Neseniai
pasirodė interviu su Vanda Juknaite. (Jį galite perskaityti ČIA), kuris
buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečiui. Bernardinai.lt
kalbina Nacionalinės premijos laureatus ir uždavinėja labai panašius klausimus
apie Lietuvą (anuomet ir dabar) bei kūrybą.
Vienas
iš klausimų Vandai Juknaitei buvo apie vaikus. Neatsitiktinai, nes būtent Išsiduosi.
Balsu ir Tariamas iš tamsos, už kuriuos autorė yra labiausiai vertinama,
ji nagrinėja vaikų pasaulį, užrašinėja jų pokalbius. Ir vienas iš klausimų buvo
apie vaikus, turint galvoje kontekstą, kad įstatymai leidžia svetimiems
draskyti šeimas, juos išsivežti, atimti, importuoti kaip prekę, remiantis
rašytais įstatymais.
Nekalbu
apie ekstra atvejus, kai vaikai žalojami, niekinami, marinami baldu, kur, regis
valstybė turėtų padėti reabilituoti šeimą kaip ląstelę, kur kas lengviau užuot
suteikus pagalbą atimti vaiką, o iš to paties vaiko atimti ryšį su biologiniais
tėvais, kad ir koks jis bebūtų pražūtingas. Štai kodėl Vanda Juknaitė šioje citatoje
mini esminį nesiskaitymą su vaiku, nes vaikai byloją tiesą, labai paprastą, – jeigu
skaitėte „Tariamas iš tamsos“, – tokią paprastą, nuo kurios mūsų iškreiptais „gerovės“
įstatymais tikrovė tiesiog niekinančiai pažeidžia prigimtinius vaiko ir jo
šeimos santykius.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą