2014 m. birželio 11 d., trečiadienis

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas"




Sveiki, knygų skaitytojai,

Vos tik 2013 metais pasirodė vienas naujausių Jaroslavo Melniko romanų pavadinimu Maša, arba postfašizmas, jau žinojau, kad anksčiau ar vėliau ši knyga atkeliaus į mano rankas. Taip, esu vienas iš tų skaitytojų, kurie stengiasi skaityti šio unikalaus lietuvių prozininko kūrinius ir lyginti autoriaus kūrybos raidą ir evoliuciją.

Knygą įsigijau gerokai anksčiau, bet tiesiog laukė knygų lentynoje savo eilės ir pagaliau šios vasaros pradžioje įkrito į mano rankas, o jau tas gundantis leidyklos Alma littera sukurtas viršelis tiesiog gundyte gundė – imk mane ir skaityk nuogą. Labai gražus viršelis, nors paskutiniu metu ši leidykla kuria klaikius viršelius romanams, parenka pačias spalvočiausias fotografijas, komerciškai kaip „meilės romaną“ apipavidalina ir jau krauna į lentynas. Net ranka nevirpa prisiliesti prie žurnalinio tipo leidinio, kuris dvelkia pigiu moterišku skaitalu, nors po visaip erotizuotais ir arabiškom skraistėm prisidengusiom moterim gal ir glūdi geras kūrinys... Nors iš pirmo žvilgsnio Maša, arba postfašizmas irgi lyg ir turi savito reklaminio narcisizimo, tačiau mane jis labai tenkina, gal dėl to, kad lietuvių literatūrą mes visgi esame įpratę leisti apipavidalinę pilkais atspalviais, kuklią, minimaliai paspalvinę, kad nedvelktu preciziškumu. Šįkart viršelis gražus, apskritai romano poligrafija gana netikėtai kokybiška – išraiškingi, žaismingi ir suderinti šriftai, puslapių numeracija, papilkinti kai kurie skyriai. Paprastai man nepatinka tokie leidimai, esu priekabus reklaminiams blizgučiams, tačiau šis leidimas mane labai tenkino, buvo smagu laikyti knygą rankoje.

Grįžtant prie paties romano... Tai trečioji šio autoriaus skaityta knyga, kuri toliau tęsia rašytojo savitą pūdymą lietuvių literatūroje – fantastinę, filosofinę literatūros srovę. Regis, Renata Šerelytė J. Melniką yra pavadinusi neosimbolistu, ir aš drįsčiau jai pritarti dėl šio termino. Romanas Tolima erdvė (2008) kažkada mane parvertė ant menčių, tą lyg ir norėta padaryti su Maša, arba postfašizmu, tačiau, žinodamas, ko tikėti iš J. Melniko, buvau pasiruošęs. Kelias į rojų (2010) – jo apysakos, novelės, apsakymai ir net romanas – viskas viename rinkinyje taip buvo išsibarstę, kad norėjosi juos išlydyti ir priversti autorių parašyti gerą romaną. Priversti nereikėjo, nes pasirodė Maša, arba postfašizmas ir tuo pačiu metu BBC Ukraine autoriaus romaną Tolima erdvė buvo paskelbė metų knyga. Žinoma, gal kiek padėjo ir tai, kad pats Jaroslavas Melnikas turi ukrainietiško kraujo, bet juk nebūsime nacistai ir dėl to nekaltinsime.


Rašytojas Jaroslavas Melnikas.

Kaip ir Tolima erdvė, taip ir Maša, arba postfašizmas tęsią labai giminingą George Orwell unikalią kūrybos kryptį. J. Melnikas taip pat kaip ir G. Orwell‘is kuria modifikuotą pasaulį, veda neįtikėtinas, fantastinių gairių paraleles su nūdienos pasauliu ir atskleidžia gilumines mūsų žmonijos ne tik ydas, bet ir to, ko mums trūksta, neretai tai kryptingos ir dorovinės dvasinės evoliucijos. Tolima erdvė ir Maša, arba postfašizmas yra šiuo pagrindu labai glaudūs kūriniai – jie pribloškia išvestomis „tobulos“ civilizacijos paralelėmis. Kasdien mūsų pasaulyje žudomi gyvuliai maistui, pramonei, eksportui, besaikis vartojimas, demografinio sprogimo bangos skurdesnėse šalyse, politinių interesų grupės, melo valdymo teorija, vis didesni materialiniai poreikiai ir dvasinė degradacija vienaip ar kitaip atgimsta išgalvotame J. Melniko pasaulyje, kuris mus nukelia kelis tūkstančius metų į priekį. Tuo metu planetoje vyrauja posfašizmas, idilinė visuomenė, kurioje pastovumas užmigdė žmogaus protą, o jų pagrindinė varomoji jėga – kadaise pavergta žmogiška rasė, kuri tapusi „gyvūnais“ t. y. jų mėsa ir vergais liko tenkinti jų gero gyvenimo poreikiams. Kai kas toje visuomenėje ima atsibusti ir visai kaip Tolimoje erdvėje, kai pagrindinis personažas imi regėti tiesą, prasideda sambrūzdis, didysis absurdo teatro suvokimas, kuris atskleidžia angažuotą žmonijos ne tik sąžinės, bet apskritai sąmonės aklumą, nenorą praregėti.

Maša, arba postfašizmas, kaip teigia knygos autorius Autoriaus žodyje, knyga yra apie meilę, tačiau tai tik jos vienas iš daugiasluoksnių pasakojimo klodų, čia kur kas svarbiau yra sąžinės, žmogaus prigimtinė laisvė ir ištisa eilė metaforomis, simboliais tapusių aliuzijų į humanistines vertybių skales. Jaroslavas Melnikas nėra tas lietuvių autorių rašytojas, kuris gali pasigirti puikiu literatūrinio žodžio valdymu, jo sakiniai gan sausoki, konkretūs, labai nutolę nuo sulyrinto mūsų literatūrinio žodžio, toli jis ir nuo madingo cinizmo, kandumo, kuris taip pat žygiuoja kitu frontu mūsų literatūroje. J. Melnikas – idėjinis rašytojas, jis generuoja idėjomis šiurpindamas skaitytojus, sukeisdamas sąvokas, situacijas ir kartu per kitokią realybės prizmę mus tarsi žadindamas – o kas jeigu mes visi akli, į burną dedame saviškius, išnaudojame kitus, marindami gyvulio sielą, kuri gal netgi subtilesnė už mūsiškę? Humanizmo ir fundamentaliųjų vertybių ilgesys tiesiog aidėti aidi jo romane, bet kartu jis nėra sentimentalus, J. Melniko sukurptas pasaulis visada sistemingas, griežtas, vyriškas, brutalus, kūniškai šiurkštus, tačiau jo personažai visada yra ties praregėjimo riba, kuri gali būti tokia pražūtinga, kad gali nušluoti ne tik personažo akląjį pasaulį, bet ir visą civilizaciją. Autorius pateikia ekvilibristinį personažą, kuris nujaučią praregėjimo grėsmę, bet nežino, ar nori praregėti, nors kelio lyg ir nebėra... 

Išties puiki ir netikėta romano pabaiga, kuri žmogų grąžino kaip dovaną į tuos laikus, kai viską dar galima pakeisti – į mūsų laikus, tačiau kartu ši keitimo dovana nėra ranka pasiekiama ir nuolat kyla klausimų, kokia linkme pakryps žmonija? Autorius personažą Dimą kartu su Maša atveda į mūsų pasaulį, galima sakyti per kalnų tarpeklį iki mūsų akių, iki mūsų sąžinės ir širdies. Viena komentatorė jau sakė, kad ši knyga ją sukrėtė tiek, kad ji atsisakė valgyti mėsos. Aš, aišku, viduryje romano, per pertrauką, dar makabriškai kepiau kotletus ir net akimirką ėmiau jausti kaltę, vesdamas tas pačias paraleles tarp žmogaus–storo–gyvūno. Ir ką tai rodo? Kad Jaroslavui Melnikui visgi pavyko pasiekti savo – jis pasiekė idėjomis ir sužadino manyje mintį, kad galime gyventi taikiau, dorybingiau, sąžiningiau, atsisakyti to, kas kitam kelia skausmą ir kančią, nors kažin, ar kada atsisakysiu valgyti kotletų. 

Romane nemažai šiurpą keliančių vaizdų, kurie sužadino manyje vaizduotės vandenyną – išmatose besivartantys storai (autoriaus sukurtas terminas, skirtas apibūdinti žmogui–gyvūnui), jų žiaurus skerdimas, kurios priminė vaikystės kiaulės skerdynes ir net kai kuriuos kadrus iš filmo Debesų žemėlapis, kada klonuoti žmonės skerdžiami fabrike mėsai, o ką jau kalbėti apie autentiškus dokumentinius filmus apie gyvulius, auginamus mūsų poreikiams tenkinti. Ir iš tikrųjų, kokie mes esame pavergti savo pačių pasaulėžiūros, tradicijų, net neįtariame, kad gal galima turėti visiškai kitokį santykį su gyvenimu ir pasauliu, tačiau mus blokuoja žmonių bendrakultūrinis paveldas, kuris yra dvipolis – t. y. mūsų ir našta, ir turtas, nieko jau nepadarysi. Būtų galima dar kelti daugybę idėjinių, filosofinių klausimų, kurie vienaip ar kitaip atsitrenkia į mūsų moralinius prioritetus, į mūsų sąžinės barikadas, būtų galima kalbėti apie romano struktūrą, apie žurnalistinį autoriau braižą, bet argi tai Jums įdomu? Gal geriau tiesiog vietoj kotleto pasiimkite Maša, arba postfašizmą ir tai bus kur kas geresnis skonis sielai, nei tų taukų, besiveliančių tarp liežuvio ir dantų.

Jūsų Maištinga Siela

P. S.
Vos tik parašęs atsiliepimą, Facebook'e aptikau nuotrauką, kuri tiesiog puikiai iliustruoja viena iš daugelį vaizdų, kokių galite tikėtis šiame romane.

 

3 komentarai:

  1. Išties į tikrovę įsismelkianti knyga. Viena geriausių, skaitytų šiais metais.
    Atsiliepime apie knygą patiko viršelio aptarimas, nuotrauka labai subtili, ir nors atrodo, kad tuoj tuoj padvelks kažkokiais moteriškais kvepalais (reklaminė nata), yra ir kažkoks kitas liūdesio, ilgesio niuansas. Žinoma, pačią nuotrauką galima interpretuoti ilgai, kaip ir tekstą..man pačiai kažkodėl kyla asociacija su "Kvepalai: vieno žudiko istorija" - kažkas labai gražaus, tyro, pirmapradžio ir tuo pačiu nužeminto, sutrypto..žemėta Maša... tiesą sakant, šis tekstas savyje koduoja TIEK nenusakomų aliuzijų, paralelių, kad taip gali būti tik labai gerame tekste, gerame muzikos kūrinyje..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip, knyga l. gerai skaitėsi, su čia išsakytom mintim sutinku.
    Tik man prisiminė kažkokio kritiko kitu atveju tarta frazė: "vaizdas vertas lietuviško kino". Na taip, galvoju, būtų bajeris, jeigu lietuviai sugalvotų šį romaną ekranizuot. Dar didesnis bajeris, jeigu pagrindinei rolei paimtų Jampolskį, kaip jau turintį panašios aktorinės patirties. Tai čia tik juokeliai.
    O šiaip tai galima ir pabalsuot už šią knygą, rimtai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Knyga, nuo kurios pradėjo pykinti tiktąja to žodžio prasme. Negalėjau toliau skaityti, mečiau po kokių 50 psl. Nebenoriu daugiau jos net viršelio matyt. Vakare niekaip negalėjau užmigti, vaizdinai stovėjo akyse. Stipru? Tikrai taip. Bet labiau šlykšti. Iš 4 žmonių, kurie man žinomi ir buvo paėmę knygą skaityti - 3 numetė pradėję. Ar tai ką nors sako? Manau, taip. Rekomenduojama tik stiprių nervų žmonėms.

    AtsakytiPanaikinti