusė šiek tiek brokuota, gal net labai, kadangi prie skambios anotacijos spausdinama ne David Mitchell‘o fotografija, o tiksliau – David Mitchell‘o, tačiau garsaus komiko, o rašytojas D. Michell‘as, kad ir ne scenos žmogus, bent jau man, atrodo kur kas simpatingesnis už viršelyje vaizduojamą žmogų.

Taigi. Puiki knyga, kurią sunku net apibūdinti. „Debesų atlasas“ – priminsiu, kad brolio ir sesers Andy ir Lanos Wachowski bei Tom Tykwer sukurta 2012 metais ekranizacija buvo verčiama „Debesų žemėlapiu“ pavadinimu. Leidykla nusprendė palikti žodį „atlasas“ ir, manau, kad pasielgė teisingai, nes tai skirtingos sąvokos. Žemėlapis yra vienetinis masteliu sutrauktas geografinis brėžinys, o atlasas, kaip žinia, yra žemėlapių rinkinys. Kitaip sakant, šis romanas, tai šešių istorijų rinkinys, savotiškas almanachas, išradingai išdėstytų istorijų koliažas chronologine seka nuo XIX amžiaus vidurio iki labai tolimos, po apokalipsinės istorinių laikų. Visos šios istorijos, kaip jau žinia, susietos reinkarnacijos teorija, jų personažai išgyvena istorines tendencijas, kovoja su prigimtimi, myli, miršta ir vėl atgimsta, tik kitu metu ir kitomis aplinkybėmis tęsia savo niekada nenutrūkstamą istoriją.

D. Mitchell‘as viename interviu prisipažino, kad iš tikrųjų jis buvo sumanęs parašyti ne 6 istorijas, bet, jei neklystu, 12. Jeigu kompozicija būtų išlikusi kaip šios knygos, jos apimtis padvigubėtų, skaitytojo fantazija ir sąsajų paieškos pasidarytų išties Š. Holmso didinamojo stiklo vertos, todėl autorius apsiribojo tik 6 istorijomis. Gal ir gerai, nes knyga lietuviškai beveik  600 puslapių ir nėra lengvutė, o jūs norėtumėte gliaudyti – 1200 ir daugiau puslapių viena su kita susijusių istorijų epopėją? Gal ir nieko.

Rašytojas David Mitchell.

Tai David Mitchell darbo stalas. Viename iš interviu jis prasitarė, kad nieko nėra geriau, nei užsidaryti darbo kambaryje su žaliosios arbatos puodeliu ir rašyti. Šiais metais pasirodė naujausias jo romanas "Kaulo laikrodžiai". 

Aš nežinau, kaip apsakyti tą skaitymo įspūdį, kurį sukėlė „Debesų atlasas“. Tai sudėtinga. Tik įpusėjus knygą, staiga suvokiau, kokia nepaprasta buvo šios knygos ekranizacija – šedevras. Šitaip transformuoti knygą ir nesumenkinti turinio, prasmės ir jausmo gali ne kiekvienas. Tikrai. Tad visiems kino kritikams, kurie peikė ekranizaciją, pirmiausia siūlyčiau perskaityti knygą ir tik po to pulti kritikuoti filmą, nes režisieriai padarė tiesiog iš neįmanomo įmanomą. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie rašytoją David Mitchell, kurio knygų dar tikiuosi paskaityti lietuviškai ir ateityje.

Pirmosios valandos su „Debesų atlasu“ buvo gana sunkios. Vertėjas kuria XIX amžiaus leksiką, kuri skiriasi nuo šiuolaikinės literatūros, prikelia archajinius, išnykusius ar primirštus žodžius, jų formas ir konstruoja dienoraščio, memuarų leksikoną. Pabandžiau paskaityti garsiai – sudėtinga, nors mintyse skaitėsi kur kas greičiau ir įdomiau, kad net nepajutau, kaip greitai ištirpo šitas iš pirmo žvilgsnio nepatogios leksikos barjeras. Bet tai buvo tik pradžia. Sudėtingiausia buvo knygos viduryje, kur pasakojama istorija po pasaulio pabaigos, Havajų saloje. Buvau kaip su šlapiu skuduru trenktas, kai aš, būdamas žemaitis, ėmiau skaityti kupiškėnų tarme išvedžiotus sakinius. Vertėjas savo gimtąja tarme išvertė visą romano istorinę liniją, todėl skaitant kai kurie žodžiai, kurių net nėra manojoje tarmėje, rodėsi tikra mįslė – kur pasižiūrėti vieną kitą reikšmę? Bet skaitymo procese kiekvienas retesnis, nežinomas žodis staiga pats tapdavo kaip kasdienis ir jo prasmė išaiškėdavo iš konteksto – skaitymo ir atradimo žavesys. Aišku, kai kurios konstrukcijos atrodė sudėtingos, kad net sukandau dantis ir sakiau sau, kad skaitysiu, nes tik įveikęs tai, suvoksiu šios knygos paslaptį ir grožį ir, dievaži, pats būsiu nugyvenęs šešis gyvenimus. Man tik kilo mintis, kaip šią knygą turėtų skaityti tie, kurie neturi jokių sąlyčių su tarmėmis, tarkime koks Vilniaus lenkas, kuris puikiai šneka ir skaito lietuviškai, bet tarmės jam yra šachas ir matas?

Knygos konstrukcija... Dieve, tai iš tikrųjų reiktų atskiros studijos, nes ji yra vidinė ir išorinė. Išoriškai David Mitchell konstruoja šešias istorijas, dėliodamas nuoseklia chronologine tvarka, bet jos nutrūksta įdomiausioje vietoje ir skaitytojas yra nukeliamas į kitą laiką, su kitais personažais, kinta ir leksika, ir romano žanrai. Tik persiritus į antrą pusę knygos, istorijos vėl sugrįžta ir užbaigia pradėtus pasakojimus, kol galiausiai grįžta į tuos laikus, kai viskas prasidėjo. Pasinaudosiu vienos recenzijos grafišku vaizdavimo būdu ir parodysiu kaip atrodo vizualiai istorija: 12345654321. Labai gražiai visose istorijose autorius užmena mįslių, kas kieno ankstesnės reinkarnacijos tęsėjas yra – per kometos formos apgamą, per daiktus, muziką, įvykių aplinkybes. Pasakojant antrąją knygos dalį 654321 – rašytojas daro ryškius „estafetės“ perdavimus, taip padarydamas daugiau nei aiškius perėjimus, kad nebelieka jokių abejonių, koks galingas ir didelis pasakojimo užmojis.

Kokia šios knygos blogybė? Ji nekantriam skaitytojui gali pasirodyti pernelyg snobiška, pernelyg „lėta“, pernelyg nesusijusi, išdrikusi – ypač tiems, kurie visgi yra pripratę prie populiariosios pramoginės literatūros ir iš šios knygos tikisi kai ko kito. Aišku, pretenzijų gali būti visokių, pradedant jau tuo, kad ją sudėtinga skaityti vien dėl margo, išskirtinio ir nestandartiško vertimo, kurioje esama ir tarmių, ir laiškų ir dienoraščio leksikos. Iš esmės skaitant knygą, galima diachroniškai justi, kaip laikmečiais kito kalba ir kaip ji galbūt gali kisti ateityje. Kur yra tie mūsų aukso laikai, kur mūsų civilizacijos zenitas, o kur tas slenkstis, kada, rodos, turėtume vystytis ir tobulėti, bet vis tiek grįžtame į pirmykštę savo primityvumą, neatlaikę dieviškumo galimybių, nes tobulėjimo ir ištobulėjimo galia pranoko mus pačius.

Tai daugiaplanis pasakojimas, turintis daugybę prasmių, kuriuos pajus ir išgliaudys skaitytojai gurmanai. Tai istorinis romanas. Tai meilės romanas. Tai fantastinis romanas. Tai religinis, politinis, socialinis ir koks tik norite romanas. Žanrų prasme – vėlgi, trūksta tik poemos ir eilėraščio, bet ir eilėraščių intarpų esama. Tai daugybę aliuzijų turintis romanas į visuomenės ydas ir kartu tai romanas, kuris transliuoja fundamentaliąsias žmogaus vertybes. Taip ir norėtųsi žinoti, kad niekas nesibaigia, kad esame vieni su kitais susieti ir kad istorijos, kurios nutrūksta, jos būtinai prasitęs ateityje, kitokiomis aplinkybėmis.

Man įdomiausi skyriai tikriausiai buvo „Laiškai iš Zedelgemo“ – jauno, ambicingo genijaus rašyti laiškai savo mylimajam draugui. Laiško žanras vis dar man be galo intymus ir įdomus, iki galo neišnagrinėtas daiktas. Žinoma, vienas labiausiai patikusių skyrių buvo „Somnės-451 orizonas“, kuris mus nukelia į Naująjį Seulą ir pasakoja neįtikėtiną pasakojimą apie klonus, po kurių slapta vartojama mėsa ir vergystė slepiasi ištisa smegenų plovimo politinė sistema. Autorius prisipažino, kad jam šis skyrius rašėsi itin sudėtingai, nes reikėjo rasti naują ateities leksiką, kuri atspindėtų žmogaus „primityvizaciją“. Tuo metu David Mitchell‘as žiūrėjo daug dokumentinių filmų, kuriuose išnaudojami gyvūnai, jų gyvenimo sąlygos iki kol ateina mums į burnas. Ši socialinė mašina naikina gyvybė ir tik laiko klausimas, kada žmogus atsidurs skerdyklose – tai padėjo parašyti šį, mano manymu netgi G. Orwell‘io „1984-ųjų“ vertos pasakojimo plunksnos. Vienas nesimpatingiausių skyrių tikriausiai man buvo „Klaiki Timočio Kevendišo kankynė“, kuri man pasirodė maniakiška, kelionė tarp įsivaizduojamų personažų ir psichiatrinės „Auroros namų“ – viskas taip suplakta, kad net ne visada pajutau tas nostalgiškas takoskyras tarp Kevedišo realybės ir prisiminimų, nors esama humoro, britiško senos perdylos mąstymo modelio, kuris savotiškai žavus ir siejasi su jaunojo Frobeširio asmenybe. Tiko ir detektyvinis pasakojimas apie panelę Rej, nors jis, kai kas pastebėjo, vienas primityvesnių šioje istorijų antologijoje pasakojimų, bet man jis buvo nepaprastai gaivus iš šviežias.

Tai labai marga knyga, su didžiuliais skirtingais personažais, jų biografijomis, charakteristika. Iš tikrųjų D. Mitchell‘as yra genijus ir net nežinau, kaip reikia rašyti, kad parašytum tokią knygą. Jeigu G. Garcia Marquez buvo XX amžiaus genijus, o tuo aš net neabejoju, tai D. Michell‘as yra neabejotinai savos epochos genijų rašytojų tarpe, kad net norėtųsi žvilgtelėti, ką jis dar yra tokio parašęs, nes visi jo interviu nepaprastai įdomūs, atskleidžiantis nepaprastą kūrėjo gyvenimą ir kūrybos procesus. Jis gyvena savo personažais, rašymu ir, skaitant „Debesų atlasą“, tuo netikėti neįmanoma.

Jūsų Maištinga Siela

Tatia Pilieva savo menu įrodė, kad lietuviai vis dar bijo kūniškumo

Sveiki,

Menas yra nenuspėjamas ir toks įvairus, kad jį galima visur įžvelgti. Vis daugiau dėmesio susilaukia „performanso“ menas. Viena šio meno atstovių ir kūrėjų yra iš Gruzijos kilusi Tatia Pilieva, kuri šįkart surengė šokiruojantį mūsų Marijos žemę menišką pasirodymą. Ji surinko visiškai nepažįstamus žmones ir suvedė juos pirmąkart prie lovos, kad nusirengtų ir tiesiog atsigultų į ją. 

Apie šį performansą galėjote paskaityti kai kuriuose lietuviškuose saituose. Man toks menas atrodo suprantamas ir priimtinas, tačiau užmetęs akį į mūsų tautiečių komentarus, pakraupau. Jie kaip skėriai tiesiog visaip išdergė T. Pilievos meną, priskaldydami devynias galybes malkų apie tai, kokie žmonės iškrypę, kad pasaulyje trūksta moralės ir vertybių, kad tai pornografija ir milijonas priežasčių ir žodžių buvo išsakyta, pakeliant savo nemirtingą krikščioniškos sielos potenciją, pasitikėjimą savimi, sumenkinant bet kokį kitoniškumą.

Ir, sakyčiau, nieko nuostabaus, kad žmonės mūsų nebegali pamatyti nieko nuostabaus kituose, kai patys įnikę į cemento kasdienybę.

Šis puikiai sukomplektuotas vaizdo įrašas iš susitikimų su nepažįstamais man pasirodė išties puikus. Drovumas ir gerumas, nusiimant rūbą, saugojant nepažįstamą asmenį, būnant su juo atidžiam ir rūpestingam. Aišku, kad kūniškumas šokiruoja žmones, ypač tuos, kurie įmerkę galvą į porno saitus, o iš jų išlindę tesugeba visus teisti, vaizduodami save puikiais ir „švariais“ žmonėmis. Lietuviai vis dar bijo kūno ir tai akivaizdu, nes jie suluošinti, išmokę gėdintis ir kompleksuoti, to nuolat patys sulaukia ir taip patys įprato teisti kitus.

Nematau nieko blogo, kada vieniši, išsiskyrę žmonės sugalvojo sudalyvauti šiame meniškos išraiškos projekte. Žiūrint į šį vaizdo įrašą, jeigu jis tikrai nesumontuotas, o jis nesumontuotas, nes toli gražu, nesuvaidinsi tokių jausmų, kokius spinduliuoja šis įrašas, man kilo tokia mintis. Apie žmogaus prigimtį, apie jo begalinį rūpinimąsi kitu ir jo metafizinį norą būti kažkam artimam. Žmogaus prigimtis yra taiki ir graži, švelni ir rūpestinga, nesvarbu, kiek tatuiruočių turėtume ant kūno, kokio amžiaus būtume ar kokios seksualinės orientacijos – žmogaus prigimtis yra gera. Ir nusimetant rūbus, dūžta kaukės, jos dūžta tokiu sunkiu, kad man šiurpuliukai nuėjo per kūną, ir pagalvojau, kad tokia pat žmogaus prigimtis yra atmiežta galingųjų interesų, politinių mėšlo kaugių, ta pati prigimtis yra priversta gintis ir kovoti kažkur Ukrainoje ir Jeruzalėje žudant, nors iš tikrųjų mes ne tokie, mes tik valdomi kitų interesų.

Pasižiūrėkime:

Jūsų Maištinga Siela

"Literatūra ir menas" - savaitės ritualas su kasdieninės magijos prieskoniais

Sveiki,

Yra senos tradicijos mintyse, kurias pamažu imi realizuoti ir jos tampa namų tradicija. Vienas iš tokių – savaitraščių popieriaus kvapas, kuris užtvindo šnerves ir leidžia pasijusti magiškai ir, dievaži, jokie internetiniai variantai ar pdf formato pusfabrikačiai neužpildys ir neiškeis to, ką išrado Gutenbergas. Viskas lyg ir paprasta kaip du kart du.

„Literatūra ir menas“ – draugas visiems, besidomintiems literatūra ir menais. Savaitraštis kaip malda, liturginiai skaitiniai apie tai, ką galima pamatyti ir paskaityti, ir apie tai, ko niekada neperskaitysi ir nepamatysi, bet lyg per kunigą, kokį Dievo tarpininką, galima prisiliesti ir sužinoti esant ir visada ranka pasiekiant. Prisiliesti ir tikėti, kad tokie leidiniai ir kūriniai, kažkur už horizonto, materialūs kaip 5 centai kišenėje, iš tikrųjų daro pasaulį geresnį ir prasmingesnį. 

Nereikia visko visada turėti. Užtenka žinoti.

Jūsų Maištinga Siela