Filmas: "Ivano vaikystė" / "Ivanovo detstvo" / "Иваново детство"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu sugrįžti prie savo taip mylimo Andrėjaus Tarkovskio filmų, kuriuos taip tausoju ir stengiuosi visų iškart nesužiūrėti. Neseniai teko galimybė pamatyti debiutinį pilnametražį šio legendinio rusų režisieriaus filmą „Ivano vaikystė“ (angl. Ivanovo Detstvo) (1962), kuris iškart pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą ir „Auksinį liūtą“.

Aš tiesiog beginklis prieš visą A. Tarkovskio pasaulėjautą, nes taip, kaip jis pajaučia pasaulį, joks kitas režisierius taip nejaučia. Aišku, galima atrasti vieną kitą giminingą režisierių, tačiau jo išskirtinumas neabejotinas. Įdomu ir tai, kad tai sovietinis laikotarpis, kur atsargiai buvo žiūrima į ne realistinius filmus, kuriuose yra simbolių ir metaforų, o A. Tarkovskiui pavyko „prasmukti“ pro cenzūros vartus, todėl jo filmus dievino ypač intelektualai, kurie laisvai interpretuodavo ir šifruodavo jo filmų kodus. „Ivano vaikystė“ – puikus nespalvotas filmas, bet kokia energija ir kokybė nuo pat pirmųjų kadrų. Mistinis vaiko pasąmonės bangavimas, kadrai pilni paslaptingų virpesių ir garsų – vėjas, vandens lašėjimas, durų girgždesys, bridimas per pelkes... Režisieriui buvo nepaprastai svarbu žaisti formomis ir garsais, išgaunant pasąmonės bangavimą. Šiame filme akivaizdžiai vaizduojama sunki, „plieninė“ realybė ir sapno forma, kuri įgyja simbolinės reikšmės.

Ivanas – nepaprastas berniukas, jis netekęs abiejų savo tėvų ir dabar Antrasis pasaulinis karas su vokiečiais tampa jo asmeniniu karu. Puikiai parinktas mažasis aktorius, tiesa, jau pasidomėjau aktoriais – daugelis iš jų jau seniai mirę, net nesulaukę Sovietų Sąjungos griūties. Stebina Tarkovskio išgauta kadrų poetika ir jo daugiareikšmiškumas. Man asmeniškai viena įspūdingiausių filmo scenų buvo nufilmuota beržyne, kur balta ir juodos spalvos įgauna maksimalų intensyvumą ir skelbia perspėjimą, pavojų apie karininko ir felčerės flirtą. Na, taip gražiai nufilmuota, kad negalėjau atsigrožėti... Aišku, ir pati berniuko Ivano lemtis filmo pabaigoje sukrečia, nors tiesiogiai lemtis neparodoma, tačiau atrasta byla ir mirties karcerio instrumentai taip įbaugina, kad trumpam pasišiaušė plaukai. Įtariu, Tarkovskis, jeigu būtų ėmęsis siaubo filmo žanro, būtų taip pat sukūręs šedevrų.

Ką aš galiu pasakyti? Paties filmo neanalizuosiu, nes tam reiktų tikriausiai atskiros studijos, tad galiu pasakyti tik tiek, kad šis filmas patiko labiau už „Soliarį“. Gal nepranoko „Stalkerio“, tačiau buvo vis tiek labai stiprus. Besąlygiškai rekomenduoju nemačiusiems kino gurmanams ir gal kiek atsargiau pramoginio kino mėgėjams, nes visgi filmas gana „lėtų apsukų“, čia labiau vaizduojami intensyvūs pasąmonės ir sąmonės procesai, nei pati karinė siužetinė linija, todėl derėtų į filmą žiūrėti visai kitaip. Labai patiko.

P. S. Filmą su lietuviškais subtitrais neseniai patalpino torrent.lt puslapis.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela