Knyga: Dalia Grinkevičiūtė "Lietuviai prie Laptevų jūros"

Sveiki visi,

Vienu metu virpėjau skaitydamas ir galvojau, kad apsiverksiu. Pagalvojau, jeigu būčiau vietoj Dalios Grinkevičiūtės atsidūręs lageryje, prie Laptevų jūros, būčiau pirmąją dieną pasikoręs arba įšokęs į ledinę Leną. Neįtikėtina tvirtybė ir noras bet kokia kaina išgyventi...

2005 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ serijoje „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“. Tai antroji serijos knyga, kurioje mus pasitinka įvadinis Viktorijos Daujotytės straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę. Profesorė čia apmąsto apie tremtinių literatūrą, lyginą Grinkevičiūtės atsiminimus su Sruogos „Dievų mišku“ ir bando numanyti, kokios Dalios Grinkevičiūtės asmeninės savybės leido išgyventi atšiauriomis Sibiro sąlygomis. V. Daujotytė kaip visada kalba pakiliai, ramiai ir giliai viską apmąstydama.

Į šį rinkinį įeina visi autorės parašyti raštai: „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj žemėj“ ir kelios miniatiūros. Iš tikrųjų „Atsiminimai“ yra didžiausias autorės kūrinys, rašytas apie 1950 metus, pirmą kartą grįžus iš lagerio. Šie užrašai vėliau buvo užkasti į stiklainį, o autorė antrą kartą visą istoriją ėmėsi rašyti jau grįžusi iš lagerio antrąkart. Šie du tekstai yra gan ypatingi, kadangi pasakojama ta pati istorija, bet juose išlikęs skirtingas santykis. Pirmieji „Atsiminimai“ ypatingai skaudūs, juose Dalia Grinkevičiūtė labiau atvirauja, atskleidžia savo kietą charakterį, kuris padėjo išgyventi lageryje. „Atsiminimai“ – tai sumišusi dokumentinė reflektyvi autentiška medžiaga, tikriausiai didžiausias kūrinys parašytas iš išgyvenusių Sibire. Skaitai ir kai kurie faktai šokiruoja, bet neleidžia netikėti.

Nesvarbu, kad tekste nuolat minimos pavardės, jos anaiptol neerzina, o veikiau glumina. Juk jie vieni kitus pažinojo ir didžioji dalis virto sušalusiais lavonais ant sniego pusnių. Labiausiai šokiruoja gyvenimo aprašymas užpustytuose barakuose, tas neįsivaizduojamas nužmogėjimas, kai šalia mainosi tos pačios utelės, kamuoja badas, kojas sutraukia skorbutas, o žmonės tiesiog triedžia ir šlapinasi tiesiog vietoje. Šaltis ir badas, badas ir šaltis, poliarinė žiema ir saulės nematyti ištisus 9 mėnesius. Ką tada daryti, kai aplinkui tiek ligonių ir tu pats tampi ligoniu, o durų nebegali atidaryti, nes jas užvertė sniegas, o tau dar kažkas naktį pro kamino stogą visam barakui kepalą duonos įmeta, o visa kita tik juoda pūga ir mirtis. Baisios smulkmenos atskleidžiamos „Atsiminimuose“, bet Dalia Grinkevičiūtė, kuriai viso labo tebuvo vos 14 – 15 metų, jau tada kaip vilkė kabinosi į gyvenimą ir kartojo sau nepasiduoti.

Žmogiškumo sutraiškymas, jo visiškas suluošinimas, nebebuvimas, kai žmogus lieka tik gyvulys, o kažkokie mitai apie muziką, teatrą, apie kultūrą telieka praėjusio gyvenimo keisti prisiminimai. Kaip išlikti žmogumi, kaip save išlaikyti, kai pro tavo kojas bėga tryda ir žinai, kad tau šiltinė, kuri tave nuvarys akimirksniu į kapus? Žinokit, skaičiau tuos atsiminimus ir drebėjau, ir stebėjausi, o juk viskas jau ir taip žinoma... Bet būtent „Atsiminimuose“ jutausi kartu gyvenantis užpustytame barake. Ir tas jausmas yra nenusakomas, kai žinai, kad tai vyko iš tikrųjų. Aišku, atsiminimai yra atsiminimais, kai kas juk ir nutylima, galbūt kažkas apie save gali būti pagražinta, nes neretai pati Dalia Grinkevičiūtė kitų žmonių akivaizdoje save nupiešia kaip heroję, hiperbolizuoja savo stiprybę, tačiau ar galima tai painioti su heroizmu? Kiekvienas nuspręs skaitydamas.

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ vėl mus nukelia į 1941 metų tremtį ir pasakojama tą pačią istoriją, tik jau santykis ir tonacija kitokie. Čia daugiau skubėjimo, mažiau smulkmenų apie uteles ir trydas, daugiau refleksuojama apie sistemą ir išsigimusį socializmą, kuris be pagrindo sunaikina žmogų. „Gimtojoj žemėj“ – tai Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai jau esant Lietuvoje, kai ji pabaigusi Kaune mediciną ryžtąsi dirbti Laukuvoje. Čia ji papasakoja savo 15 metų patirtį ir pasakoja apie kitokį lagerį, kuris ją nemažiau smukdė ir laužė dvasiškai. Grinkevičiūtė negaili kritikos vietiniams lietuviams, kurie pavirtę stalininiais komunistais ima vykdyti partietišką politiką, pamindami bet kokį žmogiškumą. Ir iš tikrųjų, skaitant darosi koktu, kad tokia grubi ir ciniška politika šitaip galėjo manipuliuoti žmogumi. Spauda, teismai ir visa sklindanti informacija buvo klaikiai žeminanti žmogų ir žmogus buvo įbaugintas, bet net ir šiame etape Grinkevičiūtė buvo kovotoja ir ji nė neketino nusilenkti partijos batams, aišku, už tai sumokėjo savo didžiulę kainą.

Aš pats esu kilęs iš tų kraštų, todėl Laukuva man puikiai pažįstama, pažįstama ir kai kurių žmonių nuomonė apie Dalią Grinkevičiūtę, o nuomonė tebesklando ne itin palanki jai. Ir nenuostabu, juk šitiek pavardžių ir nusikalimų, machinacijų suminėta „Gimtojoje žemėje“, kad vietiniai ten iš gėdos turėtų eiti paraudonavę. Manau, kad labiausiai autorę žeidė šmeižto faktas, kad šitaip galima moraliai palaužti žmogaus dvasią. Juk rašytojos, jeigu ją taip galima pavadinti, stipriausioji pusė ir buvo moralė, tikėjimas ir kiti vidiniai dalykai. Partijos politika galėjo iš didžiausių nuopelnų visuomenei sukurti pavojingos aferistės įvaizdį. Manau, Dalia Ginkevičiūtė nukentėjo visomis įmanomomis Tarybų Sąjungos formomis, juk ji buvo ir tardyta, ir žeminta, ir šantažuota, ir tremta, ir badauta, ir neteko visos šeimos ir ko tik tai norite. Sunku įsivaizduoti, kas lieka iš žmogaus, kai per jį pervažiuoja toks Sovietinis tankas! Kažkuo ši knygos dalis priminė kitą romaną – Sofi Oksanen „Valymas“ ir pagalvojau, kad turėtų išeiti neblogas filmas.

Šiaip mokykloje teko skaityti ištraukas. Dabar jau nebežinau, ar Grinkevičiūtė tebėra išlikusi, bet jei mums Balys Sruoga atstovauja kaip didysis tiesos reiškėjas apie Hitlerio padarytą žaizdą visai Europai, tai Dalia Grinkevičiūtė atstovauja Stalino kavalerijai. Neverta diskutuoti, kas ir kiek daugiau sunaikino, dabar tekstas ir istorija mums kaip dokumentas byloja apie vienintelį norą – norą gyventi ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Prisimenant dabartinę krizę ir mus visus daugiau ar mažiau apimančias depresines nuotaikas, galime nesunkiai iš tokios knygos pasisemti jėgų. Ten, lageryje prie Laptevų jūros, sąlygos buvo šimtus kartų blogesnės, bet kokie ten buvo žmonės! Dieve, kieki žmonės... Jie net prie mirties nepatilo meilės ir tikėjo, kad grįš į Lietuvą, gyvi arba mirę. Gyvenimo troškulys ir pamatyti saulę buvo stipresni už badą ir šaltį, už žaidas ir iš jų begeriančias uteles. Man net graudu, kaip visgi iš tikrųjų žmonės skausmingai ir kantriai mylėjo gyvenimą. Tikriausiai ne šiaip sau. Tikriausiai ne dėl atsitiktinumo. Juk buvo dėl ko.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com