Knyga: Anne Rice "Kastratai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią skaičiau, rodos, visą amžinybę. Nežinau kodėl taip sunkai, gal dėl knygos formato ar teksto apimties. Šįkart tai garsioji amerikiečių rašytoja Anne Rice ir jos romanas „Kastratai“, tikrasis knygos pavadinimas „Cry to heaven“. Net neįsivaizduoju, kas paskatino leidėjus pakeisti pavadinimą. Gal skandalingas pavadinimas turėjo didesnės komercinės naudos? Apskritai, antrą kartą skaičiau „Eridano“ leidyklos knygą. Kažkada labai seniai Stepono Kingo „Širdys Atlantidoje“, bet savo fantastika „Eridanas“ manęs iki šiol nežavi. Romanas „Kastratai“ – tai unikalus kūrinys, šio romano ne iš tolo nepavadinčiau „fantastika“, veikiau tai istorinis romanas. Pati Anne Rice, jums gerai žinoma, ji parašė „Interviu su vampyru“ ir yra pagarsėjusi kaip gotikinių siaubo – fantastinių romanų talentinga kūrėja. Knygą „Kastratai“ ji ruošė net du metus t.y. domėjosi ir studijavo senąją Europos istoriją, domėjosi kastratais ir kitais „biesais“, kol galiausiai pribrendo reikalas parašyti „ale šokiruojantį“ romaną.

„18 a. pradžioje Italijoje „meno vardan“ per metus buvo kastruojama apie 4000 berniukų.“ Rice gerai žarstosi faktais, matosi, kad knyga rašyta su užsidegimu, turint žinių bagažą. Knyga „Kastratai“ šiurpiai atpasakoja iš vieną iš galimų kastrato gyvenimų. Rice visai neblogai suderina istorines detales, neblogai piešia istorinį laikotarpį, kas, aišku, labai panašu į „Interviu su vampyru“. Tai autorė, kuri ištikima savo stilistikai, manau, tai minusas, kadangi antrą kartą skaityti tokios ar panašios knygos nenorėčiau. Nežinau kaip „Eridanui“ su vertimu, bet knygos tektas atrodo vidutiniškai perteiktas, aišku, būna ir tragiškesnių vertimų.

Knyga vietomis atrodė labai jau sausa, ištęsta, esame nereikalingų lyg ir pasikartojančių pagrindinio herojaus Tonijaus vidinių išgyvenimų ir apmąstymų sintezė. Aišku, kai Rice priartėja prie skubresnių įvykių ir siužetų, dėmesys iškart nukrypsta ir tu vėl įsijauti į knygos turinį. Nepaisant kai kurių trukumų, pats romanas gan stiprus, teikiantis daug negirdėtų istorinių faktų, nuskaidrinantis kitokią istorinę realybę. Anne Rice nemažai išmano apie muziką, sočiai žarsto įvairius terminus, bet juos paaiškina žmonių suprantama kalba. Rice nevengia erotikos, na kokios ten erotikos, tai beveik pornografiniai intarpai. Sodomos ir Gomoros tragediją, meilė tarp tų pačių lyčių, ilgai nenutrūkstantys poligaminiai santykiai, Rice pasakoja be skrupulų ir nepateikia savo asmeninio vertinimo. Susitelkdama į kastratų gyvenimą, Rice perteikia kastruoto žmogaus jauseną, jų kūno proporcijų „didybę“ ir „išsigimimą“, kadangi negaminantis testosteronui, berniukai kastratai užaugdavo nepaprastai aukšti, lankstūs, aukštais sopranais, kone „šaltais“ monstrais, ateiviais. Visą gyvenimą jie jautė nepasotinamą sekso alkį, už kurio, mano akimis, slepiasi meilės, saugumo perdėtas troškimas.

Knygoje esama triuškinamos įtampos, ją pajutau skaitydamas ir įsijausdamas į operos tuometinių grandų konkuravimą. Prisiekiu, kad skaitydami šią knygą, kartu bijosite lipti ant scenos su knygos herojais, jausite perdėtą scenos baimę, nebūsite užtikrinti herojaus stebuklingai vertinamu balsu. Šią knygą rekomenduoju skaityti tada, kai atsiranda daugiau laiko (galbūt vasaros metu), nes romanas nėra tas, kuris „susivalgo“ per dieną ar vieną naktį. Sakau, jame rasite: intrigos, aistrų, sekso (kuris, tikriausiai, toks, koks yra pavaizduotas knygoje, bus nepriimtinas), rasite istorijos, Venecijos, skausmo, vidutiniškų apmąstymų.

Jūsų Maištinga Siela