Serialas: "Su meile, Viktoras" / "Love, Victor" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Jau matau kai kurių nutįsusius veidus su mintele „ir vėl propaganda“. Tai vidutinio amžiaus heteroseksualų vyrų veido išraiška, vyrų, kurie patys visą gyvenimą save ribojo, buvo sugrūsti į dėželes ir išdresiruoti visų kitų bjaurėtis. Tai kastravimo trauma padaryta iš vieno kiemo žaidimo taisyklių propagandos, o pats žmogaus skirtumas, nebūtinai turiu galvoje seksualinę orientaciją, lieka tik žmogaus įvairovės skirtumo požymiu, o ne propaganda. Visgi neišvengiu pamokslavimo prieš pradėdamas kalbėti apie neseniai per pusdienį peržiūrėtu dešimties serijų serialą „Su meile, Viktoras“ (angl. Love, Victor), kuris yra atsiradęs iš vieno filmo „Su meile, Saimonas“ projekto ir kalba apie šešiolikmetį savęs ieškantį ir atrandantį vaikinuką tiek savo šeimoje, tiek mokykloje, tiek mėgstamoje veikloje.

Serialas iš esmės tęsia filmo projekto idėjas, jis absoliučiai nufilmuotas panašiu stiliumi ir netgi jame veikia kai kurie iš filmo buvę personažai, pavyzdžiui, pats Saimonas, kuris tampa Viktoro susirašinėjimo draugu ir jo sąžinės balsu, konsultantu. Galiausiai pats Saimonas pasirodo devintoje serijoje ir „paprotina“ Viktorą keliais patarimais, aprodo gėjų barą Niujorke ir panašiai. Bet visas serialas susitelkęs į Viktorą (aktr. Michael Cimino), meksikiečių šeimoje gimusį vaikiną, kuris su šeima atsikraustė iš kitos valstijos. Galiausiai jau nuo pirmųjų serijų žinome, jog didžiausia Viktoro dilema yra savęs apgaudinėjimas. Jis netrunka susirasti ir susidraugauti su populiariausia mokyklos mergina Mija ir susirasti konkurentą – sportininką Endrių. Galiausiai vaikinukas eksperimentuoja su Mija, retsykiais įtiki esantis „normalus“, bet nuolat jo širdis spurda dėl atviro mokykloje esančio gėjaus Bendžio, su kuriuo kartu po pamokų dirba kavinėje.

Jeigu amerikiečių mokykloje būti atviru homoseksualiu, kaip kad Bendžis, atrodo lyg ir beveik priimtina, nes jokių patyčių, jokių nuostatų, atrodo, vidurinėje nėra. Manau, Lietuvoje tokį anksčiau gyvą suėsdavo, o dabar toks vaikinas tikriausiai būtų patyčių objektu. Toji mokyklų atmosfera arba seriale pagražinta, arba, vis galvojau, iš tikrųjų vidurinėse jauni žmonės visiškai palankiai galvoja apie homoseksualumą. Štai taip veikia švietimas, tačiau Viktoro tėvai meksikiečiai ir truputį religingi, ypač seneliai, kurie aiškiai demonstruoja nesuprantą naujojo pasaulio, todėl jis šiek tiek bijo tėvų reakcijos ir savęs. Tai klasikinė kiekvieno homoseksualaus jaunuolio psichologija ir dilema: o ką, jeigu tėvai už tai, kad esu gėjus, manęs nebemylės arba taip juos nuvilsiu, kad nekęs manęs visą likusį gyvenimą? Tokiais atvejais kyla vidinis konfliktas, imama gyventi, kaip Viktoro atveju, dviejų standartų ir vaidmenų gyvenimus apsimetinėjant, o tai kainuoja dvasinę savijautą. Ir kuo visuomenė konservatyvesnė, tuo prastesnė psichinė subjekto savijauta. Posovietinėse šalyse tai privedama iki depresijos, savižudybės, geriausiu atveju – emigracija.

Žodžiu, žiūrint šį serialą, vis galvojau apie tas paraleles tarp to, ką norėjo pasakyti serialo kūrėjai, kokia yra reali situacija JAV mokyklose. Akivaizdu, kad serialas „pasaldintas“ jautriais ir literatūriniais prieskoniais. Paaugliai su tėvais ir tarpusavyje kartais bendrauja pernelyg apibendrinančiais pasakymais, dialogai tampa filosofuoti, gal net jaučiama didaktinių niuansų, kas galiausiai atrodo, kad serialas yra kur kas geresnė versija už patį gyvenimą. Tokių mielų, kad nors prie žaizdos dėk, serialų sukurta ne vienas ir ne du. Jie labai populiarūs jaunimo tarpe, tik nežinau, ar yra savo populiarumu varžytis su vampyrais, vilkolakiais ir „Sostų karų“ herojais.

Manau, tikslinga šio serialo auditorija būtų ne vien LGBTQ asmenys, toli gražu ne. Kadangi seriale gvildenamos universalios temos, pavyzdžiui, tėvų vienas kitam išdavystės tema ir mokymasis atleisti, heteroseksualios mokyklinės porelės santykių (Feliksas ir Leik) linija; lūzerio, keistuolio ir per didelius lūkesčius keliančios tuštutės nesuderinamumai; socialiniai vaidmenys ir nuostatos, vidiniai įsitikinimai, neleidžiantys būti laisviems ir laimingiems – daug tokių gerų sukomponuota vertybių (ne propagandų!) vienoje pakuotėje. Drąsiai sakyčiau, kad Lietuvos paaugliams, nuo kokių 13 metų, kurie tyrinėja save, savo pojūčius ir pradeda dėliotis socialinius vaidmenis, galiausiai bijo dėl kažko, kas kitiems nepatiks, serialas suveiks ne tik kaip geras edukacinis malonumas, bet ir leis pasijausti, kad ne viskas pasaulyje taip suskaldyta ir tu kitiems neprivalai būti toks, koks nesi, kad įtiktum; kad kažkur esti kitoks pasaulis, kuriame gali būti priimtas. Tai saugaus pasaulio, bendraamžių, kurie ieško įvairių atsakymų į iškilusius ne tik seksualinius klausimus, bet ir draugystės, stereotipų, tėvų ir vaikų santykius, kitų kultūrų pažinimas ir t. t.

Šių dienų kontekste, kai per pasaulį ritasi juodosios rasės proveržis, šis serialas itin turėtų patikti. Daugelis filmų veikėjų yra spalvotieji ir jie atlieka ne valytojų ir ne nusikaltėlių vaidmenis, o pagrindinius. Kai Holivude galvojama, kaip pataisyti tuos reikalus su likusiais serialais, „Su meile, Viktoras“ yra tas, kuris atitinka šių dienų lygybės standartus visomis prasmėmis: nuo aktorių kolektyvo skirtybių iki turinio, kurį deklaruoja serialo kūrėjai.  

Maniau, kad serialui būsiu pretenzingas, barsiu už kai kuriuos veikėjus, kurie truputį neįtikina, kai kas holivudiškai dirbtina, o kai kurios reakcijos ir filmų veikėjų charakterių motyvai primena kultinio serialo „Draugai“ elementus, tačiau tai serialui kažkaip nepakenkė. Galbūt dėl to, kad buvau matęs filmą „Su meile, Saimonas“, kuris man anuomet patiko, tai žinojau, kokio turinio galbūt galiu laukti ir iš šio serialo. Tą ir gavau.  

Jūsų Maištinga Siela