Savaitgalis prie ežerų!

Nauotr.: Baltieji Lakajai

Sveiki visi,

Kaip Jūs begyvenat? Tikiuosi, kad gerai ir ši vasara dar ilgai neišblės iš atminties per ateinančią žiemą. Aš tai galiu pasidžiaugti, jog manoji vasara eina tik geryn. Atostogos suplanuotos tokios, kokių ir norėjau. Per ilgąjį savaitgalį teko pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus ir pakeliauti po Aukštaitiją. Aišku, tai buvo nuostabu, kadangi visai neblogai esu apsipratęs su Žemaitijos kraštovaizdžiu, tai Aukštaitija buvo visai kas kita, netgi egzotika. Iš dalies tokie patys dulkėti vieškeliai, tokia pati žolė ir medžiai tik miestelių parduotuvėlėse, pvz.: Inturkėje kalbama ne žemaitiškai, bet paprasta bendrine kalba.

Pirmąją dieną teko pabūti beveik šalia Vilniaus Skarbelelio (Skarbelelis) ežerą. Aišku, prie šio ežerėlio praleidome visą dieną, buvo nuostabus oras, tik nuošalaus ežero vanduo buvo nepaprastai rudas, netgi bauginančiai juodas. Taip tikriausiai yra nuo neatsinaujinančių vandens telkinių, vanduo užsilikęs nuo ledynmečio laikų, išgraužtas ledynmečio luito, o vanduo pajuodęs dėl medžių šaknų ir nuolat į jį bekrentančių pūvančių lapų. Tikrai nelabai jauku jame maudytis, o dar kai aptikome nuostabiai riebias dideles dėles, tai iš vis mažai kas drįso į šį vandenį lipti, todėl saugojomės plaukiodami ant pripučiamo čiužinio. Ežerėlis pasirodo nesąs toks didelis, todėl su malonumu jį patyrinėjau. Išties Aukštaitijoje daug pušų, daug samanų ir mažai tikros žolės miškuose, ne taip, kaip pas mus Žemaitijoje.

Kitą dieną jau susiruošėme su palapinėmis ir nakvyne į Aukštaitijos ežerą, tiesa, nežinojome į kurį, teko ilgai maklinėti vieškeliais, aplankyti devynias galybes ežerų, kol galiausiai suradome savo ežerėlį Baltuosius Lakajus. Teko pabuvoti Švenčionių rajone ir beveik įsikurti prie ežero, bet mums nelabai patiko Pailgio ežero vanduo, o ir gerąsias vietas kažkodėl savavališkai pasisavino kažkokie poilsio namai. Būtų mano dėka, niekada neprivatizuočiau jokių didesnių vandens telkinių, jie priklauso visiems žmonėms, todėl per Inturkę, Joniškį keliuku patraukėme į Molėtų rajoną, ten ežerų už kiekvieno vingio. Apsistojome prie Baltųjų Lakajų. Tai nepaprasto grožio vieta su smėlėtais skardžiais, senomis pušimis ir skaidžiu vandeniu. Ten praleidome nemažai laiko – su nakvyne ir naktiniais laužais. Buvo smagu pasimaudyti tokiame skaidriame vandenyje, aišku, baugino ežero gylis, bet tai nebaisu. Šis ežeras iš tikrųjų įspūdingas, tęsiasi net 8 kilometrus, o didžiausias jo gylis siekia net 45 metrus. Žmonės ten žvejoja, plaukioja valtimis, kaip išmanydami „brūžina“ ežerą savo užpakaliais. Šis ežeras taip pat susiformavo per ledynmetį, bet į jį įteka ne viena upė, todėl vanduo nuolat atsinaujina, jame gausu žuvų ir salų.

Aišku, buvo smagu pamedituoti saulei leidžiantis, saulei tekant, tas ežero bangavimas ir visa kitą iš tikrųjų teikia gamtinės pirmapradės jėgos, kurios taip kartais pasigendu mieste. O jau laužo naktinio tai iš vis buvau pasiilgęs. Gyva ugnis tai čia jums ne kokia sintetinė medžiaga aplieta degiu skysčiu, tai natūralus patrešęs medis, kurį ryja gyva ugnis, į kurią negalima nežiūrėti ir nesimėgauti. Aišku, mus ryte rijo uodai, tie kraujasiurbiai taip puolė, kad net baisu apsakyti, tik prie ugnies galėjai būti ramus. O štai šlaitai raudonuote raudonavo žemuogėm, šių gėrybių galėjai ryti saujomis, aišku, tik atsargiai, nes niekada negali būti tikras kas ir kur atliko savo gamtinius reikalus. Bet visgi... Miegas palapinėje mane pribaigė, miegojau blogai, į palapinę pribėgo šlapių skruzdžių, naktį atėjo liūtis, palapinių brezentas sušlapo, bet ir mes savo noru vaikščiojom po lietų, bet visgi nepaisant visko, buvo smagu ir vėl paragauti gamtos ir garsiuosius Aukštaitijos ežerus. Na, o dabar manęs laukia savaitė kelionė prie jūros, iš pastarosios tikiuosi visiško atsipalaidavimo, meditacijų prie saulėlydžių, gražių eilėraščių, knygos skaitymo, smėlio, saulės, bangų ir vandens. To linkiu ir Jums.

Jūsų Maištinga Siela