Knyga: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai"

 

Jurga Tumasonytė. „Naujagimiai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p. 248.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai,

 

Ką naujo ir įdomaus mums paruošė savo ketvirtojoje knygoje Naujagimiai rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988). Tai jau trečioji mano skaityta autorės knyga. Kol kas didžiausią įspūdį buvo padaręs apsakymų rinkinys Undinės (2019, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuri lyg pratęsė savitą debiutinių pasakojimų rinkinį Dirbtinė muselė (2011, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), tad neabejojau, jog Naujagimiai po įvairių vertinimų susilaukusio romano Remontas vėl grįš prie savito ir tik Tumasonytei būdingo literatūrinio pasaulio.

 

Viršelyje nurodytas žanras – novelių romanas, tad ir kūrinius galima skaityti kaip pavienius pasakojimus, tačiau visgi labiausiai rekomenduoju nuosekliai nuo pat pradžios pasinerti į pasakojimus, nes pajusite, kad visgi knyga kur kas vientisesnė ir primena labiau romaną, nei novelių vėrinį. Knygą sudaro 19 pasakojimų, nusidriekusių nuo XIX amžiaus iki galimos ateities, bet daugiausia visgi telkiamasi į XX amžiaus pradžią ir vaizduojamos bažnytkaimio gyvenimo istorijos, kurioms lemta viena kita papildyti, kartu papunkčiui brėžiant istorines, folklorines lietuvių tautos žymes.

 

Šiaip esu linkęs dažnai skirstyti lietuvių rašytojus į kaimiškosios kultūros ir urbanistinės pakraipos. Jurgos Tumasonytės prozoje visada galima užčiuopti provincijos gyvenimo realijas, mažo miestelio, kuriame svarbiausi centrai – bažnyčia, paštas, kultūros namai ir mokyklėlė. Nenoriu teigti, kad tai kanoniška, nes autorė į šias istorijas įneša daug savitumo. Jeigu riektų įvardyti, kas yra lietuviškas magiškasis realizmas, manau, J. Tumasonytės proza būtų itin ryškus pavyzdys, kaip pasaulietiniai magiškojo realizmo vaizdavimo būdai „įauga“ į lietuvių folklorinių pasakojimo audinį. Pavyzdžiui, knygos pradžioje vaizduojamas vyras, kuris ruošdamasis vesti kaimo moterį, nukrenta nuo aukšto ir panyrą į komą, jis atsiduria savotiškame skaistykloje-rojuje, kuriame jį globoja ežere nuolatos besiturškianti ir valtimi plaukianti laumė, o galgi net savita undinės atmaina. Vyrukas girdi, kaip pūvantys ir į grybieną virstantys nuodėmingi mirusieji stengiasi patekti į dangų. Mezgami erotiniai santykiai tarp moters laumės ir į tarpinę dimensiją panirusio vyruko, atsiranda ir pačios autorės sugalvotų įdomių siužetinių detalių. Sakyčiau, ši būtybė, kurios seserys plaukioja laivu ir josios nepriima, turi tam tikro ryšio su Undinėse publikuojamais tekstais.

 

Esama knygoje ir kitų mistifikuojamų pasakojimo elementų. Vienas ryškiausių veikėjų – ragana Elžbieta, kuri padeda susilaukti kūdikio nevaisingoms moterims. Pati Elžbieta turi mergytę Paulę, kuri stebi motiną, o jos vaikystė apgaubta mistinės miglos ir baimių, nes Elžbieta dažnai dingsta ir Paulė niekaip negali jos rasti. Visgi autorė kuria tamsų pasaulį, kuriame pilna grėsmių, panašiai kaip ginklų kokiose Čechovo pjesėse, kurie turėtų iššauti, bet dažniausiai dėl Tumasonytės kitoniškos prozos logikos taip ir neišauna. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių vaizduojamas piktas pririštas šuva, kuris loja ant mergytės Paulės. Pagal visą klasikinę prozos principą šuo turėjo užpulti mergytę, tačiau taip nenutinka. Retsykiais ta mirties ir nelaimės grėsmė tokia makabriškai tarantiniška, primenanti galimus amerikiečių populiariuosius filmus: „Jeigu nutrūktų, kaipmat užšoktų ant jos ir iškąstų nosį, o tada nuplėštų nuo galvos vilnonę kepurę ir nasrais pertrėkštų Paulės galvą kaip riešutą, ant sniego išdribtų smegenys. Dievulis šypsotųsi iš dangaus, modamas greičiau pakilti josios sielai ir šauti į viršų, dangopi (p. 67).“ Koks gražus žodis dangopi, jau beveik išnykusi forma, kuri plačiai dar buvo vartojama XX amžiuje ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir literatūroje.

 

Visgi būtent pirmoji novelių romano pusė man patiko labiau dėl savitos folklorinio pasaulio transformacijos. Skaitydamas neretai prisimindavau Kazio Borutos (1905-1965) Baltaragio malūną ar Medinius stebuklus, tam tikrus Vinco Mickevičiaus-Krėvės tautosakinius pasakojimo motyvus.

Jurga Tumasonytė

 

Visgi magiškų motyvų ir stebuklų mąžta, kai autorė ima naudoti konkrečius istorinius kontekstus. Ypač Antrojo pasaulinio tragiškus Lietuvai įvykius. „Kartais kareiviai įsiverždavo ir čia, pamenu, kaip išsivedė mūsų fizikos mokytoją. Jis nuleidęs galvą susirinko daiktus į portfelį ir  nežiūrėdamas į mus išėjo neatsisveikinęs. Pamoką virpančiu balsu pratęsė direktorė. Niekas nedrįso klausti, kur dingo mokytojas, nes nujautėme, kad geriau patylėti (p. 148).“ Šalia vaizduojamo Holokausto jungiami ir siužetai, vaizduojantys lietuvių tremtis į Sibirą ir savanorišką tremtį, bėgimą į Vakarus, kai Paulės vyras, pasiėmęs sūnų Gediminą, susiruošia bėgti iš Lietuvos. „Uniformuota moteris išsitraukė iš rašomosios mašinėlės lapą ir pradėjo skaityti. Visko iki galo nesupratau, bet ten buvo kalbama apie tėvelį. Kad jis žudikas, nusikaltėlis, išdavikas, kad visąlaik skriaudė ir engė mus, pabėgo pasigrobęs vyresnįjį sūnų ir t. t.  Vyras pasiteiravo, ar sutinku su tuo. Linktelėjau (p. 153).“ Vėliau Vytukas, jaunėlis, pratęs sovietizacijos laikotarpiu giminės generaciją. Tapęs chirurgu, dirbs prie projekto persodindamas kiaulėms širdis, bus stumdomas korumpuotos sovietinės valdžios.

 

Kita centrinė novelių figūra – mažo miestelio, kurį sovietai pavadino Rožokovu, kunigo Aniceto Dulkio istorija, kuri tampa iš esmės ir visų XX amžiaus Lietuvos įvykusių katastrofų simboliu. Jis lovoje nušaunamas su gerokai jaunesne gaspadine, o jo palaikai perlaidojami jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lentelių lupinėjimas, istorinės tiesos rekonstravimas – vienas iš svarbiausių antrosios knygos dalies temų. Tiesa, knygos pabaigoje kinta ir pasakojimo forma, priešpaskutinė novelė pateikiama kaip pjesė, kuri vaizduoja šiuolaikines vestuves, kai Paulei berods jau sukakęs visas šimtmetis. Per vestuves įvyksta nelaimė, tačiau fragmentuoti vestuvių svečių plepėjimai sukuria tokį aiškų kartų, vertybių, įsitikinimų karnavališką kakofoniją, kad man prieš akis iškilo ir vėlei lenkų režisieriaus Wojciech Smarzowski  filmas Vestuvės (2021), kurį, beje, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Gal būtent šioji knygos dalis būtų dar kur kas įdomesnė ir aštresnė, jeigu autorė būtų paieškojusi dar didesnių apibendrinamųjų vertybinių nukrypimų, kurie demaskuotų, atskleistų netikėtų sąsajų su vestuvėse įvykusiu kriminalu.

 

Tiesa, labai autentiška ir savita J. Tumasonytės kalba, kuri iš vienos pusės turi gotiško pasakojimo apraiškų, bet derinama su sodria lietuviška kaimiška kultūra, pvz.: „Pauostė pagalvę – kvepėjo kepta duona ir šiltu, ką tik iš po vištos uodegos iškritusiu kiaušiniu (p. 62).“ Istorijon įterpta ir dvariška kultūra, o vienas iš veikėjų, vedęs negražią kilmingą žmoną Sofiją, iš tikrųjų atsiskleidžia dar ir kaip homoseksualas. „Mieste visi vieni kitus pažinojo, tad net mano ausis pasiekė negražūs gandai. Buvau iškviestas rektoriaus, kuris didžiai susirūpino mūsų reputacija. Žinoma, viską neigiau, tačiau dėl šventos ramybės Akademija nutarė nutraukti Filipo stipendiją ir išsiųsti jį atgal į Šveicariją (p. 100-101).“ Netrukus užslinkus karui žlunga mokslininko, tyrinėjančio naują gyvybės rūšį (iš egzotiškų salamandrų, keistų būtybių, virstančių į protingus žinduolius, galgi net savitus neandertaliečius, kurie minimi vizionieriškoje ateityje, pavaizduotoje pačioje knygos pabaigoje). Vis galvojau: o kiek iš tikrųjų iš progresyvaus mokslo atėmė du pasauliniai karai? Ir kur mes būtume dabar, jeigu tų karų nebūtų įvykę?

 

Naujagimiai – labai kūniškas, aistringas, prisodrintas erotikos, reprodukcijos (jeigu galima taip išsireikšti) kūrinys, kurio pagrindine ašimi tampa gyvybės ir mirties vertikalė, o ant pastarosios sudaigstytos kelių kartų persipynusios istorijos. Iš vienos pusės istorijos aptrauktos tautosakiniais ir folkloriniais pasakojimo elementais, dar iš kitos – atsekami aiškūs istoriniai bei kultūriniai kontekstai. Knyga parašyta pagavia kalba, kuri iš dalies rekonstruoja ar bent paimituoja senesnius pasakojimus, turi prozos tradicijos tęstinumo, bet kartu J. Tumasonytė autentiškai ir savitai transformuoja folklorinius įvaizdžius. Pasakojimuose tiek daug visko, kad manau, net šiaip pretenzingesni skaitytojai, kurie mėgsta dejuoti apie lietuvių literatūros skurdumą ir prastus siužetus, neturėtų Naujagimiams būti itin kritiški. Visgi novelių romano fragmentiškumas ne tik išskaido pasakojimą į suskilusių šipulių matricą, bet kartu leidžia jai jungtis į vientisą tumasonytišką literatūrinį pasaulį, kuris margas kaip kaleidoskopo vitražai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Undinės"

Jurga Tumasonytė. „Undinės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 192 p.

Naujosios kartos rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988) savo kaip literatės karjerą pradėjo kaip trumpų atstumų sprinterė ir pasiekė maratonininkės statusą. 2011 metais debiutavusi trumpų prozos tekstų rinkiniu Dirbtinė muselė, 2019 metais pristatė ilgų apsakymų rinkinį Undinės, už kurį pelnė Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją ir šiemet, 2020 metais, netrukus turėtų pasirodyti romanas Remontas.

Undinės pas mane lentynoje pragulėjo pusmetį ir net nebemaniau, kad jas kada perskaitysiu, tačiau norėjosi kažkokios trumpos knygos, kurią galėčiau neįpareigojančiai ir greitai perskaityti. Prisiminiau, kad Dirbtinė muselė darė neblogą įspūdį, tad Undines, maniausi irgi perskaitysiąs per pertraukas tarp visokiausių darbų. Žinokite, dėl Undinių viską ir pamiršau, nes rinkinys pasirodo besąs labai geras, įtraukiantis, daugiasluoksnis ir įdomus kūrinys.

Indigo spalvos viršelyje, kuriame nėra net pavadinimo, vien tik iš žuvies uodegos suraitytas „U“ kviečia užeiti į išskirtinį ir kitonišką J. Tumasonytės literatūrinį pasaulį, kuriame sutalpinti septyni apsakymai. Jau nuo pat pirmojo apsakymo Muzika jų akyse, kuris man asmeniškai asocijuojasi su argentiniečių Oskaru įvertintu detektyviniu filmo Paslaptis jų akyse (2009) pavadinimu, tačiau turinio atžvilgiu nieko bendro neturi. Apsakyme mokslininkai eilinę dieną tyrinėja naują atrastą undinių rūšį, bando paimti iš jų mėginius, tačiau visa tai daro užsikimšę ausis, kad negirdėtų jų sireniškų dainavimų. Iš vienos pusės autorė panaudoja antikinius undinės įvaizdžius, o iš kitos tą įvaizdį pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Muzika jų akyse daugiabriaunė. Viena iš prasmių sutelkta į globalizaciją, apie žmogaus besaikį kyšimasi į trapią gamtą, kur pažeidžia įstatymus ir dėl to gamta miršta, kaip apsakyme miršta undinės patinas. Apmaudžios klaidos, pusiausvyros pažeidimas, man asmeniškai priminė D. Cameron filmo Avataras svetimos civilizacijos, emociškai daug pažangesnės už žmonių rūšį, atakavimus. Kaip apsakyme po to matome, undinių dainos tampa ir raudomis, kurios turi poveikį šalia prie ežero gyvenančiai porai, taigi tai ir undinės yra dar ir harmoningų santykių simbolis. Visais atžvilgiais apsakymas vykęs, kadangi turi „rūkais aptrauktą“ atmosferą, mitiškumo ir fantastinės simbolinės literatūros formą.

Kitas apsakymas vadinasi Taksistė, kurioje pasakojama apie vidutinio amžiaus ugniaplaukę taksistę, buvusią alkoholikę, kuri važinėja po miestą. Šis apsakymas sudėtingesnės struktūros, nes iš dabarties pozicijos papasakojama apie taksistės praeitį, jos gyvenimo nuopuolius, pasikeitimus, apie motiną JAV-ose, apie keistą lesbietę draugę, kuri pasirodo besanti jos pačios antrininkė. Apsakymas skamba kaip įdomios biografijos aprašas, išmoningai transformuotas struktūriškai. Vienais atžvilgiais tai beveik „24 valandų“ puolusių angelų istorija, iš kitos – įdomus psichologinis moters, ieškančios nuolatinio atsinaujinimo ir pilnatvės, koliažas. Sufalsifikuoti savo identitetą per antrininką, tai tarsi metafora, kada žmogui reikia patikėti savimi, savo kita susikurta tapatybe, kad namuose (atmintyje!) pasiliktų senoji taksistės versija. Nors galima žiūrėti ir iš magiško realizmo perspektyvos ir priimti kaip dviejų moterų gyvenimo aplinkybių apsikeitimą, kaip simbolinį triuką, kad visi mes esame kaip biorobotai, kuriuos galima vieną dieną pakeisti.

Jurga Tumasonytė

Pono Bružo mirtis vėlei man kelia asociacijas su rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmu Pono Lazarescu mirtis (2005), kuriame pavaizduotas priepuolio ištiktas senolis Naujųjų metų išvakarėse, makabriškai tampomas po ligonines, galiausiai miršta. Pono Bružo mirties siužetas kiek kitos, labiau siurrealistinis, bet viduryje apsakymo kažkodėl pavyko nuspėti „netikėtą“ apsakymo baigtį. Visgi tas alzhaimerinio laiko tėkmės perteikimas literatūriškai labai pavykęs, kai sūnus, išvažiuojantis Kalėdoms į Suomiją, išnyra senuko gyvenime kaip vaiduoklis. Tai apsakymas, kuris perteikia labai trapią, beveik nepastebimą gyvųjų ir mirusiųjų egzistavimo realybės ribą.

Vienas mėgstamiausių apsakymų tampa dienoraščio pasakotojos įrašais perteiktas Šuo vardu. Viename ilgiausių apsakymų veiksmas trunka beveik metus nuo tos dienos, kai pasakotoja išsiskiria su mylimuoju ir išgyvena šoką, poskyrybinę depresiją, kurią bando „gydyti“ sms žinutėmis, savęs ištrėmimu į kaimą, apkraunant gyvenimą naujais iššūkiais. Dienoraščio įrašais autorė perteikia juodžiausias išsiskyrimo momento naktis ir netikėtą gijimo, susitaikymo momentą. Man asmeniškai tekstas kažkiek dvelkia autobiografiškumu, netgi tam tikru terapiniu apsivalymu, kur viskas perteikta gyvai atpažįstamomis emocijomis, pastarosios perteiktos taupiai ir esmingai vaizduojant prisirišimo nutrūkimą. Tai tekstas apie santykių priklausomybių tragediją, kuri iš naujo performuoja pasakotoją kaip asmenybę.

Apsakyme Adis ir Eva pasakoja apie išeivijos atžalas, gyvenusias JAV. Čia panaudoti karo pabėgėlių biografiniai ir istoriniai elementai, sukuriama istorinio laiko išardytų ir naujai suręstų likimų ir gyvenimų labirintas. Nelaiminga ir skurdi pora ruošiasi išvykti į paslaptingą salą skinti vynuogių, tačiau tekstu perteikiama nauja vibracija, tarsi sala turėtų kažin kokią rojaus potekstę, naują santykių išsigelbėjimo prasmę. Štrichais perbėgama per aplinkinių žmonių biografijas, kurios margos ir sodrios, ne ką mažiau įdomios už tikrąsias istorijas, kurias kartais patalpina didieji šalies portalai.

Absoliučiai nustebinęs tekstas Karalystė, kuriame simboliškai perteikta skruzdėlyno karalystės principais. Iš dalies primena žiaurius Viduramžių Europos monarchų ir jų valdymo laikotarpių principus. Skruzdžių ir žmonių gyvenimo sugretinimas. Labai skaudi mintis, kad vardan karalystės turime aukotis iki mirties, galiausiai Motė užžaginama mirtinai iki kraujo, tačiau karalystės gyvavimas tęsiasi. Šiame apsakyme galime įžvelgti kafkiškos literatūrinės išmonės ir įtaigos. Tai tarsi siaubo pasaka, toksinis ir iškreiptas socialinių vaidmenų kakofonijos orkestras, tamsi kaip žmonijos istorija, o viduramžiškos aplinkos detalės tekste skamba irgi įtaigiai ir, galiu prisiekti, kad iš dalies girdėjau Sostų karų žvangesį, nors autorė to net nesiekė.

Apsakymais, kaip ir anuomet rinkinyje Dirbtinėje muselėje, autorė pasižymi savitumu. Manau, kad Lietuvoje panašiu stiliumi daugiau niekas nekuria. Autorė ant realistinio pagrindo „užtepa“ siurrealistinį glajų. „... ir išvažiavo apsunkusi, tarsi krūtinėje plaktų purvino vandens prisigėrusi kempinė (p. 39).“ Kartais tai pasireiškia per netikėtus palyginus, pavyzdžiui, spalvas lyginti su konditerinių gaminių atspalviais, mistifikuoti ir transformuoti erdves, situacijoms suteikti perversijų, netikėtų simbolių ir keletą žiūros perspektyvų. Tai istorijos su serialo Adamsų šeimynėlės prieskoniais, kurie priešingai nei serialas nėra itin hiperbolizuoti, sakyčiau užtektinai ir skoningai „pagardinti“ tekstai savitumu, sava pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Todėl nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Undinės man visapusiškai labai patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Dirbtinė muselė"

Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per  pertraukas ir skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą tekstų rinkinį Undinės.

Šie trumpieji tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“, tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis, netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.

Kai kurie tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis, taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks, kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.

Priešingai nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J. Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu: „Gegužę ji virto margu ir masyviu pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“

Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė, moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros klasika. Jono Biliūno baltoji katytė viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.

Jurga Tumasonytė

Kitas svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai, kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui, tekste Skaistykla, kur prie miesto pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius... <...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.

Beveik visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios, jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų, pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis, sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą – galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.

Kai kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai, dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas „atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką, paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.

Jūsų Maištinga Siela