Asmenybės: Jurga Ivanauskaitė

Ir vėl, sveiki mielieji, šiandien noriu jus supažindinti su asmenybe Jurga Ivanauskaite. (Davaij, susitariame, kad kai perskaitote spraipsnį, gale pažymite ar jis buvo juokingas, idomus ar puikus, nes taip sužinosiu, kiek žmoniu jį perskaitė, labai dėkui). Neverta net sakyti, kad tas, kuris pažįsta mane, žino, jog ši asmenybė – mano kūrybos ir asmenybės autoritetas. Todėl noriu apie ją Jums nors kažkiek papasakoti savo akimis. Kartais juokauju, kad apie Jurgą Ivanauskaitę žinau viską, ką tik gali žinoti paprastas pašalinis žmogus. Juk tai kone ryškiausia lietuvių 20 a. pb. ir 21 amžiaus pradžios rašytoja, į mūsų švelnią literatūrą atnešusi siurrelistinę bangą. Po jos užgimė tokie rašytojai kaip Ričardas Gavelis ir Kunčinas, kurie taip pat neatsisakė surrelistinių idėjų savo kūryboje. Nežinau net nuo ko pradėti... Gal nuo vaikystės? Trumpai apie Jurgos Ivanauskaitės vaikystę. Ji gimė ir užaugo garsių Vilniaus intelektualų Korsakų giminėje. Jos tėvas buvo žymus rusų dailininkas Ivanovas, taigi, iš tikrųjų Ivanauskatės pavardė yra sulietuvinta, bet tai nieko nereiškia. Tėvas ją paliko, kai ji buvo dar labai maža. Nuo mažens būsimoji rašytoja labai sirgo, buvo ligotas vaikas, o mokykloje buvo tyli, uždaro ir giliai mąstančio būdo. Žodžiu, kitokia, todėl daug draugų ji neturėjo. Iš visos širdies nekentė matematikos, čia labai džiaugiuosi, nes man matematika taip pat buvo viena iš juodžiausių pamokų, kol galiausiai nustojau parintis ir pradėjau linksmintis galiniame suole, nes supratau, kad geriau gyventi su šypsena, negu beviltiškai stegtis dėl neįstengiamo dalyko, kuris verčia vemti. Taigi, nuo mažens Jurga buvo formuojama kaip būsima menininkė, tačiau tikrai nerašytoja. Jurga įstojo į dalės akademiją, kur jai ir vėl labai nesisekė. Labiausiai nesisekė akademinis piešimas, kur ji beviltiškai nupiešdavo žmogaus kūno dalis ir visus kitus realistinius dalykus, bet užtad fantastiniai dalykai liejosi per kraštus. Pabaigusi akademiją Jurga ėmė piešti visokiausius tuometinius plakatus teatrams. Galiausiai ji nupiešė ir garsiosios grupės „Antis“ plakatą, kuriame išmoningai ir su gilia idėja pavaizduota grupės esmė. Iš tikrųjų Jurga ėmė rašyti jau studijuodama akademijoje. Rašė sau mažytės keistas noveles, kurios vėliau bus surinktos ir 1985 metais išleistos kaip rinkinys „Pakalnučių metai“. Ši kukli knyga buvo lieteratūros sencacija, kuri sudrebino visą literatūrą ir visiems laikams pakeitė jos vystimąsi ir raidą. Iš tikrųjų pats skaičiau „Pakalnučių metus“ ir tikrai galiu pasakyti, kad tos vyraujančios temos iki šiol tebėra svarbios mūsų jaunimo tarpe. Vėliau pasirodė jos kiti kūriniai: „Kaip užsiauginti baimę“, „Pragaro sodai“. Per šį laikotarpį Jurga tapo vadinamąja „Pankų motina“, ji kartu keliavo po Lietuvą su roko maršu ir skatino budintis Lietuvos piliečius. Aišku, tai buvo neregėtai pavojingai, nes galėjai bet kada atsidurti Sovietiniame psichuškėje. Tais metais Jurga pasikeitė, ėmė rengtis juodai, dažyti akis ryškiai tamsiai, vilkėti ilgus sijonus, prisidarydavo daugybę raganiškų papuošalų ir buvo „žiauriai“ paslaptinga. Bent jau taip ją apibūdina visi prisiminusieji. O iš tikrųjų tuo metu Jurga ieškojo savęs, savo dvasios ir sielos, nes jautė, kad kažko trūksta, nuolat yra kamuojama depresijų ir laisvės trūkumų, todėl po truputį ėmė stiprybės ieškoti dvasiniuose dalykuose, bet ne krikščionybėje. Nes tuomet užsukus jai į bažnyčia, visi tik ir žiūrėdavo, kodėl čia tavo akys padažytos, kodėl tu neklūpai ir t.t. Tokie dalykai jai kėlė pasipiktinimą, todėl Jurga sėmėsi budistinių tiesų. Dvasinis alkis ją iš viliojo į rytus. Viskas nutiko, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kada 1993m buvo išleista knyga, tikras lietuvių būsimas bestseleris „Ragana ir lietus“, kurioje kalbama apie žmogiškąją prigimtį ir dvasios alkį, visi kritikai ją užsipuolė pornografijos gamyba, nors pati autorė visiškai siekė kitų tikslų – per aistrą atrasti dvasinių dalykų, bet knyga akimirksniu buvo uždrausta, o autorė labai nusivylusi susidėjo čemodanus ir patraukė į rytus, kur praleido keleta metų. Nepasakosiu apie jos nuotykius ir ieškojimus rytuose, nes tai be galo platu, apie tai daugiau galite pasiskaityti knygoje „Tibeto mandala“. Iš indijos ji rašė didžiules knygas apie rytų išmentį ir mokymą, galiausiai visam laikui į Lietuvą grįžo 1999m ir tapo labai ryški asmenybė kovojusi už Tibeto laisvę. Neretai Jurga papuldavo į spaudą, radijo ir televizijos laidas, kur gindavo save ir nuskriaustuosius. Po to susidarė ir antiIvanauskaitės klubas, kuris niekino, smerkė ir nepripažino ją už tam tikras nesteriotipines tiesas. Ir iki šiol pilna žmonių, kurie net nenori paimti Jurgos knygų į rankas, nes mano, kad tai tik baisus komercinis triukas, ypač po autorės mirties. O kai tai pagaliau padaro per prievartą – o Dieve, stebuklas, knyga iš ties gili ir nuostabi! Na juk žinote, sunkiausia yra pasiimti tai, kas mėtosi po ranka ir bet kada galima pasinaudoti. Taigi Jurga buvo nepelnytai niekinama ir tai tebesitęsia. 2000-2003 tarpe pasirodo jos trys didelis kūriniai: „Sapnų nublokšti“ „Placebas“ ir ese rinkinys „Kelionių alchemija“. Jurga tvirtai įsitvirtina lietuvių literatūroje ir ji įtraukta į mokymosi programą kaip paskutinė šiuolaikinė autorė. Ši rašytoja išleido taip pat knygelių vaikams, eilėraščių rinkinių, be to be perstojo tapė ir dirbo žurnaliste tokiuose žunaluose kaip „Ieva“ ir „Moteris“. Jurga buvo pripažinta, bet jau rašant paskutinį stambų romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ Jurga ėmė kentėti kojos skausmus. Skaudėjo be paliovos. Jurga ėmė šlūbčioti ir lankytis pas gydytojus, bet jie nieko nesugebėjo rasti. Galiausiai vienas iš gydytojų ją apkaltino girtuoklyste, nes tokie simptomai pasireiškia užkietėjusiems alkoholikams. Galiausiai jos kojyje buvo aptikta kosminio dydžio auglys, o po to paaiškėjo, kad jai ypač piktybinis ir retas Sarkomos vėžys, kuris gali persikelti į bet kurį organizmą. Taigi, Jurga išskrido į Švediją ir Lunde bei Upsaloje gydėsi devynis mėnesius. O kokios skausmus ir vargus teko iškentėti tai buvau pakraupęs perkaitęs jos knygą „Viršvalandžiai“, kuriuos ji parašė nuo mirties prailginusi savo gyvenimą geru pusmečiu. Švedijoje Jurgai buvo išpjauta didžioji dalis plaučių, nes ten taip pat buvo aptiktas vėžys, koja mėsinėjama dieną naktį, skausmas nežmoniškas ir viduje tik gilus gilus tikėjimas. Švedų daktarai pareiškė artimiesimes – ruoškite karstą, nes jei ji pasveiks bus tikras stebuklas, o apie galimybę vėl vaikščioti nebuvo nė žodelio. Kitų metų pusėje Jurga jau rėpliojo su lazdele ir pasveikusi grįžo į Lietuvą. Likimas nuo jos nenusigręžė ir per siaubingą ligą ji atrado tai, ko ieškojo visą gyvenimą – dvasios ramybę. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Jurga buvo nepaprastai laiminga, daug šypsojosi, net rašė „Viršvalandžius“, kai vieną sausio rytą jai buvo pranešta, kad aptiktas naujas vėžys jos smegenyse. Po maždaug dviejų mėnesių Jurga mirė. Bet iki pat mirties troško gyventi, dažėsi gulėdama lovoje, priiminėjo svečius ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo minute. Žiūrėjo savo pamėgtus filmus, klausėsi muzikos, kol galiausiai nebegalėjo nei kalbėti, nei matyti. 2007 vasario 17 d. per Kinų naujuosius metus Jurga išėjo. Papasakojau jos labai mažą gyvenimo istorijos santraukėlę, nes iš tikrujų apie jos gyvenimą jau parašyta visa knyga, todėl nebereikia nieko ir kalbėti. Tiesiog gilintis ir dar kartą gilintis, nes ši moteris man iki šiol teikia dvasios stiprybę, ieškoti savo dvasios ir sielos ramybės, nepasiduoti visuomenės nustatytiems steriotipais ir kovoti kovoti ir dar kartą kovoti. Ir dabar dar nuvažiuoju į Antakalnio kapines ir pabūnu prie jos kapo, daug kas ten važiuoja ir nepaisant anti-Ivanauskaitės negerbėjų, tikrasis gerbėjų srautas yra milžiniškas ir joks Lietuvos rašytojas ar rašytoja nieko panašaus neturėjo. Galbūt jums atrodys, kad aš čia perdedu ir viską pagražinu, bet man anaiptol taip neatrodo. Netoli mano namų yra jau atidarytas Jurgos skverelis su naujais suolais, karts nuo karto nueinu į Aguonų gatvę pro jos namus antrame aukšte, pamatau ant palangės daug gėlių ir kažkaip jaučiasi, kad Jurga vis dar čia ir ji niekur nedingusi. Gyva mūsų mintyse, jos knygų puslapiuose, jos nepaprastai ryškiuose paveiksluose ir visame kame. Kaip gaila, kad į Vilnių atvažiavau gyventi jau po jos mirties, bet šis miestas, tie raudoni senamiesčio stogai man vis dar tebekvepia Jurga Ivanauskaite. Myliu ją. Pridedu jos eilėraštį ir laišką, kai ji gydėsi Švedijoje.

Jūsų Maištinga Siela


Rytas

Prisikėlusi iš mirusiųjų

slampinėčiau pajūriu

prisirinkčiau pilnas kišenes kriauklių

klausyčiaus ir klausyčiaus bangų ošimo

kol pagaliau pamirščiau

kaip barbeno žemės grumstai

į karsto dangtį.

Jurga Ivanauskaitė. "Laiškas žmonijai" "Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: "Šitaip nežaidžiama!" Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą."Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo.Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomiskepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija - juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose,kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių - sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio.Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti manopakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne'os d'Arc ryžtu grumėsi už būtį.Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą.Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos įspėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, okada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: "Mano Sese, Mirtie..."Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos - jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjųpasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti įviešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it "Coca-Colos" reklama užrašas: "Memento mori". Atmink, kad mirsi.Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjįtikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva - karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip "atkeršyta" užkeliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams...Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias "panacėjas" viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais "čakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo.Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis - dar nereiškia niekamtikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti "haute couture" drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"

P.S. Kas susidomėjote, dešinėje galite pažiūrėti šiek tiek Youtube apie pačią Jurgą. Ypač antrają nuorodą, kuri man pasirodė be galo gili ir įdomi.