Knyga: Jurga Tumasonytė "Undinės"

Jurga Tumasonytė. „Undinės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 192 p.

Naujosios kartos rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988) savo kaip literatės karjerą pradėjo kaip trumpų atstumų sprinterė ir pasiekė maratonininkės statusą. 2011 metais debiutavusi trumpų prozos tekstų rinkiniu Dirbtinė muselė, 2019 metais pristatė ilgų apsakymų rinkinį Undinės, už kurį pelnė Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją ir šiemet, 2020 metais, netrukus turėtų pasirodyti romanas Remontas.

Undinės pas mane lentynoje pragulėjo pusmetį ir net nebemaniau, kad jas kada perskaitysiu, tačiau norėjosi kažkokios trumpos knygos, kurią galėčiau neįpareigojančiai ir greitai perskaityti. Prisiminiau, kad Dirbtinė muselė darė neblogą įspūdį, tad Undines, maniausi irgi perskaitysiąs per pertraukas tarp visokiausių darbų. Žinokite, dėl Undinių viską ir pamiršau, nes rinkinys pasirodo besąs labai geras, įtraukiantis, daugiasluoksnis ir įdomus kūrinys.

Indigo spalvos viršelyje, kuriame nėra net pavadinimo, vien tik iš žuvies uodegos suraitytas „U“ kviečia užeiti į išskirtinį ir kitonišką J. Tumasonytės literatūrinį pasaulį, kuriame sutalpinti septyni apsakymai. Jau nuo pat pirmojo apsakymo Muzika jų akyse, kuris man asmeniškai asocijuojasi su argentiniečių Oskaru įvertintu detektyviniu filmo Paslaptis jų akyse (2009) pavadinimu, tačiau turinio atžvilgiu nieko bendro neturi. Apsakyme mokslininkai eilinę dieną tyrinėja naują atrastą undinių rūšį, bando paimti iš jų mėginius, tačiau visa tai daro užsikimšę ausis, kad negirdėtų jų sireniškų dainavimų. Iš vienos pusės autorė panaudoja antikinius undinės įvaizdžius, o iš kitos tą įvaizdį pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Muzika jų akyse daugiabriaunė. Viena iš prasmių sutelkta į globalizaciją, apie žmogaus besaikį kyšimasi į trapią gamtą, kur pažeidžia įstatymus ir dėl to gamta miršta, kaip apsakyme miršta undinės patinas. Apmaudžios klaidos, pusiausvyros pažeidimas, man asmeniškai priminė D. Cameron filmo Avataras svetimos civilizacijos, emociškai daug pažangesnės už žmonių rūšį, atakavimus. Kaip apsakyme po to matome, undinių dainos tampa ir raudomis, kurios turi poveikį šalia prie ežero gyvenančiai porai, taigi tai ir undinės yra dar ir harmoningų santykių simbolis. Visais atžvilgiais apsakymas vykęs, kadangi turi „rūkais aptrauktą“ atmosferą, mitiškumo ir fantastinės simbolinės literatūros formą.

Kitas apsakymas vadinasi Taksistė, kurioje pasakojama apie vidutinio amžiaus ugniaplaukę taksistę, buvusią alkoholikę, kuri važinėja po miestą. Šis apsakymas sudėtingesnės struktūros, nes iš dabarties pozicijos papasakojama apie taksistės praeitį, jos gyvenimo nuopuolius, pasikeitimus, apie motiną JAV-ose, apie keistą lesbietę draugę, kuri pasirodo besanti jos pačios antrininkė. Apsakymas skamba kaip įdomios biografijos aprašas, išmoningai transformuotas struktūriškai. Vienais atžvilgiais tai beveik „24 valandų“ puolusių angelų istorija, iš kitos – įdomus psichologinis moters, ieškančios nuolatinio atsinaujinimo ir pilnatvės, koliažas. Sufalsifikuoti savo identitetą per antrininką, tai tarsi metafora, kada žmogui reikia patikėti savimi, savo kita susikurta tapatybe, kad namuose (atmintyje!) pasiliktų senoji taksistės versija. Nors galima žiūrėti ir iš magiško realizmo perspektyvos ir priimti kaip dviejų moterų gyvenimo aplinkybių apsikeitimą, kaip simbolinį triuką, kad visi mes esame kaip biorobotai, kuriuos galima vieną dieną pakeisti.

Jurga Tumasonytė

Pono Bružo mirtis vėlei man kelia asociacijas su rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmu Pono Lazarescu mirtis (2005), kuriame pavaizduotas priepuolio ištiktas senolis Naujųjų metų išvakarėse, makabriškai tampomas po ligonines, galiausiai miršta. Pono Bružo mirties siužetas kiek kitos, labiau siurrealistinis, bet viduryje apsakymo kažkodėl pavyko nuspėti „netikėtą“ apsakymo baigtį. Visgi tas alzhaimerinio laiko tėkmės perteikimas literatūriškai labai pavykęs, kai sūnus, išvažiuojantis Kalėdoms į Suomiją, išnyra senuko gyvenime kaip vaiduoklis. Tai apsakymas, kuris perteikia labai trapią, beveik nepastebimą gyvųjų ir mirusiųjų egzistavimo realybės ribą.

Vienas mėgstamiausių apsakymų tampa dienoraščio pasakotojos įrašais perteiktas Šuo vardu. Viename ilgiausių apsakymų veiksmas trunka beveik metus nuo tos dienos, kai pasakotoja išsiskiria su mylimuoju ir išgyvena šoką, poskyrybinę depresiją, kurią bando „gydyti“ sms žinutėmis, savęs ištrėmimu į kaimą, apkraunant gyvenimą naujais iššūkiais. Dienoraščio įrašais autorė perteikia juodžiausias išsiskyrimo momento naktis ir netikėtą gijimo, susitaikymo momentą. Man asmeniškai tekstas kažkiek dvelkia autobiografiškumu, netgi tam tikru terapiniu apsivalymu, kur viskas perteikta gyvai atpažįstamomis emocijomis, pastarosios perteiktos taupiai ir esmingai vaizduojant prisirišimo nutrūkimą. Tai tekstas apie santykių priklausomybių tragediją, kuri iš naujo performuoja pasakotoją kaip asmenybę.

Apsakyme Adis ir Eva pasakoja apie išeivijos atžalas, gyvenusias JAV. Čia panaudoti karo pabėgėlių biografiniai ir istoriniai elementai, sukuriama istorinio laiko išardytų ir naujai suręstų likimų ir gyvenimų labirintas. Nelaiminga ir skurdi pora ruošiasi išvykti į paslaptingą salą skinti vynuogių, tačiau tekstu perteikiama nauja vibracija, tarsi sala turėtų kažin kokią rojaus potekstę, naują santykių išsigelbėjimo prasmę. Štrichais perbėgama per aplinkinių žmonių biografijas, kurios margos ir sodrios, ne ką mažiau įdomios už tikrąsias istorijas, kurias kartais patalpina didieji šalies portalai.

Absoliučiai nustebinęs tekstas Karalystė, kuriame simboliškai perteikta skruzdėlyno karalystės principais. Iš dalies primena žiaurius Viduramžių Europos monarchų ir jų valdymo laikotarpių principus. Skruzdžių ir žmonių gyvenimo sugretinimas. Labai skaudi mintis, kad vardan karalystės turime aukotis iki mirties, galiausiai Motė užžaginama mirtinai iki kraujo, tačiau karalystės gyvavimas tęsiasi. Šiame apsakyme galime įžvelgti kafkiškos literatūrinės išmonės ir įtaigos. Tai tarsi siaubo pasaka, toksinis ir iškreiptas socialinių vaidmenų kakofonijos orkestras, tamsi kaip žmonijos istorija, o viduramžiškos aplinkos detalės tekste skamba irgi įtaigiai ir, galiu prisiekti, kad iš dalies girdėjau Sostų karų žvangesį, nors autorė to net nesiekė.

Apsakymais, kaip ir anuomet rinkinyje Dirbtinėje muselėje, autorė pasižymi savitumu. Manau, kad Lietuvoje panašiu stiliumi daugiau niekas nekuria. Autorė ant realistinio pagrindo „užtepa“ siurrealistinį glajų. „... ir išvažiavo apsunkusi, tarsi krūtinėje plaktų purvino vandens prisigėrusi kempinė (p. 39).“ Kartais tai pasireiškia per netikėtus palyginus, pavyzdžiui, spalvas lyginti su konditerinių gaminių atspalviais, mistifikuoti ir transformuoti erdves, situacijoms suteikti perversijų, netikėtų simbolių ir keletą žiūros perspektyvų. Tai istorijos su serialo Adamsų šeimynėlės prieskoniais, kurie priešingai nei serialas nėra itin hiperbolizuoti, sakyčiau užtektinai ir skoningai „pagardinti“ tekstai savitumu, sava pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Todėl nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Undinės man visapusiškai labai patiko!

Jūsų Maištinga Siela