Maištinga siela

2024 m. liepos 19 d., penktadienis

Knyga: Aistis Žekevičius "Atlaidžiai šypsosi bedugnė"

Aistis Žekevičius. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – p. 74.

„<...>

kol laiko yra

turėtume būti (p. 38).“

Sveiki,

Nedaug per metus perskaitau poezijos, tačiau paraštėje turėjau pasižymėjęs Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) antrąją poezijos knygą Atlaidžiai šypsosi bedugnė, kurią išleido pamažu vis didesnę įtaką poezijos leidyboje daranti Bazilisko ambasada. Prieš pusmetį aptikau jo eilėraštį entropija, kurį skaičiau visiems, kurie netingėjo klausytis, nes tokios formos eilės man patinka, per jas atsiveria neįtikėtinos prasmės. Labai panašių eilėraščių galvojau, kad bus visame rinkinyje, tačiau gavau šį bei tą kito, nei tikėjausi.

Nedidukė poezijos knyga suskaidyta į keturis dalis, kurios turi juodas bedugnių užsklandėles, ryškinamos tam tikros temos ir potemės, svarbios poetui. Labiausiai iš jų išsiskiria pirmoji poezijos dalis, kuri skirta istorinės atminties liudijimams ir patirtims, kurių autorius negalėjo išgyventi. Vis skaitydamas galvojau, kiek svarbu yra tiesioginė rašytojo patirtis su tuo, ką rašai ir apie ką manaisi rašąs. Tarpukario Kaunas, tremtys, sugriauti miestai... Tai patyrimai atėję iš vadovėlių, dokumentikos, šeimos pasakojimų ir žmonių liudijimų. Žinoma, kad tiek prozininkai, tiek poetai turi neribotą vaizduotės galią tapatintis ir perteikti emocijas bei būsenas taip, tarsi patys tuose įvykiuose dalyvautų, kitaip sakant, sukurti magišką iliuziją.

Kitose poezijos rinkinio dalyse temos varijuoja labai subjektyvios ir nesunkiai atpažįstamos. Apskritai visas rinkinys labai filosofiškas, nors ir perteikiamas hipsteriško pasaulio buities, darbo ir judėjimo laike įsoūdis, kokį patiria dabartinė trisdešimtmečių karta. Būtis-Žinojimas-Patyrimas – tai trys banginiai, ant kurių laikosi subjekto egzistencija: „...nes švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs // nors kantriai spoksai / į ekrano bedugnę / ši nė nemirkteli (p. 21.)“ Lyg ir būtų galima eilėraščiuose tikėtis didesnio juoko, humoro, galgi net cinizmo, ką, pavyzdžiui, mėgsta Gintaras Grajauskas, tačiau Aistis Žekevičius išlaiko balansą tarp aklo pasaulio atmetimo, nebandoma pašiepti tikrovės, parodyti, kokia ji paradoksali ar menka. Ne, subjektas nesistengia kovoti su neteisybe ir absurdu, jis turi kitą egzistencializmo kryptį – išbūti neigiamą gyvenimo patirtį, priimti taip, kaip yra, ir tikėtis geresnių laikų. Tai gana stoiška, nors subjektas labiau linkęs atskleisti savo pažeidžiamumą, nei kurti apie save heroizmą.

Apskritai galgi heroizmas čia net netinka, Žekevičiaus poezijoje yra to, kas būdinga jo kartos poetams – terapinio atvirumo aspektas, dažnai išreiškiant subjekto menkumo ir pažeidžiamumo poziciją. Tai tam tikras terapinis triukas, kai deklaruoji savo traumines patirtis, atvirauji negatyvias emocijas, tada nebelieka paties pažeidžiamumo, bet iškyla pavojus tuo mėgautis ir tapti motyvuotu mazochistu. Kiek jūs pažįstate laimingų filosofų? Eilėraštis kaip būdas ne tik filosofuoti, išreikšti būties kvintesenciją, bet ir paviešinti sopulius, atvirauti apie kasdienybėje ištikusią depresiją, krizę, galiausiai nelaimingą meilę. „...nėra nei nuotaikos nei valios / bet žemėn gyvas nesulįsi / tiesa? drąsa – pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė (p. 49).“

Aistis Žekevičius

Nelaimingų meilės eilėraščių rinkinyje yra ne vienas. Stiprus ir vienatvės bei tuštumos prasminis klodas. Subjektui rūpi egzistenciniai klausimai, tačiau jie sumišę ne tiek su aukštąja filosofija, kiek su visiems puikiai atpažįstamais buitiškais, daiktiškais elementais, pavyzdžiui, ritmiškas eilėraštis, kaip mes šokome techno – ciklinis eilėraštis, kaip pasaka be galo, tačiau iliustruoja techno muzikos pasikartojimo ritmą, pastarasis siejasi su mūsų ritualiniu ir inerciniu gyvenimu, monotonija, kurios galgi net ne visada atpažįstame. Pastarasis leitmotyvas plėtojamas ir kituose eilėraščiuose: „... kad kai nupėdinau į barą / tai ir kiti jau sėdėjo bemaž prislėgti / nes pripažinom / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus (p. 29).“ Gyventi arba išgyventi nuo pirmadienio iki penktadienio, nepatiriant gyvenimo džiaugsmo, o po to dar reikia išgyventi ir tuos barų ir klubų savaitgalius, išgertus bokalus. O kada džiaugtis ir gyventi? Tai kontrastingai koreliuoja su istorinės atminties eilėraščiais ir rinkinio pradžios, kai subjektui reikėdavo išgyventi nepriteklių, karą ir tremtis, o dabar – dusinantį ir ciklišką gyvenimo pasikartojančią rutiną.

„kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo tuštuma (p. 62)“ – sakoma eilėraštyje klausimas. Manau, eilėraščiai kalba apie tas bedugnes kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kai kur minima, kad blausi ekranų šviesa yra ta šypsena, kuri dar šypsosi – pasaulis susitraukęs į ekranvaizdį, iškreiptą potyrių projekciją, iliuziją, kad turi internetą, vadinasi, turi ryšį su kitais, dar nemiręs. Iš esmės man šis rinkinys visas apie atskirtį ir vienatvę, perteiktą gana proziniais sakiniais, saikingai naudojant simbolius ir metaforas. Nesumeluosiu, bet man rinkinys savo energetika ir tam tikrais raiškos būdais siejasi su Nojaus Saulyčio rinkiniu SMS gėlytės. Subjektai auga, bręsta, sensta, jie apsišvietę ir apsiskaitę, geba reflektuoti savo skausmą, nelaimes ir vienatvę, tačiau nėra gyvastingumo, horizonte eliminuota šeimos samprata, sutrūkinėję ryšiai, ryškinamas geismas, bet nėra vaikų, namų ir vizijos į socialinį kolektyvinį tvirtumą. Ne, nors vizija yra ir ji gan romantinė, nepasiekiama, tolima kaip troškimas. Tai savaime nėra blogai, tai tik įgalina šios kartos žmonių pajautas ir tikrovę, kuri iš esmės atspindi tas poras, kurios veikiau renkasi auginti du šunis ir katę, nei turėti vaikų.

Gal ir tiesa, kad tada išgelbsti eilėraštis kaip žiebtuvėlis, jis uždega tamsoje liepsnelę, kuri nušviečia subjektui ir skaitytojui bendrą pasimurmėjimų erdvę (juk niekas garsiai nesikalba prie mažos švieselės), visai kaip per messengerį vidury nakties, atlaidžiai vienas kitam besišypsant. Taip, eilėse yra vilties, kaip pažymi Marius Burokas, bet ji tokia liūdna, kad maža iš to paguodos. Mano pasižymėti patikę eilėraščiai: vertimas; atkūrimas, viltis, entropija, jona, 1943. Apskritai tai nėra techniniai eilėraščiai, veikiau įspūdis kyla, kad parašyti iš pajautos su vienu ar keliais prisėdimais, primenantys išsikalbėjimus, dialogo ar bent jau išpažinties troškimą. Esama ir neblogų bei pavykusių žaidybinių teksto elementų, bet jie rodosi atsitiktiniai ir atėję iš eksperimentinio rašymo ir toli gražu neprimena techniškai ilgai dirbančio Kornelijaus Platelio, bet tai savaime irgi nėra blogai, nes Aistis Žekevičius juk savo kartos poetinis balsas ir rašo, atrodo, nemeluodamas, o taip, kaip jaučiasi jo kartos žmonės.

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Moby - Natural Blues [žoždiai / lyrics]

Sveiki,

Jau kelias dienas mano galvoje sukasi atlikėjo Moby sena gera daina „Natural Blues“. Daina įtraukta į tikriausiai sėkmingiausią Moby muzikos albumą „Play“, kuris pasirodė 1999 metais ir jo šiandien parduota pasaulyje per 12 milijonų kopijų. Ten pilna puikių elektroninės muzikos hitų, kurie net šiandien naudojami muzikos ir serialų garso takeliams, o savitas hipnotizuojantis skambesys iškart atpažįstamas kaip Moby kūrybos produktas.

Iš viso iš to albumo buvo išleisti net 8 hitai, o penktuoju numeriu tapo „Natural Blues“. Kas nežino Moby, tai pristatau, kad jis yra Richard Melville Hall, 1965 metais gimęs amerikiečių muzikantas, dainų rašytojas ir aktyvistas už gyvūnų teises, ypač išgarsėjęs dešimto dešimtmečio pabaigoje. Daina „Natural Blues“ Didžiojoje Britanijoje tapo sidabriniu singlu su 200 tūkstančių pardavimu. Airijoje pasiekė 1 poziciją, Belgijoje 5, Prancūzijoje 9. Įdomu tai, kad tai viena iš nedaugelio Moby dainų, kurią tik iš dalies ją sukūrė, o tiksliau perkūrė ir pritaikė elektroniniam skambesiui. Daina ateina iš amerikiečių dainų folkloro pasaulio, o pirmąjį jos įrašą padarė Vera Hall 1937 metais pavadinimu „Trouble So Hard“.

Muzikos kritikai akcentavo dainą kaip labai sėkmingos ir geros kompozicijos, kur muzikos kūrėjas sujungia bliuzo senąsias tradicijas su hipnotizuojančia elektrone muzika. Pats Moby šią dainą laiko gana gedulinga, turinčią minorinį toną ir koncepciją. Vaizdo klipas pelnė ne vieną svarų apdovanojimą, o jame vaizduojamas pats Moby, susenę ir stebintis save senukų pensionate per TV į savo jaunas dienas. Vaizdo klipe pasirodo 2000-ųjų kino ikona Christina Ricci kaip angeliška būtybė ir apskritai tas slegiantis konceptas papildo graudulingai įsimenamą kūrinį. Pasiklausykite.