Žmogus - tai mįslė ir atsakymas (Gimiau pačiu laiku)

Sveiki visi,

Ar gyvenimas yra ilgas, ar labai trumpas, manau, nusprendžia tik pats žmogus. Pamenu savo močiutę, kuri vis man sakydavo, kad „savo amžių jau nugyveno“. Pamenu, aš jos klausdavau, ar ji bijo mirti ir man visada atsakydavo, kad taip. Manau, ji nežinojo, kas ta mirtis. Kiek pamenu, mūsų rimčiausios pokalbių temos ir būdavo „gyvenimas ir mirtis“.

Pamenu, kaip ji visada manęs paklausdavo: „ar verksi, kai aš numirsiu?“ Manau, kad ašarų pakalnės per laidotuves yra neatsiejama kiekvienų mūsų senolių dalia bei tradicija. Daug ašarų tikriausiai jiems reiškia ne gailestį, kaip bandytų dabar išaiškinti psichologai, bet daug meilės, kitaip sakant, suprask, kad laimingas gyvenai ir turėjai daug brangių giminių ir draugų. Aš jai atsakydavau, kad verksiu ir ji pasijusdavo geriau. Juk kaip svarbu, kad kas nors palaidotų senąją kartą ir ją prisimintų.

Mano senelis dabar irgi kartoja tuos žodžius: „mano amželis jau baigiasi“. Ir tikrai, nieko nebenori, viskas jau vis vien, tik slenka kažkokios dienos, viskas daroma tik minimaliai ir kažko vis laukiama, lyg pati mirtis jau tuoj turėtų įeiti pro durų slenkstį ir pasiimti. O juk pažinojau kaimynę, kuri virš 90 metų vis optimizmu apsiputojusi kartodavo, kad jai tik duokit to gyvenimo, tai dar tris tokius laikus prijungsianti prie savo esamo gyvenimo. „Juk ir tie žmogaus amžiai galėtų būti ilgesni, o dabar gimei, užaugai, pagimdei, užauginai ir į grabą,“ - juokaudavo ji.

Žinot, kodėl visgi Darvino teorija turi spragą? Jeigu mes būtume išsivystę iš beždžionių ir neturėtume dvasios, mes juk būtume pilka masė. Kas visgi nulemia žmogaus vidinę energetiką? Kas nulemia, kad jis yra optimistas, o žiūrėk, jo kaimynas – pesimistas. Kas nulemia, kad vieni yra geri verslininkai, apsukrūs politikai, o kiti laisvos bohemos ir menininkai? Negi genai? Charakterio savybes visgi fiksuoja ne DNR ir mokslas to paaiškinti negali. Negali ir Darvinas. Vadinasi, kiekvienas žmogus kažką turi savyje didingo, kažkokią misiją, kažkokį individualų koloritą, kuris nėra ir negali būti nulemtas genezės. Lygiai taip pat yra ir su žmonėmis, kurie gyvenimą mato labai greitą ir trumpą arba labai ilgą ir vargingą.

Ar Jūsų niekada neapėmė toks jausmas, kad gyvenimas visgi nėra nei ilgas, nei trumpas? Yra pasakymas – „gimiau pačiu laiku“. O kitokio laiko mums ir nebereikia. Dar antikos laikais sakydavo, kad joks tėvas ir motina neturėtų laidoti savo vaikų, tai vaikai turi laidoti savo tėvus. Tai gamtos tąsa. O mes? O mes, tikiu, sugrįšim, vienais ar kitais pavidalais vis tiek sugrįšim, juk esame nuostabūs, skirtingi ir kol kas nepaaiškinti nei Darvino teorijomis, nei psichologijos mokslu, nei filosofija. Mes patys sau esame ir mįslė, ir atsakymas. Dar tik laiko klausimas, kada patys save įminsime.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com