2015 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Knyga: William Faulkner "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau"




Faulkner William. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki,

Dar viena Baltų lankų serijoje Rinktinė proza knyga atsidūrė mano perskaitytoje bibliotekoje. Ir šįkart – garsus XX a. literatūros modernistas amerikietis William Faulkner (1897–1962) ir jo romanas Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, kuris pasirodė anglų kalba 1939 m. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau užima viduriniąją šio rašytojo kūrybos etapą ir, sakyčiau, nusako tipiškiausias W. Faulkner kūrybos temas ir pobūdžius, susijusius su stiliumi bei naujojo romano kompozicija. Būtent W. Faulkner yra laikomas vienas didžiausių romano žanrų rekonstrukcijos generuotojų, todėl, koks romano žanras yra šiandien, iš dalies turėtume dėkoti W. Faulkner‘iui.

Tiesą sakant, šis romanas iš pažiūros yra „ne romanas“, tarsi dvi gerai ir meistriškai parašytų apsakymų mozaika. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pasakoja dvi visiškai skirtingas ir paviršutiniškomis socialinėmis idėjomis viena nuo kitos nutolusias istorijas. Pirmoji iš jų Laukinės palmės, kuriuo lyg iš pradžių norėta pavadinti visą romaną, pasakoja apie skurstantį Vilberną, kuris aistringai įsimyli Šarlotę – vedusią moterį ir kartu patraukia kartu gyvenimo keliu, nešdami santuokos paneigimo nuodėmę – moteris palieka sutuoktinį ir vaikus. Priminsiu, kad anuomet į šeimą buvo žiūrima labai puritoniškai griežtai ir bet kokie meilužiai, bet kokios moters laisvės vis dar buvo smarkiai varžomos, ypač Amerikos pietinėse valstijose, kur gyvavo itin griežtos šeimos, klasių ir rasių atskirties tradicijos. Beje, pats rašytojas buvo kilęs iš šių kraštų ir visame romane jaučiama pietinių valstijų pasaulėjauta. Taigi, Laukinės palmės pasakoja apie savotišką to meto šeimos išniekinimo aktą, išaukštindamas ne socialiai „sukaltas“ moralines nuostatas, o būtent akcentuodamas laisvą žmogaus prigimtį ir meilę, kuri nėra lanksti šioms sustabarėjusioms kultūros primestoms nuostatoms.

Apskritai W. Faulkner savo kūryboje daug dėmesio skiria socialinėms atskirtims ir klasėms, šis romanas taip pat. Šarlotė ir Vilbernas keliauja į Čikagą, po to į Vajomingą, kur praleidžia nepakenčiamai šaltą žiemą ir visur po truputį autorius įpina vietos kultūros reiškinių. Labai įdomiai ir subtiliai aprašomi vyro ir moters ryšiai, kaip nuostabiai vyras mato, suvokia moters pasaulį, jos atsidavimą, kantrybę ir netgi seksą. Kartais netgi atrodo, kad Šarlotė tik „šalta kalė“, kuri mėgsta dulkintis ir paliko savo vaikus, jos dialogai ir veiksmai ganėtinai brutalūs, o vyro minties jausmų pagava, jo interpretacijos ir Šarlotės švelnumo matymas per jos brutalią jėgą ir užsispyrimą stebina. 

Antroji istorija vadinasi Tėtušis, kuris iš tikrųjų reiškia ne seną dėduką, o Misisipės upę, kurią taip vadindavo vietos juodaodžiai. Būtent upė tampa gyvybės gysla šios istorijos katorgininkui, kuris per didįjį Misisipės potvynį, kuris realiai įvyko 1927 metais, buvo užlietos kalinių plantacijos ir vietos kaliniai buvo siunčiami gelbėti prie upės gyvenančių žmonių. Šis katorgininkas atsiplėšia nuo prievaizdų ir lyg Robinzonas susigrumia su egzistenciniais gyvenimo klausimais, pats jų nereflektuodamas, tik pasąmoningai jausdamas, kad jis ir jo gyvenimo upė teka kartu iki to momento, kol likimai išsiskiria. Jo valtyje gimdanti vietinė moteris, jo gyvenimo kelionė taip arti skausmingo žmogaus egzistencialisto vaizdavimo, kad primena J. M. Coetzee Maiklo K gyvenimas ir laikai romano egzistencinę gelmę, kuri veriasi per tai, kaip žmogus susiduria su beviltiškai sunkiomis gyvenimo sąlygomis, su griaunančiomis stichijomis, bet jų nei apmąsto, nei suvokia savo vietos griūnančio pasaulio akivaizdoje. Šiame pasakojime dar labiau pasireiškia pietietiška W. Faulkner mąstysena ir pasaulėjauta – Misisipė, kepinanti saulė, plantacijos, politika, provincinė kultūra, pakrančių gyvatės ir aligatoriai, savotiškas kultūrinis šiurkštumas, kuris būdingas pietiečiams.


Rašytojas William Faulkner.

Ką sako šios dvi skirtingos istorijos? Neatsitiktinai kūrinio pavadinimui suteikta citata iš Biblijos Jeruzale, jeigu tave užmirščiau..., kurią galima interpretuoti pačiais įvairiausiais būdais ir Skolastikos mokiniai tikrai turėtų ką pasakyti, na, o vienu iš variantu laikyčiau tiesiog žmonių bėgimą nuo vergovės (nuo savo sunkumų, nuo kultūros sąstingio, santuokų, kalėjimo, įsipareigojimų...), kaip ir kadaise žydų tauta pabėgo iš Egipto ir įkūrė Jeruzalę, miestą, kaip laisvės simbolį, naujos tautos žemes ir naują santvarką be vergovės. Knygos veikėjų Jeruzalė neapibrėžta, ji išlieka metafiziniame lygmenyje, nesukuriama materijoje – tai bėgimas nuo senųjų idėjų prie naujųjų: katorgininkas bėga ir niekur nepabėga, jo Jeruzale išlieka kalėjimo sienos, grandinės, nes laisvėje jis žūva, jo egzistencija laisvėje tampa plati kaip išsiliejusi Misisipė, neaprėpiama, nesuvokiama, todėl nustelbianti patį žmogų, kurio gražiausios jaunystės dienos prabėgo nelaisvėje. Laisvė jį naikina, ji atmetame kaip egzistencinė nauja galimybė. Panašiai ir su Šarlotės bei Vilberno Jeruzale, kuri subliūkšta, nes jie paneigia socialinius dėsnius, gyvena tik šiandien ir dabar, ties socialiniu skurdu ir maitinasi meile, bet kartu užkerta kelią ateiti naujai gyvybei, naujai Jeruzalės žemei, tai tarsi pora, kuri negali vien tik dulkintis ir mėgautis vienas kitu – tokia Jeruzalė tampa utopine, nepasiekiama ir pasmerkta žlugti. Tiek katorgininkas, tiek Vilbernas trokšta savos Jeruzalės kaip idealistinės tikrovės, tačiau atsiduria aklavietėje – šiuo pagrindu t. y. egzistencinėmis jausenomis sujungiami Laukinės palmės ir Tėtušis pasakojimai.

Kalbant apie šio klasiko kūrinį, galima sakyti, gal jis nebūtinai visiems patiks. Geros ir prasmingos knygos ne visada turi ir privalo būti įdomios. Iš tikrųjų kūrinys reikalauja šiokių tokių žinių bagažo ir lėto skaitymo, nes veriasi kai kada tik intuicija apčiuopiamos egzistencinės gelmės, tačiau siužetine prasme knygoje stokojama šiuolaikiniam romanui būdingų aštrių ir staigių siužetinių vingių, todėl tekstas atrodo sunkus gabaritas, kurį reikia „apeiti kaip kalną“. Išties nebuvo lengva skaityti, būta tokių atvejų, kada norėjosi numesti ir pasiimti kažko „vartotojiškesnio“, bet kai prisėsdavau prie teksto, jis vėl įtraukdavo, vėl prikaustydavo. Jo neišsemiamos temos ir gelmė visgi glūdi ne siužete, nors, aišku, svarbu ir jis, bet svarbi ir autoriaus mokėjimas subtiliai iškelti socialines problemas, santykius ir kasdienybės absurdiškumą į egzistencinį lygmenį, kur nusidriekia gana vienatve persunkta žmogiškoji būtis. 

Knyga be jokios abejonės turi išliekamąją vertę, klasikinės literatūros polėkį, kurią galima priskirti aukščiausios literatūros kategorijai, tačiau, vėlei pasikartosiu, netgi gera ir brandi literatūra nebūtinai turi būti įdomi ir įtraukiama, su ja reikia dirbti, netgi, sakyčiau, kovoti, kol ji perskyla ir atsiveria bendras peizažas, kuris dažniausiai nustebina labiau, nei tą skaitytojo kantrybę, kuri kartais dėl rutinos pasimeta tarp knygos puslapių. Būkite kantrūs su Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. Tiesa, nepaminėjau, kad knygą vertė Violeta Tauragienė (mano mėgstama vertėja), kuri, beje, už šį kūrinį ir J. M. Coetzee Barbarų belaukiant 2013 metais pelnė Metų vertėjo krėslą. Galiu pasakyti, kad vertimas fantastiškas – žodžių niuansų pagava tiesiog stulbina, ypač tos vietos, kur autorius tiesiog intensyviai aprašo veikėjų egzistencinius pojūčius.

Tiesiog negaliu užbaigti recenzijos citata t. y. įspūdingu ir sudėtingu vienu sakiniu, kuriuo atsiveria W. Faulkner puiki pasąmonės, juslių, emocijų ir veikėjo sąmonės srautą, o kartu patvirtina mano išsakytą liaupsę apie knygos vertimą: „Čia vėjo nesijautė, nesigirdėjo, nors jam atrodė, kad jis užuodė, jei ir ne jūra, tai bent jau tai, kas sauso, užsispyrėliško liko iš jos tuose alėjos moliuskų kiaukutuose; paskui koridorių staiga užliejo garsai, begalė menkų žmogiškos baimės ir kančios balselių, kuriuos jis pažinojo, prisiminė, – tos išdezinfekuotos linoleumu išklotų ir guminiais padais lankomų palatų tuštumos, primenančios įsčias, į kurias žmonės bėgo prisiglausti nuo skausmo, nors dažniausiai nuo siaubo, kad tose mažose vienuoliškose celėse atsikratytų visos geismų, gašlumo, išdidumo ir netgi žmogiškos nepriklausomybės naštos ir kuriam laikui virstų embrionais, nors dar išaugančiais mažumą senojo nepataisomo žemiško sugedimo, – tas snūdas kiaurą parą, nuobodulys, budrių, irzlių, varpelių skimbčiojimai nuo vidurnakčio iki lėtai numirštančios aušros (taip, galimas daiktas, bent jau randant deramą pritaikymą tiems pigiems pinigams, kuriais dabar pasaulis aptekęs ir pertekęs) – visa tai tik trumpam, o paskui vėlei gimt iš naujo, vėlei išnirti į paviršių, vėlei užsikrauti pasaulio naštą ir nešti ją, kol baigsis ištvermė (p. 271)“.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą