Sveiki mielieji, nenušalote ausų ar dar kokių galūnių? Matau, kad žiema Lietuvoje apsistojo ilgam ir galbūt net per Užgavėnes nepavyks jos išginti. Šiandien kaip tyčia už lango šalta ir pamačiau kelis lietuvių vadinamus „bomžus“ besirausiančius po konteinerį. Ir pagalvojau, kad jiems tikriausiai labai šalta. Nežinau iš kur čia pas mus į benamius imta žiūrėti kaip į visuomenės atliekas, kurie nesugebėjo suvaldyti savo gyvenimo, bet manau, kad šitas požiūris yra labai nevykęs ir iškrypęs. Juolab, kad pats žmogus turėtų įsivaizduoti, ką reiškia būti benamiu ir ką reiškia benamių hierarchija. Man atvykus gyventi į Vilnių, iš pradžių buvo nepaprastai keista matyti tiek daug žmonių, kurie pakaitomis kaip lokiai kopinėja dvokiančius konteinerius, sakytum dykinėja iš neturėjimo ko veikti. Ir tik dabar supratau, koks palikau abejingas jų gyvenimams, o juk nieko taip nereikia bijoti kaip abejingo žmogaus. Ir aš klausiu – kas suformulavo mano tokį požiūrį į vadinamuosius“bomžus“? Aplinkinių pavyzdys! Tik jis gali įtakoti tokiam požiūriui, kada tiesiog praeini pro benamį kaip pro mažų mažiausiai dekoraciją, daiktą ar nematomą būtybę, praeini, nes taip praeina kiekvienas. Dauguma žmonių vis dar net niekina benamius, laiko juos benamių šunų vietoje. Nepamiršiu kaip prie butelių supirktuvės, Savanoriuose, benamiai pridavinėjo surinktus butelius iš konteinerių ir du pasibaisėtinai „nagli“ akiplėšos vaikinai, kurie mobiliaisiais telefonai ėjo filmuoti benamių veidų, kad galėtų iš jų pasišaipyti. Nejaučia tas vaizdelis man priminė bejėgius žydus prieš vokiečių esesininkus, lietuvius, kurie tuojau bus sugrūsti kaip presuotas šienas į vagonus ir išvežti į Sibirą. Na, suprantama, čia ir vėl pasireiškia žmogaus nepaprasta prigimtis mylėti. Mylėti tik save ir niekinti kitokius žmones, kurie negali apsiginti. Nėra tikros statistikos, kiek iš benamių turi savo asmens dokumentus, bet susidaro toks įspūdis, kad valstybei jie nerūpi, kaip iš dalies nerūpime ir mes, dėl to, kad kiekvieno šaknys daugiau yra įleistos ne į žemę, ne į kitus, o būtent į savo egoistinius užpakalius, kuriuos būtinai reikia ginti ir žeminti kito užpakalio akivaizdoje. Kartais darosi net bloga nuo tokių akivaizdžių neteisybės cunamių, bet kaip ir kažkas pasakė, kiekvienas neša savo gyvenimo kryžių, maniau ir manysiu, kad niekas gyvenime neturi teisės einančiam su kryžiumi pro šalį kišti kojos, kad šis apvirstų. Bet matot, visgi mes sau pasidarome privilegiją ir kišame ne tik koją, bet ir barstome stiklo šukes, vinis ir kitus pagalius kišam svetimam į ratus. Sugrįžtant prie benamių, dabar man jie asocijuojasi su tais miško žvėreliais, kurie žiemą neturi ko pavalgyti. Ne kartą knietėjo prie kokio nors benamio prieiti ir paklausti, kaip jisai gyvena ir gyveno, kad atsidūrė gatvėje. Jau nekalbu apie tuos benamius, kurie net neturi jėgų rinkti šiukšles, kad užsidirbtų centą, bet tiesiog klūpo prie bažnyčių ir prašo išmaldos. Negalvokite, kad ir užsieniečiai tokie akli, jie tikrai nemano, kad jie su ištiestais delnais klūpodami meldžiasi, tai per daug būtų naivu, jie mato kartu ir Lietuvos socialinę padėtį. Kiek žinau Vilniuje yra nakvynės namai, kur įsikūrusi šiokia tokia benamių bendruomenė. Per vieną tokią laidą teko matyti benamį pasakojant apie savo ir šio centro gyvenimą. Pasirodo tas vyriškis, kažkada dirbo net vadovaujamą darbą, kai jo neteko, iš jo giminaičiai atėmė butą ir, tiesiogine to žodžio prasme, išmetė jį į gatvę, likvidavę jo turtą. Nežiniai kiek procentų benamių yra susidūrę su tokia ar panašia situacija, bet tiesiog gatvėje tu išmoksti malšinti gyvenimo neteisingumą alkoholiu. Ir prieš pirma smerkiant apkvaitusius benamius, gal reikėtų bent pagalvoti, tą ilgą jo kelią iki kol jis priėjo prie tokios bedugnės. Tęsiant apie benamių nakvynės namus, tai ten kasnakt iš miesto ateina nakvoti apie 70 benamių ir ne visi jie – nuskurę, nešvarūs ir nusigėrę, kaip daugelis mano. Ten jie miega ir 8 valandą ryto vėl traukia į miestą, kad prasimanytų vieną kitą litą. Galiausiai tarp benamių susikūrė ir dienos centras, anoniminių alkoholikų klubas, kuriame leidžiami tik blaivūs asmenys, sakytume didelė pažanga, jei valstybė jais nesirūpina, jie gali patys savimi nors minimaliai pasirūpinti. Ir negalvokite, kad jie visą likusį gyvenimą keikia ir aprauda savo nelaimingą likimą, kai kurie geba dar ir juokauti, kalbėti apie gyvenimo džiaugsmą ir kol pats nepamačiau viso to, tol negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Dar ne maža dalis benamių taip ir gyvena tiesiog gatvėje, net ir speigo metu jie turi tokias būdas, lūšneles, netgi apsnigtas palapines, todėl nenuostabu, kad kasmet bent jau sostinėje sušąla iki dešimties benamių. Kartą net mūsų kieme lietui pliaupiant, viena benamių pora gulėjo ant išdraskyto čiužinio už konteinerio, po medžiu. Galima juokauti, kad čia visai romantiška ir originalu, bet, manau, niekas iš jūsų nenorėtų miegoti tokiomis sąlygomis – per lietų. Tarp benamių beveik nepasitaiko jaunų žmonių arba jie gėdydamiesi slepiasi, benamiai daugiausia būna pagyvenę, nuskurę, apiplėšti ir išmesti į gatvę žmonės, tiesa, ir iš kalėjimo grįžę vyrai bei moterys. Nakvynės namai ir centras bando surasti jiems darbų, daugiausia jų dirbo statybose, bet krizės metu benamiai nėra potencialūs konkuruoti su bedarbių jūra, todėl šis metas jiems yra ypač sunkus. Ir vis dėlto prieš spjaudami kokį paniekos žodį benamiams, pagalvokime, kad spjauname kartu ir ant savęs. O ką tu, aš ir kiekvienas gali padaryti, kad visiems savuosius kryžius nešti būtų ne sunkiau, bet lengviau?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą