Filmas: "Vis dar Elis" / "Still Alice"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie mane stipriai paveikusį filmą „Vis dar Elis“ (angl. Still Alice) (2014), už kurį (pridursiu komerciškai) aktorė Julianne Moore. Tai knygos ekranizacija, kurią galėjote pamatyti „Kino pavasario“ repertuare. Lietuviškai mes taip pat turime išsivertę šį kurinį, tik šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Ta pati Alisa“. Neslėpsiu, kad labai laukiau šio filmo, kaip ir kiekvieno Julianne Moore pasirodymo kine stengiuosi pažiūrėti ir niekada nepraleisti.

Tiesą sakant, buvau tikriausiai ištroškęs iš kino tų emocijų, kuriuos man suteikė ši drama. Buvo nepaprastai gera dvasinė gyvenimo vertės suvokimo terapija. Tik iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie intelektualiąją mokslininkę Elis, kuriai prasideda reta Alzhaimerio liga, paveldėta iš savo tėvo. Prasideda ilga atminties praradimo istorija, tačiau pamatiniai žmogaus poreikiai niekur nedingsta, kai aplinkiniai ir artimieji ima pamažu blukti... Tas neapsakomas skausmingas savęs ir gyvenimo praradimo jausmas ir atminties, apskritai sveikatos svarba žmogaus gyvenime yra neįkainojamas dalykas. Žiūrėjau ir galiu pasakyti, kad dažnai tiesiog drėkdavo akys. Labai daug brangių aliuzijų į gyvenimą, į praradimus, o tie apčiuoptos ir tikros jausenos tiesiog priminė daugybę tikrų ir esmingų dalykų, kad pasibaigus filmui dar ilgai kvėpavau kažkuo, ką paliko šis filmas. Net nebesigilinsiu į kokias nors bereikšmes detales, jos nublanksta prieš tą emocinį svorį, kurį palieka ši kino juosta. Nesiginsiu, jums galbūt šio filmo poveikis nebūtinai gali būti toks stiprus, koks jis buvo man.

Ačiū dangui, kad pagaliau Julianne Moore tiek ilgai ėjusi prie savo „Oskaro“ per daugybę stiprių vaidmenų pagaliau prisibeldė prie šio apdovanojimo. Labai stiprus vaidmuo, įsigilinta ir išgyventas tas ilgas ir sunkus procesas, permesta mintis ir prasmė per kameras žiūrovams. Kristen Stewart irgi atidirbo savo – džiugu, jog ji tęsia stiprių ir gerų vaidmenų bagažą. Net nežinau, ką ir bepasakyti, tiesiog tai geras filmas, kuris nusipelno daugelio gurmano žvilgsnio. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maišto klubas" / "The Riot club"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų režisierės Lone Scherfig kino filmą „Maišto klubas“ (angl. The Riot Club) (2014). Na, man jau teko šios režisierės matyti filmus „Auklėjimas“ (2009) ir „Viena diena“ (2011) ir galiu pasakyti, kad savita režisierė, nepasakyčiau, kad ji itin labai įdomi ir išskirtinė, tačiau jos filmai pulsuoja gylio ir prasmės troškuliu. Galbūt nepavyksta viską išgaubti taip, kaip norisi, tačiau jos darbuose tikrai kažkas yra. Kol kas, mano akimis, geriausias jos filmas yra „Auklėjimas“.

Kalbant apie filmą „Maišto klubas“, sakyčiau, jis gana vyriškas ir jo temos gana vyriškos – Oksfordo universiteto legendos, kurios iš kartos į kartą perduoda privilegijuotas tradicijas labiau primena išlepintų berniukų iliuzijas. Manipuliacijos garbe ir savitas pasaulio supratimas, pagardintas pinigais ir neatsakingumu, žemesnės visuomenės klasės žmonių niekinimu. Tiesą sakant, pirmoji pusė filmo gana nuobodoka ir neaišku, kada čia ta intriga turėtų užsimegzti, kaip pakryps scenarijus, tačiau aišku viena, kad tarp pasipūtusių berniukų įvyks nemažas konfliktas. Taip ir nutiko. Visas įdomumas prasideda tada, kai save legendomis laikantys vaikinai susirenka vietinėje užeigoje ir ima siautėti, tada atsiveria jų socialinės terpės suformuota elgesio maniera, įsiplieskia įtampa. Arogancija, savo vertės pajautimas ir pinigų kvapas tvoskia per visus galus ir tada kartu su alkoholiu ir narkotikais atsiduriame tikros tuštybių mugės dugne...

Ne viskas man šiame filme galbūt patiko, tačiau filme yra to, kas žiūrovui iš tikrųjų susmūgiuoja, ypač, jei žiūrovas turi teisingumo ir sąžiningumo pojūtį ir matydamas tuos iškreiptus vaikinus bei jų elgesį, tai norisi išsitraukti policininko bananą ir gerai atitrankyti jiems šonkaulius. 

Surinkta ištisa nuostabių ir puikių kylančių britų vaikinų kino aktorių komanda. Daugelis iš jų man gerai žinomi iš įvairių kino projektų: Max Irons, Sam Claflin, Sam Reid, Douglas Booth, Freddie Fox ir kiti. Labai gražiai derėjo jų britiškas akcentas, fizinis „sukirpimas“ ir tiesiog tai, sakyčiau, jų puikus pasirodymas kine. Kiek filmas jums kiekvienam gali patikti, sunkoka pasakyti, tačiau tai nėra tas filmas, kuris praplauks tik kaip reklama, sakyčiau, turi potencialios meninės vertės. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jupiterė. Pabudimas" / "Jupiter Ascending"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiaip ilgokai laukiau brolio ir sesers Wachowski‘ų naujausio darbo „Jupiterė. Pabudimas“ (angl. Jupiter ascending) (2015). Po įspūdingos „Debesų atlaso“ ekranizacijos bei „Matricos“ trilogijos, daugelis iš tikrųjų be galo daug tikėjosi iš šio filmo. Tiesą sakant, ir aš, bet pasirodžius pirmiems gana prastiems kritikų vertinimams bei žiūrovų atsiliepimams, teko šiek tiek pristabdyti lūkesčių obuolmušius.

„Jupiterė. Pabudimas“ daugiausia gali būti įdomus, o ir buvo įdomus savo fantastine raiška – ateivių hierarchija, sėsliai gyvenama Visata. Kas nors kiek domisi ezoterine paraliteratūra, pastebės, jog Visatos valdovų teorija filme sukurta ne šiaip sau per vieną vakarą. Graži kompiuterinė grafika, įspūdingas grimas ir kostiumai, yra keletas kvapą gniaužiančių vaizdų, gražūs ir patrauklūs aktoriai, o tuo tikriausiai viso filmo gerumas ir pasibaigia. Labiausiai šįkart pasigedau turinio ir prasmės. Filmas ryškiai apeliuoja į komikso lygio nuotykius, tačiau istorinė linija pernelyg nuspėjama: yra „geriečiai“ yra „blogiečiai“ ir kažkas kažką pagrobia, kažkam reikia atsikovoti, pasiaukoti, ginti ir įsimylėti... Atmetus kompiuterinę grafiką, pati istorija pernelyg paprasta ir nuobodoka. Filmo dialogai taip pat pernelyg komiksiniai, labai nuspėjami ir šabloniški personažų elgesiai... Buvo itin absurdiškų ir tokių kvailų filmų scenų, kada imdavo net juokas, kad tokiame nuostabiame fone vyksta tokie absurdiški dialogai, pvz., vestuvės su vienu iš įtakingos giminės valdovu dėl įtakos Žemei. Kai kada viskas atrodė pernelyg iškarpyta, viskas vyksta ir nutrūksta be atomazgos, scenos suklijuotos neįprastai be užsklandų, nebent žiūrėjau prastą filmo versiją...

Esmė tame, kad aktoriams nebuvo visame tame šablonų ir kompiuterinės grafikos fone pasireikšti. Kai kurios kovos ir „šaudymo ir gaudymo“ scenos pernelyg ištęstos, nuobodokos... Pasigedau gelmės ir jausmų sudirginimo, kurį mums parodė „Debesų atlasas“, tai „Jupiterė. Pabudimas“ mums nė iš tolo to neparodo arba rodo pernelyg paviršutiniškai. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, intensyviai visus metus ruošėsi šiam vaidmeniui, nuolat sportavo ir atidavė be galo daug jėgų šiam vaidmeniui, tačiau filme to nesimatė – personažas be gelmės ir įdomumo. Mano pamėgstas Channing Tatum atrodė gerame fiziniame parengtyje, bet ir vėlgi – šabloniškas personažas be didesnės gelmės. 

Filmas nėra labai prastas, bet turint galvoje, kokią galią turi režisieriai, sakyčiau, praslydo pernelyg paviršiumi, aplenkdami turinį ir gelmę, todėl filmas tapo atsainus ir, deja, nepateisinantis žiūrovų lūkesčius.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:5.4

Jūsų Maištinga Siela

Pavasary ir akmuo kruta

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu paskendęs darbuose, todėl retokai ką brūkšteliu į šį tinklaraštį, bet tikiuosi, kad įveikus tam tikrus sunkumus ir darbus, vėl galėsiu kažką aktyviau veikti šiame tinklaraštyje. Na, o kol kas prieš akis savaitgalis, per kurį galėsime, manau, daugelis pasimėgauti tuo sugrįžusiu pavasariu, kuris kunkuliuoja už langų ir retkarčiais varo iš proto.

Geros kloties –

Jūsų Maištinga Siela