Filmas: "Lemtingas posūkis 7: Pamatai" / "Wrong Turn"

 Sveiki,

 

Niekada nebuvau „Lemtingo posūkio“ serijos filmų gerbėju. Esu tikriausiai matęs gal pirmąsias dvi dalis, tačiau anuomet didesnio įspūdžio nepadarė: lavonų pjaustymas, išsigimėliai ir t. t. Kai kam galbūt tai ir patinka, man anuomet (ir dabar) nelabai. Paskutiniu metu noriu pusiau bukų „zombiškų“ filmų, kur būtų įtampos, užsimiršimo, dėmesio prikaustymo, tačiau surasti tokį nematytą filmą sunkoka, bet visgi kažkuris man rekomendavo pažiūrėti „Lemtingas posūkis 7 :Pamatai“ (angl. Wrong Turn) (2021) t. y. vieną naujausių siaubo filmų.

 

Internete netyla diskusijos apie tai, kad šioji dalis visiškai neatitinka ankstesniųjų dalių koncepcijos. Negaliu itin pakomentuoti šio klausimo, nes, manau, kad tai nėra tęstinis filmas, tiesiog paimta siužetinė idėja, kad blogas pasirinkimas veda prie negerų pasekmių. Jaunuolių kompanija susiruošė į žygį Apalačių kalnuose ir, nepaisydami miestelio žmonių įspėjimo, jie išklydo iš kelio ir papuolė į tam tikrą laukinę nuo Pilietinio karo laikų susikūrusią komuną-sektą, kuri gyvena pagal viduramžių kultūrą ir „nepasiduoda“ pasaulio išorės vartotojiškai civilizacijai.

 

Būtent dėl to, kad tai filmas ne apie skerdynes, bet apie du pasaulius (panašiai kaip siaubo trileryje „Kaimas“ (2004), man atrodo, kad „Blogas posūkis“ išnaudojo neblogą potencialą. Patiko ir aktoriai, ir trilerio veiksmas, nors filmo pirmasis pusvalandis buvo ganėtinai varginantis ir nuobodus, nes kilo mintis apie dar 10-20 filmų, kurių pavadinimų iki šiol nebegaliu identifikuoti. Visgi filmas dinamiškas, veiksmas vystomas, yra kraupaus, žiaurus ir visoks kitoks, kas ir tinka „Blogo posūkio“ filmų serijai, tačiau neišvengiami ir kiti absurdiški dalykai, pvz., hipsteriškai tvarkinga ir moderni laukinio vado šukuosena. Arba kaip per kelias savaites strėlėmis neįtikėtinai taikliai šaudo pagrindinė veikėja (kaip iš „Bado žaidynių“). Stipriausiu dalyku vadinčiau paskutine scena, kada skambant melancholiškam puikiam garso takeliui pagrindinė veikėja vidury gatvės susidoroja (tiesiogine to žodžio prasme) su savo smurtautojais. Kilstelėjau antakius.

 

Galiu tik pasakyti, kad šiame filme yra ir gerų ir įdomių dalykų, tačiau filmas smurtiškai pramoginis, jis dirgina mūsų jausmus jame reiškiasi absurdiškos situacijos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Ir nėra pabaigos Vasario 16-ajai

(fot. Bess Hamiti)

Sveiki,

Vasario 16-oji mūsų tautai itin svarbi. Net neketinau daryti šio įrašo, nes viską jau susakėme socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas tarp „laisvų“ lietuvių gana prieštaringas. Tai kartais panašu į nuoširdžias krepšinio rungtynes: jeigu tu nežaidi lietuvių komandoje, vadinasi, nelabai tau kas yra veikti ir pačioje Lietuvoje. Kas toji Lietuva? Gyvūnas ar rugio varpai – nė motais ta Lietuva, tai tik mums, žmonėms ji yra reikšminga. Šiandien pagalvojau, kad esu menkas patriotas, nes būti patriotu yra labai didelė grėsmė būti nacionalistu, todėl labai atsargiai reiškiu meilę tėvynei. Pamenu, per nacionalines mūsų šventes sumušti kitataučiai. Juk iš meilės Lietuvai, ne kitaip. Jie nešė Vytauto atvaizdą, mojavo trispalve ir tuo pačiu prie batų buvo prilipęs svečio iš Maroko kraujas...

 

Nenoriu kalbėti, kokia graži yra Lietuvos idėja be tamsiosios realybės pusės, be to, kad Lietuva gali būti ir galingas ginklas niekinti, skriausti, skaldyti ir talžyti (prisiminkime Vytauto paminklo ir Šimašiaus paplūdimio karus Lukiškių aikštėje). Labai noriu, kaip ir kasmet, kad to liktų mažiau ir mažiau. Kad mažiau būtų aiškinančių, kas gali atvykti gyventi į Lietuvą, kas gali mylėti ir tuoktis, o kas negali.

 

Man patiko šiandien perskaitytos Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės mintys apie tai, kad Lietuva kaip valstybės darinys yra, o štai žmonės vis dar sugraduoti pagal tam tikrus požymius. Kai kas iš lietuvių kitus laiko mažiau lietuviais, pavyzdžiui, išvykusius dėl nepritekliaus dirbti svetur. 30 metų šlovinama laisvė taip dar ir netapo tikra realybė tarp pačių žmonių. Dar skaudžiai ir kantriai mokomės, net ne metais ir naujais įstatymais, bet kartomis. Tai šimtmečio klausimas, nes taip lėtai kinta lietuvio savimonė. Tam tikrose grupėse, socialiniuose sluoksniuose – taip, bet vieningos Lietuvos idėja vis dar tėra tik idealas, siekiamybė. Tikriausiai visada taip ir bus, kol būsiu gyvas, nes tai mūsų visų gerumo matas, mūsų tobulėjimo tikslas, tai, kas mus daro geresniais. Toji vizija labai svarbi, bet mes žinome, kaip lengva prisidengus nacionalistiniais ženklais visur ieškoti priešų, netgi tarp savų lietuvių.

 

Šią nuotrauką padarė Bess Hamiti Kosove. Ant jos uždėjau Lietuvos vėliavą, nes ir Kosove, ir Kanadoje, ir Madagaskare lietuvis turi išlikti visų pirma ne tiek lietuviu, o žmogumi. Be žmogiškumo ir empatijos, negalioja joks „lietuvio“ statusas. Tai nereiškia, kad niekinu ir menkinu lietuvių tautą ar tapatumą, tik sakau, kad judame link savo idėjos, o bejudėdami taip tobulėjame, kad nusimetame bet kokius skirtumų supriešinimus ir pagaliau pripažįstame lėtai ir skausmingai, o kartais beveik nenoriai kiekvieno iš mūsų unikalumą. To ir linkiu. Būti žmonėmis lietuviais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Giedrius Kudarauskas didžiuojasi esąs tiesiog homofobas

Sveiki,

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

Giedrius Kudarauskas stačiai didžiuojasi, kad yra homofobas. Lyg ir iš pažiūros daugeliui viskas atrodytų puiku ir nuostabu, netgi labai normalu, tačiau jeigu tas pats ponas Giedrius pasakytų, kad yra už žydų šaudymą arba ten prieš moterų teises, visi staiga susiimtų už galvos. Mes neevoliucionuosime ir netobulėsime, jeigu leisime homofobiją laikyti viešai kaip sektinu pavyzdžiu dar ir didžiuotis tarsi medaliu, pseudo kažkokiomis tradicinėmis vertybėmis. Na, tai nėra nei žmogiška, nei vyriška, nei dar kaip kitaip. Įdomu, ar tokį įrašą aptikę jo vaikai po daugel metų ir atpažinę tėtį tikrai didžiuotųsi, kad jis buvo homofobas? Imu abejoti jo apties sveikatos ir ilgalaikės laimės bei gerovės tikslais.

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Medkirtys" / "The Woodsman"

 Sveiki,

 

Prieš miegą nutariau surizikuoti ir pažiūrėti rimtesnę dramą pavadinimu „Medkirtys“ (angl. The Woodsman) (2004), kurį režisavo Nicole Kessell. Pagal pasaką apie medkirtį metaforiškai ir simboliškai perteikiama vieno vyruko Valterio, grįžusio iš kalėjimo dėl seksualinio priekabiavimo prie nepilnamečių ir bandančio susikurti normalų gyvenimą. Valteris iš vienos pusės lankosi pas psichologą ir rašo savo jausmų bei minčių dienoraštį, o iš kitos – patiria policininko pažeminimą ir menkinimą, visos jo pastangos normalizuotis yra nubraukiamos. Žodžiu, Valteris susiranda pigų būstą šalia mokyklos, o tai kaip katinui lašiniai – vilioja nuolat stebėti mokyklą ir aplinką.

 

Tačiau neatrodo, kad Valteris blogas žmogus, filme pedofilas vaizduojantis kaip dvasiškai kenčiantis žmogus, kuris ne tik myli vaikus, bet ir stebi mokyklą ir įtaria kitą vyruką viliojant vaikus. Galiausiai jis pratrūksta ir užsipuola nepažįstamąjį... Kitoje istorijos linijoje plėtojamas Valterio asmeninis intymus gyvenimas: šiurkščiame baldų gamyklos darbe jis susipažįsta su Vike, tačiau jis baiminasi atstūmimo ir yra prisirišęs prie praeities nuodėmių. Socialinė seksualinio pobūdžio nusikaltėlio „grįžimas“ į visuomenę šiame filme, kaip jau galite tikėtis, nėra mielas periodas. Niekas nenori šiaip buvusio nusikaltėlio kaimynystėje, o ką jau kalbėti apie pedofilą šalia mokyklų. Tai sudėtingi sąmoningi procesai, kurioje išryškėja sociumo prieštaravimai, atstūmimas.

 

Filme iš esmės yra gerų psichologiją atskleidžiančių kadrų, veikėjas dažnai fantazuoja ne erotiškai, bet taip, kaip jis grumiasi su aistromis, pavyzdžiui, važiuojant autobusu iš po darbo, kai į jį atsitrenkia vaikai. Tai leidžia žiūrovui jaustis nepatogiai, mes linkę pateisinti tam tikrą fizinį smurtą, bet seksualinių prieš vaikus nusikaltimų – niekada. Tai įdomus socialinis reiškinys. Žinoma, filmas neprilygs danų filmui „Medžioklė“, kuriame vaizduojamas neteisingai pedofilija apkaltintas mokytojas, kai jį praktiškai „suėdė“ visas miestelis. Mes esame labai jautrios seksualinės būtybės, daugelis suokia prieš LGBTQ asmenis neapykantą, nekenčia, kai jie viešinasi, nors patys net visapusiškai neapmąsto, kiek patys yra jautriai kaip vyrai ir moterys seksualiai pažeidžiami. Šis filmas iš esmės parodo, kaip reikia palaikymo, norint integruotis ir normalizuotis visuomenėje, tačiau viskas vyksta priešingai... Visgi filmo meninė vertė nėra itin didelė, prisiminiau, kad „Medkirtį“ esu matęs prieš kokius 15 metų, bet žiūrėjau beveik kaip naują filmą, kur galima analizuoti tam tikrus režisūros ir pedofilinės elgsenos momentus. Bet visgi, man asmeniškai, filme kažko labai pristigo, gal sudėtingesnės analizės ir pateikimo, gal režisūros, gal netikėtumo, nes viskas daugmaž pagal 2000-ųjų klišinį kurpalių sukalta, kad net aišku po 10 minučių, kokiu ritmu ir kokiais veiksmas seks siužetas. Beje, niekada nebuvau aktoriaus K. Bacon gerbėjas, tačiau tai vienas geresnių jo vaidmenų, visąlaik žiūrėdamas į jo smailų saldaininį smakrą galvojau apie S. Kingo ekranizacijos „Tas“ klouną vaikų grobiką ir žudiką. Ir kas paneigs, kad kinas nekuria irgi tam tikrų socialinių įsitikinimų ir asociacinių modelių?

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Karantino dienoraščiai: beprasmybė, karai su homofobais, apokalipsinis sodomiškas sekso vakarėlis

 Sveiki,

 

Antrasis karantino etapas po vasaros ir rudens labai sunkus. Negalvojau, kad jis taip tvos tarsi su kočėlu per mano smegenis. Man atrodo, kad aš jau visą pusmetį nieko gero nenuveikiau, kad keliuosi, einu į darbą, atidirbu, kelias dešimtis kartų atidarau šaldytuvo dureles, prilaikinu gausybę įkeltų naujienų ir fotografijų, ginčijuosi su homofobais, kurie teigia, kad visi mes be išimties esame tik tam, kad darytume vaikus, o jei nedarai, turėsi po mirties atsiteisti su Dievu dėl sodomijos, kam ėjai prieš gamtą. Esu išvadinamas kvailu propagandininku, kuris kaip vyskupas tepa šūdą kitiems ant kaktos. Tiesą sakant, beveik pramoga.

 

Vėl tada žiūriu pro langą. Vasaris šaltas, sniegingas. Kaip reta. Tiesos internete nėra, tačiau lendu ir komentaruose atsikertu homofobui, po to per dantis suduodu daugiavaikei mamai iš Kretingos, pasveikinu su šv. Valentino diena įsimylėjėlius, po to vėl apvemiu kokį homofobo komentarą, nes negaliu pakęsti, kaip neapykanta vadinama „nuomone“. Graužiuosi, kad galėčiau ir turėčiau daryti jogą, spinduliuoti palaikymą ir meilę, o dabar tik naglai bandau įrodinėti, kad kiti neturi teisės įrodinėti, kaip gyventi. Sveistas sviestuotas, dešra dešruota, bulvė bulviuota ir... Nėra visame tame prasmės. Nematau. Ir vakar nebuvo, ir rytoj vėl viskas kartosis iš naujo, ir nebus kaip užpildyti to slogumo, beprasmybės.

 

Palaukit, ar aš kankinuosi? Taip. Miegu, jeigu galiu, po 14-15 valandų, nes kai nubundu, žinau iki menkiausių smulkmenų, ką veiksiu. Baisiausia, kad nežinau, ką galėčiau pakeisti, todėl lendu į internetą ir susikolioju su nepažįstamais dėl vertybių, įsitikinimų ir beveik jaučiu, kad tai primena masturbaciją, nes nei jie pakeis mano nuomonės, nei aš pakeisiu jų. Jie bijo įvairovės, fetišo, juoda oda apsitraukusių gėjų su botagėliais, nes jie neturi teisės tokiais būti. Juokinga, kai galime nuspręsti, kaip ir koks turi būti pasaulis žmonėms. Tik tarškiname ir barškiname klavišais, beveik kaip italai, kai vakare iš balkonų šaukštais, puodais ir keptuvėm pasveikina vieni kitus su dar viena beprotiškos izoliacijos diena. Daug triukšmo. Tokio nebylaus, internetinio, analfabetiškai sumiksuoto su rusiškais ir angliškais teksto hibridais. Dažnai skauda galvą, nieko nenoriu, nebent skaniai ir visąlaik valgyti arba pliektis su homofobais. Sustorėjau kaip šernas. Žiema nuobodi, nors ir graži, tačiau grožis nejaudina, nes jis praeis, o tu vis tiek būsi toje karantino būsenoje. Nenoriu dėl nieko stengtis, nenoriu keltis į darbą, skaityti ir žiūrėti rimtų filmų, net nenoriu ginčytis su homofobais, bet tenka, nes kitaip be to beprasmiško veiksmo būtų dar blogiau. Būtų žiūrėjimas į vieną tašką. Veikimas, kad ir kokia iliuzija, yra geriau, negu nieko.

 

Klausiate, ar bloga diena? Ne. YouTubeje peržiūrėjau tikriausiai visus įmanomus linksmus vaizdo įrašus su šuniukais, kačiukais, su girtuokliais, vaiduokliais, NSO, raganom, su snieglentėm ir buitinėm nelaimėm. Niekas nebejaudina. Kaip niekada jaučiu, jog užmušinėju net ne laiką, o savo jaunystę, gyvenimą. Bijau, kad po karantino ir nebenorėsiu grįžti, nes savaime būsiu atbukęs, atpratęs nuo adrenalino – ar jaudulys iš tikrųjų dar egzistuoja? Ar yra stresas ir savirealizacija, būna neatrastų dalykų? Jau dabar kažkaip dingsta tie pojūčiai, būti nuolatiniam kažkokiam virsme, dabar tiesiog blunku kaip senas laikraštis balkone prieš saulę. Geltonuoju ir gangrenuoju. Lendu vėl į komentarų mūšį, ten mano savotiška „Sostų karų“ imitacija, bet skauda galvą, mane ten užsipuola 20 homofobų, nė vienas beveik manęs negirdi, niekas nestoja mano pusėn, kiekvienam privalau atsikirsti – argi būna dar beprasmiškiau, kai minia daužo vieną vyruką? Prisimenu vaizdus iš „Sostų karų“, prisimenu vaizdus iš Baltarusijos mitingų. Bet ir tai netikra, atrodo, kad neegzistuoja ši tikrovė, esu tik robotas, algoritminė programa. Vėl skauda galvą, vėl puola homofobai... Turėčiau vėl grįžti prie sveikesnės mitybos, daugiau judėti, sportuoti, bet nenoriu, neturiu nė gramo motyvacijos, o ir jėgų nėra, vien amžinas tingėjimas ir bezdėjimas. Išsikvėpęs šampanas po baliaus prie lauko tualeto kur nors kaimo turizmo vienkiemyje. Kam aš dar esu? Mano mielas karantinas, mano kalėjimas be grotų, bandelė be razinos, alkanos katės pusnyse tyko žvirblių, apsnigti ir apšikti paukščių automobilių stogai, net BMW ir tą apdergė – iš viršaus visos transporto priemonės lygios, gaila, kad žmonės visgi lygesni už kai kuriuos kitus žmones.

 

Norėčiau pakeisti pasaulį, padaryti ką nors prasmingo, bet net negaliu pakeisti savo kvailos būsenos. Galiu tik išeiti į šaltą balkoną, pamirkti karštam vandeny, apsukti apie kvartalą ratą, nuo kaukės užrasotais ir užšalusiais akiniais, pusaklė nukaršusi katė, įpuolanti į medžius, tačiau nenoriu, nebejaudina, neįdomu, nėra prasmės net valkiotis... Kažkas turėtų įvykti, sukrėsti žaibiškai, bet plūduriuoju kaip luotas, išprievartauto berniuko lavonėlis Karibų paplūdimyje, mano darbalaukio žydros jūros fone, kuris neturi prasmės, nes gali būti, kad niekada neatsidursiu panašiame rojuje, todėl galiu nebent apgailestauti, vargingai ir apgailėtinai graužtis, kad viskas eina šuniui ant uodegos ir nėra pasaulyje teisybės, nes tikriausiai jos nebeliko ir manyje.

Geltonuoju ir gangrenuoju. Senstu su kiekvienu kavos puodeliu, iškritusiu plauku, menkstančiomis kasmet akių dioptrijomis. Vasaris tuoj įpusės, tuoj praeis Valentino diena, praeis Vasario 16-oji, praeis lygiadienis, praeis atlydys, praeis pavasaris... Ir kas iš to, kai receptoriai ir hormonai, atsakingi už gyvenimo aistrą ir troškimą patirti kažką naujo, ima ir dingsta? Šuo, kuris neės padėtos skrudintos anties, nes manys, kad ji vis vien guminė. Juk uoslė atbukusi, klaidinga. Kas lieka, kai nelieka gyvenimo džiaugsmo? Kas gi po to? Belieka vaidyba. Vienuolės apsitraukia lateksinius sijonėlius, heteroseksualai gėjiškus odinius rūbus ir prasideda, (ko taip trokšta visi be išimties homofobai), prasideda sodomiška pasaulio pabaiga. Apokalipsinis venecijietiškas karantininis karnavalas. Bet ar tai besugebės mus sujaudinti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Vitalija Miežetytė iš Pakamorių kaimo homoseksualų vietą nurodo pagal jos sureitinguotą teisę ir sutvėrimo teoriją

Sveiki,

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Dar viena homofobinę išraišką mums siūlo įsiklausyti iš Pakamorių kaimo, Klaipėdos rajono homofobė Vitalija Miežetytė kuriai labai patiktų, jeigu homoseksualai tylėtų, nesiviešintų, nebūtų apie juos kalbama, nes jai tiesiog nesmagu ir nepatogu. Komentaruose gerbiama Vitalija teigia, kad žmonės buvo sukurti senų senovėje, tai reikia manyti, kad gėjai buvo sukurti daug vėliau, todėl jie neturi teisės būti „aukščiau bambos“, nes turi būti „savo vietoje“? Kas tai per „sava vieta“, Vitalija neįvardija. Kas per nesąmoninga logika ir argumentavimas? Moteris kaip kontrargumentą bando pakreipti homofobams labai patinkantį „argumentą“: tradicinės orientacijos (supraskit, heteroseksualai) nesidemonstruoja ir nesiskelbia esą heteroseksualai (čia prisiminkime, kad Valentino dienos nuotraukos, vestuvių, visokie bučinukų ir meilės serialų vaizdavimas tai tikrai nėra joks demonstravimas, priešingai, nei homoseksualai, jeigu reikštų panašius dalykus). Be to, tamsta Vitalija nepagalvoja, kad heteroseksualai jau yra bambos lygyje, jie turi visas socialines garantijas, pradedant sveikatos ir baigiant turtiniais įsipareigojimais. Bet matyt, homoseksualams to negalima, jeigu jiems suteiksime tas teises, jie bus aukštesni už Vitaliją ir tai ją žeis. Visgi nemanau, kad po 10 metų Vitalija slėpsis su šeima miškuose nuo gėjų, kaip ji prognozuoja savo komentaruose. Jai tiesiog nemalonūs homoseksualai, jų vėliavos, „ėjimas į viešinimą“ tik dėl to, kad tikriausiai savo artimoje aplinkoje neturi pavyzdžių, galų gale, juk jos pačios vaikai gali būti homoseksualai: ar ji nori, kad jie gyventų daugumos atstumtoje visuomenės paribiuose, nes jiems negražu ir nuo senų senovės buvo anksčiau sukurti, nei gėjai ir lesbietės? Klausimas retorinis, bet esminis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Rolandas Kapustinskas apie Eltono Džono įsivaikintus vaikus, blogį ir atsiskaitymą prieš Dievą

 Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Ar verta išmesti visą Eltono Džono muziką, nes jis su savo sutuoktiniu turi įsivaikinęs du berniukus? Žinoma, kad muziką išmesti galima, galima jos netgi nemėgti, tačiau viešai argumentuoti, kad homoseksualai yra blogi, nes jie įsivaikina vaikus, kai tie patys komentatoriai negelbėja vaikų iš vaikų namų ir leidžia įsivaikinti kitiems – atrodo nepagrįstas homofobijos argumentavimas. Štai Rolandas Kapustinskas jums gal ir geriau paaiškintų, kas nutiks tokiems kaip Eltonui Džonui po mirties. Nes žmogus, lyg ir sutvertas (pagal krikščioniškas nuostatas) pagal Dievo paveikslą, bet vis tiek jo laukia atpildas, nes... augino ir auklėjo vaikus, gyvendamas santuokoje su tos pačios lyties žmogumi? Nesu statistas, bet dažniausiai tokie dievobaimingi, kurie dažnai prikaišioja dievo rūstybę, patys bažnyčioje ar cerkvėje apsilanko tik per šventes ir abejoju (jeigu apsilanko, o nenugirdo per tikybos pamokas kvailą argumentą prieš 35 metus, kuriuo kovoja prieš įsivaizduojamą blogį), ar atlieka sąžiningai visas liturgines ir krikščioniškąsias bendruomenės dalis, pavyzdžiui, eina išpažinties? Bet tai tikriausiai netrukdo Rolandui Kapustinskui kovoti su homoseksualų skleidžiamu blogiu ir bent teoriškai iš internetinės tribūnos „gelbėti“ vaikus nuo pikto.

 

Jūsų Maištinga Siela